Norint tapti gydytoju, tenka mokytis ne mažiau 10 metų, o norint būti geru gydytoju, reikia mokytis visą gyvenimą.

Tačiau Lietuvoje užsitęsęs karantinas ir COVID-19 infekcija kosminiu greičiu paspartino šiuos sunkiai įkandamus mokslus: gydytojais ir vaistininkais ne savo noru šiomis dienomis yra tapusi nemaža šalies gyventojų dalis – nesulaukę profesionalių medikų pagalbos, vieni „konsultuojasi” su visažine google, kiti prisimena močiutės patarimus, treti ryžtasi net pavojingiems eksperimentams.

Absoliuti dauguma mirštančiųjų nuo koronaviruso infekcijos yra garbaus amžiaus, kitų sunkių ligų kamuojami senjorai. Martyno Vainorius nuot.

Kaip juokauja kai kurie humoro jausmo pandemijos akivaizdoje neprarandantys socialinių tinklų vartotojai, Lietuvoje šį pavasarį įvyko stebuklas: visi žmonės staiga išgijo, o šalyje liko vienintelė neįveikiama koronaviruso infekcija, nors nuo jos, skirtingai nei nuo onkologinių ar kitų sunkių ligų, absoliuti dauguma susirgusiųjų pasveiksta savaime, be jokių vaistų, o kita dalis perserga, net nejausdama „baisiosios” ligos simptomų.

Juokas juokais, tačiau sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos sprendimu dėl COVID-19 uždarytos visos šalies gydymo įstaigos bei daugelio medikų pasiuntimas „į mūšį” prieš minėtąją infekciją ne tik išbalansavo sveikatos apsaugos sistemos darbą, bet ir skaudžiai smogė kitų sunkių ligų užkluptiems gyventojams, kurie tiesiogine to žodžio prasme buvo ir iki šiol tebėra palikti likimo valiai, savigydai ar net skausmingai mirčiai.

Šalies politikai, vadovaujantys kovai su koronavirusu bei besididžiuojantys itin sėkmingai šalyje suvaldyta pandemija, kurios, kaip paaiškėjo, dėl jos juokingai menko masto ne kažin ką ir buvo valdyti, sąmoningai nutyli apie kitą, nematomą ir, neabejokime, kur kas skaudesnes pasekmes sukelsiančią šio reiškinio pusę – jau ir dabar augančią bei ateity dar augsiančią ligų bei mirčių ne nuo COVID-19 statistiką.

Šiuo metu vienoje iš uostamiesčio ligoninių merdi dar neseniai buvęs sveikas ir drūtas pusamžis vyras, savo pavyzdžiu patvirtinantis ką tik išsakytas mintis. Deja, nei ligoninės, nei patekimo į ją aplinkybių, artimųjų prašymu, skelbti negalime, mat žmonės bijo antrą kartą būti išvyti lauk. Pasakysime tik tiek, kad stipriai karščiuojantis ir didžiulius skausmus kenčiantis vyras, nepasitvirtinus stebuklingajai koronaviruso diagnozei, medikų bemat buvo išgrūstas gydytis namuose, o kuo visa tai baigėsi – istorija nutyli.

Neramiai jaučiasi ir viena vadinamosios rizikos grupės klaipėdietė, kuriai po atliktos sudėtingos onkologinės operacijos būtina nuolat atlikti kontrolinius tyrimus. Ji džiaugiasi bent tuo, jog Santaros klinikos atsiuntė SMS pranešimą, kada jos paskirtasis paskutinis tyrimas yra perkeltas.

Tačiau tokio pranešimo iš vienos konsultacinės Klaipėdos poliklinikos iki šiol nesulaukia kita klaipėdietė.

Konsultacijai pas odos gydytoją dar vasario pradžioje nelengvai užsiregistravusi moteris iki šiol nežino, kada jos vizito laikas iš balandžio pabaigos bus (ir ar bus) perkeltas ir kada ji galės pasirodyti specialistei. Jos liga nėra mirtina, tačiau negydoma ji greit progresuoja. Vaistus, kuriuos jai būtina vartoti, ligai atsinaujinus, moteris žino, deja, jie yra gaminami, o be gydytojo recepto vaistininkai to daryti negali. Telefonu gi specialistai, skirtingai nei šeimos gydytojai, nekonsultuoja ir receptų nerašo.

Tokių ir dar skaudesnių pavyzdžių iš savo artimųjų ar pažįstamų rato galėtume papasakoti ne vieną ir ne du.

Tačiau jų vardijimas problemos juk nesprendžia, juoba kad už kvailus ir nelogiškus politikų sprendimus, kaip pas mus įprasta, niekas neatsako. Net ir tais atvejais, jei jie baigiasi žmonių mirtimis…