P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Su miesto pinigais elgtasi labai neatsargiai

Avatar

Martynas Vainorius
2020-08-02


Kontrabandinis spiritas saldainių gamyboje, draugams išdalinti miesto pinigai – tai klaipėdiečių nuodėmės, kurias paskutinėmis liepos dienomis fiksavo tarpukario spauda.

Jas ir kitas to meto aktualijas tradiciškai apžvelgia dar vienas ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ rašinys.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.
Nudžiugino Jablonskį

1924-aisiais „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad liepos 28 d. „tūli klaipėdiečiai buvo surengę mažą ekskursijėlę į Palangą susitikti ir pasisveikinti su gerbiamais mūsų tautos veteranais d-ru Basanavičium ir žinomu lietuvių kalbininku Jonu Jablonskiu“.

Ekskursijėlėje dalyvavo krašto prezidentas p. Gailius su žmona, krašto direktorius Borchertas, „Ryto” bendrovės direktorius Stiklorius, „Klaipėdos žinių” vyr. redaktorius d-ras Šaulys, gydytojas d-ras Didžys, p. Adomas Brakas su žmona ir d-ras Oželis.

Jonas Jablonskis (vežimėlyje), Izidorius Kisinas, Vaclovas Rubaževičius Tiškevičių rūmų parke Palangoje,1929 m. vasarą. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

„Pirmiau apsilankyta pas d-rą Basanavičių, kuriam įteikta gražių gėlių bukietas ir pasimainyta širdingais sveikinimais. Ypatingai nudžiugo susitikęs su klaipėdiečiais gerbiamas Jablonskis. Sakė neturėjęs progos matyti iki šiol inteligenčių lietuvaičių ir vaikų lietuviškai kalbančių iš Klaipėdos krašto. Ragino laikytis savosios kalbos savotiškumo ir dvasios. Šiuo susitikimu visi buvo sujaudinti“, – aprašė laikraštis išvyką.

Atidėjo Jūros šventę

O po metų „Klaipėdos šventės“ į Palangą vykti kvietė jau ir plačiąsias mases – laikraštis ragino apsilankyti rugpjūčio 2 d. vyksiančiuose pirmosios Jūros dienos renginiuose.

„Jeigu sakoma, kad nėr ar negali būti Lietuvos be Vilniaus, tai tikrai jau galima pasakyti, kad nėr ir negali būti nepriklausomos Lietuvos be jūros. Tačiau jūra, naudojama tik ekskursininių pasigrožėjimui bei maudyklėms, valstybei bei tautai neturi tos galingai stiprinančios reikšmės, kokios ji gali turėti. Deja, tenka prisipažinti, kad Lietuva toli gražiu netikslingai savo jūra naudojas. Eilėje daugelio aplinkybių bei klinčių, trukdančių jūros reikalus tinkamai sutvarkyti bei aprūpinti, neabejojamai pirmą vietą užima toji aplinkybė, kad mūsų visuomenė nepakankamai supranta jūros reikšmę mūsų tautai bei valstybei, kad ir mūsų šviesuomenė, ir net valdžios žmonės nepakankami reiškia susirūpinimo klausimais: kaip Lietuvai tvirčiau įsistiprinus pajūry, kaip tiksliau išnaudojus jūros teikiamus galimumus mūsų valstybės politiniams, kultūriniams bei ekonominiams reikalams aprūpinti. Lietuvos Jūros Draugija, norėdama arčiau supažindinti bei sudominti mūsų visuomenę su jūra bei jos reikalais, nutarė suruošti visoje Lietuvoje pirmąją Jūros Dieną. Tokiai Jūros Dienai suruošti jau eina prirengiamasis darbas. Tuo tarpu, kaipo įžangą į tokią Jūros Dieną, rengiama Palangoje Jūros Dieną, kuri įvyks šių metų rugpjūčio 2 dieną“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Šventės programoje, Kurhauzo sode (įėjimas į jį kainavo litą, vaikams ir moksleiviams – 50 centų) buvo numatyta Jūros Draugijos Centro Valdybos antrojo pirmininko, jūrų kapitono, Klaipėdos uosto viršininko Liudviko Stulpino paskaita „apie jūros svarbą tautai, ir apie Jūros Draugijos uždavinius bei tikslus“.

