Nors šalies Vyriausybė pasižadėjo išnagrinėti alternatyvų multimodalinio krovinių terminalo ir geležinkelio mazgo plėtros Kopūstų kaime variantą, valdžia kol kas neatsisako planų šį projektą vystyti ir tarp Melnragės bei Girulių.

Vystant geležinkelio bei minėto transporto terminalo infrastruktūrą, centrinė valdžia pasiryžusi paaukoti dalį Girulių miško parko – planuota iškirsti nuo 30 iki 50 hektarų žaliųjų plotų, kas sukėlė pasipiktinimo ir protestų bangą tarp klaipėdiečių. Miestiečiai nesupranta tokio projekto tikslo, nežino, kodėl šio plano realizavimas susijęs būtent su Giruliais.

Beje, ministrų kabineto valdininkai sunkiai randa atsakymą į šį klausimą – jie savo poziciją teisino krovos apimčių didėjimu Klaipėdos uoste, naujų darbo vietų priemiesčiuose sukūrimu, nors paskutinio visuomenės susitikimo su susisiekimo viceministru Gyčiu Mažeika metu tokie atsakymai sukėlė vien tik pašaipas. Panašūs pareiškimai ir spėlionės neturi nieko bendra su realios situacijos suvokimu.

Neišmoktų pamokų pasekmė

KU profesorius S. Oleninas, KU nuotr.

Neseniai su „Atvira Klaipėda“ bendravęs jūrų biologas, profesorius, Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas Sergejus Oleninas pokalbio metu pažymėjo, jog ketinimų paaukoti Girulių mišką dėl „aukštų valstybinių interesų“ būta ir anksčiau, tačiau galiausiai to buvo atsisakyta.

S. Olenino nuomone, pagrindinė problema yra ta, jog šalies ministrų kabinete trūksta kompetentingų specialistų, jie nesuvokia dalyko esmės. Būtent dėl tos priežasties grandiozinių statybų iniciatoriai linkę rinktis Girulių variantą, kurį mokslininkas laiko klaidingu.

„Bandymų iškirsti Girulių mišką būta ir anksčiau. Kai praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį ieškojo vietos naftos terminalui, vienas iš siūlomų variantų statybos aikštelei kaip tik ir buvo teritorija tarp Girulių ir Karklės. Tada šio projekto šalininkai irgi įtikinamai įrodinėjo jo „valstybinę reikšmę“ , tvirtindami, kad kitos alternatyvos brangiais atsieitų. Ir koks rezultatas? Atsirado patyręs kapitonas, kuris į laikraštį parašė straipsnį apie galimybę jūros dugnu nutiesti naftotiekį, kurį galima būtų sujungti su išoriniais švartavimosi plūdurais – bujomis. Anksčiau tokio varianto net nesvarstė. Ir planuotojai praregėjo, ir atsirado naujas planas – naftos terminalas Būtingėje, kuris ir buvo sėkmingai realizuotas. Jis naudingas ne tik finansine prasme, ne tik suteikia ekonominį vystymosi postūmį kažkada apleistai plynei, bet ir funkcionuoja, darydamas minimalų poveikį aplinkai. Taip ekonominis objekto pagrįstumas ir jo nacionalinė svarba buvo suderinti su ekologiniais reikalavimais. Iš šios istorijos galima padaryti tokią išvadą: jei planuotojai būtų žinoję visus jūrinių naftos terminalų statybų alternatyvius variantus, jie nebūtų ėmęsi erzinti visuomenės kalbomis apie būtinybę aukoti mišką dėl neva aukštų valstybinių interesų. Tai tiesiog blogai „išmoktų pamokų“ pasekmė, galiu tai pasakyti kaip universiteto dėstytojas“, –  tvirtino profesorius.

Misija – suskaldyti visuomenę

S. Oleninas sako, jog viešojoje erdvėje jau matyti pastangos išbalansuoti visuomenę, supriešinant šiaurinės miesto dalies ir centro gyventojus su tais, kurie gyvena daugiabučiuose uostamiesčio pietuose. Jo teigimu, netolimoje ateityje klaipėdiečiai dar pamatys daug įdomaus – tam tikri suinteresuoti asmenys pasistengs miestiečius suremti kaktomuša, todėl visa Klaipėda turi duoti atkirtį provokatoriams.

„Po straipsniais apie Girulių mišką kai kada pasirodo gana piktų komentarų apie tai, jog tai rūpi tik tiems, kurie gyvena šalia, t.y. Melnragės, Girulių ir kitų šiaurinių Klaipėdos mikrorajonų gyventojams. Neva prisistatėte pilaičių, tai imkit ir turėkit geležinkelio terminalą po langais, o mums, pietinės miesto dalies daugiabučių gyventojams, tai visai nerūpi. Liūdniausia, kad skatindami „proletarinius“ jausmus, bando suskaldyti visuomenę ir įpiršti nuomonę, jog nereikia palaikyti klaipėdiečių judėjimo už vienintelį miesto ribose esantį mišką, kuris daugeliui kartų̃ atstojo poilsio zoną“, – konstatavo mokslininkas.

Profesoriaus teigimu, transporto terminalo statyba tarp Girulių ir Melnragės kelia didžiulę tiesioginę grėsmę šiaurinėje miesto dalyje esančiam ligoninių kompleksui. Pirmiausia – gimdymo namams.

„Pasižiūrėjus į planą, kuris iki šiol kabo Vyriausybės tinklapyje, matyti, jog teritorija, kurioje planuojama statyti geležinkelio mazgą, tiesiogiai ribojasi su ligoninių kompleksu. Ar galite įsivaizduoti gimdymo namus, kurie yra arčiausiai miško, šalia multimodalinio „valstybinės reikšmės“ geležinkelio terminalo, kuriame dieną naktį į vagonus kraunami konteineriai? Gali atsirasti prieštaraujančių, jog tai tik teritorijų ribos, kuriose galima statyba, o iš tikrųjų šalia ligoninių  niekas nieko nestatys. Kaip sakoma, ne pirmą dieną gimę – užteks tik įteisinti tokį planą, ir apibrėžtos teritorijos dalyje darys tai, kas tik jiems šaus į galvą”, – teigė mokslininkas.

Pasak S. Olenino, uosto plėtros planai, naujų geležinkelio mazgų statyba ar kito bet kokio ekonominio projekto vystymas turi atitikti visus gamtosauginius reikalavimus ir jokiu būdu nepabloginti miestiečių gyvenimo sąlygų.

Jo nuomone, pietinės miesto dalies gyvenamieji mikrorajonai nuo pramonės įmonių turi būti atskirti žaliąja miško zona, kuri turi prasidėti tuoj pat už Jūrininkų prospekto ribos.

„Beje, kažkada žadėta įkurti kažkokį parką, bet jau praėjo 30 metų, kaip susiformavo pietinis mikrorajonas, tačiau nieko taip ir nepadaryta. Ir dėl to Klaipėdos visuomenė irgi turi pareikšti savo žodį“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.

Žalias miestas – žalias uostas

Jūros tyrimų instituto mokslininkas tvirtina, jog valdžia turi suvokti, kad Klaipėda – ne gamykla ir ne pramoninė teritorija, o miestas, kuriame gyvena žmonės, norintys kvėpuoti tyru oru.

„Neseniai Klaipėdos uosto direkcijoje vykusiame pasitarime, kuriame dalyvavo ir jūrinių reikalų, žuvininkystės bei gamtos apsaugos eurokomisaras Virginijus Sinkevičius, buvo pristatyta ambicinga „Žaliojo uosto” idėja. Remiantis ja, Klaipėdos uostas, būdamas lyderis pagal krovos apimtis tarp Baltijos uostų, turi tapti lyderiu ir gamtos apsaugos srityje. Anot V. Sinkevičiaus, jūros taršą sudaro ne tik tiesioginiai jūros ir priekrantės teršalai, bet ir tai, kaip pavyksta spręsti taršos problemas sausumoje, todėl jis pabrėžė tokių iniciatyvių, kaip Klaipėdos, žalio uosto, idėją, o tam reikalinga ir plati visų Baltijos jūros šalių koalicija.

Iš tiesų ir žalias uostas, ir paminėta koalicija tai tik sudėtinė dalis globalesnio Europos žaliojo kurso, kurį eurokomisaras pristatė praėjusių metų gruodį. Vargu ar atsirastų šio kurso, kurio tikslas yra efektyviai panaudoti resursus, pereinant prie švarios ekonomikos, atkurti bioįvairovę ir mažinti taršą, priešininkų. Pas laikas prisiminti posakį „Mąstyk globaliai, veik lokaliai” ir retoriškai paklausti, ar galima laikyti uostą žaliu, kurio plėtrai būtina paaukoti rekreacinėje miesto zonoje esančius dešimtis hektarų miško? Norisi tikėti, kad ir Uosto direkcija, ir miesto valdžia žino atsakymą į šį klausimą.

S. Olenino teigimu, Girulių miškas vertintinas šimtais milijonų eurų. Martyno Vainoriaus nuotr.

Įdomu, jog tame pačiame leidinyje, kuriame V. Sinkevičius pristato vadinamąjį žaliąjį Europos kursą, patalpinta ataskaita apie Europos „žalių miestų” judėjimą. Joje numatyta miestų vystymosi strategija, panaudojant apželdinimą, bei pateikiami konkretūs pavyzdžiai, kaip pasiekti balansą tarp ekonominio augimo ir didėjančio poreikio miesto sąlygomis gyventi sveikai. Ar Klaipėda paseks tuo pavyzdžiu?”- klausė S. Oleninas.

Girulių miško vertė – šimtai milijonų

Jūrų biologas visuomenei ir valdžiai primena, kad Girulių miškas – tai unikali vieta, kurią turi ginti nacionaliniai ir Europos įstatymai. Visgi praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje šis gamtos masyvas buvo išbrauktas iš saugomų teritorijų sąrašo.

„Girulių miškas svarbus ne tik dėl to, kad jis yra miestiečių ir miesto svečių rekreacinė zona, bet ir dėl to, kad iki šiol ši natūrali buveinė dar neįvertinta europiniu lygmeniu. Lietuvoje yra identifikuoti 53 tokių natūralių buveinių tipai, įtraukti į vieną iš svarbiausių ES dokumentų – Direktyvą dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (92/43/EEB). Girulių miškas atitinka buveinių „Jūros kopos, apaugusios medžiais” aprašymą, jis turi visus tokių biotipų požymius – dirvožemio sudėtį, augmenijos tipą, atitinkamą reljefą ir kt. Gamtosauginį statusą iš šios teritorijos patylomis atėmė nepriklausomybės pradžioje, matyt, siekdami statyti naftos terminalą ar dar ką nors…Tačiau mūsų šalis ne visiškai įvykdė Europos direktyvą dėl natūralių gamtos buveinių nustatymų ir gamtosauginio statuso joms suteikimo, todėl Lietuvos reputacija rimtai nukentės, jei potenciali Europos lygio natūrali  buveinė bus sunaikinta. Būtina atlikti atitinkamus kartografinius tyrimus ir nuspręsti, kokį gamtosauginį statusą suteikti Girulių miškui „, – kalbėjo mokslininkas.

Profesoriaus teigimu, jau praėjo tie laikai, kai miško ar kitų gamtos objektų vertė buvo matuojama pagal tai, kiek kubų medienos, iškirtus medžius, galima gauti ar kokį kiekį žuvų galima pagauti vandens telkinyje.

„Yra dar vienas svarbus aspektas – ekosistemos paslaugų įvertinimas. Tai turi tapti bet kokio projekto sudėtine dalimi, vertinant planuojamo pramoninio objekto poveikį aplinkai. Pastaruosius tris dešimtmečius sparčiai vystosi nauja mokslo sritis, apimanti ir ekologiją, ir ekonomiką, kuri leidžia įvertinti, kaip viena ar kita ekosistema dalyvauja žmonių visuomenėje, ją aprūpindama maisto medžiagomis, būtinu vandens balansu, kiek išskiriama deguonies, kaip perdirbamos atliekos, kokia dirvožemio erozija, kokios rekreacinės paslaugos suteikiamos, kaip aprūpinamas žemės ūkis, žuvininkystė. Daugelį šių paslaugų galima įvertinti pinigine išraiška ir esu įsitikinęs, kad Girulių miškas vertintinas šimtais milijonų eurų.

Bet yra ir tokių paslaugų, kurias pinigais įvertinti labai sunku arba neįmanoma – tai kultūrinės paslaugos, susijusios su estetine, pažintine ir dvasine žmogaus veikla. Gaila, tačiau naujų „geležinkelio mazgų” planuotojai ir tariami „valstybinių interesų saugotojai” , matyt, nėra nė girdėję  tokios sąvokos kaip „ekosistemos paslaugos”. Tačiau naujasis žalios Europos kursas privers ir juos atsižvelgti ne tik į savo siaurus, bet ir į visuomenės interesus”, – apibendrino pokalbį S. Oleninas.