„Atvira Klaipėda“ rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” baigia apžvelgti, koks gi buvo paskutinis vasaros mėnuo tarpukario Klaipėdoje.

O jis, pasirodo, nešykštėjo ir tokių išskirtinių įvykių, kaip kasininko pabėgimas su milijonu pavogtų litų, klaipėdietes ir jų tėvus kvailinusio užsieniečio aferisto demaskavimas.

Jei vogti, tai milijoną

1926 m. rugpjūtį „Klaipėdos garsas“ pranešė, kad „pabėgo su vienu milijonu litų vyriausias miesto stoties kasininkas Rudas” ir dėl to „iš Kauno parvyko komisija, kuri ištirs dalyką arčiau”.

Klaipėdos geležinkelio stotis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Sakoma, kad Rudas išbėgęs į Lenkiją, iš kur jis yra kilęs. Ar tai neturėtų valdžiai būti pamokslu, į tokias atsakomingas vietas statyti tik tokius žmones, kurie turėtų tiek turto, jog būtų garantuota visuomenės sudėti pinigai. Juk tai jau ne pirmas atsitikimas, kad Klaipėdoje taip atsitiko“, – rašė laikraštis, bet nepriminė ankstesnių panašaus masto vagysčių, kurias buvo įvykdę Klaipėdos valdininkai.

Sukosi tarpukariu Klaipėdoje ne tik jie. Po 12 metų „Vakarai“ pranešė apie „išaiškintą žymų aferistą”.

„Šių metų pradžioje „Memeler Dampfboote“ buvo įdėtas skelbimas vedybų tikslu. Vienas Prahos inžinierius siūlėsi vedybų tikslu susipažinti su viena klaipėdiete. Į jo skelbimą atsiliepė daug kandidačių. Tačiau inžinierius iš didelio pasiūlymų pundo teišsirinko tris. Pradėjo su jomis susirašinėti, o vėliau ir pats asmeniškai atvyko į Klaipėdos kraštą susipažinti su savo išrinktosiomis. Vienam savo uošviui jis aiškinosi, kad esąs inžinierius ir dabar vykstąs į Rygą, o vėliau į Šiaulius statyti aerodromus, nes jis esąs tos srities specialistas. Taip pat jis tą pačią istoriją papasakojo ir kitiems būsimiems uošviams. Buvo iškalbus, todėl greitai juos įtikino. Kad tas įtikinimas būtų dar tvirtesnis, jis keletą kartų buvo nuvykęs net į Rygą, neva aerodromo statybos reikalais. Vienas iš uošvių nenorėdamas, kad jo žentas užtruktų ilgai kelionėse, nupirko jam naujutėlaitį automobilį, kurs įėjo į dukters pasogos skaičių, nes automobilį nupirkti prašė ir pati duktė. Kitus uošvius jis taip pat mokėjo įtikinti, kad esąs išradėjas ir turi išradimą, kurs esąs labai naudingas ir jį reiktų užpatentuoti, bet jis pats norįs tą išradimą panaudoti. Tiktai visa bėda, kad tam realizuoti trūksta pinigų. Vienas iš uošvių jam davė 4000 litų, o kitas nepasišyktėjo ir 4600 Lt. Gavęs pinigus garantavo, kad vesiąs dukterį. Matydamas, kad jam čia biznis gerai sekasi, jis kreipėsi į vieną kaimo moterėlę, kad ši pripirštų jam kurią nors turtingesnio ūkininko dukterį. Jo dalykai pradėjo pamažu aiškėti, nes jo pasilaikymai krašte daugeliui jau pasirodė įtartini. Viena šeima pradėjo jį labiau įtarinėti, nes jis pasidarė tiek įžūlūs, kad jau pradėjo reikalauti pinigų. Apie tai buvę pranešta policijai, kuri ėmė reikalą tirti“, – rašė „Vakarai“.

Anot laikraščio, pareigūnai nustatė, kad tariamasai inžinierius yra tarptautinis sukčius, Lenkijos pilietis Johann Herzberg. Jau apie 20 kartų buvo baustas už įvairiai vagystes, buvo paieškomas ir Čekoslovakijos policijos už 130 000 čekų kronų apgavystę.

„Jį areštavo Latvijos policija ir pristatė Klaipėdos policijai drauge su naujuoju automobiliu. Dabar Herzberg sėdi Klaipėdos kalėjime. Papildomai išaiškinta, kad apgavikas Johannes Herzberg gyveno Prahoje ir ten buvo prisitaikęs prie čekų inžinieriaus Anton Horn, pas kurį tarnavo ir iš jo pavogęs pasą ir kitokius dokumentus, pabėgo. Pirmiausia nuvyko į Strasburgą, Prancūzijoje, o iš Strasburgo atvyko į Klaipėdą, vėliau į Rygą ir kt. Visur jis su tais pavogtais dokumentais buvo užsiregistravęs, ir policijose nekilo jokių abejonių“, – rašė „Vakarai“, kartu pasidalinę policijos spėjimu, jog gudrusis lenkas galėjo būti apgavęs daugiau krašto merginų ir jų tėvų, tad prašė tokius nukentėjusiuosius atsiliepti.

Paleido Seimelį

„Klaipėdos krašto valdžios“ žinios 1930 m. rugpjūčio 29 d. paskelbė Klaipėdos krašto gubernatoriaus Antano Merkio sprendimą remiantis Klaipėdos krašto statuto 12 paragrafu susitarus su Direktorija paleisti Seimelį.

Mykolo Romerio universiteto Viešosios teisės instituto docentė Ieva Deviatnikovaitė straipsnyje „Klaipėdos krašto valdymas: gubernatorius“ rašo, kad gubernatoriaus iniciatyva Seimelis tarpukariu buvo paleistas keletą kartų.

1927 m. sausį taip nutiko, kai Seimelis pareiškė nepasitikėjimą Krašto direktorijos pirmininku. Šis atsistatydino. Tada buvo sudaryta nauja Direktorija, kuriai Seimelis vėl pareiškė nepasitikėjimą. Paskyrus kitą pirmininką Seimelis buvo šaukiamas į posėdį išklausyti Direktorijos veiklos plano, tačiau deputatai ignoravo posėdį ir nesusirinko. Tuometinis gubernatorius Karolis Žalkauskas tai suprato kaip Seimelio nenorą dirbti ir vykdyti Konvencijos patvirtintų pareigų bei jį paleido.

Minėtojo A. Merkio sprendimo priežastys, anot I. Deviatnikovaitės, buvo tai, kad jis matė, jog su Seimeliu „nebus galima susitarti dėl naujos Direktorijos sudarymo“.

Klaipėdos krašto seimelio posėdis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Istorikė Aldona Gaigalaitė yra rašiusi, kad Vokietijai pakurstant 1930 metų vasarą buvo prasidėję nesutarimai tarp Direktorijos, kurią Lietuvos vyriausybė siekė išlaikyti lietuvišką, ir Seimelio, kuriame daugumą turėjo Vokietijos šalininkai. Seimelis pareiškė nepasitikėjimą Direktorijos pirmininkui. Tada Klaipėdos krašto gubernatorius A. Merkys rugpjūčio 5 d. iš direktorijos pirmininkų atleido Otto Kadgiehną ir paskyrė Martyną Reizgį. Seimelio dauguma pareiškė nepasitikinti naująja Direktorija. A. Merkys paleido Seimelį.

„Vokietijos reakcinės partijos ėmėsi inspiruoti vietos valdžios krizę Klaipėdos krašte. Vokietija 1930 metų rugsėjo 20 d. nusiuntė Tautų sąjungos tarybai skundą dėl tariamų Klaipėdos krašto konvencijos laužymų. Lietuvos vyriausybė Vokietijos priekaištus paneigė kaip nepagrįstus ir kartu, norėdama greičiau normalizuoti santykius su Vokietija, nepaisydama užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus nuomonės, nutarė nusileisti. Tautų sąjungos tarybos sesijoje buvo padarytos nuolaidos dėl Klaipėdos krašto seimelio rinkimų ir direktorijos sudarymo; tai sustiprino vokietininkų pozicijas Klaipėdos krašte. Lietuvos užsienio reikalų ministras pasijuto izoliuotas. D. Zaunius prezidentui A. Smetonai įteikė atsistatydinimo pareiškimą. A. Smetona ryžosi imtis griežtesnių priemonių prieš antilietuvišką Vokietijos veiklą Klaipėdos krašte. Tačiau Ženevoje padarytos nuolaidos turėjo įtakos 1930 metų spalio 10 d. įvykusių Seimelio rinkimų rezultatams. Direktorijos pirmininku tapo O. Botcheris, kuris, pasidavęs vokietininkų įtakai, atleidinėjo lietuvius tarnautojus ir į jų vietas skyrė vokiečius, kratėsi Lietuvos valdžios kontrolės“, – apie įvykius, besiklosčiusius po minėtojo gubernatoriaus sprendimo, rašė A. Gaigalaitė.

1932 m. kovo 22 d. A. Merkys Seimelis paleido dar kartą, nes jis nesutiko su Direktorijos pirmininko Otto Bottcherio atleidimu, pareiškė nepasitikėjimą naujai sudarytai Direktorijai.

Beje, dar 1927 m. rugpjūtį „Klaipėdos garsas“ buvo pranešęs apie priimtą aktą, pagal kurį Seimelio rinkimų dieną buvo draudžiama pardavinėti svaiginamuosius gėrimus. Nepaisantiems šio draudimo grėsė piniginė pabauda iki 375 litų.

Eismo problemos

1925 m. rugpjūtį „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ skelbė Uosto darbų įstaigos valdybos pranešimą, kad ji yra pastebėjusi, jog automobilių šoferiai važiuodami vakarais prie atvykstančių laivų Šiaurės Rago prieplaukon vartoja labai aiškiai šviečiančius žibintuvus.

„Šita aiškia šviesa laivų vadai tamsumoj lengvai suklaidinami ir gali per tai atsitikti didesnių susidaužimų. Todėl automobilių šoferiai (vedėjai) užprašomi važiuojant nuo pat Karlio tilto šviesą pridengti“, – rašė Valdyba.

Automobilis Šiauriniame rage. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Problemų tarpukariu Klaipėdoje kėlė ne tik automobilių šoferiai laivų kapitonams, bet ir traukinių mašinistai automobilių ir autobusų šoferiams. 1937 m. birželį P. J. Gabrio „Vakarams“ parašyta publikacija skelbė, kad ‘manevruoją traukiniai trukdo miesto susisiekimą“.

„Čia tenka nurodyti vieną stambų Klaipėdos geležinkelių trūkumą, kuris labai trukdo prie Klaipėdos vartų automobilių ir kitą susisiekimą, ko negalima įsivaizduoti tokiam mieste. Vieškelis, einantis iš Klaipėdos į Palangą ir Kretingą yra perkirstas prie pat miesto geležinkelio linijos, einančios į Girulius. Čia vieškelis yra išraižytas bėgių tinklo, kur nuolat manevruoja ne vien keleiviniai, bet ir prekiniai traukiniai. Nepaisant to, kad tokia geležinkelio būklė yra labai pavojinga keleiviams, važiuojantiems iš Klaipėdos ir į Klaipėdą, ji labai varžo susisiekimą. Dažnai dešimtys automobilių ir vežimų po pusvalandį turi laukti prie uždarytų bomų iš abiejų pusių kol prekių traukinys užbaigs savo manevrus. Šita būklė nenormali ir taisytina. Neįmanoma, kad ko ne pačiame mieste, ties viena svarbiausių susisiekimo arterija važinėtų manevruojantis traukinys ir dėl tos priežasties stabdytų susisiekimą visiems pusvalandžiams“, – rašė P. J. Gabrys, priminęs, kad „kituose kraštuose šitas nepatogumas prašalinamas išvedant viešuosius kelius virš geležinkelių linijos ar geležinkelį virš vieškelių“.

Visgi P. J. Gabrio pageidavimams buvo lemta išsipildyti tik po daugiau nei 42-iejų metų, kai minėtoje vietoje eismui buvo atidaryti nauji geležinkelio ir automobilio viadukai virš Herkaus Manto gatvės.

Turistų niekas nelaukė?

Su P. J. Gabrio minėtais nepatogumais ties geležinkelio pervaža tikriausiai susidurdavo ir kai kurie į tarpukario Klaipėdą atvykdavę turistai. Tačiau Albertas Žiemys-Zemribas kitoje tų pačių metų rugpjūtį „Vakaruose“ paskelbtoje publikacijoje nagrinėjęs turizmo reikalus pajūryje, negailėjo ir kitokių pastabų.

„Bandžiau gauti davinių, kiek iškylautojų aplankė šią vasarą Klaipėdą. Vis dėl to nepavyko. Nėra, pasirodo, įstaigos, kur tokia daviniui būtų registruojami! Egzistuoja Klaipėdoje Turizmo Sąjungos skyrius. Bet dėl įvairių priežasčių, o svarbiausia dėl lėšų nebuvimo ir dėl visiško Sąjungos centro nesidomėjimo pajūriu, šią vasarą turistinei Lietuvos pajūrio propagandai nieko nepadaryta. Skaitėm Kauno spaudoje, kad kelias iškylas suruošė Turizmo Sąjunga, bet tiek tik ir tegirdėjome apie jos veiklą, nes ir šios iškylos pajūrio nepasiekė. Labai galimas daiktas, kad T. S. labai daug nuveikė, daug įvairų sumanymų turėjo, juos apsvarstė, didelę propagandą užsienyje vedė, tačiau platesnei visuomenei tie dalykai nežinomi. Beje, pavasarį teko skaityti, kad šią vasarą būsią rūpinamasi nakvynių reikalais visam krašte. Tikim, kad tat padaryta. Tačiau vienas dalykas vis dėlto nuostabu, kodėl taip užmirštas pajūris. Apie Klaipėdos Turizmo Sąjungos pajūrinį skyrių pasakojo man vienas atvažiavęs svetys, kad užėjus į T. S. raštinę buvę jam atsakyta – nieko nesą, nieks nieko turizmo reikalais nežinąs. Kai svetys priminęs esamą ant durų iškabą, tai buvę atsakyta, kad iškaba, tiesa, esanti, bet taip sau. Seniau, sako, kol p. Stikliorius buvo sveikas, čia buvęs Turizmo Sąjungos skyrius“, – rašė A. Žiemys-Zemribas.

Ekskursija ant Klaipėdos šiaurinio molo. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Anot jo, „propaganda užsienyje gal ir buvo daroma, bet Klaipėdoje tos propagandos vaisiai liko nepastebėti“, nes iki šiol Lietuvos pajūris nesusilaukė „nė vieno meniškesnio propagandos leidinio, kuria nors svetima kalba“.

„Dėl tos, reikia manyti, priežasties mūsų pajūrį lankė labai mažas turistu skaičius iš užsienio (čia neminiu vasarotojų). Tuo tarpu viešėję Klaipėdoje rusų karo laivo „Marato” karininkai ir eilė kitų oficialių vizitų atvykę į Lietuvos uostą svečių, negalėjo atsigėrėti Nida, Neringa, Palangos pliažu. Vienas leidinėlis pasirodė vokiečių kalba – jį išleido prie Magistrato veikianti Maudyklų Valdyba. Nors tas leidinėlis išleistas, tiesa labui meniškai, bet toli gražu nepilnas. Nėra jokių ištarimų davinių, trūksta gilesnio ir planingesnio pajūri aprašymo. Tais Klaipėdos kraštas atžymėtas nenuprantama siena – ženklu, kuriais vokiečių žemėlapiuose žymimi po didžiojo karo nuo Vokietijos atskirti kraštai, ženklais, kurie vokiečių sąmonei reiškia okupuotus kraštus. Ir vis dėlto, šitas leidinys buvo išsiuntinėtas į užsienius, ten platinamas! Leidinėlyje, žinoma, tesužymėtos tik Klaipėdos krašto vasarvietės, nė žodžio nerašant apie Palangą, apie kitas Lietuvos gilumoje užsieniečiams turistams įdomias vietas. Įvyko dar ir gana kurioziškų reiškinių: net Lietuvai draugingų valstybių užsienio svečiai Klaipėdoje buvo sutikti ir priimti lietuvių interesams nepalankių arba neutralių organizacijų. Buvo atsilikimas, kad viena užsieniečių iškyla turėjo naktį 23 val. ieškoti nakvynės. Ir tik todėl, kad neturėjo Klaipėdoje į ką iš anksto kreiptis“, – kritikos negailėjo publikacijos autorius.

Melnragės bėdos

Turistai, kurių negąsdino minėtosios A. Žiemio-Zemribo aprašytos kliūtys, tikriausiai apsilankydavo ir tarpukario Melnragėje, kuri, anot 1936 m. rugpjūčio „Vakarų“ publikacijos, augo ir jau turėjo „apie 300 naujų gražių vasarnamių“, tačiau melneragiškiai buvo susirūpinę elektra, keliu ir autobusų susisiekimu.

„Paskutiniais metais, Lietuvai paskelbus Melneragę, kaip tinkamą vasarvietę, ji pradėjo augte augti, ir ten, kur dar prieš keletą metų vieni smiltynai buvo, šiandien saulėje šypsosi daugybė gražių įvairaus stiliaus vilukių ir vasamamėlių, ir žemė, kuri pirma buvo pardavinėjama po 50 centų meteris, dabar vos, po 5-8 litus, begaunama. Paklausiu įėjus kelių tų gražiųjų namelių savininkų kas juos skatino taip gausiai Melneragėj kurtis, atsakė: „Ar manote, kad mes pinigus gatvėj randame, kad eitume mieste statytis ir mokėtume didelius mokesnius, už kuriuos miestas nieko negrąžina. O jei ir imtume norėję mieste statytis, juk miestas sklypų neparduoda, gi statyti namus 99 metams, kad paskui juos miestas sau pasiimtų, mes nesame vaikai. Mes norime savo prakaitu uždirbtus namelius savo vaikams palikti!” Taip kalba iš miesto atsikraustę naujieji melneragiškiai, įsikūrę gražiuose nameliuose ir ramiai sukdamiesi jaukius šeimų lizdelius“, – rašė publikacijos autorius.

Melnragė. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Jam pasiteiravus, kodėl melnragiškiai gyvena be elektros energijos, pastarieji tvirtino, kad ne kartą rinko parašus, kad miestas „įjungtų šviesą“.

„Esame jau apie 200 naujų namukų savininkų, kurie visi nori turėt elektros šviesų, bet miesto ponai tyli ir mūsų negirdi. Viena baimė, kad ateina tamsios rudens naktys, tad ir suaugę ir vaikai turėsime eiti tamsiomis gatvėms nuo pat Krantinės švyturio. Bet reikia atminti, kad Klaipėdos elektros įmonė yra privati įmonė, tad miesto kišimosi ji ne nepaisytų, nors statant naująją miesto elektros stotį ir buvo žadėta bene pusė Klaipėdos kranto elektros šviesa aprūpinti. Pasirodo, dabar ji nepajėgia net savo artimiausių priemiesčio vasarviečių aprūpinti. Vis dėlto, ir tokiais patėviais pasirodydami Klaipėdos miesto ponai Melneragės kaimą labai norėtų miestui prisijungti. Bet miesto tvarkos įbauginti melneragiškiai gyventojai kojomis ir rankomis kratosi nuo prijungimo, prisimindami, ką miestas yra padaręs su Smelte. Kol Smeltė nebuvo prijungta miestui, ir jai žadėjo ir gatves išgrįsti ir valyti, ir kanalizaciją įvesti ir t.t., o kas šiandien yra. Gatvės Saharos plynėmis pavirsta, statyba suvaržyta, kaimas merdėja. Ne, melneragiškių miestas neprisigaus kaip Smeltė“, – rašė „Vakarai“.

Pasak laikraščio, jei miestas ir toliau neduos šviesos, melnragiškiai žadėjo kreiptis su prašymu į vyriausybę, kad ji suteiktų paskolą savo elektros stočiai pasistatyti ir patiems gerą kelią per Melneragę pravesti.

„O paskui prašyti paštų valdybos, kad paleistų per kaimą kursuoti savo autobusus. Taigi, atrodo,, kad Melneragė auga į miestą ir auga pati savo išgalėmis, miestui neturėdama už ką dėkoti“, – reziumavo „Vakarai“.

Švietimo įstaigų plėtra

Jei melnragiškiai ir būtų kreipėsi į Vyriausybę, kažin, ar jie būtų sulaukę paskolos savo elektrinės, nes statyboms, nes centras tikrai turėjo kur dėti pinigus Klaipėdoje. Nepaskutinėje investicinių planų vietoje buvo ir švietimas.

1936 m. rugpjūtį „Vakarai“ rašė, kad jau ne vienas važiuodamas traukiniu ar beidamas miškan pasivaikščioti pastebėjo, kad Kareivinių gatvėj auga naujas pastatas, statomi dideli rūmai.

„Ten yra statoma nauja lietuviška mokykla, kuri bus Respublikos Pedagoginio Instituto vadovybės žinioje ir vadinsis Pavyzdinė Mokykla“, – apie dabartinio Klaipėdos valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų fakulteto pastato statybas S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje informavo laikraštis.

Pokario metais atstatytame pastate veikė Septynmetė mokykla, vėliau – 5-oji vidurinė mokykla. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pedagoginio Instituto direktorius Vytautas Soblys „Vakarų“ bendradarbiui pasakojo, kad kylančiuose rūmuose „bus įrengta nauja, moderniška 12 komplektų mokykla, pagal naujuosius techiškus reikalavimus“.

„Rūmai yra projektuoti Žinomo Klaipėdoje architektoriaus Reismano. Visi mokyklos įrengimai įrengiami pagal pedagoginius ir higieniškus nuostatus. Mokykloje bus įrengti virtuvė, valgykla, dirbtuvės, poilsio, laisvalaikio kambariai, dušai ir kt. Bendrai bus stengiamasi mokyklai duoti tiek, kad vaikai galėtų joje jaustis kaip namie ir mokykla atrodytų kaip moderniškas didelės šeimos butas. Taip pat mokykloje bus įrengta projekcijos klasė, tai yra tam tikras amfiteatras 100 žmonių. Tuo tarpu čia bus pastatytas tik projekcijos aparatas, o jau kitais metais numatyta įrengti kino-aparatas, kur vaikams bus aiškinami mokslo dalykai judomųjų paveikslų pagalba. Be to, toj mokykloj bus įrengta ir Pedagoginio Instituto gamtos mokslo, psichologijos, fiziologijos ir psichotechnikos laboratorijos“, – rašė „Vakarai“.

Kadangi rūmų statybas buvo numatoma užbaigti spalio 15 dieną, iki jų pabaigos rugpjūčio 12-ąją atidaryta mokykla turėjo įsikurti Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmuose. 110 mokinių iš miesto ir jo apylinkės tuo metu turėjusios mokyklos vedėju buvo paskirtas mokytojas Maksas Reinkis.

O po poros metų „Vakarai“ informavo, kad „Klaipėdos Valst. Amatų Mokykla auga – Rūmų statyba yra sparčiai varoma, pradedama antro aukšto statyba“.

„Einant sutartimi su rangovu, kairioji rūmų pusė turi būti baigta gruodžio mėn., taip, kad mokykla 1939 m. pradžioje jau dirbs savo patalpose. Galutinai rūmai bus baigti 1939 m. rugpjūčio mėn. 1 d. Naujiems rūmams įrengti jau užperkamos mašinos ir ruošiamas inventorius. Iš tikrųjų tai bus moderniškas profesinio mokslo židinys, kur Lietuvos Vakarų Jaunimas turės kur tinkamai pasiruošti profesiniam darbui – amatui“, – apie dabartinį Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijų fakulteto pastato Bijūnų gatvėje statybas rašė laikraštis.

Kartu informuota, kad klaipėdiečiams pageidaujant mokykloje atidaromas prekybininkų skyrius, kur jaunimas galės pasiruošti kontoristo ir krautuvininko verslui.

„Kuriantis įvairioms naujoms krautuvėms, įmonėms jaučiamas trūkumas prekybininku jaunesnio personalo. Amatų mokyklos prekybininkų skyr. kaip tik padės jaunimui toms pareigoms pasiruošti. Daug dėmesio kreipiama į tekstilės skyr. darbą, kuriame ruošiami fabrikams ir mažesnėms įmonėms meistrai audėjai. Nuo naujų mokslo metu pradės veikti mokyklos audykla, kur bus pastatyta apie dešimts mechaninių ir rankinių staklių. Taipogi ir tekstilės skyr. mokomas personalas papildomas prityrusiais, aukštąjį tekstilės mokslą baigusiais, specialistais. Gan skaitlingai yra aprūpinamas ir stalių skyr. šiais metais yra užperkama nemaža mašinų ir įrankių. Kiti skyriai irgi papildyti naujomis mašinomis, įrankiais ir kitokiomis mokslo priemonėmis. Kaip kasmet ir šiais metais yra nemaža kandidatų norinčių lankyti mokyklą. Tai rodo, kad daugelis tėvų tinkamai įvertina amato mokslą. Pats mokslas amatą mokykloje yra nemokamas“, – apie Amatų mokyklos, kuri laikyta „didžiausia Pabaltijy“, plėtrą rašė „Vakarai“.