Kai kalba pasisuka apie Lietuvos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo kuriamą naudą, perspektyvas ir viešai imamas kvestionuoti jo reikalingumas ateityje, dažnai remiamasi subjektyvia argumentacija siekiant įtikinti, paveikti nuomones, įbrukti kažkam naudingas tezes, o ne vadovaujamasi ekonomine logika.
Skeptikų metama paklausos korta – esą gamtinių dujų laukia miglota ateitis – ištraukiama taip dažnai, kaip dažnai pasirodo žinių apie SGD terminalo veiklą, užsakomus naujus pajėgumus ar išdujinimo kiekius, kurie gerina rekordus. Sutapimas ar ne? Tad atmeskime emocines apeliacijas ir dėkime ant svarstyklių argumentus.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Akivaizdžiausias pavyzdys to, kaip SGD terminalas veikia ekonominius procesus, yra gamtinių dujų kainos vartotojams, kurių teigiamą pokytį stebime nuo 2014 m. iki dabar. Nuo liepos 1 d. Lietuvoje gamtinių dujų kainos vėl pastebimai trauksis.
Palankiomis pasaulinėmis SGD kainomis naudojasi ir SGD terminalo klientai – liepos mėnesį, tuomet, kai, anot skeptikų, terminalas stovi tuščias ir išlaikomas valstybės, papildomai rezervuoti vienam dideliam SGD dujovežiui prilygstantys pajėgumai.
Paminėkime dar ir SGD iš JAV importą – vakarietiškas produktas Klaipėdą pasiekė 4 kartus vien šiais dujų metais. To nepajustume, jei turėtume tik vieną importo šaltinį – vamzdį ir pasaulinės SGD kainos atrodytų kaip nepasiekiamas miražas.
Terminalo nereikėjo vs Sunaikinta monopolija
2014 m. atsiradusi alternatyva – SGD terminalas Lietuvoje – kirto per monopolinę kišenę ir energetinių išteklių kainodarai suteikė visame pasaulyje priimtiną komercinį pagrindą: jei kainos palankios, dujomis galima apsirūpinti jas įsigyjant pigiausiai. Iki SGD terminalo atsiradimo to negalėjome net įsivaizduoti.
Gręžiotis į praeitį tikrai būtų neverta, jei nesiektume suprasti, kaip gyvename šiandien ir kas laukia rytoj. Todėl būtina profilaktiškai ištraukti svarstykles ir palyginti skeptikų teiginių ir faktais grįstų argumentų svorį.
Kai SGD terminalo kontūrų dar nesimatė ties Klaipėdos uosto vartais, Lietuva mokėjo vieną iš didžiausių monopolinę ir politinę kainą Europoje už „Gazprom“ vamzdžiu tiekiamas dujas. 70 procentų – toks kainų atotrūkis buvo tarp 2014 m. sausio ir 2015 m. sausio lyginant Lietuvos gamtinių dujų importo indeksą su Vakarų Europos TTF indeksu. Nuo 2015 metų šios kreivės ėmė stipriai artėti viena kitos link.
Būta ir situacijų, kai už gamtines dujas mokėjome 20 proc. mažiau nei Europos vidurkis – visa tai lemia rinkos dėsniais, ne monopolijos įnagiais paremta kainodara.
Kaimyninės šalys, nors ir priešinasi regioninio terminalo statusui, visgi naudojasi Lietuvos sukurta alternatyva. Ir net jei nesinaudotų, monopolininko gamtinių dujų kainas gali paveikti (o ir paveikia) vien faktas, jog klientas turi galimybę dujas importuoti pigiau.
Tokią galimybę dabar jau turi ne tik estai ir latviai, bet ir suomiai. Nuo šių metų pradžios Balticconector jungtimi susiliejus Baltijos šalių ir Suomijos gamtinių dujų rinkoms, „skaičiai ir kreivės“ taip pat slystelėjo žemyn – gamtinių dujų importo į Suomiją kainos pradėjo koreliuoti su Baltijos šalių biržos rodikliais.
Didėjančios SGD terminalo veiklos apimtys sudaro prielaidas toliau bendromis įmonių ir valdžios institucijų pastangomis siekti pasidalinti terminalo išlaikymo sąnaudas tarp visų naudą gaunančių gamtinių dujų vartotojų. Sąnaudomis jau dabar yradalijamasi per išdujinimo ir perdavimo sistemos operatoriaus tarifus, o kuo daugiau terminalas gauna pajamų, tuo labiau mažėja jo išlaikymo sąnaudos vartotojams.
Gamtinių dujų paklausa mažėja vs Tiesiamos jungtys
Kam investuoti į jungtis ir kitą regioninę infrastruktūrą, jei tame nėra potencialo? Balticconector tarp Suomijos ir Baltijos rinkų atsiradimas yra įrodymas to, kad pozityvi gamtinių dujų perspektyva yra labiau nei apčiuopiama.
GIPL jungtis su Lenkija taip pat yra tilto tarp rinkų tiesimas ir ne tik ekonominio naudingumo, bet ir energetinio saugumo užtikrinimas.
Mes šiandien esame dalis Europos, kuri pernai užsidėjo didžiausios SGD importuotojos pasaulyje karūną. Pernai Europa SGD importą išaugino beveik 1,7 karto – iki 119,8 mlrd. kubinių metrų (po išdujinimo), kai užpernai šis skaičius siekė 71,5 mlrd. kubų.
Ką tai indikuoja mums? SGD terminalas yra būtinoji infrastruktūra, įgalinanti visą regioną neprarasti teisės rinktis. Šios būtinosios infrastruktūros turėjimas yra įtvirtintas įstatymu.
Remiantis visais įvairių prognozių šaltiniais, komercinio ir pramoninio sektoriaus paklausa greičiausiai išliks panašiame lygyje kaip šiandien.
Kalbant apie GIPL jungtį su Lenkija, ši bus arčiausiai Ostrolenkos elektrinės C bloko (turėtų pradėti veikti 2023-2025 m.) esantis dujų tiekimo šaltinis, taip pat artimiausias aprūpinimo gamtinėmis dujomis taškas „Grupa Azoty“ azoto trąšų gamintojui. GIPL pralaidumo potencialas sieks 1,9 mlrd. kub. m.
Vien šilumos ir elektros gamyba vs Šiltnamio efekto mažinimas ir inovacijos
Skepsiu paremtuose argumentuose vis dar gaji mintis, kad SGD terminalas reikalingas vien šilumai ir elektrai gaminti pasitelkiant gamtines dujas, suprask, kitu atveju tai tik eilinis laivas. Tačiau kiekvienas, kuris bent kiek domisi technologine pažanga, yra girdėjęs apie gamtinių dujų panaudojimo galimybes ne vien sušilti ar pasišviesti, bet ir kaip sunkiojo ar viešojo transporto kurą vietoj taršaus dyzelino. Taip pat apie galimybes SGD užpildyti laivus, kurie naudoja mazutą ir taip prisidėti prie šiltnamio efekto mažinimo.
Europos Sąjunga gamtines dujas ir su jomis susijusią infrastruktūrą yra įvardijusi kaip Europos klimatui neutralios energijos ateities kūrėją.
Juk naudojant SGD vietoj dyzelinio kuro, pvz., sunkvežimiuose, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetama 19 % mažiau, praktiškai iki 0 eliminuojant gyvsidabrio ir suodžių išmetimus.
Baltijos jūroje plaukiojančio krovininio laivo, naudojančio SGD kaip kurą, atveju į aplinką per metus išmetama apie 50 tonų mažiau sieros dioksido, per 150 tonų mažiau azoto oksido bei apie 2000 tonų mažiau CO2.
Visa tai sudaro prielaidas plėtoti SGD infrastruktūrą, kuriai tiek Europa, tiek ir lokaliai žiūrint – Lietuva – numato įvairias finansavimo priemones. Net ir vėjo bei saulės energetika su SGD nėra konkurentės, o greičiau sinergijos galimybė: gamtinės dujos įgalina panaudoti biodujas ir vandenilį.
SGD užpildymo stotelių tinklo diegimas (numatytas finansavimas), elektros generavimas tiesiai iš SGD laivo-saugyklos (numatytas finansavimas), laivų bunkeriavimas yra tos technologinės pažangos priemonės, apie kurias sau tyliai svajotume, kaip anuomet, kai Klaipėdos uosto horizonte dar nesimatė „Independence“.
p. Moli, atsakykite į šiuos klausimus:
1. Kokiomis sumomis kasmet SDG terminalas yra subsidijuojamas iš valstybės biudžeto?
2. Kiek pigiau visas šis projektas būtų kainavęs , jeigu jis būtų buvęs organizuotas kartu su Latvija, Estija + ES fondų parama?