Vaizdingas posakis apie esą prasmingas politikų veiklas smėlio dėžėse šią ir praėjusiąją savaitę Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus dėka virto tikrove po to, kada sostinės valdžia sumanė Lukiškių aikštę paversti paplūdimiu.

Sprogo nuo komentarų visa žiniasklaida, socialiniai tinklai, o Seimas veik vien dėl to nusprendė susirinkti neeilinio besibaigiančios 2020 m. pavasario sesijos posėdžio.

Facebook/Vilniaus miesto savivaldybė nuotr.

Konfrontuojantys politikai – pradedant p. Šimašiumi, baigiant šiuo klausimu susivienijusiais konservatoriais su valstiečiais-žaliaisiais buvo panašūs ne į darželinukus smėlio dėžėje, o į nenuoramas, piktybiškai šaukštais besitaškančiais majonezu.

Neturiu labai aiškios nuomonės, ar vienoje pagrindinių miesto aikščių (su sava, labai įvairia istorine patirtimi, kuri ir skatina skirtingą reakciją) dera ręsti pliažą. Man kažkaip atrodo, kad tai – dirbtinai organizuotas konfliktas, skirtas nukreipti dėmesį nuo p. Šimašiaus atstovaujamos, ką tik įsikūrusios partijos veikėjų problemų.

Žinia, p. mero bendražygis, Vilniaus m. savivaldybės administracijos vadovas Povilas Poderskis yra gerokai įklimpęs dėl nepavykusių medicinos įrangos pirkimų. Stringa kur kas labiau vilniečiams įprastos rekreacinės vietos dešiniajame Neries krante tvarkymo darbai (juos ketinama baigti tik ligi metų pabaigos).

Taigi, mano versija – šekit pagrindą ginčams ir prieš Seimo rinkimus pamirškite naujai įkurtos Laisvės partijos veikėjų mėšliukus.

Kita vertus, Seimo veiksmas, nurodant, kaip turėtų būti tvarkoma sostinė aikštė, kas joje turi būti ir atsirasti, yra apgailėtinas. Konstitucinės teisės specialistai, tikiuosi, sprendimą priimti specialų įstatymą išanalizuos ir pateiks prezidentui savo išvadą, ar toksai reikalas neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai.

Šalies sostinė yra itin specifinis dalykas, tačiau būtų įdomu ir svarbu žinoti, ar pagrindinio šalies įstatymo doktrina leidžia Vilniaus merui, tarkime, nepiktybiškai, neturint paslėptų kėslų, kvailioti. Kad ir už 60 tūkst. eurų. Jeigu dėl to neprieštarauja vilniečiai. O jeigu prieštarauja, turi teisę protestuoti ir kituose rinkimuose išrinkti kitą merą.

Per tą viesulą pagrindinėje sostinės smėlio dėžėje daug mažiau nei derėtų dėmesio sulaukė kita naujiena – Lietuva po pusmečio pagaliau turi ekonomikos ir inovacijų ministrą.

Juo  tapo ištikimiausių LVŽS koalicijos partnerių – socialdarbiečių atstovas Rimantas Sinkevičius, lig šiol pirmininkavęs Seimo ekonomikos komitetui, dar anksčiau buvęs susisiekimo ministru.

Pastarajame poste p. Sinkevičius bene labiausiai pagarsėjo turiningais santykiais su Druskininkų meru Ričardu Malinausku, šio kovose su valstybe aplink „Vijūnėlės dvarą“.

Prezidentas sako tikįs, kad p. Sinkevičiui pavyks nuveikti prasmingų darbų ligi rudens Seimo rinkimų. Nežinau, kokį supratimą naujasis ministras turi apie ekonomiką, tačiau dėl inovacijų kompetencijos turiu šiokių tokių abejonių.

Rimantas Sinkevičius. Facebook nuotr.

Ir esu priverstas pritarti LVŽS lyderiui Ramūnui Karbauskiui, kuris paskyrimą pakomentavo, kad buvęs ministro pirmininko patarėjas Lukas Savickas, kurį prezidentūra atmetė anksčiau, buvo geresnis kandidatas.

Dar p. Karbauskis sakė ligi šiol nesuprantąs, kodėl p. Savickas tąsyk prezidentui netiko. Aš irgi nelabai suprantu.

Gal tai buvo vienas pirmųjų šalies vadovo komandos pamėginimų parodyti savo galią?

Dabar jau niekas nepasakys. Lieka tik spėlionės.

Pono Nausėdos atstovas spaudai vasario mėnesį sakė: „Prezidentas įvertino kandidatūrą ir priėmė sprendimą neskirti L. Savicko į ekonomikos ir inovacijų ministrus. Naujajam ministerijos vadovui liktų kiek daugiau nei pusmetis, todėl naujasis ministras per tokį laikotarpį turėtų mokėti ne tik identifikuoti svarbiausius institucijos veiklos prioritetus.“

Klausimas, kaip minėtas kliūtis pavyks įveikti „ūsuotų bebrų” partijai atstovaujančiam p. Sinkevičiui.