„Po prakalbos dainuos muzikos mokytoju choras, protarpiais grieš karo orkestras, kuriam griežiant vyks laisvas pasivaikščiojimas. Turininga daiktinė loterija duos galimybės kiekvienam išbandyti savo laime. Loterijos bilietai kainuos tik po 1 litą ir išlošia kas penktas bilietas“, – programą pristatė laikraštis.

Tiesa, minėtosios loterijos prizai kažkodėl buvo visai nejūriški – avinas su keturiais ragais, ūkio įrankiai, dideli paveikslai…

„9 val. vakaro Kurhauzo salėj, po p. „Ryto” Direktoriaus prakalbos prasidės koncertas. Jame maloniai sutiko dalyvauti žinomos mūsų artistinės jėgos, ir dainuos ponia Galaunienė, p-as Babravičius. p. prof. Marini, o skambins fortepionu p. prof. Prialgauskas. Po koncerto šokiai ir žaislai. Bilietai į koncertą kainuoja 10 litų. Juros Draugijos nariams tik 5 litai“, – rašė laikraštis, taip pat informavęs, jog iš anksto įsigijusieji bilietus į koncertą galės iš Klaipėdos į Palangą ir atgal (grįžimas buvo numatytas 1 val. nakties) nemokamai vykti garlaiviu ir automobiliais.

O 1937-aisiais, nors ir nebuvo jokios ekonominės krizės ar koronaviruso pandemijos, atsakingi asmenys, skirtingai nei jų palikuonys 2020-aisiais, nusprendė Jūros šventę perkelti į kitus metus.

„Turėdama galvoje organizacijų pageidavimus ir visas kitas aplinkybes, tarp kito ir tą faktą, kad dalyvaujančios šiais metais tarptautinėse regatose mūsų jachtos sugrįš į Klaipėdą tik rugpjūčio mėnesio pradžioje, Lietuvos Vakarų Sąjunga nutarė didelės jūros šventės suorganizavimą atidėti kitiems metams, kada bus švenčiama penkioliktoji Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva sukaktis, šiais metais rugpjūčio 1 d. bus tenkintasi kuklesne programa, būtent: susipažinimu su jūra, uostu ir lietuviškais laivais, „Santaros” jachtos krikštu ir k t. Tą dieną Klaipėdoje įvyks ir arklių rungtynės“, – informavo „Darbininkų balsas“.

Žydinti jūra – ne problema

Jei 1938-aisiais atidėtoji Jūros šventė buvo surengta, atvykusieji į ją turėjo susidurti ir su šių laikų vasaromis gana dažnu reiškiniu – „žydinčia jūra“. Tačiau tai netgi buvo laikoma vertingu pranašumu.

„Jūra žydi: Pajūryje nuo molų iki pat Karklininkų dabar vanduo žaliai rudas. Jis toks tirštas, kad besimaudantieji tą vandeni vadina rūgštynių arba špinatų sriuba. Iš tikrųjų vanduo atrodo toks tirštas ir nešvarus, kad daugelis vasarotojų vaikščioja pajūry ir nedrįsta kojos kišti į vandenį. Bet tas nešvarusis vanduo visai nepavojingas ir nekenkia maudytis. Tos drumzlės yra ne kas kita kaip mariose augančių žolių žiedai. Tuos žiedus marių srovė išneša į jūrą, o jūros bangos tuos milijardus žiedų ir šiaip visokių lapelių šakelių atneša į krantą, kur susidaro storas sluoksnis žiedų, nuo ko vanduo pasidaro tirštas, ir nešvarus. Melneragės ir Karklininkų žvejai pasakoja, kad toks vanduo esąs labai sveikas. Esą, kuomet prasidėdavęs vandens žydėjimas, suvažiuodavę vasarotojai iš visos Vokietijos tame žydinčiame vandenyje pasimaudyti. Ir maudydavęsi tame vandenyje nuo ryto iki vakaro. Netiktai maudydavęsi, bet to žydinčio vandens statines veždavęsi į Vokietiją ir ten darydavę vonias ir taip per žiemą gydydavęsi. Ir dabar kai kurie mėgėjai per dienas pliauškinasi tame vandenyje. Vieni gydosi, kiti šiaip iš prašmatnumo voliojasi, o treti plaukia toli toli nuo kranto ieškodami švaraus vandens“, – rašė „Vakarai“.

Anot laikraščio, žvejai tokiu vandeniu taip pat buvo patenkinti, nes jame esą yra geriau žvejoti – prieš dieną vienas Klaipėdos žvejys tokiame drumstame vandenyje per trumpą laiką sugavęs per 4 centnerius žuvų.

