„Atvira Klaipėda” padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui vėl leidžiasi į kelionę laiku.

Šįkart skaitytojams papasakosime išskirtiniu tuometinėje Vokietijos imperijoje buvusio Borusijos paminklo istoriją ir jį pakeitusios Žvejo skulptūros atsiradimo peripetijas.

1907 m. rugsėjo 23 d. įvyko paminklo atidengimo iškilmės. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Kas ta Borusija?

Visuotinė lietuvių enciklopedija aiškina, kad Borusija (lot. Borussia) – tai senosios Prūsijos (Prūsos) krašto, kuriame gyveno prūsai ir vakarų lietuviai, pavadinimo sinonimas.

„Terminas vartotas istorinėje literatūroje, ypač lotynų kalba rašytuose istorijos šaltiniuose, norint skirti kraštą nuo vokiečių valstybės Prūsijos“, – rašoma enciklopedijoje.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas straipsnyje „Borusianistinio didžiojo istorinio pasakojimo aktualizavimas Rytų Prūsijos provincijoje XIX-XX amžių sandūroje: atvejo analizė provincijos kontekste“ rašo, kad XIX a. Prūsijos istorikai, daugelis kurių patys dalyvavo politinėje veikloje, ėmė formuoti idėją, kad būtent Prūsija yra ta galybė, kuri turi misiją suvienyti Vokietiją.

„Būtent Prūsijos vokiškosios misijos mitas, per kelis XIX a. vidurio dešimtmečius įtvirtintas istoriografijoje ir mokykliniuose vadovėliuose, tapo borusianistinio didžiojo istorinio pasakojimo pagrindu. <…> Rytų Prūsijoje XIX a. buvo jaučiama, kad jos istorija yra ypatinga, o indėlis į bendrąją Prūsijos istoriją – lygiavertis Brandenburgui“, – rašė V. Safronovas.

Vienintelis su nacionaliniu statusu

Pasak V. Safronovo, Borusija išskiria tiek iš kitų XIX ir XX a. sandūroje Klaipėdos mieste iškilusių paminklų, tiek Rytų Prūsijos provincijos ir netgi visos Vokietijos kontekste.

Pirmoji iniciatyva statyti paminklą Klaipėdoje yra fiksuota 1841 metais, kai iš pradžių nesėkmingai bandyta įgyvendinti sumanymą įamžinti mieste 1802 m. įvykusį karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro I susitikimą. Vėliau nebuvo įgyvendinta ir kita idėja pastatyti Klaipėdoje paminklą vien Friedrichui Wilhelmui.

„Nepaisant to, kad XIX ir XX a. sandūroje Klaipėdos viešosiose erdvėse vis dėlto atsirado trys paminklai, „Borussia“ buvo vienintelis, kurio statyba sulaukė tiek paramos visoje Prūsijoje, be to, jis buvo vienintelis Klaipėdoje iškilęs paminklas, kurio statybos inicijavimo istorijoje svarbų ir tiesioginį vaidmenį suvaidino Vokietijos kaizerio institucija. Išskirtinumą Rytų Prūsijos provincijos ir Vokietijos imperijos kontekste lemia tas faktas, kad jis buvo vienintelis Rytų Prūsijoje 1871-1914 m. iškilęs paminklas, turėjęs nacionalinio paminklo (Nationaldenkmal) statusą, bei vienas iš nedaugelio tokį statusą turėjusių paminklų Vokietijoje (iš viso tokių buvo apie dvidešimt)“, – akcentuoja V. Safronovas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak jo, idėją statyti Klaipėdoje paminklą, skirtą 1807 m. įvykiams, kai miestas buvo tapęs laikinąja Prūsijos karaliaus, jo dvaro ir vyriausybės rezidencija, atminti, pirmąkart 1890 m. balandį savo visuotiniame susirinkime iškėlė Klaipėdos karių sąjunga. Ji minėtame susirinkime nutarė įsteigti fondą paminklui statyti bei skyrė pirmąjį pinigų įnašą, bet per beveik dešimtmetį jame sukaupė tik apie 2,5 tūkst. markių.

1898 m. fondo administravimą perėmė Klaipėdos magistratas, kuris, tikėtina, supažindino su paminklo statybos idėja provincijos vadovybę.

„Panašu, kad būtent šiame etape pakito ir pati paminklo koncepcija: vietoje dar vienos Luizės skulptūros buvo nutarta statyti Klaipėdoje visą 1807-1815 metų įvykių prasmę borusianistiniame didžiajame istoriniame pasakojime įprasminantį nacijos monumentą“, – rašo V. Safronovas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1904 m. buvo įsteigtas provincijos oberprezidento Friedricho von Moltkės vadovaujamas Komitetas nacionaliniam paminklui Klaipėdoje statyti, kurio einamuosius reikalus tvarkė Klaipėdos vyriausiasis burmistras Arthuras Alterbergas, paskelbė atsišaukimą į Prūsijos gyventojus. Jį pasirašė daugiau kaip 230 komiteto narių, tarp kurių buvo žinomi visos Prūsijos, Rytų Prūsijos provincijos, Klaipėdos miesto ir apskrities valdininkai, pareigūnai, Evangelikų bažnyčios atstovai, pramonininkai, prekybininkai ir mokslininkai.

„Šioje šventoje žemėje 1907 m. mes norime statydinti dėkingumo paminklą palikimui viso to, kas čia buvo pradėta ir sukurta, paminklą nesulaužomai Prūsijos tautos meilei savo karališkajai dinastijai, paminklą nepalaužiamai jėgai, glūdinčiai ištikimoje tautoje, paminklą šlovingai plėtotei nuo gėdos per kovą pergalės link“, – buvo rašoma atsišaukime.

Pasak V. Safronovo, buvo ir atskirų atsišaukimų, adresuotų konkrečioms Prūsijos karalystės provincijoms bei pasirašytų vietose sukurtų šakinių komitetų. Visuose juose buvo panaudoti kaizerio Wilhelmo II 1891 m. Brandenburgo provincijos landtage ištarti žodžiai, kai jis prisiminė 1890 m. lankęsis „visiems mums brangioje, mieloje ir vertinamoje”, „šventoje Klaipėdos žemėje”, kurioje, „kai niekas nemanė ir negalėjo pagalvoti, kad kraštas kada nors pakils, buvo žengti pirmieji žingsniai į mūsų šiandienos didybę”.

Istoriko pateikiamais duomenimis, po atsišaukimų buvo surinkta 100 tūkst. markių, iš kurių 20 tūkst. skyrė Klaipėdos miestas, 10 tūkst. – Rytų Prūsijos miestai ir apskritys, 4 tūkst. – Vakarų Prūsijos, Berlynas skyrė daugiau kaip 10 tūkst. markių. 40 tūkst. markių buvo skirta iš valstybės biudžeto per Prūsijos meno komisiją.

Vyko konkursas

Anot V. Safronovo, paminklo projektui parengti buvo surengtas konkursas, kuriame dalyvavo šeši pretendentai: keturi – Šarlotenburgo, vienas – Dalemo ir vienas – Karaliaučiaus skulptorius.

Komisija nutarė, kad iš visų konkursui pateiktų darbų geriausiu laikytinas prof. Peterio Breuerio iš Šarlotenburgo projektas, kuris buvo pateiktas kaizeriui ir po jo atliktų pataisymų atiduotas autoriui įgyvendinti.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

2017-ųjų liepą dabartinis šalies prezidentas Gitanas Nausėda Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje pristatė įsigytą Vilhelmo II ranka pieštą „Borusijos“ paminklo eskizą, kurį prieš kelerius metus buvo įsigijęs Berlyne vykusiame aukcione.

Skulptorius pagal kaizerio patobulintą projektą iš bronzos sukūrė 4,2 m aukščio Prūsiją įasmeninančios moters, išsivaduojančios iš pažeminimo grandinių, figūrą, kuri buvo iškelta ant granitinio postamento. Prie pastarojo prikabintuose bronziniuose medalionuose buvo karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir karalienės Luizės portretai, Prūsijos valstybės veikėjų pavardės ir užrašas „Dėkinga Prūsija. 1807-1907“.

Abipus skulptūros, turėjusios iškilti veidu į Klaipėdos rotušės pastatą, kuriame 1807-1808 m. gyveno karalius ir karalienė, dviem eilėmis ant kolonų buvo pastatyta po keturis Prūsijos valstybės veikėjų biustus: vienoje pusėje – Heinrichas Friedrichas Karlas von Šteinas, Karlas Augustas von Hardenbergas, Friedrichas Leopoldas von Schrotteris, Theodoras von Schonas, kitoje – Gerhardas von Schamhorstas, Augustas von Gneisenau, Ludwigas Yorkas von Wartenburgas ir Friedrichas Ferdinandas zu Dohna.

Atidengė kaizeris

Pasak V. Safronovo, 1907 m. liepos viduryje gavus žinią, kada tiksliai kaizeris atvyks į paminklo atidengimą, liepos 20 d. buvo padėtas kertinis akmuo ir sparčiai pradėti montavimo darbai, o rugsėjo 23 d. įvyko paminklo atidengimo iškilmės.

Nors kaizeris atvyko be žmonos Augustės Viktorijos, kaip buvo planuojama iš pradžių, garbingų svečių iškilmėse netrūko. Tarp jų buvo vyriausiasis kaizerio sūnus, kronprincas Wilhelmas, Komiteto paminklui statyti pirmininkas, Prūsijos vidaus reikalų ministras ir buvęs provincijos oberprezidentas Friedrichas von Moltke, Vokietijos reichstago prezidentas grafas Udo zu Stolberg-Wemigerode, beveik visų Rytų Prūsijos apskričių landratai (viršininkai) ir t. t. 

Pagal iš anksto parengtą programą kaizeris į išvakarėse išpuoštą Klaipėdą, skambant bažnyčių varpams ir gatvėse išsirikiavus minioms žmonių, atvyko vienai valandai savo traukiniu. Miesto mokyklų moksleiviai, darbininkai buvo išsirikiavę į jiems skirtas vietas gatvėse, pro kurias kaizeris turėjo važiuoti iš geležinkelio stoties į paminklo vietą.

Paminklo atidengimo ceremonijoje kalbėjo F. von Moltke ir miesto vyr. burmistras A. Altenbergas. Po to kaizeris lankė istorinį rotušės pastatą, kuriame pasakė kalbą. Pasak V. Safronovo, jo kalboje svarbiausias akcentas buvo lojalumas dinastijai ir tikėjimas jos būtinybe.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Šiuo monumentu siekta perteikti siužetą, kaip Napoleono sugniuždyta ir pažeminta, bet orumo nepraradusi Prūsija (pagrindinis simbolis čia – karalienė Luizė) Klaipėdoje 1807 m. pradeda keltis ant kojų, nes kaip tik Klaipėdoje karalius Friedrichas Wilhelmas III, apsuptas išmintingų patarėjų (apsupimas buvo išreikštas tiesiogiai – patarėjų biustais, išdėstytais aplink paminklą), padeda pagrindus tam, kad Prūsijos gyventojai tvirtai stotų į išsivadavimo karą prieš Napoleoną. Čia visų pirma turėtos omeny Klaipėdoje pradėtos Prūsijos valstybės reformos: valstiečių išlaisvinimas, kariuomenės reorganizavimas ir t. t. Išsivaduojanti iš grandinių „Borussia“ simbolizavo šį Prūsijos stojimusi ant kojų, žengimą į kovą su okupantu. Visos šios reikšmės, suteikiamos monumentui, buvo perteiktos ne tik atsišaukimuose, kvietusiuose prisidėti prie paminklo statybos, bet ir atidengimo kalbose“, – rašo V. Safronovas.

Klaipėdos vaidmenį, Prūsijos reformas, išsivadavimo iš Napoleono okupacijos karą ir suvienytos Vokietijos realijas siejęs siužetas atidengiant paminklą buvo smulkiai išdėstytas raštu ir atspausdintas specialiame leidinyje bei periodinėje spaudoje.

Visgi, anot V. Safronovo, pačioje Klaipėdoje, net ir praėjus kuriam laikui po atidengimo, Borusijos monumentas buvo siejamas ne tiek su visu daugiareikšmiu siužetu, kurį siekta monumentu įprasminti, kiek su karalienės Luizės atminimu. Pavyzdžiui, 1910 metais, minint jos mirties šimtąsias metines, gėlių vainikai buvo padėti ne prie paminklinio akmens Mažajame Tauralaukyje, bet būtent prie Borusijos.

Kas nuvertė – neaišku

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istoriko dr. Vytauto Jokubausko, praėjus tik keletui mėnesių po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos paaiškėjo, kad išlaikyti miestą ir kraštą bus gerokai sunkiau nei jį gauti. 1923 m. balandžio 6–11 d. vyko vienas nemaloniausių XX a. 3-iojo dešimtmečio incidentų Klaipėdoje – vietos gyventojų streikas.

Jo metu naktį iš balandžio 7 į 8-ąją, neidentifikuoti asmenys nuvertė Liepų g. pradžioje stovėjusį kaizerio Vilhelmo I paminklą ir Borusiją. Pasak V. Jokubausko, lietuviškoje spaudoje tai buvo apibūdinta kaip provokacija siekiant sukelti neramumus visuomenėje.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Nors nuvertimo iniciatoriai nebuvo išaiškinti, iš tiesų kyla mažai abejonių, kad tai buvusi radikaliai nusiteikusių lietuvių rankomis įvykdyta parodomoji akcija, esą turėjusi pademonstruoti senosios politinės tvarkos galą. Nugriovus „Borussia“ ir Wilhelmo I paminklus buvo pašalinti simboliai, per kuriuos Klaipėdos gyventojai prieš Pirmąjį pasaulinį karą suvokė savo priklausymą vokiečių Reichsnation ir kurie buvo susiję su tuo Klaipėdoje itin brangintu vaidmeniu, kurį miestas atliko kebliu Prūsijai Napoleono invazijos laikotarpiu, kai mieste buvo prisiglaudęs Prūsijos karalius (taip pat ir būsimasis Wilhelmas I, tuometinio valdovo Friedricho Wilhelmo III sūnus) su žmona Luize, visu dvaru ir vyriausybe. Skulptūrų nuvertimo akte, atrodo, reikėtų įžvelgti ne tik nacionalistinius, bet ir, socialistinius motyvus (imperializmo ir eksploatatorių simboliai): nereikia pamiršti, jog minėtą streiką daugiausia inicijavo kairiųjų politinių pažiūrų elementas Klaipėdos krašte. Be jokios abejonės, abiejų skulptūrų „nedalyvavimas“ viešojo bendravimo erdvėje (abi buvo „paslėptos“ miesto gaisrinės kiemelyje) tenkino prolietuviškai nusiteikusios Klaipėdos visuomenes interesus. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl nebuvo patenkinami Kulturbundo ir daugelio krašto politikų daugkartiniai reikalavimai leisti skulptūras atstatyti“, – rašo V. Safronovas.

Borusija kartu su kaizerio paminklu 15 metų pragulėjo gaisrinės kieme, kuris yra daugmaž dabartinio viešbučio „Amberton” kiemas. Istoriko Vasilijaus Safronvo nuomone, senojoje nuotraukoje matomi langai tikriausiai yra miesto gimnastikos halės, kuri buvo priešais gaisrinę, kitoje sklypo pusėje – vietoje jos dabar stovi K ir D pastatai. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Anot jo, šie du nugriauti paminklai naudoti palaikant provokiškos miesto visuomenės tapatinimąsi su Prūsija ir Vokietija. Tai pasireiškė ne tik vis atsinaujindavusiais reikalavimais šiuos paminklus atstatyti, bet ir tokiu simboliniu aktu kaip vainiko uždėjimas ant Napoleono karų laikotarpio Prūsijos valstybės veikėjo ir reformatoriaus Heinricho Friedricho Karlo von Šteino biusto, kuris kartu su kitais septyniais biustais buvo išlikęs prie Borusijos postamento. Šį vainiką magistratas Klaipėdos miesto vardu uždėjo 1931-aisiais, Šteino mirties šimtųjų metinių proga.

Pašalino ir biustus

Pasak V. Safronovo, 1934 m. rugpjūčio pradžioje gubernatoriaus Jono Navako paskirta ir be Seimelio pasitikėjimo dirbusi Martyno Reizgio direktorija viešai kreipėsi į įgaliotojo vyr. burmistro vieton paskirtą Erdmoną Simonaitį, prašydama sutvarkyti „nenormalų vaizdą“, kai Wilhelmo I ir Borusijos paminklų postamentai stovi be pačių paminklų.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Reaguodamas į tai, E. Simonaitis pažadėjo paminklų likučius pašalinti. Taip ir buvo pasielgta: rugpjūčio 16 d. buvo pašalintas buvęs Wilhelmo I statulos postamentas, o rugpjūčio 28 d. pradėti Borusijos monumento likučių ardymo darbai.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Tiesa, pastaruoju atveju miesto valdžia galiausiai pranešė, kad pašalinus visus aštuonis Napoleono laikų Prūsijos valstybės veikėjų biustus, stovėjusius dviem eilėm abipus buvusios statulos, bei „prūsiškus ženklus“ nuo buvusio ,,Borussia” postamento, pats postamentas bus paliktas, ant jo bus pasodinta gėlių. Toks pasikėsinimas į vieną svarbiausių provokiškos tapatybės ideologijos simbolių Klaipėdoje netruko sukelti reakcijos, pasireiškusios paminklo ,,Už laisvę žuvusiems“ atžvilgiu. Rugsėjo 9-osios, kai visoje Lietuvoje ir Klaipėdoje turėjo būti minimas tautos vado Antano Smetonos 60-metis, išvakarėse chuliganai išrovė gėles prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“, bandė išversti ir patį paminklą“, – knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje“ rašė V. Safronovas.

Kur dingo – nežinoma

Pasak V. Safronovo, 1938 m. lapkritį miesto delegatų susirinkimas nusprendė atstatyti Borusiją ir kaizerio Wilhelmo I statulą.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Suvienijimas ir išsivadavimas – idėjos, kurias nurodė abiejų paminklų semantika, be jokios abejonės, atskleidė tą politinių aspiracijų kontekstą, kuris 1938 m. pabaigoje buvo diegiamas provokiškoje Klaipėdos visuomenėje: išsivadavimą iš svetimo „lietuvių jungo” ir susivienijimą su sava Vokietija“, – rašė V. Safronovas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Prieš Klaipėdos Magistratą atstatomas Borusijos paminklas. Taip pat bus pastatyti ir visi vokiečių generolų ir kitų žymių žmonių biustai, kurie buvo sustatyti ant tam tikrų cementinių stovų, esančių aplink aikštelę, kurioje pastatytas Borusijos paminklas. Vakar buvo pradėti šio paminklo atstatymo darbai. Atstatymo darbai dirbami ir šią naktį, nes paminklą norima atstatyti iki sekmadienio”, – 1938-ųjų lapkričio 19 d. numeryje rašė „Lietuvos aidas”.

Paminklas kaizeriui naujoje vietoje – Gimnastikos aikštės (dabar – Donelaičio aikštė) sodelyje – buvo atidengtas 1939-ųjų kovo 19-ąją, likus kelioms dienoms iki krašto aneksijos.

Neautorizuoti atsiminimai, paskelbti 1980 m. „Lietuvos jūreivyje“ liudija, kad Borusija turėjo stovėti iki 1945 m. gegužės 9 d.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Nuo teatro pastato buvo nuplėšta lenta su užrašu „Čia kalbėjo Adolfas Hitleris“ – Memelio nacistų relikvija. Ant Danės kranto nuo pjedestalo nuversta statula ,,Borusija” – ilgaamžio vokiškųjų grobikų viešpatavimo rytinėse žemėse simbolis“, – apie 1945 m. Pergalės dienos įvykius Klaipėdoje rašė „Lietuvos jūreivis“.

Visgi V. Safronovas dėl tokio liudijimo abejoja, nes tai yra vienintelė iki šiol rasta užuomina apie paminklo likimą.

„Dėl Borusijos pokarinio likimo yra toks pat rebusas, kaip ir dėl visų kitų skulptūrų likimo“, – sako jis.

Postamentas – Pergalės paminklui

Pasak V. Safronovo, Borusijos postamentas Dangės krantinėje stovėjo dar ilgai – situacija buvo panaši į tarpukarį.

„Kiek žinau, architekto Petro Lapės iniciatyva šis postamentas po karo buvo perkeltas priešais Taikos prospekte naujai pastatytą Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus pastatą. Jis pastatytas 1969 metais. Tuo metu jau buvo pradėtas ruošti pagrindas „Žvejo“ statulai, kuri atidengta 1971-aisiais. Tad perkėlimas, matyt, įvyko apie 1969–1970 metus“, – sakė istorikas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pjedestalas buvo sunaikintas, kai 1974 m. pagal architekto Zigmo Bernardo Rutkausko projektą buvo vykdyta Pergalės (dabar – Lietuvininkų) aikštės  ir joje stovėjusio paminklo rekonstrukcija. P. Lapė buvo rašęs, kad Pergalės paminklo apdailai buvo panaudotos granito plokštės, pagamintos supjausčius Borusijos pjedestalą. Jo žodžius „Atvirai Klaipėdai“ yra patvirtinęs Z. B. Rutkauskas.

„Tai buvo tikrai dorėniško orderio klasikinės kolonos apatinė dalis. Mūsų Respublikoje ji buvo vienintelė. Miestų statybos projektavimo institute tai suprato, todėl ši, apie 10 tonų sverianti architektūrinio meno vertybė buvo parvežta ir pastatyta priešais institutą prie Taikos prospekto. Vieną sekmadienio rytą, kad nematytų instituto dirbantieji, nuorodymu „iš aukščiau“ atvyko brigada su technika, meno vertybę nuvežė į dirbtuves ir supjaustė. Žinoma, didelė gėda tiems, kurie davė nurodymą, ir mums, kurie nesugebėjome išsaugoti“, – rašė P. Lapė.

„Ten jau, kaip sakoma, labai gerbiamo Žalio juoda iniciatyva. Jis buvo nuvežtas į Dangės kombinatą ir supjaustytas tam tikslui“, – sakė Z. B. Rutkauskas.

Ilga Žvejo kelionė

Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas dar 1957 m. balandį kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą, kad ši leistų pastatyti Tarybų aikštės (dabar – Atgimimo) skvere prie Dangės upės „žvejo stovylą, simbolizuojantį šio miesto svarbiausiąją pramonės šaką“.

Po daugiau nei metų – 1958-ųjų birželį – miesto valdžios norai jau buvo pasikeitę. Vykdomasis komitetas jau prašė Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto, kad šis leistų pastatyti „Herkaus Montės skulptūrą ant esamo pjedestalo dešiniame upės krante“. Visgi galiausiai čia buvo lemta atsistoti žvejui, bet tik po trylikos metų.

Egidijus Bacevičius žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ paskelbtame straipsnyje „Nežinoma „Žvejo“ skulptūros istorija“ rašė, kad bronzinės skulptūros autorius vilnietis skulptorius Kazimieras Kisielis ją kūrė organizuotam konkursui ir ji buvo sumanyta kaip didesnio projekto dalis.

„Jame „Žvejas” buvo 30 m aukščio stilizuotoje bangoje marių krantinėje. Vieta numatyta šiauriniame rage ir matoma iš praplaukiančių laivų. Architektūrinė kompozicija anuometinės šalies kūrybinės bendruomenės buvo gerai įvertinta. Skulptorius su architektu D. Daukša buvo premijuoti. Gipsinė žvejo skulptūra nulipdyta 1958 m., po kelerių metų padaryta jos bronzinė išlieja. Vėliau pastatymo darbai sustojo: prasidėjo menininkų kūrybinės ambicijos, valdininkų įgeidžiai, pinigų stygius“, – rašė E. Bacevičius.

Anot jo, išlieta bronzinė „Žvejo” skulptūra penkerius metus buvo saugota autoriaus dirbtuvėse Vilniuje, vėliau ji buvo pervežta į Klaipėdą. Bet miesto žvejybos įmonės skulptūrai ir pirminiam dideliam projektui stokojo pinigų, nebuvo galutinai apsispręsta dėl pastatymo vietos, kaip ir dėl galutinės eksponavimo koncepcijos. Ilgainiui dekoratyvinė skulptūra buvo kone užmiršta ir palikta likimo valiai iki geresnių laikų.

1961 m. gegužę pas miesto Vykdomojo komiteto pirmininką Anicetą Bagdoną vykusio pasitarimo protokole rašoma, kad sudaryta komisija rekomenduoja „Žvejo“ skulptūrą statyti prie Dangės upės žiočių projektuojame skvere, nes „ši vieta pagal savo padėtį mieste ir skulptūros idėją geriausiai tinka tiek architektūriniu tiek ir estetiniu miesto sutvarkymo atžvilgiu“.

Komisija siūlė iki 1961 metų pabaigos „sudaryti šios vietos išplanavimo projektą dviem stadijom“, Vietinio ūkio valdybai 1962 metų „miesto sutvarkymo tituliniam sąraše užplanuoti lėšas minėto skvero įrengimui“, o „Žvejo” skulptūros pastatymą vietoje atlikti LTSR Dailės Fondui, bendradarbiaujant skvero projekto autoriui“.

Tačiau dėl skulptūros vietos buvo diskutuojama dar ir 1965-aisiais. Tų metų gegužę vykusio LTSR Architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus surinkimo, skirto būtent šiam klausimui, protokole rašoma, kad „geriausiai atitinkanti „Žvejo“ skulptūros idėją vieta yra baigiamas įrengti priėjimas prie Kuršių marių dešiniajame Dangės upės krante“, tad projektavimo darbus reikia pavesti „projektavimo organizacijai, kuri kontekste su skulptūros autoriumi išspręstų kompleksišką krantinės sutvarkymą ir užstatymą“.

Tų metų birželį įvyko ir konkurso „Žvejo“ skulptūros pastatymui žiūri komisijos posėdis, kurio protokole rašoma, jog penki konkursui pateikti darbai jai pasirodė per mažai ir buvo nutarta konkursą pratęsti iki liepos 1-osios.

Minėtosios žiuri nariu buvęs tuometinis miesto vyriausiasis dailininkas Petras Šadauskas E. Bacevičiui liudijo, kad dar 1963 m. iš komunalininkų buvo sužinojęs apie uostamiesčio kelių eksploatacijos valdybos teritorijos patvoryje Rusnės gatvėje užmestą K. Kisielio skulptūrą ir ėmėsi rūpintis ja, kėlė šį klausimą vadovaujančiose institucijose, kreipėsi į uostamiesčio žvejybines organizacijas, kol sulaukė deramo dėmesio ir paramos.

„Skulptūra ūkinio kiemo patvorį gulėjo apie septynerius metus, vėliau buvo pervežta į Bangų gatvę ir per tą laiką buvo gerokai pažeista – keliose vietose suskilinėjo, paviršius buvo nukentėjęs nuo korozijos. Jai atnaujinti reikėjo lėšų. Jų nenorėjo skirti nė viena žinybinė įstaiga“, – rašė E. Bacevičius.

Anot jo cituoto P. Šadausko, Vykdomajam komitetui pradėjusio pirmininkauti Alfonso Žalio pastangų dėka kelios Klaipėdos uosto žvejybos įstaigos ir kelių valdyba skyrė pajėgas skulptūrai sutvarkyti. Daugiausia piniginių lėšų ir darbo įrangos skyrė Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas ir Baltijos laivų gamykla.

„Skulptūros autorius tuo metu pelnė pripažinimą SSRS. Įgytas vardas palengvino kūrinio ruošos darbus. P. Šadauskas prisimena, kad restauruojant skulptūrą teko atlikti paviršiaus tonavimą (bronzos atnaujinimą), užtaisyti suskeldėjusias vietas. Pasak miesto architekto, pirminę „Žvejo” kompoziciją meniniu požiūriu darkė šalimais suprojektuotos kelios žuvys. Teko atsisakyti pirminio didingo projekto ir apsiriboti kompromisiniu mažesniu be stilizuotų bangų. Kadangi autorius pastatyme nedalyvavo (jis nepritarė siūlomam variantui), tad ją ruošiant rūpinosi miesto vyr. architektas, į pagalbą pasitelkęs darbą su bronza išmanančius specialistus“, – rašė E. Bacevičius.

Kraštotyrininkas Vytas Tamošiūnas jam pasakojo, kad apsisprendus dėl paminklo statymo vietos „Žvejas” buvo pervežtas saugoti netoli statomo naujo Pilies tilto ir kelerius metus buvo medinėje karkasinėje dėžėje.

„Žvejo skulptūros pagrindui buvo parinkta vietinė uoliena – gilinant uosto farvaterį, iš Kuršių marių dugno ties žiemos uostu iškeltas riedulys. Iš pradžių būgštauta, kad vandenyje išgulėjęs akmuo nepradėtų skilinėti, bet atlikus tyrimus nuspręsta, kad akmuo tinkamas, ir „Žvejas” buvo pastatytas veidu į miestą”, – rašė E. Bacevičius.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Statant skulptūrą 1971 m. aptikti kapsulėje, įlietoje į Borusijos paminklo papėdę, buvę dokumentai dabar saugomi Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

„Žvejas“ iškilmingai buvo atidengtas 1971 m. liepos 10-osios pavakarę, Jūros šventės ir septintą kartą minėtos Žvejo dienos proga. Anot „Tarybinės Klaipėdos“, iškilmėse Leningrade nulietos skulptūros autorius K. Kisielis nedalyvavo dėl ligos.

„Projektą įgyvendinant, įtemptai pasidarbavo kelių eksploatacijos valdybos darbo žmonės. Įrengiant paminklą, prisidėjo „Baltijos” laivų statyklos, statybinių konstrukcijų gamyklos, santechdetalių gamyklos, statybos tresto, statybos – remonto valdybos, mechanizacijos Valdybos Nr. 5, „Komprojekto” miesto skyriaus kolektyvai. Per palyginti trumpo laiką buvo atlikta labai dideli žemės, betonavimo, akmens šlifavimo, aplinkos sutvarkymo darbai“, – rašė „Tarybinė Klaipėda“.

Pasak V. Safronovo, tai, kad skulptūra buvo įrengta centrinėje miesto vietoje, kaip Tarybų aikštės komplekso dalis, rodė, kad žvejybos pramonės pasiekimų propaganda tarybinės tapatybės ideologijos reikšmių sistemoje turėjo užimti atitinkamą vietą.

Šį birželį buvo remontuojamas skulptūrą supantis fontanas. Remonto metu buvo ardomos betoninės laikančiosios konstrukcijos, tvarkoma hidroizoliacija, įrengta nauja gelžbetoninė fontano plokštė, tvarkomos temperatūrinės, deformacinės siūlės, pakeistas sugedęs siurblys, filtras, taip pat – vandens purkštukai. Šiuos apie 28 tūkst. eurų atsiėjusius darbus atliko UAB „Laiska“.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.