P0

Fotoreportažai, Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Liūdnasis unikalios bažnyčios jubiliejus II (4)

Avatar

Martynas Vainorius
2020-08-22


Per šią Žolinę sukako 60 metų, kai Klaipėdoje turėjo būti atidaryta Marijos Taikos Karalienės bažnyčia – vieninteliai Lietuvoje ir Baltijos šalyse sovietmečiu pastatyti maldos namai. Tačiau okupacinis sovietinis režimas, iš pradžių leidęs tokias statybas, vėliau persigalvojo ir atėmęs bažnyčią iš tikinčiųjų čia ketvirčiui amžiaus buvo įkurdinęs Liaudies filharmoniją.

Paskutinis ciklo „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“ rašinys yra skirtas apžvelgti bažnyčios pavertimo filharmonija, tikinčiųjų kovos ir ilgai lauktos pergalės istoriją.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Tapo filharmonija liaudžiai

1962 m. Lietuvos TSR Ministrų Taryba nusprendė taip ir neleistos atidaryti bažnyčios pastate įrengti Klaipėdos liaudies filharmoniją.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomoje Valstybinės architektūros statybos kontrolės inspekcijos Leidimų statybos darbams vykdyti registracijos knygoje yra 1962 m. vasario 24 d. datuotas įrašas, liudijantis apie statybos leidimą I eilės filharmonijos rūmų rekonstrukcijai adresu Rumpiškės g. 6, kurio projektą parengė Miestų projektavimo instituto Klaipėdos skyrius.

Čia saugomas ir ranka tų metų balandį rašytas S. Paškevičiaus laiškas Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkui.


„Girdėjau gandus, jog Klaipėdos naujoj tik pastatytoj Bažnyčioj žadama įrengti filharmoniją. Argi nesarmata klaipėdiškiams, jog patys jie nesugeba pasistatyti, o taikosi paimti tai, ką visos Lietuvos davatkėlės už kiaušinius sudėjusios apieravojo? O kas gi dabar joms darbadienius dangaus sąskaitose užrašys, jeigu jų aukos nuėjo ne pagal paskirtį. Ar Jūs?“, – rašė drąsus miestelėnas.

Visgi sovietinis buldozeris važiavo toliau – 1963 m. liepos pabaigoje „Tarybinė Klaipėda“ skelbė, kad darbai būsimoje filharmonijoje jau finišo tiesiojoje.

„Žiūrovų salėje grupė stalių iš Kretingos montuoja minkštus krėslus. Kretingos baldžiai pasistengė Klaipėdos liaudies filharmonijai. Visi 730 minkštų krėslų pagaminti kokybiškai, juose patogu bus sėdėti. Nors montuoti baldus nieko gudraus nėra, staliai dirbo labai rūpestingai: juk visi baldai – ąžuolo imitacija. Jų lakuotame paviršiuje kaip veidrodyje atsispindi darbininkų veidai. <…> Elektrikams čia teko padirbėti gerokai. Tūkstančius metrų elektros laidų paslėpė jie sienose nuo žiūrovų akių. <…> Ryšininkų – montuotojų darbo apimtis didžiulė. Visi 730 liaudies filharmonijos krėslų bus radiofikuoti. Taigi, salė bus pritaikyta ne tik estradiniams vakarams, kino filmų demonstravimui, bet ir susirinkimams bei pasitarimams. Su ausinių pagalba kiekvienas šių susirinkimų dalyvis galės klausytis pasisakymų gimtąja kalba. Kartu ryšininkai sumontuos žiūrovų salėje 12 specialių akustikos sistemų. Kiekviena iš jų susidės iš 8 dinamų. Šiuo metu Alfonsas Užpalis baigė plačiaekraninės stacionarinės kino aparatūros montavimą. Dar viena detalė. Prie pat scenos lubų mes pamatėme didžiulę konstrukciją, labai panašią į „Vaivos” kinoteatro ekraną. Mes nesuklydome. Pasirodo, tai iš tikrųjų ekrano konstrukcija. Ji padaryta pakeliama, t. y. vaidinimo metu artistams netrukdys. Viename artistų persirengimo kambaryje dirba grupė specialistų iš Vilniaus. Jie drapiruoja sienas. Mat visa liaudies filharmonijos scena bus išmušta vadinama minkšta gelumbe. Gražūs bordo ir pilki sunkūs audimai maloniai derinsis su visu didelės puošnios žiūrovų salės įrengimu. <…> Pirmoji techninė komisija jau apžiūrėjo pastatą. Antroji numatyta rugpjūčio 1-jai. Praeis dar kelios dienos, ir klaipėdiečiai gaus puikią kultūros įstaigą“, – rašė korespondentas S. Buivydas.