Neringos muziejų nuotr.

„Jūros vandens žydėjimas truks apie mėnesi laiko. Dabar tėra tiktai pradžia, o toliau tų žiedų dar daugiau bus. Tačiau žydintis vanduo ne kiekvieną dieną yra. Tas priklauso nuo vėjo ir vandens bangavimo. Tirščiausiai žiedų yra vidurdieni, mažiau vakare, o iš ryto yra mažiausia arba visiškai nėra. Taigi, besimaudantiems yra puikiausias pasirinkimas. Tokio žydinčio vandens tėra tiktai pajūryje nuo Klaipėdos iki Karklininkų. Toliau vanduo visai švarus. Taip pat žydinčio vandens nėra Smiltynėje, nes ten iš marių ištekanti srovė neužteka. Tokiu būdu norintieji pasimaudyti žieduose važiuoja į Melneragę arba Girulius, nes tik čia tėra tos sveikatą nešančios žolelės“, – rašė „Vakarai“.

Naikino tramvajaus pėdsakus

Iki Melnragės pasimaudyti žydinčioje jūroje beveik tris dešimtmečius buvo galima nuvažiuoti su vieninteliu dabartinės Lietuvos teritorijoje elektriniu tramvajumi.

1936 m. liepą „Vakarai“ pranešė, kad mieste baigiami išmontuoti prieš porą metų nustojusio kursuoti tramvajaus bėgiai.

„Daugumoje gatvių jau išimti buvusio tramvajaus bėgiai. Šiuo metu imami lauk lenktieji bėgiai, nes tiesieji išimti anksčiau kadangi juos buvo lengviau parduodi. Šie bėgiai dirbtuvėse bus ištiesinti ir vėliau pardavinėjami statybos reikalams. Dabar išimami bėgiai tarp Turgaus gatvės ir naujojo Turgaus (teritorija prie Teatro aikštės ir piliavietės – M. V.). Ten darbus baigus bus pradėti imti lauk bėgiai Luizės g-vėj (dabar – Danės – M. V.)“, – rašė laikraštis.

Tramvajus Melnragėje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Rugpjūčio pradžioje jis jau pranešė, kad „Luizės gatvėje panaikinama paskutinės žymės buvusiojo elektriškojo tramvajaus”.

Tramvajaus linijų statybos projektas buvo parengtas 1898 m. Pagal jį linijos turėjo sujungti Smeltę su miesto centru, Žiemos uostu, geležinkelio stotimi ir švyturiu.

1904 m. pradėjęs kursuoti tramvajus važinėjo linijomis švyturys – Smeltė, geležinkelio stotis – Smeltė, buvo ir žiedinė linija. Tramvajus vežiojo ir keleivius, ir krovinius.

Tokia transporto rūšimi Klaipėda galėjo pasigirti tris dešimtmečius – iki 1934-ųjų. Nors buvo rašoma, kad jo atsisakyta dėl keliamų radijo trikdžių, pasak istorikės Zitos Genienės, iš tiesų priežastis buvo kita.

„Į 30 metų veikusio tramvajaus patobulinimus ir remontą nebuvo investuojama. Jau reikėjo atnaujinti ir vėžes, ir vagonus. Tačiau apskaičiuota, kad tam reikia labai daug lėšų, ir nuspręsta eiti kitu keliu – įvesti susisiekimą autobusais. Juolab kad miestas pradėjo plėstis, atsirado kiti priemiesčiai, neužteko vien siauros linijos link Smeltės, todėl prireikė kitokio viešojo transporto“, – „Lietuvos rytui“ yra sakiusi Z.Genienė.

Miesto pinigai – draugams

Visgi ne visada su miesto pinigais tarpukariu buvo elgiamasi racionaliai. 1936 m. liepą „Vakarai“ informavo, kad Klaipėdos priesėdų teismas nagrinėjo aukšto magistrato valdininko – Klaipėdos miesto vyr. administracijos inspektoriaus Mittelstaedt baudžiamąją bylą dėl dokumentų nuslėpimo.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

„Jis buvo kaltinamas pašalinęs jam patikėtus aktus, norėdamas pasipelnyti arba kitam gerą padaryti ir nuslėpęs daiktus, kuriuos buvo tarnyboj gavęs. Mittelstaedt nuo 1912 iki 1934 m. buvo Magistrato valdininkas ir užėmė aukštą vietą. Jis priklausė miesto taupomosios kasos valdybai ir kaip išrinktas miesto seimelio atstovas buvo ir tos kasos patarėjas. 1934 m. liepos mėnesį jis buvo Vyr. burmistro Simonaičio, kaipo priešvalstybinės partijos narys iš tarnybos paliuosuotas. Jo vietą užėmė miesto administracijos vyr. inspektorius Grulys. Po dviejų dienų išėjęs iš tarnybos, apie 9 val. vakaro Mittelstaedt atėjo į savo senąjį tarnybos kambarį, išsirinko kai kuriuos dokumentus ir pasiėmė juos į namus. Tie dokumentai lietė tūlus pirklius, kurie iš Miesto Taupomosios Kasos vyr. burmistro Grabovo laikais buvo gavęs didesnės sumas pinigų pasiskolinti ir paskui subankrutavę, patys išbėgo į Vokietiją. Todėl tie pinigai žuvo, o tuos dokumentus pasiėmus nebebuvo galima patirti, ar Mittelstaedtas buvo kokius žygius daręs, kad tuos pinigus atgavus, ką jis kaipo tos kasos patarėjas būtų turėjęs daryti nors daliai tų pinigų atgauti. Liudininkas banko tarnautojas Rodneris parodė, kad laiku padarius žygius dalį tų pinigų būtų buvę galima išgelbėti“, – rašė „Vakarai“.

Tuos dokumentus tik po mėnesio aptiko kriminalinės policijos valdininkas Baruckis, po to, kai į teisėsaugą kreipėsi teisiamojo pareigas perėmęs tarnautojas Lėbartas. Kartu buvo aptiktos ir knygos, kurias buvęs valdininkas buvo pasiėmęs iš Magistrato bibliotekos.

„Ši byla parodė kaip neatsargiai su miesto pinigais buvo apsieinama. Pinigai buvo išduodami be priežiūros tarybos atsiklausimo. Burmistras Grabovas pasišaukdavo Mittelstaedtą ir juodu nutardavo apie dideles paskolų sumas, o kasos direktorius Neumanas išduodavo pinigus savo geriems draugams visai neatsiklausęs valdybos“, – rašė laikraštis.

Nors valstybės gynėjas prašė buvusiam miesto vyr. administracijos inspektoriui skirti sunkiųjų darbų kalėjimo, 5000 litų baudą, atimti pilietines teises trims metams, teismas Mittelstaedtą nubaudė tiktai trimis mėnesiais kalėjimo už dokumentų pašalinimą, o kaltinimo jų nuslėpimu nepatvirtino.

Saldainiai – su kontrabandiniu spirtu

Kur kas sėkmingiau valstybiniam kaltintojui sekėsi kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje 1937 m. liepą saldainių fabriko „Neapol“ savininkas Zlotojabko turėjo aiškintis dėl kontrabandinio spirito.

Anot „Vakarų“, policija jau senai turėjo žinių, kad 3-4 dešimtmečių sandūroje šiaurinėje Smeltės dalyje, Malūnų vartų gatvėje (dabar – Minijos) pradėjusio veikti saldainių ir šokolado fabriko savininkas verčiasi kontrabandiniu spiritu.

„Šių metų vasario mėn. buvo Neapol fabrike padaryta krata ir rasta 6 skardinės kontrabandinio spirito po 10 litrų talpumo kiekviena. Skardinės jau buvo pradurtos, dalis spirito suvartoto gi buvo rasta 31 litras spirito. Už tai buvo surašytas protokolas ir byla pateko į valsčiaus teismą. Prieš teismą Zlotojabko sumokėjo muitinei už rastą spiritą 1944 Lt“, – informavo publikacija.

Biskvitų ir makaronų fabriko „Neapol“ paviljonas 7-ojoje Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje. J. Tallat-Kelpšienės (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Valsčiaus teisme Zlotojabko bylą laimėjo, tačiau visai kitaip reikalai susiklostė apeliacinį kaltintojo skundą nagrinėjusiame apygardos teisme.

„Zlotojabko aiškinosi, kad spiritas patekęs į fabriką be jo žinios. Tą nesąmoningai padaręs jo posūnis Subockis, nupirkdamas iš kažin kokio kontrabandininko 6 skardines ir, jam nesant fabrike, vartojęs kontrabandinį spiritą saldainių gamybai. Savo nekaltumui ir sąžiningumui įrodyti Zlotojabko pasikvietė 3 liudininkus, kurie vakar teisme prisiekdami tvirtino, kad, pavyzdžiui, praeitais metais į Neapolio fabriką kažin kokiu būdu atsiradusios spirito skardinės. Pamatęs tai Zlotojabko liepė fabriko meistrui ir dar kiliem dviem darbininkams nunešti skardines į išvietę ir kontrabandini spiritą išpilti. <…> Teismas tačiau Zlotojabku nepatikėjo ir abu su posūniu Subockiu nubaudė už kontrabandinio spirito vartojimą po 3704 Lt pinigines baudos. Be to, už paties Zlotojabko iškeltą naują aplinkybę – neproduktingą sunaikinimą pereitais metais keletos spirito skardinių valstybės naudai dar priteisė 1255 Lt“, – rašė „Vakarai“.

Ir kas dabar pasakys, ar tik ne dėl to kontrabandinio spirto suteikto skonio „Neapol“ gaminiai dar prieš metus buvo laimėję aukso medalius Kauno žemės ūkio ir pramonės parodoje…

Neaišku dabar ir ar tik ne ši byla dar tais pačiais metais paskatino fabriką šiek tiek pakeisti specializaciją ir jis tapo biskvitų, vaflių, saldainių, šokolado ir makaronų fabriku „Neapol”, kuris 1938-aisiais Telšių žemės ūkio ir pramonės parodoje už savo gaminius gavo aukso medalį.

Šio fabriko vardas skambėjo spaudoje ir 1937-aisiais, kai čia dirbusios moterys kreipėsi į darbininkų susivienijimą, kad šis tarpininkautų dėl atlyginimo pakėlimo Taikinimo Taryboj.

„Darbininkės iki šiol į valandą tegauna tik 35-50 centų. Iš tokio atlyginimo darbininkės neįstengia prasimaitinti. Darbininkės kreipdamosi prašo, kad atlyginimas būtų padidintas nors iki 60 centu valandai”, – rašė „Darbininkų balsas”.

Didelė netektis

Jei ne tarpukario laikraščiai, Klaipėdos miesto vyr. administracijos inspektoriaus Mittelstaedt ir saldainių fabriko „Neapol“ savininkas Zlotojabko tikriausiai būtų buvę jau taip smarkiai padengti istorijos dulkėmis, kad niekas tikriausiai apie tokius ir nežinotų. Tuo metu klaipėdiečio Hugo Šojaus (Hugo Scheu) atminimas tikriausiai bus gyvas amžių amžius.

1937 m. liepos 27-ąją „Vakarai“ pranešė, kad prieš dvi dienas savo dvare Šilutėje mirė 92 metų krašto ūkio patarėjas, žymus Klaipėdos krašto kultūrininkas dr. Hugo Scheu.

„Gimęs buvo Klaipėdos mieste, per ilgą gyvenimą ėjęs įvairias aukštas pareigas dar Prieškariniais laikais krašto ūkiškajam gyvenime, Klaipėdai prisijungus prie Lietuvos Hugo Scheu buvo pirmasis krašto Žemės Ūkio Rūmų pirmininkas. Jo dėka Šilutė išaugo į didoką miestą, nes anksčiau čia buvo pelkėta vieta. Velionies pastangomis pravesta nusausinimo darbai, pastatydinta evangelikų bažnyčia ir ligoninė, padaryta daugelis kitų visuomeninio pobūdžio įrengimų. Hugo Scheu. nors ir vokietis būdamas, tačiau skyrėsi iš daugelio kitų krašto savųjų tautiečių. Lietuvių kultūra buvo jo mokslinių pomėgių objektas: jis rinko dainas, tvarkė savo dvare muziejinių senienų etnografinį rinkinį. <…> Karaliaučiaus universitetas Hugo Scheu už jo mokslinius darbus buvo jam suteikęs daktaro h. c. Laipsnį. Hugo Scheu yra tikrai šviesios atminties kultūringas klaipėdietis, kurio gedi ne tik šilutiškiai, bet ir visas kraštas be tautybės skirtumo“, – rašė „Vakarai“.

Kitame šio laikraščio numeryje žymaus klaipėdiečio darbus aprašė Šilutės miesto burmistras Martynas Redveikis, pavadinęs H. Šojų „senu mūsų krašto mylėtoju“.

„Yra mažai Klaipėdos krašte gimusių ir suaugusių vokiečių, kuriems ir lietuvių tautos kultūros gyvenimas iš jaunų dienų sukėlė tiek susidomėjimo. Būdamas dar jaunas mokydamasi Klaipėdos ir Šilutės apskrityse kai kuriuose dvaruose žemės ūkio, susidomėjo lietuviškomis dainomis ir pasakomis, išsimokino tiek lietuvių kalbos, kad pats savo ranka galėjo surašinėti daug dainų ir kitų dalykų iš Klaipėdos krašto lietuvių tautosakos. <…> Ypatingai visų Šilutės dvaro apsilankančiųjų dėmesį sukeldavo pono Scheu rinkinys lietuviškųjų drabužių, namų baldų, rakandų, dokumentų, kurie yra muziejinė retenybės. įdomus yra jo paties surankioti ir mūsų krašto priešistoriniai radiniai. <…> Svarbiausias jo gyvenimo nuopelnas, be abejo, yra jo jau 1890 metais kilęs planas, iš tuomet atskirų Silokarčiamos ir Žibų mažų kaimeliu sudaryti vienų miestų, kas faktinai ir įvyko 1912 metais. Kur tarp Žibų ir Šilutės buvo apie pusantro kilometro plyno lauko, nederlingos balos, kur laukinės antys gyveno, tenai šiandien, p. Scheu dėka, yra, gražusis Šilutės centras su mažojo geležinkelio stotimi, miesto valdyba, pašto rūmais, dvejomis gimnazijomis ir daugybe puošnių privatinių namų. Jo iniciatyva dar prieš pasaulini karą įrengtai Šilutės uostas, šiandien Klaipėdos krašto vidaus vandens susisiekimo centras. Didžiausį Šilutės miesteliui pagražinti darbą jisai padarė jau pirm penkiasdešimt metų, pradėdamas želdinti anapus Šyšos upės mišką, kursai vėliau buvo nupirktas Šilutės miesto, ir šiandien be gražiojo Varnynės parko Šilutės nebegalima įsivaizduoti. Huno Scheu, esančius toliau nuo dvaro centro laukus, išdalino naujakuriams ir tokiu būdu pirmasis Klaipėdos kraite sukūrė apie 150 naujų sodybų. <…> Velionis, būdamas vokiškos kilmės vis dėl to gerbė lietuviškumą ir lietuvių kultūrą. Dėl to jis yra pavyzdys, kaip abiejų tautybių žmonės labai gerai gali bendrai gyventi, suprasdami ir gerbdami vieni antrų savybes, o ne žiūrėdami to, kas mus skiria“, – rašė M. Redveikis, kuriam pačiam teko mirti einant 62-uosius tremtyje 1944 m. Kazachijoje.

Kiek vėliau „Vakarai” pranešė, kad H. Šojaus bibliotekoje buvo labai reta 2 tomų knyga Jono Bretkūno „Postilė”, atspausta Karaliaučiuje 1591 metais ir Alberto Kojalavičiaus-Vijūko „Lietuvos istorija”.

„Tai itin reikšmingos lietuvių kultūrai knygos. Velionis tas knygas testamente paliko lietuvių mokslo žmonėms ir prašė įteikti Valstybės Prezidentui A. Smetonai. Be šitų knygų dr. Hugo Scheu bibliotekoje dar yra kronika „Historia Rerum Prusicarum”, atspausta 1549 metais ir prūsų krašto istorija, padalyta Matheo Waisselio, Lanckheimo klebono — spausdinta 1599 metais. Velionis paliko užrašus 105 žmonių pasakojimus, atskirus dalykus. Tai pasakos, mįslės, prietarai ir legendos. Tuos dalykus jam papasakoję 27 apylinkių ūkininkai. Knyga paruošta spaudai, didesnė dalis paties dr. Hugo Scheu ranka rašyta. Autorius uždėjęs ir antraštę: „Kon žemmaitai mon pasakoje”. Ranka rašytų puslapių yra viso 491. Spausdintų išeis apie tiek pat, o gal ir kiek daugiau. Tą veikalą mirdamas dr. Scheu prašęs įteikti Universiteto Tautosakos Komisijai”, – rašė laikraštis.

Plačiau apie H. Šojaus veiklą ir gyvenimą galima pasiskaityti čia. 


2020-08-02

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt