P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Klaipėdos krašte pragyvenimas – brangiausias visoje Lietuvoje

Avatar

Martynas Vainorius
2020-05-10


Gegužės pradžia tarpukario Klaipėdai atnešdavo ne tik Tarptautinę darbo dieną. Nuo 1930-ųjų gegužės kraštas, kaip ir visa Lietuva, turėjo paklusti švedų degtukų monopolio sąlygoms, kitais metais tuo laikotarpiu netrūko ir jūrinių įvykių.

Apie visa tai toliau pasakoja ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“.

Klaipėdos uosto darbininkai suka rankinio krano mechanizmą. XX a. 4 dešimtmetis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejau nuotr.
Degtukų monopolis – su neatsakytais klausimais

1930 m. gegužės 7 d. „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ pranešė apie prezidento Antano Smetonos paskelbtą Valstybinio degtukų monopolio įstatymą, kuris turėjo įtakos ir mažiausiai dviem to meto Klaipėdos įmonėms.

Nuo šio įstatymo įgaliojimo išimtinė teisė degtukus ir jų šiaudelius gaminti, išvežti, įvežti ir pardavinėti visoje respublikos teritorijoje atiteko valstybei, o ji degtukų ir jų šiaudelių gaminimą bei urminę prekybą 35 metams perleido Švedų degtukų akcinei bendrovei „Svenska Tandsticks Aktiebolaget, Stockholm“ pagal 1930 m. balandžio 12 d. sudarytą sutartį.

Įstatymas taip pat numatė, kad „degtukų monopolio reikalams gali būti nusavinti esami degtukų ir jų šiaudelių fabrikai ir dirbtuvės pagal jų realią vertę“.

Paskelbta laikraštyje buvo ir minėtoji sutartis, kurią iš Lietuvos pusės pasirašė premjeras ir finansų ministras Juozas Tūbelis, o iš „Svenska Tandsticks Aktiebolaget, Stockholm“ („Stab“) – jos direktorius Stellan Carlberg. Joje buvo numatyta, kad po 35 metų sutartis bus pratęsta dar 5 metams, jei nė viena šalių bent prieš dvejus metus nuo jos neatsisakys.

Monopolio teisių vykdymą „Stab” pavedė Kaune, Vilijampolėje, veikusiai Lietuvos degtukų akcinei bendrovei, kurios kapitalas buvo didinamas iki 6 mln. litų. Pastaroji sutartimi numatė įsigyti kitų Vilijampolėje veikusių gamyklų „Etna“ ir „Elektra“, Kauno fabriko „Balkan“, Jonavos „Uran“, degtukų šiaudelių fabriko I. Babus (buvęs Heinlein ir Hermann) Mažeikiuose ir Klaipėdoje veikusių Baikovic’o degtukų šiaudelių fabriko ir fabriko „Elnias” turtą.

„Jeigu kartais Bendrovė negalėtų susitarti su nurodytais fabrikais dėl jų nupirkimo, tai tokiu atveju fabrikai valstybės bus nusavinti ir atiduoti Bendrovei, kuri atsilygins, išmokėdama pagal tikrą fabrikų vertę nustatytą atlyginimą. Toks eventualus nusavinimas turi būti pravestas per 4 mėnesius šiai sutarčiai įsigalėjus“, – rašoma minėtoje sutartyje.

Sutartyje su švedais buvo numatyta, kad visą jos galiojimą vidaus rinkoje paprastos rūšies degtukų dėžutė kainuos 10 centų. Nuo 1933 m. ji galėjo būti keičiama kas dveji metai pagal formulę, įvertinančią darbo kainą, išlaidas algoms, drebulės medienos, caliumchlorato ir fosforo kainų pokyčius, jei jie didesni nei 10 proc. Kauno rajono muziejaus nuotr.

„Stab“ prisiėmė prievolę per visą šios sutarties galiojimo laiką išlaikyti tik degtukų arba jų šiaudelių fabrikus Kaune su priemiesčiais, Jonavoje ir Mažeikiuose, nebent su Vyriausybe būtų susitarta kitaip.