Tačiau darbai užtruko ilgiau nei buvo prognozuota šioje publikacijoje – sezono atidarymas įvyko tik spalio 5-ąją.

„Scenoje susirinko miesto partiniai ir tarybiniai darbuotojai, statybininkų atstovai, gamybos pirmūnai. Kalbą pasakė miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Ruginis. Po to įvyko respublikos meno meistrų koncertas. <…> Naujoji įstaiga bus LTSR Valstybinės filharmonijos filialas. Tai reiškia, kad mūsų uostamiestį aplankys tie kolektyvai, kurie iki šiol daugumoje koncertuodavo tik mūsų respublikos sostinėje“, – atidarymo proga „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė Liaudies filharmonijos direktorius Aloyzas Vincas Algirdas Kuraitis.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Anot jo, filharmonija turėjo nė kiek nenusileisti „geriausioms respublikos koncertinėms ir teatrinėms salėms“.


„Laisvais nuo koncertų vakarais Liaudies filharmonijoje numatoma ruošti kino vakarus, demonstruoti meninius ir dokumentinius kino filmus. Žiūrovai į kino vakarus bus įleidžiami tik nusivilkus viršutinius apsiaustus. Vienu žodžiu, į kino vakarą žiūrovai ateis kaip į koncertą. Tokiu principu demonstruoti kino filmus mūsų respublikoje numatoma pirmą kartą“, – rašė direktorius.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

1979 m. spalį Architektūrinė taryba svarstė filharmonijos priestatų projektą.

„Priestatai projektuojami stačiakampės konfigūracijos, maksimaliai įjungti (ir tūriais, ir fasadu, apdaila) į esantį pastatą. Išryškintas pagrindinis įėjimas. Ūkinis blokas (garažai – dirbtuvės) prie filharmonijos neprojektuojamas. Aplinkos sutvarkymas bus sprendžiamas atskiru projektu“, – rašoma jos posėdžio protokole.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Projekto autoriui – tam pačiam bažnyčią projektavusiam architektui Juozui Baltrėnui – buvo patarta siekiant „ramesnio priestatų fasadų sprendimo“ vengti langų tipų įvairovės, „siekti maštabiškesnio santykio su esamu pastatu ir sprendimo monumentalumo“.

Taip pat buvo nurodyta „detaliai spręsti užrašą pagrindiniame fasade ir aiškiai nulyti dekoratyvinės dailės kūrinio apimtį, charakterį ir turinį“. Rekomenduotas dekoratyvus užrašas „viename komplekse su dailės kūriniu“, taip pat – numatyti reklaminę vitriną. Nurodyta vestibiuliuose ir po laiptais neprojektuoti žalių plotelių, išnagrinėti galimybę perkelti rūkomąjį prie bufeto, patikslinti automobilių stovėjimo aikštelės matmenis.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Pataisytam projektui ši taryba pritarė gruodį. Kartu nurodydama suprojektuoti stiebus vėliavoms, užrašą prie pagrindinio įėjimo, konkretizuoti „dekoratyvinės-monumetaliosios dailės kūrinio vietą“, o priestato cokolį projektuoti analogišką esamam, o pagrindinio įėjimo laiptus ir aikštelę – iš granito.

Bandymai atgauti bažnyčią

Už bažnyčios grąžinimą tikintieji po kurio laiko ėmė kovoti slapta rinkdami parašus ir siųsdami juos su atitinkamai pareiškimais į aukščiausias sovietines institucijas.

Pirmasis jų buvo išsiųstas jau 1972 m. TSKP generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Jį pasirašė 2 023 tikintieji. Žmonės prašė „atstatyti padarytą skriaudą tikintiesiems, grąžinti mūsų lėšomis pastatytą bažnyčią”.

1979 m. buvo pasiųsti jau keli prašymai. Po pirmuoju pasirašė 10 241 žmogus. Po liepos 1 d. prašymu buvo jau net 148 149 parašai. Tačiau jokio atsakymo siuntėjai negaudavo.

