Padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam AdM archyvui „Atvira Klaipėda“ tęsia kelionę laiku.

Šįkart jos stotelė – išskirtinis septynaukštis, kuriame pradėjo veikti pirmasis Klaipėdoje liftas, buvo įsikūrusi vykdomoji valdžia, policija, milicija ir galiausiai bankas, apie kurį buvo juokaujama, kad čia pinigai vartomi su šakėmis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pastatė laivininkai

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo teigimu, jei septynaukščio vietoje anksčiau ir buvo užstatymas, tai pastatai buvo sudegę per didįjį gaisrą 1854 metais.

„Po gaisro ten buvo sandėliavimo aikštė. 1917 m. brėžinyje nurodyta: Städt. Lösch- u. Lagerpltätze”, – sakė V. Safronovas.

Architektūros istorikas Jonas Tatoris rašė, kad septynaukščio statybomis užsiėmusi Robert Meyhoefer laivininkystės ir kelionių firma buvo įsteigta 1920 m.

1923 m. rugpjūčio viduryje dienraštis „Lietuva” rašė, kad jau dengiamas šio pastato stogas ir visus darbus ketinama baigti iki rudens.

„Tai pirmas tokio aukščio namas Klaipėdoje. Kiek teko girdėti, jis bus prirengtas ne gyvenimui, o vien tik prekybos įmonėms bei kontoroms”, – rašė laikraštis.

1924 m. vasarį „Klaipėdos žinios“ informavo, kad „pastaruoju laiku stengtasi pastatyti specialinius biurams namus” ir kad būtent toks baigtas statyti netoli Biržos tilto – susisiekimo bendrovės R. Meyhoeferio „Laivininkystės namas” (Schiffahrtshaus).

Pasak J. Tatorio, pastatas įdomus ir techniniu požiūriu, nes pastatytas vandeningame grunte, vos dešimt metrų nuo Dangės vagos, todėl po pamatais sukalti mediniai poliai.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Kad vanduo neprasiskverbtų į pusrūsį (jo grindys numatytos metru žemiau Dangės vandens lygio), reikėjo geros hidroizoliacijos. Izoliavimui prireikė daug laiko – beveik tiek pat, kiek ir mūrijimui (dirbo viena Karaliaučiaus firma). Panaudotos naujos garsą izoliuojančios medžiagos ir naujos ramstinės konstrukcijos perdangoms, todėl vidines pertvaras buvo galima išdėstyti laisvai. Šiame pastate pirma kartą Klaipėdoje įrengtas liftas“, – rašė J. Tatoris.

„Tai pirmas savo rūšies ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Namas turi septynis aukštus ir moderniškiausiai įrengtas. Viduje nereikės lipti laiptais, o eis nuo apačios iki viršaus elektrinis liftas. Išoriniai namas daro tikrai amerikoniško įspūdžio. Net Tautų Sąjungos Komisijos (sprendusios koks turės būti Klaipėdos krašto valdymo modelis – M. V.) pirmininkas amerikietis p. Davis, pamatęs tokį debeslaužį namą Lietuvos mieste, labai buvęs nustebintas. Gauname girdėti, kad tame name dar esą galima nuomoli įvairaus platumo biurams butus. Užimtas kol kas tiktai pirmas, antras ir dalinai trečias aukštas”, – rašė „Klaipėdos žinios”.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pastato architektas – Carl Josuweit. Jis, beje, 1915-1942 m. gyveno visai netoli – per dabartinę Atgimimo aikštė vingiavusios Biržos gatvės 7-uoju numeriu pažymėtame name.

„Septynaukštis statinys kontrastuoja su šiaip labai vientistu senamiesčio masteliu. Apie tūkstančio kvadratinių metrų naudingo ploto statinys iš dviejų kontrasto principu gretinamų dalių: aukštesniojoje vyrauja vertikalūs, o žemesniojoje – horizontalūs skaldymai. Jaučiasi ekspresionizmo bei kitų XX a. pr. stilių įtaka. Tačiau yra ir tradicinių istorinių elementų. Pavyzdžiui, išorines galines duris puošia dvi dorėninės kanelirų suskaidytos puskolonės, o pirmo aukšto langai arkiniai, kryžmiškai padalyti į smulkias dalis, kaip tai buvo daroma XVIII amžiuje“, – rašė J. Tatoris.

Kad pastatas išsiskiria ne tik pagal savo aukštį, bet ir architektūriškai sako ir V. Safronovas.

„Visas pastatas komponuotas kaip antitezių visuma. Du blokai – vertikalus ir horizontalus skaidymas. Pirmame aukšte – arkiniai langai, lyg bandymas susieti su istorine aplinka, o visa kita yra anitezė jai“, – sako istorikas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Beje, tais pačiais 1924-aisiais „Klaipėdos žinios“ dar rašė, kad „tūla amerikiečių grupė nesenai apsižiūrėjo miesto laisvąsias vietas, kur būtų galima statyti aukštus įvairiems reikalams namus, lygius jau pastatytam Meyhoefer’io septynių aukštu „laivyno namui”. Tokią pačią aplinkybę minėjo ir „Lietuvos aidas”.

Deja, bet pirmąjį aukštesnį, devynaukštį gyvenamąjį namą mieste pastatė ne amerikiečiai, o sovietai – 1965 m. sausį jis pradėjo kilti ties naujuoju Taikos prospektu, buvusios kiaušinių bazės vietoje.

Įsikūrė valdžia

1926 m. balandžio 28 d. „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad „Direktorija jau persikėlė į naujus rūmus“.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Klaipėdos Krašto Direktorijos raštinės persikraustė iš savo ikšiolinio namo Laukininkų gatvėj į naujuosius rūmus (Meyhoeferio) Žvejų g-vė 12 nr. ir užėmė I iki VI aukštą. Taipogi į ten persikraustė ir Statistinis Biuras, Krašto Mokesnių įstaiga, Katasterio inspekcija, Krašto statybos įstaiga ir Pramonės Priežiūros Įstaiga. Visi Direktorijos skyriai pasiekiami telefonu per Direktorijos centralinę“, – rašė laikraštis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Ik tol Direktorija buvo įsikūrusi pastate ties Tiltų ir Grįžgatvio gatvių sankryža, kuris buvo sugriautas per karą arba iškart po jo.

Pasak V. Safronovo, direktorija septynaukščiu naudojosi iki pat Antrojo pasaulinio karo – 1938 m. nebe nuomojosi, o įsigijo.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1942 m. telefonų knygoje nurodoma, kad pastatas jau priklauso Vokietijos Reichui, o jame buvo įsikūrusi policija.

Buvo ir kameros

1949 m. sausį laikraštyje „Raudonasis švyturys” buvo rašoma, kad šiame aukščiausiame Klaipėdos pastate „neseniai įsikūrė Fabrikinio gamybinio apmokymo mokykla Nr. 7″.

1950 m. gegužės 24 d. LTSR ministrų taryba buvo priėmusi slaptą nutarimą, kuriuo priimtas Klaipėdos valdžios pasiūlymas minėtajai mokyklai atlaisvinti pastatą Žvejų g. 12. Darbo rezervo valdybai Ministrų taryba pasiūlė likusios šios mokyklos mokinius perkelti į profesinės mokyklos Nr. 12 pastatą, o septynaukštis miesto Vykdomajam komitetui (VK) turėjo būti perduotas iki birželio 15-osios. Tačiau pats VK Ministrų tarybos valia turėjo likti tik formaliu šio išskirtinio pastato valdytoju – nutarime nurodyta, jog čia apsigyvens karinio dalinio Nr. 3181 kariškiai.

Anot V. Safronovo, sovietmečiu pastate irgi įsikūrė valdžios institucijos – iš pradžių šalia milicijos dar veikė ir kitos įstaigos. Pavyzdžiui, kurį laiką viršutiniu aukštu naudojosi Klaipėdos archyvas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Buvusiam ilgamečiam politikui, klaipėdiečiui psichologui Vytautui Čepui teko šiame pastate darbuotis 1976 metais, kai jis tik baigęs universitetą gavo paskyrimą į miliciją.

„Tada bandė įdiegti, kad milicijoje reikia psichologų, bet, matyt, jiems paprasčiausiai reikėjo žmonių. Pradžioje dirbau Vaikų kambaryje, bet pulkininkas Donskovas, žinomo dainininko tėvas, paėmė pas kriminalistus gaudyti vagių, banditų ir galavarėzų, taip ir atsidūriau tame pastate. Beveik metus išbuvau, nes man nervai nelaikė tokį darbą dirbti, ne to mokiausi penkerius metus“, – sakė psichologas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Jo kabinetas buvo pirmame aukšte – ten, kur dabar veikia baras, jame V. Čepas sėdėjo su dar vienu kolega.

„Dešinėje buvo sulaikymo kameros. Aptvertame kieme vedžiodavo sulaikytuosius. Antram aukšte, berods, buvo vadovybė. Trečiam aukšte – Kriminalinės paieškos inspekcija. Pačiam viršuje tikriausiai ūkio dalis. Skyrių buvo visokiausių, ir pasų skyrius, nes tai didžiulė organizacija – ir kriminalinė paieška, ir OBCHSS (Kovos su socialistinio turto grobstymu skyrius – M. V.), visas pastatas priklausė milicijai“, – pasakojo pašnekovas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Anot V. Safronovo, Klaipėdos miesto vidaus reikalų valdybai apie 1980 m. išsikėlus į Jūros g. 1 (buvęs teismo ir kalėjimo pastatas), septynaukštyje dar buvo likę atskiri šios valdybos padaliniai.

Įsigijo bankas

V. Čepui teko sugrįžti dirbti į septynaukštį jau nepriklausomoje Lietuvoje, kai jis 1995 m. tapo „Litimpeks“ banko Klaipėdos filialo vadovu.

„Tada visas pastatas priklausė bankui, buvo nuomojama įvairiosioms firmelėms, vargo visokiausio turėjau – tai vėjas pučia, tai dar kas, juk viskas sena. Pats bankas buvo pirmame aukšte, kur dabar baras. Pirmo aukšto patalpose nuo tilto pusės buvo pinigų saugykla. Nors bankas vėliau bankrutavo, mano filialas buvo pelningas. Aldas Vabuolas „Klaipėdoje“ rašydavo, kad Čepas nuo pat ryto eina su šakėmis pinigus vartyti, kad jie nesupelytų“, – šypsojosi prisimindamas pašnekovas.

Bankui bankrutavus, pastas buvo parduodamas iš varžytinių.

Planai liko neįgyvendinti

Nuo 2006-ųjų vasaros daugiau nei 2300 kv. m bendro ploto pastatą valdo ir po juo bei aplink esantį 0,8 ha ploto sklypą iš valstybės iki 2056 m. yra išsinuomojusi bendrovė „Vėjoras“.

2008-ųjų sausį dienraštis „Vakarų ekspresas“ rašė, kad „Vejoras“ buvo pradėjęs rengti detalųjį planą, kurio pakeitimai, anot bendrovės vadovo Artūro Sėlenio, būtų leidę pastatui „atsikratyti monstriško įvaizdžio ir įsilieti į bendrą senamiesčio bei Danės krantinės kontekstą“.

„Mūsų įmonė mano, kad pastatas visiškai neatitinka Klaipėdos senamiesčio architektūros ir turėtų būti kardinaliai perstatytas“, – tada sakė A. Sėlenis.

Tada buvo vedamos derybos su dviem užsienio kompanijomis, kurios norėtų šiame pastate įrengti viešbutį su pramogų kompleksu arba gyvenamuosius apartamentus su biurais.

Po poros metų, 2010-ųjų vasarį, „Vakarų ekspreso“ žurnalistė Edita Gudavičė rašė, kad rekonstrukcijos planai buvo pristabdyti laukiant geresnių laikų ir bus apsiribota fasado perdažymu bei kosmetiniu vidaus patalpų remontu.

2013-iasiais buvo sugrįžta prie galimų tolesnės ateities vizijų – savininkai buvo paprašę, kad architektas Vytautas Paulionis parengtų keletą jų, kad būtų aišku, ką atsiradus galimybės galima būtų padaryti su pastatu. Tačiau architektas tada nepanoro viešinti savo sukurtų vizijų.

„2008 metais prasidėjo krizė ir vėliau nebeliko tokio poreikio aukštinti, dar išdidinti pastato plotus“, – apie tai, kodėl buvo atsisakyta planų rekonstruoti pastatą šiandien sako A. Sėlenis.

Pasak jo, dabar bendrovė tiesiog pastatą remontuojame jį iš vidaus po truputį tvarkosi, nuomoja patalpas „ir viskas“.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.