Sutarties terminui pasibaigus Lietuvoje turėjo būti pakankamas skaičius „gerai sutvarkytų degtukų fabrikų, pajėgiančių patenkinti degtukų pareikalavimą šalyje“. Vyriausybė būtų galėjusi savo nuožiūra perimti vieną iš tokių fabrikų, „sumokėdama tiktai neamortizuotąją dalį to fabriko knygose nurodytos vertės“.

Švedai įsipareigojo valstybei mokėt po 35 litus akcizo už kiekvieną Lietuvoje parduotą tūkstantį degtukų dėžučių, bet ne mažiau kaip 1,5 mln. litų kasmet. Taip pat „Stab” įsipareigojo Lietuvos Vyriausybei pareikalavus per keturis kartus iki 1932 m. balandžio nupirkti iš jos paskolos lakštų už 6 mln. JAV dolerių, kuriems būtų taikomos 6 % palūkanos. O Vyriausybė paskolą įsipareigojo grąžinti per 30 metų, mokant dalimis kas pusmetį nuo 1935 m. gruodžio.

Sutartimi buvo numatyta, kad visą jos galiojimą vidaus rinkoje paprastos rūšies degtukų dėžutė kainuos 10 centų. Nuo 1933 m. ji galėjo būti keičiama kas dveji metai pagal formulę, įvertinančią darbo kainą, išlaidas algoms, drebulės medienos, caliumchlorato ir fosforo kainų pokyčius, jei jie didesni kaip 10 proc.

Nustatyta, kad kiekvienoje paprastoje degtukų dėžutėje turi būti 45-60 impregnuotų 5 cm ilgio ir 2×2 mm storio degtukų.

Bendrovei suteiktai turės teisės gaminti bei pardavinėti ir „liuksusinius degtukus, kitaip įpakuotus, kitokio didumo ir kitokiu degtukų kiekiu“, pačiai nustatant jų kainą.

„Stab” taip pat įsipareigojo per trejus metus po sutarties įsigaliojimo įsteigti ir paleisti Lietuvoje popieriaus fabriką, pajėgiantį pagaminti per metus ne mažiau kaip 4 mln. kg popieriaus kartu su žaliavinės medžio masės gamybos linija arba gavus Vyriausybės leidimą – kitokią įmonę. Švedai prisiėmė ir atitinkamus įsipareigojimus dėl degtukų bei popieriaus eksporto arba mokėti baudas.

Vyriausybė savo ruožtu įsipareigojo neapmuitinti fabrikams reikalingų mašinų ir jų dalių, eksportuojamos produkcijos, nedidinti muitų celiuliozei, sieros moliui, kaolinui, klijams, anilino dažams, taip pat gamybai reikalingoms veltinėms skaroms bei metaliniams sietams, o laikraštiniam, stipriam vyniojamam popieriui ir kitoms jo rūšims, kurios bus gaminamos naujame fabrike – padidinti importo muitus.

„Šios sutarties galiojimo metu bus draudžiama įvežti Lietuvon degtukus ir Vyriausybė pasižada kovoti su degtukų kontrabanda. Vartojimas ugnies įžiebimo prietaisų, pakeičiančių degtukus, dėl ko galėtų sumažėti bendras degtukų vartojimas bus tinkamai suvaržytas, apkraunant tuos prietaisus pagal reikalą mokesčiais ir muitais, o būtent ne mažiau kaip aštuoniais (8) litais už kiekvieną ugnies įžiebimo prietaisą ir trijų šimtų (300 litų) už kilogramą ugnies įžiebimo akmenukų“, – rašoma sutartyje.

Švedai taip pat susilygo, kad visų bendrovė mokamų mokesčių sumą neviršys 3 proc. Lietuvos rinkai pagamintų degtukų bendros tų metų apyvartos ir dar 2 proc. per metus pagamintų prekių apyvartos. Šitas aprėžimas buvo netaikomas Klaipėdos krašte mokėtiniems mokesčiams ir įstatymu numatytoms „socialėms naštoms“.

