Naujieji laikai pakeitė kontroliuojančios įstaigos judumo įpročius: jeigu 700 metrų nuo Liepų 17 iki Jūros 11 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai žygiavo 11 mėnesių, tai dabar Priekulėje iš Gargždų gavę pranešimą atsidūrė akimirksniu.

Pasidžiaugę atsiradusiu uolumu, aptarkime to uolumo pasekmes ir laukiamus įvykius.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Primum ne noceas!

Pats pirmasis gydytojo profesinio elgesio principas yra „Pirmiausia – nepakenk!”

Apmąstydamas gydymo paskyrimą, jis pirmiausia tuo ir vadovaujasi. Praktikoje, paprastai, yra kiek sudėtingiau, jam tenka rinktis pasekmių balansą: gydymas turi ir šalutinį poveikį. Bet pamatinio imperatyvo tai nenubraukia.

NVSC Priekulės sprendimas uždaryti nelegalią špitolę reiškia, kad tie trys globotiniai, kurie kontaktuodavo irgi turbūt su 2-3 slaugėmis (privatininkai personalo skaičių paprastai itin suspaudžia), dabar parvežti į šeimas kiekvienas kontaktuos su 3,18 asmenų (tokį radau vidutinį statistinį šeimos dydį Lietuvoje).

Jeigu tos šeimos išgalėdavo mokėti keturženklę sumą už artimojo globą, jų nariai dirba sunkius ir atsakingus darbus už padorų atlyginimą. Tai beveik neišvengiamai reiškia intensyvius jų fizinius kontaktus su aplinka. Labai nedaug šalyje tėra influencerių, blogerių, koučerių ir e-merčendaizerių, kurie gali iš namų laptopu pinigus žertis. Priekulės atveju to neskaičiuočiau.

Prie naujai ligoniui atsiradusių kontaktų pridėčiau ir ateinančią slaugę. Esu beveik tikras – irgi nelegalę.

Kaip bevartytum skaičius, užkrėtimo rizika, nelegalaus hospiso gyventojus išvarius iš ten į šeimas, negalėjo sumažėti.

Jeigu Raimundas Grigaliūnas būtų gydytojas, jis, be abejo, būtų prisiminęs principą „Pirmiausia – nepakenk!”. Tačiau, kaip žinome, jis yra NVSC Klaipėdos departamento direktorius, o ten reikalai judinami pagal pareigines instrukcijas.

Karščiavimo klinikoms – kitaip

Pagrindžiant skrupulingo taisyklių laikymosi būtinybę, dažnai pasakoma, jog „statutai rašomi krauju”. Suprask – buvo apibendrinta daugybė atvejų, kurie privedė prie nelaimių, ir štai surašytos slaugos namų taisyklės, kurios leis tokių nelaimių išvengti. Todėl ir uždrausta kabinti paveikslus, kad ant jų neužsikabarotų virusas, todėl palatoje privalo būti praustuvė, ir taip toliau, ir panašiai.

Tačiau tą maksimą ministerija pamiršo tvirtindama Karščiavimo klinikos „statutą“, ir minimalių reikalavimų sąrašas tokios klinikos patalpoms ten stebėtinai striukas, 9.4.1. – 9.4.5. Atskiras įėjimas, penkios patalpos, vienas tualetas.

Gerai, jeigu ten atsidursiu su kovidu, tada jau niekas nebepakenks. Tačiau gali ir nepavykti: ateisiu su kita virusine infekcija, duodančia panašią kliniką, o pareisiu jau gavęs bonusą.

Lemiamas faktorius – kitas

Taikyti „taikos sąlygų“ taisykles „karo sąlygoms“ reiškia pasmerkti žmones mirtims, kurių būtų galima išvengti.

Saugumo nuo infekcijos rodiklį galima apibrėžti trupmena, kurios skaitiklyje yra slaugos namų atitiktis reikalavimams, o vardiklyje – aptarnaujančio personalo skaičius. Kuo didesnis slaugomųjų skaičius, tuo didesnis ir personalo skaičius, – tuo didesnė ir tikimybė, kad slaugomiesiems bus užneštas virusas.

Priminsiu, jog nemaža dalis viruso platintojų yra besimptominiai.

Joks labiausiai drakoniškas saugos režimas nuo to negali apsaugoti. Patalpų atitiktis taisyklėms ir režimas leidžia tiktai pagrįstai tikėtis, jog atsiradęs židinys bus lokalizuotas. Iki kito karto.

Aš pats, jeigu turėčiau poreikį ir galimybę rinktis slaugos paslaugas, mieliau rinkčiausi būti trečiuoju pas nelegalą nei 150-uoju Klaipėdos slaugos ligoninėje. Manau, kad tada mano šansai užbaigti kadenciją solidžiai, be nerimtai žmonėms atrodančios ir prie mano lėto būdo nepritinkančios skubos, būtų didesni. Suprantama, tik tokiu atveju, jeigu ir ten personalas suvoktų atsakomybę ir saugotųsi išorėje. Na, žmonės juk nėra sau priešai, to tikėtis galima.

Daugiau dešimties – sveiksta kaip musės!

Kad dideli skaičiai sukuria savus dėsnius, pastebėta ne šiandien. Prieš du šimtus metų įrodomosios (evidence based) medicinos šviesulys Nikolajus Gogolis aprašė, kaip hospiso (tai ne veiksmažodis, o daiktavardis) direktorius dr. Artemijus Filipovičius Nacionalinio visuomenės sveikatos centro departamento direktoriui prof. Chlestakovui pagrindė ribinį leistiną pacientų skaičių: Человек десять осталось, не больше; а прочие все выздоровели. Это уж так устроено, такой порядок. С тех пop, как я принял начальство, – может быть, вам покажется даже невероятным, – все как мухи выздоравливают. Больной не успеет войти в лазарет, как уже здоров; и не столько медикаментами, сколько честностью и порядком („Tyrimas parodė, jog didesnis nei dešimt hospiso globotinių skaičius ženkliai padidina hospitalinės infekcijos riziką. Nustatyta, jog pacientų išgyvenimo rodikliai glaudžiai koreliuojasi su kontrolinės, paslaugų negavusios musių grupės skaičiais“).

Kaip žinome iš Gogolio referato, prof. Chlestakovas tą hospiso studiją akceptavo; reti dar likę specialistai jos nėra pamiršę ir Lietuvoje.

Nuo to laiko medicina padarė pažangą, ir galbūt dr. Gogolio nurodytas ribinis skaičius nebeturėtų būti dogma. Tačiau esminė to tyrimo išvada – „kuo daugiau pacientų įstaigoje – tuo didesnė infekcijos rizika“ – lieka nepakitusi.

Gydytojai jau mokyti

Dabarties gydytojai ir iš patirties, ir iš literatūros žino, kuo baigiasi ignoravimas ministerijos taisyklių, net jeigu jos prieštarauja žmogiškumui ir sveikam protui:

„Gydytojas vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai stebėjo, ar jis gydys jį šabo dieną, kad galėtų apkaltinti. Tuomet Gydytojas tarė žmogui su padžiūvusia ranka: „Stok į vidurį!“. O juos paklausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“. Bet anie tylėjo. Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo. Išėję NVSC specialistai tuojau ėmė tartis su ministerija, kaip Gydytoją pražudyti.”

Todėl Vinsas Janušonis ir atsisakė vykdyti paliatyvų Klaipėdos hospiso įnamių gydymą – KUL neturi tam licencijos. Rūpesčių su ministerija jam ir be šito užtenka.

Vardų ištaisymas

Kiek atsitrauksiu nuo špitolių reikalų, nes yra ir kitas dabar Klaipėdoje neatidėliotinas dalykas: vardų ištaisymas.

Kas tingi giliau Konfucijaus čenminą studijuoti, tam pradžiai pakaks irgi tačiau netrumpos citatos apie jo svarbą: Jeigu vardai neteisingi, žodžiai neatitinka dalykų esmės. Jeigu žodžiai neatitinka dalykų esmės, reikalų neįmanoma tinkamai tvarkyti. Jeigu reikalų neįmanoma tinkamai tvarkyti, ritualai ir muzika negali klestėti. Jeigu ritualai ir muzika negali klestėti, neįmanoma bausmes skirti tinkamai. Jeigu neįmanoma bausmes skirti tinkamai, tauta nežino kaip elgtis. Štai kodėl kilnus vyras, vartodamas vardus, vartos juos teisingai ir taip ištardamas teisingai juos įgyvendins. Kilnaus vyro žodžiuose neturi būti nieko neteisingo.

Todėl aš čia pagal savo menkas jėgas ir kuklų, užtat neramų protą vykdydamas lietuviškąjį čenminą, ištaisysiu porą sveikatos apsaugos ministro išpopuliarintų vardų.

„Veiksmų algoritmas” = toks reikalų (ne)sprendimo būdas, kai Vilniaus kontoros Klaipėdoje nuo savęs stumia darbus ir atsakomybę, palikdamos krauju prakaituoti pačią vieną savivaldą.

„Protokolas” = privalomasis aprašas veiksmų, kuriuos nesamas personalas atliks neturimomis priemonėmis.

Nepavykus įveiklinti, tikslinga išveiklinti

Viešai penktadienį transliuotas Klaipėdos ekstremalų posėdis parodė, jog jų vadas Gintaras Neniškis jau supranta, kad trečią kartą kartojant tą patį veiksmą tikėtis kitokio rezultato neverta.

Įprastai delikatus bendraudamas, jis tąkart tačiau šiurkščiai nurodė – tiesa, kai pati labai to prašėsi – poniai Rasai išjungti mikrofoną.

Mums pažadėta, kad pirmadienį vėl galėsime stebėti tokį pat ekstremalų hakatoną. Nuoširdžiai linkiu pirmininkui šį kartą įveiklinti ir poną Raimundą. Blogiausiu atveju, G. Neniškis penktadienį jau atrado naują konstruktyvumą skatinantį instrumentą, nereikėtų jo palikti rūdyti.