Klaipėdos universiteto istorijos bakalauro studijų programos absolventė Asta Vitkienė savo bakalauriniame darbe „Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios istorinė raida (1945-1991 m.)” rašė, jog slaptais keliais informacija apie bažnyčios likimą pasiekdavo ir užsienio šalis.

„Australijoje leidžiamame laikraštyje „Baltic News” rašoma, kad 1979 m. prašymo, dedikuoto L. Brežnevui, kopija kontrabanda buvo išvežta iš Lietuvos ir pasiekė Vakarus. Šiame laikraštyje buvo pabrėžiamas didelis palaikymas tikintiesiems. Pavyzdžiui, Tasmanijos Etninių reikalų ministras B. K. Mileris TSRS ambasadoriui Australijoje rašė, kad: „Aš entuziastingai palaikau jų peticiją ir prašyčiau, kad jūs apie tai praneštumėte savo vyriausybei svarstyti.” 1981 m. liepos 17 d. Tasmanijos Bažnyčios Taryba per TSRS ambasadą Kanberoje nusiuntė laišką Sovietų Vyriausybei su prašymu grąžinti tikintiesiems maldos namus. Tačiau jau pačioje ambasadoje šis laiškas buvo sulaikytas. <…> „Baltic News” laikraščio redakcija kvietė savo skaitytojus taip pat pareikšti savo nuomonę dėl Klaipėdos bažnyčios atėmimo. <…> Australai, norėdami palaikyti Klaipėdos gyventojus, rinko ir parašus. Per paskutinę dekadą tūkstančiai parašų buvo surinkta iš visų Australijos valstijų. Panašios akcijos vyko ir kitose šalyse“, – rašė A. Vitkienė.

Anot jos, prasidėjus devintajam dešimtmečiui tikintieji nusprendė, kad pareiškimus su parašais reikia ne siųsti, o įteikti valdžios atstovams tiesiai į rankas. 1981 m. birželį ir rugsėjį Klaipėdos katalikų bažnyčios komiteto nariai ir tikinčiųjų delegacijos lankėsi Maskvoje, Komunistų partijos Centriniame Komitete ir pas Religinių kultų reikalų tarybos pirmininką V. A. Kurojedovą su tikinčiųjų pareiškimais grąžinti neteisėtai valdžios atimtą bažnyčią. Būta ir daugiau tokių vizitų.

Pasak A. Vitkienės, galiausiai 1983 m. spalio 28 d. Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto įgaliotinė E. Blažienė pranešė, kad valdžios organai sustojo prie nuomonės leisti rekonstruoti veikiančią bažnyčią ir dėl to antrosios katalikų religinės bendruomenės Klaipėdoje esą nereikia.

Tačiau iki 1986 m. dar 8 kartus tikintieji beldėsi į valdžios duris su prašymais grąžinti maldos namus.

Atgavo dar sovietmečiu

Galiausiai 1987 m. liepos 17 d. Lietuvos KP CK biuras leido Respublikos Ministrų Tarybai 1989 m. perduoti filharmonijos pastatą katalikų bendruomenei.

Liepos 20 d. Lietuvos TSRS Ministrų tarybos posėdyje priimtu nutarimu ji įpareigojo Klaipėdos miesto Vykdomąjį komitetą kartu su Kultūros ministeriją 1987-1989 metais išspręsti klausimą „dėl Lietuvos TSR Valstybinės filharmonijos filialo Klaipėdoje perkėlimo iš pastato Klaipėdos Rumpiškės g. Nr. 6, į kitas tam reikalui labiau pritaikytas patalpas, o patuštintą pastatą perduoti Klaipėdos katalikų religinei bendruomenei“.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Tačiau kai kurie tikintieji pradėjo reikšti nuomonę, kad šis bažnyčios grąžinimo terminas esą pernelyg ilgas. Į tokius pareikšimus buvo sureaguota „Tarybinėje Klaipėdoje“. 1987 m. rugpjūtį tuometinė jos propagandos skyriaus korespondentė Gražina Juodytė rašė, kad, jos manymu, dveji metai tokiai „užsimotai operacijai labai trumpas laikas“, o Vykdomąjį komitetą pasiekiančiuose laiškuose norima, kad filharmonija būtų perduota iki 1987-ųjų lapkričio.

„Jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus Filharmonija sėkmingai propaguoja muzikinę kultūrą visiems klaipėdiečiams ir jų svečiams, išugdė savo žiūrovą, atlieka didelį vaidmenį estetiškai auklėjant žmones. Jos salėje vykstančius aukšto meninio lygio koncertus lanko šimtai klausytojų, be abejo, ir tikinčiųjų. Per muziką siekiama taurinti darbo žmonių jausmus, kelti jų kultūrinį lygį, žadinti norą būti geresniems, doresniems. Tad ar galima gerai neįruošus reikiamų patalpų, prarasti šį svarbų miesto kultūros židinį ir tuo dvasiškai nuskriausti tūkstančius klaipėdiečių, tarp jų ir tikinčiuosius? Kaip plačioji miesto visuomenė įvertins tokį skubotą sprendimą? Juk Klaipėdos miestas su dviejų šimtų tūkstančių gyventojų, su jau susiklosčiusiomis muzikinio gyvenimo tradicijomis be erdvios Filharmonijos ir jos koncertų negali apsieiti nė vieno savaitgalio. <…> Pagaliau nepamirškime, kad mūsų Filharmonija yra LTSR valstybinės filharmonijos filialas. Jis jau turi patvirtintus savo darbo planus — perspektyvinius penkmečiui, operatyvius – metams. Sudarytos sutartys su būsimų gastrolių meno kolektyvais ir atlikėjais, numatytos finansinės lėšos – pajamos ir išlaidos… Mano nuomone, tikinčiųjų grupės „aktyvistams” derėtų realiai įvertinti susidariusią situaciją tvarkant miesto kultūros įstaigų materialinę bazę, be reikalo nekurstyti savo narių aistrų, renkant parašus, organizuojant peticijas“, – rašė G. Juodytė.

Analogišką nuomonę laikraštyje netrukus išdėstė ir teatralas Balys Juškevičius.

„Manau, kad Vykdomasis komitetas pasiliko sau minimalų laiką joms išspręsti. <…> Reikalingas laikas, kad gerai viską suplanuoti, išspręsti, surasti galimybių ne susilpninti, o suintensyvinti visą kultūrinę, tuo pačiu ir muzikinę veiklą, kurioje, be kita ko, dalyvauja ir šimtai tikinčiųjų. Tam tikra katalikų bendruomenės grupė per daug egoistiškai kelia klausimą apie Filharmonijos iškėlimą tučtuojau, neatsižvelgdami į bendrus miesto interesus. Klaipėdoje gyvena, darbuojasi, kuria, stato, gamina, moko ir mokosi ne tik katalikų religinės bendruomenės nariai, o ir tūkstančiai neišpažįstančiųjų ne tik šią, bet ir kitas religijas“, – rašė teatralas.

Visgi pertvarkos metai, matyt, padarė savo ir tų pačių metų rugpjūčio 31 d. apie 17 600 tikinčiųjų pasirašytame kreipimesi į TSRS Komunistų partijos generalinį sekretorių Michailą Gorbačiovą jau buvo rašoma, kad „kaip jau yra pranešta, bažnyčia grąžinama ne po dviejų metų, bet iki 1988 m. liepos 1 dienos arba anksčiau“. Pasirašiusieji prašė kaip galima greičiau grąžinti abu pastatus – bažnyčią ir gyvenamąjį namą, leisti paskirti Bronių Burneikį grąžinamos bažnyčios klebonu ir informavo, kad bažnyčią nori atstatyti ūkiniu būdu už valstybės skiriamas lėšas.

„Bažnyčios atstatymui valdžia skyrė pusę milijono rublių, o reikėjo mažiausiai dviejų! Nenorėjau grįžti atgal į Klaipėdą. Tas pat saugumas, tie patys valdininkai, o sveikata nebe ta. <…> Vyskupas per prievartą paskyrė“, – 1991 m. „Vakarams” pasakojo B. Burneikis.

Bažnyčios grąžinimas užsitęsė šiek tiek ilgiau – Vykdomojo komiteto sprendimu ji tikintiesiems buvo perduota nuo lapkričio 24 d. (nuotraukos iš „Mažosios Lietuvos”).