Su tokiu monopoliu Lietuva tuomet nebuvo išskirtinė, nes už jo stovėjo švedų inžinierius, finansininkas, pramonininkas ir verslininkas Ivar Kreuger (nuotr.), pastatęs tarptautinę degtukų pramonės imperiją, kuriai tarpukariu priklausė degtukų pramonės monopolijos Europoje, Centrinėje bei Pietų Amerikose, o galiausiai ir apie trys ketvirtadaliai pasaulinės degtukų gamybos verslo. Dėl to I. Kreuger buvo pramintas „Degtukų karaliumi“. Ir kitoms valstybėms vienu turtingiausiu pasaulio žmonių tuo metu buvęs I. Kreuger siūlė kreditus, mainais prašydamas monopolio degtukų pramonėje.

Jo finansinė imperija žlugo užklupus Didžiajai ekonominei krizei – 1932 m. kovą jis rastas negyvas savo buto kambaryje Paryžiuje. Policija nusprendė, kad jis nusižudė, nors po kelių dešimtmečių jo brolis Torstenas pareiškė, jog jo brolis buvo nužudytas.

Lietuvos Vyriausybei dar tik derantis su švedais, kai kurie laikraščiai išdrįso skelbti, kad „švedų degtukų monopolis Lietuvai yra nepageidaujamas dalykas, nes įvedus monopolį, mūsų degtukų pramonė turėtų žlugti, degtukų fabrikai būtų priversti užsidaryti“.

„Daug darbininkų netektų darbo. Be to, įvedus degtukų monopolį, degtukai žada pabringti ligi 15 centų dėžutei, vadinasi, žada būti pusantro, karto brangesni, negu dabar kad yra. Nuo to turėtų nukentėti kiekvieno piliečio, vartojančio degtukus, kišenius. Pelnas, gaunamas už degtukus, įvedus monopolį, atitektų švedams, bet ne lietuviams“, – 1929 m. rašė „Šaltinis“, abejojęs ir poreikiu skolintis iš švedų, kai „valstybės ižde yra apie 40 mil. litų pertekliaus“.

1930 m. gegužę priimtame Degtukų akcizo įstatyme buvo rašoma, kad „už kiekvieną Lietuvoje pagamintą ugnies įžiebimo prietaisą (mašinėlę) imama 8 litai akcizo ir už kiekvieną kilogramą Lietuvoje pagamintu ugnies įžiebimo akmenukų 300 litų akcizo”.

Nors „Šaltinis“ ir kiek apsiriko prognozuodamas būsimą monopolinę degtukų kainą, tačiau buvo teisus, kad kiekvienas pilietis susirūpins savo kišenėmis. Kai kurių šaltinių teigimu, degtukų pardavimai per penkerius monopolio metus sumažėjo nuo 55 iki 27 mln. dėžučių per metus.

Dėl to 1936 m. gegužę jau prireikė keisti Akcizo tarifų įstatymą numatant, kad „žiebtuvams akmenėlių akcizas imamas lipdoma ant 5 akmenėlių pokelio ligi 1 gr netto akcizo banderole už 1 Lt”. Vyriausybės vardu J. Tūbelis balandžio 30 d. pasirašydamas sutarties pakeitimus su „Stab” atstovavusiu konsulu Ulrik Pihlblad, taip pat įsipareigojo „apdėti žiebtuvų vartojimą krašte mokesčiu, ne mažesniu kaip 5 litus metams” ir „kiek galima bus” kontroliuoti to mokesčio mokėjimą ir „nustatyti pabaudas”, kai bus konstatuota, jog toks mokestis nesumokėtas.

Buvo priimtas ir Žiebtuvų rinkliavos įstatymas, pagal kurį metams už jų vartojimą nustatyta 6 Lt dydžio rinkliava, pusmečiui – 3 Lt. Jos sumokėjimo ženklai buvo parduodami Lietuvos banke. Kartu su žiebutvėliu būtina buvo turėti ir leidimą jį naudoti. Svetimšaliai keturias savaites nuo atvykimo žiebtuvėliais galėjo naudos nemokamai. Pačius prietaisus galėjo pardavinėti tik parduotuvės, užsiregistravusios Mokesčių departamente ir parduoti juos galėjo tik asmenims, jau įsigijusiems atitinkamą leidimą. Už žiebutvėlio naudojimą be leidimo buvo numatyta bauda nuo 20 iki 50 litų. Turėjusieji žiebtuvėlius iki šio įstatymo priėmimo leidimus įsigyti buvo įpareigoti iki 1936 m. rugpjūčio 1 d.

„Vakarai“ savo skaitytojams tada aiškino, „kodėl įvedamas mokestis už žiebtuvų naudojimą“. Anot laikraščio, vykdant sutartį, „pradėjo susidaryti žymūs skirtumai tarp apskaičiuotų ir tikrumoje suvartotų degtukų, kiekių“.

„Dėl šios priežasties bendrovė iškėlė klausimų apie degtukų akcizo metinės garantijos sumažinimą. Antra vertus, kritus dolerio kursui, bendrovė pareikalavo, kad iš jos gauta paskola būtų grąžinta aukso doleriais. Tačiau pati bendrovė nevykdė sutartų paskolos ratų įmokėjimų. Dėl to dėl tolesnio paskolos sutarties vykdymo kilo ilgas ir painus ginčas. Abiem Šalims rodant norą susitaikinti, ginčą, pagaliau, pavyko baigti susitarimu. Š. m. kovo mėn. 27 d. su Švedų degtukų monopolio akc. bendrove yra sudarytu papildomas susitarimas, kuriuo numatoma likusią paskolos dalį grąžinti legaliais doleriais. Tuo būdu degtukų bendrove dolerio kurso klausimu padarė nusileidimų. Iš savo pusės Vyriausybė sutiko sumažinti degtukų akcizo metinę garantijų nuo 1.500.000 Lt iki 1.200.000 litų, atsižvelgiant į tai, kad degtukų suvartojimas Lietuvoje per paskutinius kelerius metus tikrai yra arti pusės sumažėjęs. Be to, papildomas susitarimas numato, kad. nuo gegužės 1 d. Lietuvoje bus įvesta tam tikras mokestis už žiebtuvų vartojimą, o žiebtuvų akmenėliai bus apdėti akcizu. Taip daroma ir kituose kraštuose, kur yra. degtukų monopolis, kaip pav., Italijoje, Rumunijoje, Jugoslaviioje, Portugalijoje, ir kitur. <…> Turint galvoje, kad žiebtuvai yra įvežami į Lietuvą iš užsienių ir kad dėl to jiems yra reikalinga svetima valiuta, ir atsižvelgiant į tai, kad žiebtuvai yra beveik išimtinai naudojami rūkančiųjų ir dėl to turi būti priskaityti prie prabangos dalykų; sumažinti jų vartojimą Lietuvoje yra valstybės ūkio ir finansų politikos sumetimais pilnai pateisinamas“, – rašė laikraštis.

Nors autonomiją turėjusiam Klaipėdos kraštui ir Degtukų monopolio įstatyme buvo numatytos išimtys dėl švedų mokamų mokesčių, istorikas, diplomatas Vytautas Žalys yra rašęs, kad degtukai irgi buvo tapę vienu iš krašto Seimelio žygių, „kuriais sąmoningai buvo ignoruojami Lietuvos valstybės interesai arba sabotuojami tarptautiniai jos įsipareigojimai“. Seimelis, anot jo, atsisakė pripažinti privalomą Klaipėdos kraštui Lietuvoje išleistą Degtuko monopolio įstatymą.

Kaip baigėsi šis susikirtimas V. Žalys, šiuo metu dirbantys Lietuvos ambasados Rusijoje įgaliotuoju ministru, sakė nebepamenantis. Įminti šią bei fabriko „Elnias“ likimo mįslę sakė negalintys padėti ir istorikai Vasilijus Safrnovovas bei Julius Žukas.

Pastarojo turimi duomenys rodo, kad 1928 m. Lietuvos degtukų akcinės bendrovės Joniškės priemiestyje įkurtas degtukų šiaudelių fabrikas „Benjamin Baikowitz, Holzhandlung und Holzdrahtfabrikation, AG Memel-Janischken“ po to, kai 1930 m. buvo perimtas švedų, pakeitė pavadinimą į „Memeler Holzdrahtfabrik, AG“.

Šis fabrikas naudojosi valstybinėmis lengvatomis (žaliavą pirko iš Lietuvos miškų departamento be varžytinių) ir pagal susitarimą kasmet turėjo pagaminti ir eksportuoti 1 360 t produkcijos. Panaikinus lengvatą, 1936 m. pradžioje žaliava pabrango 40 proc. ir bendrovės savininkai nusprendė įšaldyti gamybą. 1936 m. vasarį buvo atleisti visi 150 darbininkų, tačiau kiek vėliau pasiekus kompromisą gamyba buvo atnaujinta.

Būtent šis fabrikas yra dabartinių „Klaipėdos baldų“ pirmtakas. Pasak V. Safronovo, pokariu gamybą įmonėje, tuo metu jau perduotoje iš Klaipėdos medienos pramonės tresto „Lietuvos baldų” trestui ir pavadintoje Klaipėdos degtukų šiaudelių fabriku, pavyko atkurti tik 1947 m. lapkričio 6 d.

Dėl sumažėjusios degtukų šiaudelių paklausos ir dėl tuo metu Lietuvoje gerokai aktualesnės baldų gamybos, fabrikas šešto dešimtmečio pradžioje buvo uždarytas, pertvarkant jį gaminti baldus. Jų gamyba čia pradėta 1954 m. sausį.

Šventę aplaistė alkoholiniais skystimais

Kad ir kokia būtų gamyba – monpolinė ar ne, ir šiais robotizacijos laikais dar daug kur ji negali apsieiti be paprasto darbininko, kuriam yra skirta Gegužės 1-oji, švęsta ir tarpukario Klaipėdoje.

1924 m. „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad tądien Klaipėdoje „niekas ypatingo neatsitiko“ – demonstracijų nebuvo, tik socialdemokratai Šaulių name (dabar – Klaipėdos koncertų salė – autor. past.) buvo surengė mitingą, kur „be darbininkų choro pranešimu sakė prakalbas socialdemokratas Vestfalas ir komunistas Brožaitis“.

Užtat vėliau „darbininkai savo internacionalą apsčiai aplaistė alkoholiniais skystimais“.

„Didi dalis darbininkų žinoma neturi tiek centų, kad nešus jų dar ir į smuklę. Bet daugelis darbininkų smuklėje ieško ir tartasi radę to, ką pilkasis gyvenimas jiems neteikia: užsimiršimą ir šiokį tokį pasitenkinimą. Dargi tokią dieną, kaip šiandien, jie sako: Juk tai darbininkų šventė. Reikia bent kartą, į metus ko smagaus pajusti. Ir prisikimšo Klaipėdos smuklės tą dieną kaip retai kada nors. Eidami namo tūli girti vyrukai pas Liepojaus aikštę (dabar – Lietuvininkų aikštė – autor. past.) užvertė seną moterėlę. Kitur girtuokliai užvirto pasieny ir ilgai nebatsikėlė. Dažnai taip pat po visą miestą užkabinėta praeiviai, rėkauta, lermuota. Policijos retai tesimatė. Smuklininkai dėl tokios dienos trina delnas. Jie vieni tą dieną ir tepasipelnė“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

AB „Maistas“ Klaipėdos skerdyklos skyriaus darbininkai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kartu laikraštis informavo, kad tądien buvo įvykęs ir, ko gero, kultūringesnis renginys – „į Klaipėda buvo atsilankęs Liet. soc. demok. partijos Centro Kom. narys Kipras Bielinis“. Žymiojo knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, iki tol išrinktas į visus Seimus, Klaipėdos socialdemokratų „susirinkime laikė prakalbą“.

K. Bielinis po prakalbos tikriausiai nesilankė smuklėse su vietos proletariatu, nes ir po išvykos į Klaipėdą jo karjera nepaisant nuo 1926 m. gruodžio įsigalėjusio tautininkų režimo klostėsi visai neblogai: buvo išrinktas ir į trečiąjį Seimą, dirbo Žemės ūkio rūmų finansų ir atskaitomybės skyriaus vedėju, Ligonių kasose, Žemės ūkio rūmuose, 15 metų buvo „Paramos“, „Spaudos fondo“, Kooperacijos banko, „Kooperacijos“ draudimo valdybų narys. Nuo 1943 m. jis buvo vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovų, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į JAV, įsitraukė į Lietuvos laisvės komiteto veiklą.

1927 m. „Klaipėdos garsas“ irgi turėjo konstatuoti, kad gegužės 1 d. Klaipėdoje praėjo be demonstracijų ir ypatingų iškilmių. Tik komunistai į gegužės 1-osios naktį išmetė savo atsišaukimus, kuriuos pasirašė Lietuvos komunistu partijos centro komitetas, Klaip. Krašto komunistų partijos centro komitetas ir Lietuvos komunistinės jaunimo sąjungos centro komitetas.

„Atsišaukimai buvo išmėtyti gelžkelio stoties ir uosto rajonuose, be to keliose vietose buvo įmesta pluoštais į pašto laišką dėželes“, – rašė laikraštis.

Tradicijų komunistai bandė laikytis ir po dešimtmečio – 1937 m. „Vakarai” informavo, kad gegužės 1 dienos proga „keli jauni vyrukai pasigamino raudonas vėliavas su komunistiniais ženklais bei šūkiais ir norėjo jas iškabinti“.

„Saugumo policijai pavyko du vyrukus su dviem komunistinėmis vėliavomis Klaipėdoje, Veito (dabar – Sportininkų, autor. past.) gatvėje, naktį į gegužės 1 d. pagauti. Suimtieji pasirodė esą du jauni uosto darbininkai – Dzedulionis Antanas ir Jovaišas Jonas. Kai policija juos užklupo, jie bandė su savimi neštas vėliavas per tvorą permesti ir patys pasprukti, tačiau jiems tai nepavyko. Be to, pas suimtuosius rasta komunistinį atsišaukimų“, – rašė „Vakarai“.

Ir kas dabar pasakys, ar čia buvo tas pats 1909 m. gimęs Antanas Dzedulionis, kuriam buvo lemta tapti 1941 m. sukilimo dalyviu ir jau po mirties atsidurti Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos paskelbtame sąraše asmenų, pretenduojančių į kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio teisinį statusą?

Tarpukario Klaipėdos darbininkų noras audringai paminėti Tarptautinę darbo dieną darosi visai suprantamas perskaičius 1938 m. gegužės „Vakarų“ pranešimą, kad Centralinio statistikos biuro leidžiamame statistikos biuletenyje paskelbti daviniai apie pragyvenimo minimumų vienam suaugusiam žmogui 1938 m. I-III mėn. rodė, jog „Klaipėdos krašte pragyvenimas yra brangiausias, kaip visoje Lietuvoje“.

„Klaipėdoje vienam asmeniui pragyvenimas vieną mėnesį vidutiniškai kainavo sausio mėn. 87,5 Lt, kai Kaune, Didž. Lietuvoje, brangiausioj vietoj, 87,2 Lt, o visoj Lietuvoj vidutiniškai 65,9 Lt. Kovo mėn. Klaipėdoje kainavo kiek brangiau — 87 Lt, Kaune – 86,6 Lt,- vidut. Lietuvoje 66,4 Lt. Jeigu skaitysime procentais, tai baze paėmus visoj Lietuvoj pragyvenimą 100%, Klaipėdoje išeina 132,1%, Kaune – 130,4. Pigiausias Lietuvoje pragyvenimas yra Zarasuose, kur vienam asmeniui išeina 58,2 Lt, arba 87,7%. Pagėgiuose kovo mėn. pragyvenimas vienam asmeniui kainavo dar brangiau negu Klaipėdoje: būtent – 88,7 Lt arba 132,2%. Tai brangiausia vieta visoje Lietuvoje“, – informavo „Vakarai“.

„Kaip uosto v-bos žinioje dirbąs darbininkas gali pats pragyventi ir išmaitinti dar žmoną ir keletą vaikų, jei jis per mėnesį teuždirba vos 120 Lt? Tuo tarpu visur kitur Klaipėdoj, prie autonominės valdžios vykdomųjų (net viešųjų) darbų darbininkui nuo gegužės 1 d. gauna už darbo dieną nemažiau 7 Lt. 20 ct. Šis skirtumas turi būti mažiausia išlygintas”, – konstatavo „Darbininkų balsas”, apžvelgęs tą pačią statistiką ir atsinaujinusio darbininkų profesinės sąjungos Klaipėdos uosto skyriaus susirinkimą.

O statybų darbininkai tuo metu Klaipėdos mieste per valandą uždirbdavo 1,23 Lt, meisteriai – 1,8 Lt.

Karo dalyvis iš Amerikos įklimpo Klaipėdoje

Brangiai apsilankymas Klaipėdoje atsiėjo ir belgų garlaiviui „Phoenicier”, kuris savo gyvenimą turėjo pradėti būdamas britų karo laivyno dalimi, bet buvo perimtas JAV kariuomenės reikmėms.

1924 m. gegužės 6 d. „Klaipėdos žinios“ informavo, kad garlaivis „Phoenicier” „laimingai nutrauktas nuo seklumos“.

wrecksite.eu nuotr.

„Pereitą rudenį audros užmestas ant seklumos pas Melnragę belgų garlaivis „Phoenicier” pereito sekmadienio ryte (gegužės 4-ąją – autor. past.) „Meteoro” ir dviejų kitų laivų buvo nutrauktas į gilesnį vandeni ir dabar guli uoste. Garlaivis tėra mažai nukentėjęs. Kiek paremontavus ir mašinas išmėginus jis galės plaukti atgal į tėvynę. Atplaukdamas jis buvo prisikrovęs anglių, kurias dabar reikėjo išversti į jūrą, kadangi perkrauti į kitus laivus mažai tebuvo galimybės, o paliekant jas laive, nebūtį buvę galima jį nutraukti nuo seklumos“, – rašė laikraštis.

Laivas su pirmuoju savo pavadinimu „USS War Banner“. U.S. Naval Historical Center nuotr.

Nuskendusių laivų duombazė wrecksite.eu detalizuoja, kad „Phoenicier” užplaukė ant seklumos ties Melnrage 1923 m. spalio 11 d. atplaukęs su anglių kroviniu iš Blyth miesto. Ir pasirodo, kad jis visgi per beveik septynis mėnesius jūros buvo gana smarkiai apgadintas ir jau birželį parduotas Londone įsikūrusiai kompanijai „Stelp and Leighton“. Suremontavus jis tapo „Amberstone“.

Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.

1928 m. parduotas Bergeno verslininkui J. A. Haarberg ir pervadintas „Orland“. Šiuo vardu laivas tarnavo iki pat žūties kai 1940 m. balandžio 29 d. buvo nuskandintas netoli šalia Midsundo Norvegijoje, išplaukęs iš Alesundo, per vokiečių oro ataką.

Laivas tarnybos JAV kariniame laivyne metu, kai buvo vadinamas „USS Lake Worth“. U.S. Naval Historical Center nuotr.

O gimė šis laivas laivų statykloje „Chicago Shipbuilding Co.“ pagal Britų I Pasaulinio karo laivų statybos programą. 1917 m. rugsėjį jam buvo duotas vardas „USS War Banner“, bet netrukus – gruodį – jis buvo perimtas JAV valdžios ir paskirtas į jos karinį laivyną. 1918 m. vasarį amerikiečiai laivą pervadino į „USS Lake Worth“. Jis gabeno anglį tarp JAV uostų, vėliau karo metu tris kartus gabeno krovinius, tarp kurių buvo ir minos, į Škotiją.

Po incidento Klaipėdoje laivas buvo parduotas Londone įsikūrusiai kompanijai „Stelp and Leighton“. Suremontavus jis tapo „Amberstone“. history.navy.mil nuotr.

1919-1920 m. jis priklausė kompanijai „United States Shipping Board“ ir plaukiojo tarp JAV uostų, Europoje ir po Karibų jūros regioną.

Savo gyvavimą laivas baigė po Norvegijos vėliava, kai vadinosi „Orland”. wrecksite.eu nuotr.

Vėliau jis buvo parduotas Antverpene įsikūrusiai belgų bendrovei „Lloyd Royal Belge“ ir pervadintas „Phoenicier“.

Valdžia žada, bankrotas ateina

Gegužės pradžia po poros metų Klaipėdoje lėmė naują gyvenimo etapą ir dar vienam laivui.

1926 m. „Klaipėdos garsas“ informavo, kad gegužės 7-osios, penktadienio vakarą Klaipėdos-Kranto-Karaliaučiaus linijai buvo įšventintas naujasis garlaivis „Memel”, kurį pasistatydino P. Neubacher.

„Sukviesti valdžios, visuomenės ir spaudos atstovai, šeimininko gražiai vaišinami, padarė naktinę ekskurziją iki Juodkrantės, o tada atgal apie pusiaunaktį į jūrą. Laivas naujas, gražiai įrengtas, lygiai, elastiškai plaukia, kad malonu juo keliauti. Gali panešti trejetą šimtų žmonių. Laivo pastatymas kainavęs apie 160 000 markių. Sakyta ir kalbų. Savininkas p. Neubacher pareiškė esąs pasiryžęs šią laivų liniją visomis išgalėmis laikyti ir prašė visų paramos, ypačiai vizų reikalu. Direktorijos Prezidentas p. Simonaitis dėkuojo už kvietimą ir pasižadėjo remti šią liniją. Gubernatoriaus Padėjėjas p. Šlaža, konsulas Šulcas, pirklys Adomaitis ir kt. išsitarė taipogi prielankiai ir linkėjo geros kloties“, – rašė laikraštis.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Visgi istorija rodo, kad palinkėjimai ir valdžios atstovų pažadai ir anais laikais ne itin daug reiškė.

Karaliaučiaus Union – Werft statykloje bendrovės „Reederei Fritz Neubacher” užsakymu pastatytas ir 1926 m. kovo 12 d. nuleistas į vandenį laivas tarp Klaipėdos ir Krancbeko, šalia populiaraus Kranto (dabar Zelenogradsk) kurorto, plaukiojo iki 1930 m. kai jį eksploatavusi Karaliaučiaus bendrovė „Fritz Neubacher“ nesurinko už parduotus bilietus reikalingos sumos ir turėjo bankrutuoti. Tada laivą perėmė kita Karaliaučiaus bendrovė „Hermann Götz“.

„Saloninis laivas „Memel”, kuris jau daug metų kursavo tarp Klaipėdos ir Kranzbeko, šiais metais, jo vietą užėmus laivui „Cranzbeek” palaikys nuolatinį susisiekimą su Juodkrante ir Nida”, – 1938 m. liepą informavo „Vakarai”.

Lemtingąjį 1945 m. sausį laivas buvo Klaipėdoje ir vos spėjo išplaukti su pabėgėliais ir sužeistaisiais.

Uoste – šešių aukštų sandėlis

Neliko 1945-aisiais Klaipėdoje ir didžiulio „Lietūkio“ sandėlio, apie kurio statybas dabartinėje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco“) teritorijoje 1937 m. gegužės 3-iąją rašė „Vakarai“.

„Iki šiol Lietūkiui tekdavo nuomotis patalpas įvairiose miesto vietose. Tas dalykas žymiai apsunkindavo priežiūrą, o pats prekių iš uosto vežiojimus sudarydavo dideles išlaidas ir pabrangindavo prekę. Turint galvoje, kad visas 100 proc. Lietūkio eksporto ir importo eina per Klaipėdos uostą, buvo gyvas reikalas pasistatyti savus sandėlius. Ir kaip jau matote, inž. Reisono pagamintas projektas beveik baigtas, lieka įrengiamieji darbai“, – korespondentui tada pasakojo „Lietūkio“ Klaipėdos skyriaus direktorius P. Gudaitis.

„Vakarų“ nuotr.

Naujasis sandėlis buvo 4 aukštų, o šiaurinė jos dalis – šešių. Dar buvo įrengtas ir rūsys bei palėpės – patalpų tūris apie 30 000 kub. m.

„Rūsys ir dalis parterio rengiama kolonialinėms prekėms. Vienoje dalyje parterio bus ir Klaipėdos skyriaus kontora. Likusieji trys aukštai ir pastogė bus naudojami tik grūdams. Šiame sandėlyje bus ir trečiasis Lietuvos elevatorius, kuriame tilps apie 30 000 tonų grūdų. Statybai vadovauja komisija, kurios pirmininku yra Lietūkio direktorius Gudaitis, nariai — inž. Rimdžius ir inž. Dobkevičius. Pačią statybą prižiūri ir už ją atsako inž. Rimdžius. Statyti pradėta praeitų metų gegužės mėn. Šių metų rudenį tikimasi sandėlius turėti įrengtus. Dabar ruošiamasi dengti stogas. Prie statybos dirba apie 150 žmonių“, – informavo „Vakarai“.


2020-05-10

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt