Trys iš keturių ligi 2019-ųjų atkurtos Lietuvos prezidento poste buvusių politikų – Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus ir Rolandas Paksas – eidami pareigas anksčiau ar vėliau yra užsiminę, esą dabartinė (nuo 1992 m.) Konstitucija šalies vadovui suteikia pernelyg mažai galių. Todėl jie, esą nedaug ką tegalį tose pareigose nuveikti ypač šalies vidaus reikaluose, nebent Konstituciją pažeistų.

Jei neklystu, korupcija ir protekcionizmu garsėjusioje p. Pakso komandoje dėl to būta idėjų, esą šalį prezidentas gali valdyti leisdamas įsakus, pralenkdamas Seimo ir Vyriausybės priimamus teisės aktus. Pamenate: „Tvarka bus!“? Gal tik Dalia Grybauskaitė sugebėjo susiturėti nuo panašių rypavimų ir valdžios ėmė tiek, kiek matė jos niekienomybėj besivoliojant.

Penktasis – Gitanas Nausėda – pradedant vertinti jo pirmųjų metų įsivažiavimą Vilniaus Simono Daukanto aikštės rūmuose, turi visas galimybes įeiti į istoriją, kaip Konstitucijoje numatytas prezidento galias atiduodantis. Visiems, kas jas norėtų paimti.

Ponas Nausėda ligi šiol lyg ir rodo, kad ne su viskuo, ką daro Karbauskis/Skvernelis ir kompanija, sutinka. Tačiau jo abejonės ir švelnios prieštaros kažin kaip labai tylios, be akcentų. Imi nebesuprasti, ar šalies vadovui kai kas išties nepriimtina. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Gal dėl to prieš savaitę trumpam kilo įspūdis, kad vienerius iš kelių pernai vykusių rinkimų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis vis dėlto laimėjo nenugalėjus formaliam partijos kandidatui.

Gal pagrįsta ir kita tuo metu kelių politikuojančių personažų draugėje pasklidusi šventvagiška mintis, esą padėtis Lietuvoje dabar yra tokia, kad teisėtai prašosi rimtos diskusijos – kuriems galams šalyje yra tiesioginiai prezidento rinkimai su atitinkamai stipriu visos tautos mandatu, jeigu šalies tikrasis lyderis yra ne prezidentas, o Seimo galiorkoje įsitaisęs ir formaliai už nieką neatsakingas šmikis. Šokdinantis ir vyniojantis aplink pirštą prezidentą kaip tik moka. Retkarčiais pasityčiodamas – šalies vadovo patarėjai kenkia jo reputacijai (būtent p. Karbauskis yra Lietuvos politikos reputacijos ombudsmenas!), „paskutinis kartas“, kada iš prezidentūros Seimą pasiekia įstatymų projektai jų priėmimo darbotvarkėje išvakarėse (apie tai p. Karbauskis galėtų pasiteirauti savo oficialaus „pažo“ – Agnės Širinskienės).

Ponas Nausėda tas patyčių špilkas linkęs ryti ir vadinti tai naujuoju šalies vadovui derančiu politikos stiliumi, kuriame vyrauja ne riksmai beigi įsakymai, o bendradarbiavimas, diskusija ir įsiklausymas.

Ne tik skonio, bet ir pasaulėžiūros problema, ar toks bendradarbiavimo metodas tinka su kortuojančiu sukčiumi. Kada net tie, kurie publikos vietoje aplink stalą tai mato.

Vienas blogesnių dalykų, kurie gali nutikti politinės patirties ir realios atramos neturinčiam prezidentui – įsitraukimas į LVŽS politikos darbotvarkę.

Ponas Nausėda ligi šiol lyg ir rodo, kad ne su viskuo, ką daro Karbauskis/Skvernelis ir kompanija, sutinka. Tačiau jo abejonės ir švelnios prieštaros kažin kaip labai tylios, be akcentų. Imi nebesuprasti, ar šalies vadovui kai kas išties nepriimtina.

O gal jo reakcijos – tik politinio spektaklio dalis? Spektaklio, kurio scenarijus po šiai dienai nežinomas. Pirmučiausiai jam pačiam.

LVŽS prieš rinkimus po 200 eurų pensininkams iš skolintų pinigų, Prezidentūra iš paskos – po šimtą penkiadešimt kitai socialiai remtinai grupei, nors jam rinkimai – tik po ketverių metų.

Tarsi pamurmėjo p. Nausėda, esą pensininkams pinigai padėtų dabar, o ne rudeniop, tačiau kas iš to – jo veiksmas: lygiai tąja pačia kryptimi.

Užuominų apie gerovės valstybę vis dar pasitaiko (kaip įvairių trūkumų sovietmečiu), tačiau vertinant realius veiksmus kol kas einama į Karbauskio gerovės valstybę. Be jokių alternatyvų.