1988 m. gruodžio 2 d. numeryje „Tarybinės Klaipėdos“ korespondentas Alvydas Ziabkus pranešė, kad liaudiškos muzikos ansamblis „Ladūto”, vadovaujamas kompozitoriaus V. Juozapaičio, buvo paskutinis kolektyvas, koncertavęs Valstybinės filharmonijos Klaipėdos filialo pastate.

Pirmosios mišios. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

„Jau aštuntą valandą žmonės kibo į darbą. Netrukus buvo išnešti suolai, ir vyrai, užmiršdami nubraukti prakaitą, kūjais, kas kuo galėjo, ardė nuožulnią, gana aukštą salės pakylą. Moterys, senukai, paaugliai, sustoję į vieną gretą iš rankų į rankas perdavinėjo plytas, rinko nuolaužas. Kiti karučiais vežė ir pylė į krūvas. Mieste tik ir girdėjai: „Nueikite, pažiūrėkite, kas darosi prie bažnyčios, pilna žmonių…” Atėję smalsuoliai vien stebėtojais nebuvo – stojosi į gyvą „konvejeri”. Augesni vyrukai prašyte prašė: – Ką padėti, duokite darbo. Žmonės per nepilnas devynias valandas, daugiau nei pusės tūkstančio vietų koncertų salę pavertė lygia, iššluota ir net išplauta asla. Aštuonioliktą valandą ją užtvindė tikintieji. Iškilmingas mišias laikė Telšių vyskupas Antanas Vaičius kartu su Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu Bronium Burneikiu ir Klaipėdos dekanato kunigais. Bažnyčios atkūrimo darbai bus tęsiami valstybės lėšomis, kurių skirta beveik pusė milijono rublių. Bus pertvarkytos vidaus patalpos, vargonai, pastatytas altorius, atstatytas bokštas. Žadama atkurti pirmykštę bažnyčios išvaizdą“, – rašė A. Ziabkus.

Pirmosios mišios. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Naujas bokštas – gerokai aukštesnis

1989 m. dailininkas Antanas Kmieliauskas iš naujo sutiko nutapyti Marijos Taikos Karalienės freską. Tik šį sykį paveikslo fone buvo pridėtos svarbiausios tautos istorijoje „kelio stotys”: trėmimas, partizanų pasipriešinimas bei Kryžių kalnas ir Rūpintojėlio, Pietos scenos.

Tais pačiais metais buvo pradėtas atstatyti ir bažnyčios bokštas (Bernardo Aleknavičiaus nuotr.) – tik aukštesnis nei jo pirmtakas. Jis dabar į dangų stiebiasi 70 metrų, kai statytasis sovietmečiu buvo 46,5 m aukščio.

Parapijos gyventojai B. Burneikiui turėtų dėkoti ir už bažnyčios varpus, kuriuos jis pats ir nuliejo Kadagyno kaime, Kretingos rajone. 1991 m. liepos 12 d. jie buvo iškelti atstatomame bažnyčios bokšte.

Mažiausias varpas svėrė daugiau kaip toną, kitas – daugiau kaip dvi, o didžiausias – per tris tonas. Kiekvienas varpas taip pat gavo savo vardą: Karalienės Marijos, Švento Antano ir Švento Juozapo (mažiausiasis). Ant didžiausio varpo meistras Antanas Stonys iškalė žodžius: „Klaipėdiškiai tikintieji su meistru Antanu Stoniu ir klebonu Broniumi Burneikiu Marijos garbei tave, varpe nuliejom“.

Marytė Pumputienė A. Vitkienei buvo pasakojusi, kad Telšių rajone esančio Luokės miestelio žmonės pagelbėjo nulieti varpą. Kai šie žmonės sužinojo, kad šiam svarbiam bažnyčios atributui trūksta vario, tai jie pradėjo iš namų tempti įvairius varinius rakandus. Marytė Pumputienė juos ir parvežė į Klaipėdą.

Deja, visiškai pabaigti bažnyčios įrengimo darbus B. Burneikiui nebuvo lemta. Po sunkios ligos 1991 m. rugsėjo 10 d. jis mirė.

„Neįmanoma aprašyti, kiek per šiuos 3 metus kun. Bronislovas turėjo kelionių, rūpesčių, vargo, kol filharmonija tapo bažnyčia su aukštu, gražiu, vario skarda dengtu bokštu, kuriame trys didžiuliai maloniai skambantys varpai, gražia freska, spalvotais vitražais, ąžuoliniais naujais suolais, naujomis stacijomis, „Rūpintojėlio“ akmens mozaika. Klaipėda amžinai turi būti dėkinga monsinjorui Bronislovui jau vien už tai, kad jis JAV surado mecenatus lietuvius pranciškonus, kurie atsidėkodami jam už nuveiktus darbus padovanojo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčiai vargonus, kainavusius daugiau kaip 65 000 JAV dolerių“, – „Klaipėdoje“ paskelbtoje pro memoria rašė kunigas Bernardas Talaišis.

„Mažojoje Lietuvoje” paskelbtos nuotraukos

B. Burneikio pradėtus darbus tęsė buvęs Mažeikių parapijos klebonas Jonas Gedvila, užbaigęs atkūrimo darbus.

Kupolo freska – tik po trisdešimtmečio

Artėjant bažnyčios atgavimo trisdešimtmečiui, 2018-ųjų birželio 24 d. buvo pašventinta Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kupolo freska, kurią per beveik devynis mėnesius nutapė dailininkas Juozas Vosylius.

„Prieš 12 metų, kai dažėme bažnyčią, nes ji buvo tamsesnė, vyskupas Jonas Boruta tada sakė, kad, gink Dieve, nedažytume kupolo, nes jis buvo likęs paruoštas freskai tapyti. Pagrindinių freskų autorius Antanas Kmieliauskas irgi buvo pasakęs, kad ten nieko negalim daryti. Visa bažnyčia buvo balta, o virš altoriaus – juodas kleckas. Ir vyskupas vis primindavo, kad reikėtų pagaliau susitvarkyti, bet tai pinigų, tai fantazijos nėra… Visada tempėsi guma, tempėsi, bet viduje buvo ta mintis, kas gi galėtų nutapyti, kas gi turėtų būti pavaizduota – gal šventa dvasia, gal keturi lemtingi Marijos gyvenimo įvykiai. Ir vieną kartą, gal prieš dvejus metus, sėdžiu Klaipėdos universitete, Arvydo Ramono knygos pristatymo renginyje. Prieš mane sėdi žilagalvis vyrukas su barzdele. Galvoju, kur gi tu man matytas. Galvoje skamba jo balso tembras, bet nepamenu, kur su juo bendravau. Klausiau aplinkinių – niekas nepažįsta. O manęs nepaleidžia mintis, kas gi jis yra. Ir kai tik kėlėme šiknas nuo kėdžių, priminiau, kad tai – Juozas Vosylius, ištapęs ir Šventosios bažnyčią, ir mūsų bažnyčios krikštyklą. Priėjau tik pasisveikinti, bet antra mintis iškart – paklausiau, gal nori nutapyti kupolą. Jis sutiko”, – apie 13 metrų aukštyje nutapytos freskos atsiradimo istorija tada pasakojo tuometinis bažnyčios klebonas Vilius Viktoravičius.

Pats freskos autorius J. Vosylius iškilmių metu sakė, kad protu sunkiai suvokiama, prie ko jam teko prisiliesti.

„Nepasakoma malonė buvo prisiliesti prie Marijos gyvenimo, kuris padarė ją mūsų tarpininke, mūsų valdove, mūsų karaliene. Esu be galo dėkingas klebonui Viliui, kad jis patikėjo man šitą darbą net nematęs jokių eskizų. Labai džiaugiuosi, linkiu visiems Dievo palaimos“, – kalbėjo dailininkas.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.

Martyno Vainoriaus nuotraukose – Marijos Taikos Karalienės bažnyčia šiomis dienomis


2020-08-22

4 komentarai “Liūdnasis unikalios bažnyčios jubiliejus II”

  1. Ten vienoje nuotraukoje, kur vyrai darbuojasi ir mano senelis yra. Pamenu ir amžiną atilsį kleboną Burneiką, nuostabus kunigėlis vaikams buvo.

  2. Ačiū p. Martynai už puikų straipsnį, mūsų šventovės atgavimo istorijos aprašymą, dar ir dokumentinių kadrų pateikimą. Jūsų leidinys, ne tik Atviras, bet ir tikras. Dėkui.

  3. Nieko neparašėte kaip už statybas buvo teisiami kunigai ir kaip didvyriškai juos teisme gynė advokatas Kazimieras Motieka., už ką paskui daugelį metų buvo linčiuojamas KP.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt