P0

Nuomonės, Svarbu

Klaipėda – pilietiškumo dykra (6)

Gintaras Ramašauskas, Klaipėdos bendruomenių asociacijos valdybos pirmininkas
2020-09-14


Pradžiai dėl termino turiu pasiaiškinti, nes tikrai ne visi žinote, kas ta dykra yra. Tai ne spausdinimo klaida, tikrai ne „Klaipėda – pilietiškumo dukra“ turėjo būti, o būtent DYKRA.

Kils triukšmas, kaip dėl kokio Danės skvero granito, parkingo katakombų, tramvajaus, ar savivaldos įmonių „efektyvumo”? Na ir kas, visada bus paskirtas kas kantriai nugarą atstatys, visuomenė lengvai kumštukais į ją pabaksnos, piketu prie savivaldybės namo pašūkalios, o gavusi kitą naujieną – visuomenė nubėgs rūpintis dėl jos, o jau padaryti valdžios ir verslo sprendimai liks nepakitę, nuostoliai nurašyti, visos nuodėmės pamirštos, nauda pasidalinta. Martyno Vainoriaus nuotr.

Na, buvo taip. Prieš kelis metus kilo idėja Girulių bendruomenės herbą sukurti. Kartu su heraldikos ir grafinio dizaino profesionalu svarstėm, ką galėtume herbu įprasminti ir pro prūsiškai karališkojo mūsų krašto etapo simbolių miglą pamažu pradėjo ryškėti kuršių segė, stilizuota kaip Girulių miško pušis. Tačiau mintis vis jaukė abejonė, ar neapsijuoksiu su tuo kuršių paveldu, ir dar segė segei nelygu, ar to regiono segę paišom, ir dar tas net pačioje Klaipėdoje karštas žemaičių ryžtas savintis uostamiesčio ir viso pajūrio istoriją…

Pabendravau su Klaipėdos universiteto prof. dr. Audrone Bliujiene, iš jos apie kuršių seges daugiau sužinojau. Tačiau, kaip tam „neviernam Tamošiui“, man antros nuomonės vis tiek reikėjo. Motyvacijos kuršių naudai ieškodamas ir atvykau į akademiko Vlado Žulkaus paskaitą apie kuršius, tuos Baltijos vikingus.

Dykros keistuoliai

Paskaita vyko Anapilyje – ne ten, kur į kalnelį nuneša, o kuris puiki vila ir Palangos kurorto muziejus. Pasirodo, kuršių žemės Pilsotas, Mėguva, Ceklis būtent mūsų krašte ir buvo, o Giruliai – be jokio abejonės šešėlio yra Pilsoto žemė, kaip Google ir teigė. Ką iš akademiko man naujo sužinojau – kad su žemaičiais, žiemgaliais ir prūsais kuršių genčių žemės visai ne taip ribojosi, kaip šiandien valstybių sienas mes įsivaizduojam. Tais laikais tarp genčių teritorijų būdavo niekieno žemės plotai, dykromis vadinami. Dykroje jokios valdžios, išskyrus gamtos jėgas ir stipresniojo teisę nėra, įstatymų nėra ir gyvenviečių ten nėra, nes nesaugu, vien miškas ar laukinė pieva ir pajūrio vėjo kaukimas. Tačiau, kaip teigia akademikas V. Žulkus, netgi dykros nebuvo visiškai negyvenamos – ten buvo galima sutikti visokius atskalūnus, piktavalius iš genčių išvarytus subjektus ir dar šiaip visokius keistuolius.

Klaipėdoje pilietiškas, visuomeniškai aktyvus žmogus iki šiol buvo labiau tos dykros keistuolis, nei sąmoningas kiekvieno klaipėdiečio sprendimas nors truputėlį sudalyvauti kuriant miesto šiandieną ir ateitį.

Kas yra mūsų asmeninė šiandiena, banko sąskaitos svoris ir per tai projektuojama asmeninė ateitis – mes, klaipėdiečiai, suvokiame puikiai. Tačiau kaip dalyvavimas miesto raidos formavime, valdžios subjektų veiksmų kontrolėje, iniciatyvose dėl gyvenimo mieste kokybės gerinimo ir plačiąja prasme aktyvaus dalyvavimo nuolatiniame dialoge tarp trijų galios polių mieste (visuomenė-verslas-valdžia, kitaip Trys-V); kaip tai yra susiję su ta jau minėta mūsų asmenine šiandiena, pinigine ir ateitimi – tokio suvokimo mūsų mieste tikrai dar trūksta.

Gerai, su tuo dialogu tarp Trijų-V gal kiek ir užlenkiau – nes tu ir negali dalyvauti dalyke, kuris net nevyksta. Nėra Klaipėdoje tradicijos ar bent suvokimo, kad toks trišalis dialogas miestui būtų naudingas ir daugumą miestą stabdančių įtampų iškrautų. Kam tas trišalis, jei Klaipėdoje nuo seno užtenka tik dviejų dalyvių – verslas pasako valdžiai, ko nori, tie pasako, ką gali ir kiek maždaug tai kainuos – ir viskas suderinama tyliai, kultūringai, o kai viskas nutarta ir per Tarybos komitetus prastumta – informacija nuleidžiama jau apmulkintai visuomenei.

Kils triukšmas, kaip dėl kokio Danės skvero granito, parkingo katakombų, tramvajaus ar savivaldos įmonių „efektyvumo”? Na ir kas, visada bus paskirtas, kas kantriai nugarą atstatys, visuomenė lengvai kumštukais į ją pabaksnos, piketu prie savivaldybės namo pašūkalios, o gavusi kitą naujieną – visuomenė nubėgs rūpintis dėl jos, o jau padaryti valdžios ir verslo sprendimai liks nepakitę, nuostoliai nurašyti, visos nuodėmės pamirštos, nauda pasidalinta.

O su ta visuomene … tik pradėk su ja kalbėtis, tuoj bėdos prasidės, na ir kam tas vargas… – štai toks požiūris į visavertį dialogą ir darnų vystymą vyrauja mūsų mieste.

Tiek valdžios institucijos, tiek dalis mažiau atsakingo verslo subjektų net linkę juodinti ir pašiepti pilietiškus visuomeninkus ir jų pastangas „ieškoti teisybės“, kažkokio darnaus vystymo principų įgyvendinimo ir viešo intereso. Dar daugiau – ne taip jau retai aštresniais klausimais pasisakantis aktyvistas yra prilyginamas kažkokiam piktavaliui ir atskalūnui, kuris dar neaišku kurios valstybės naudai dirba, ir dar klausimas, kam jis atstovauja!

Taip, ir tokiu argumentu mus, Klaipėdos bendruomenių aktyvistus, valdininkai bandė presuoti, užuominom apie įvairias tarnybas gąsdinti – kai pakankamai aktyviai dalyvavom tos mūsų lietuviškos amžiaus aferos – išorinio giliavandenio uosto diskusijose su visų valdžios ešelonų atstovais.

Visuomenėje pilietinis aktyvumas, pilietinės visuomenės užuomazgos (kad ir vietos bendruomenių veiklos aktyvinimas) nėra skatinamos ir visus tenkina, kai didelio Lietuvos miesto meras išrenkamas dalyvaujant vos 25 proc. balso teisę turinčių miesto gyventojų.

Juk savo organizmą prie balsadėžių atnešti – tai yra pati lengviausia pilietinio dalyvavimo forma, pradžių pradžia, tačiau akivaizdu, kad klaipėdietis jau net balsuoti nebenori, nes nemato tame prasmės.

O čia dar kažkokie visuomenininkai keistuoliai kursto priešintis valdininkų savivalei, ištrūkti iš savo komforto ir buities kokono, nulipti nuo
sofos prieš TV ir eiti ne tik balsuoti, bet dar pasistumdyti su valdininkais dėl kažkokių aukštesnių tikslų.

Miesto perspektyvos, viešųjų finansų ir valdymo sprendimų skaidrumas, viešasis interesas, gyvenimo mieste kokybė, aplinkos apsauga ir taršos valdymas, žmonių sveikata, pilietinė visuomenė ir jos galios… Kam čia jaudintis, kam judintis – juk iš anksto aišku, kad niekas nesikeis, „visi vagiai ir vis tiek apgaus, o paprastas žmogus – tu juk nieko negali“.

Jau keletą metų pastebime mieste besikaupiantį pyktį, vis daugiau klaipėdiečių piktai reikalauja savo „teisių“, tačiau patys dėl to nei piršto pajudinti nenori, atseit, kažkas kitas – tie patys visuomenininkai ar valdžia jiems turi viską užtikrinti ir duoti. O kai tie „kiti“ piktai urzgiančiam pikčiurnai nieko neduoda – jis pyks ant visų, visi bus blogi ir priešai.

Nepatenkintų visada buvo ir bus – bet kada toji negatyvo masė pradeda sparčiai augti ir stiprėti – tai kelia nerimą.

Antra vertus – dažnai pastebime, kai valdišką postą laimėjęs politikas ima rūpintis vien savo interesais, nebedirba tiesioginio darbo ir praktiškai tampa nebeveiklus, o bet kokias kritikos jo adresu apraiškas priima su pykčiu ir visuomenės nuomonės ignoravimu. Ir šitaip tik pats dar pakursto tą visuomenės nepasitenkinimo katilą.

Taip jau yra, kad gamta tušumos nemėgsta. Kur visuomenės pilietinis aktyvumas atsitraukia – tą erdvę užpildo valdžios savivalė, nuolat klampojanti per nusivylusiųjų pyktį.

Ką turime mieste – tai nepasitenkinimo gatvė su dvipusiu pykčio eismu.

Valdžia pyksta ant miestiečių už kritiką, o pykčio skalė visuomenėje tokia aukšta, kad net visiškai nuoširdi jaunimo eisena su šuneliais miesto šaligatviu, protestuojant prieš įsigalėjusį nusikalstamą elgesį su gyvūnais – sukelia pykčio ir paniekos protrūkį sofos ir laido riterių tarpe, kurie patys nei už ką nieko nedarys, kad jų kritikuojami dalykai imtų keistis į gerąją pusę. Jūs šaligatvį užėmėt; kakučių tikriausiai nesurinkot; niekšai ir dykaduoniai, veikti neturit ką (buvo šeštadienis!!!) – ir panašiai…

Ei, Klaipėda – nejaugi taip žemai smukom? Tikrai?

Pradėti nuo savęs

Vieša paslaptis – klaipėdiečių visuomeninis aktyvumas yra neįtikėtinai žemas, vyraujanti nuotaika – jei ne pasyvumas, tai nusivylimas ir pyktis, kad viskas aplinkui vyksta ne taip.

Abejingumas ir nenoras dalyvauti turėtų būti pripažinti kaip pavojus demokratijos procesui.

Tai yra negatyvi miesto energija, kuri niekaip nepadeda miestui tapti geresne vieta mums visiems gyventi.

Kaip tą pakeisti? Matyt, kad tam vidutiniam statistiniam klaipėdiečiui būtų verta pradėt nuo savęs. Pradėti domėtis, kas vyksta mieste ir bandyti suprasti, kaip tai atsilieps jo paties gyvenimui, kitaip sakant – nulaužti savo abejingumą supančiai aplinkai. Jeigu vien pagal nuogirdas keiki viską aplink, suraitai piktą komentarą, bet realiam gyvenime tu nedarai nieko, kad situaciją pakeistum, atsisakai aktyviai dalyvauti siekiant permainų – išlieki pasyvus ir abejingas, tik šiek tiek pasitaškęs savo emocijomis. Toks visuomet suirzęs ir pamiršęs, kad visos ligos nuo nervų.

Pradėk nuo savo aplinkos, ieškok pozityvo ir bendraminčių, bendrauk su kaimynais ir gal pavyks kartu kokią nors talką, šventę, sporto varžybas, kaimynų bbq „čempionatą“, žuvienės ar plovo virimą, išvyką ar bendrą „žygį“ į spektaklį ar koncertą savo kaimynų šeimoms suorganizuoti. Visiškai paprastuoju būdu – skambini į duris dar nepažįstamam kaimynui (o kad būtų dar įdomiau – kaimynui, su kuriuo jau spėjai apsipykti) – „labas, žinai, čia mes kaimynišką suneštinį bbq rytoj vakare darom, kviečiam prisijungti ir tavo šeimą – pabūsim, pabendrausim“ – ar kažkaip panašiai.

Ne, tai neatrodo kvailai – žmonės yra socialūs iš prigimties, mes visi bendravimo su artima aplinka norim, o jeigu gavęs pasiūlymą kaimynas nustebs – tikrai tik maloniai. Kaip vienas dalykas veda prie kito – taip šie geros kaimynystės judesiai ir projektėliai padės suformuoti tavo aplinkoje nedidukę grupelę kaimynų, kurie imsis rūpintis nebe vien savo sklypo ar buto reikalais, bet jiems vėliau bus įdomūs ir gatvės, rajono, ir viso miesto klausimai. Žinok, to kaimynystės branduoliuko ir tereikia, gera energija yra užkrečiama ir visai nebūtina vien pačiam į absoliučiai viską įsikinkyti.

Tokiu būdu grupelė kaimynų, gyvenančių vienoje vietovėje (kaimynystėje), turinčių bendrų tikslų ir veikiantys kartu tų tikslų siekiant – yra kas? Tai ir yra vietos bendruomenė. Kol ji neįteisinta kaip registruota organizacija – ji tos vietovės viduje puikiausiai gali veikti neformaliai, o geros kaimynystės projektai ir šventės bus tokie pat smagūs. Tačiau jeigu bendruomenė matys reikalą veikti į išorę, atstovauti savo gyvenamajai vietovei, priimti tuos paramos procentus, reikšti savo nuomonę ir dalyvauti projektinėse veiklose su išoriniu finansavimu, gyventojams svarbiais klausimais atstovauti kaimynystei, gatvei, rajonui – ją reiktų registruoti pagal asociacijos įstatus ir tada vietos bendruomenė tampa visos vietovės atstovu santykiuose su vietos valdžia, verslo subjektais, kitomis visuomeninėmis organizacijomis. Tada svarbiu klausimu esat kartu, o ne po vieną.

Būtina sąlyga, kad vietos bendruomenė turėtų teisę pasisakyti visos gyvenamos vietovės vardu – narystės prasme ji turi būti atvira visiems tos
vietovės gyventojams, norintiems dalyvauti bendruomenės veikoje. Tie, kas nenori – nedalyvauja, bet tada gaunasi, kad jie sutinka su bendruomenės vykdoma veikla. Čia suveikia toks šveicariško referendumo principas – neatėjai ir likai ant sofos, savo nuomonės neturėjai, vadinasi, sutinki su kitų nuomone, kurie klausimą aptarė ir kartu nusprendė. Arba – suburk bendraminčius, steigiat kitą bendruomenę ir plėtojate jos veiklą.

Tokiu būdu vietos bendruomenė mums tampa pilietinio dalyvavimo įrankiu, kai klaipėdietis veikia nebe kaip individas, o kartu su kaimynais, kaip teisiškai registruota organizacija, visiškai legaliai atstovaujanti tai konkrečiai vietovei ir kuri jau netolimoje ateityje taps pirmąja vietinės savivaldos grandimi. Ir demokratinio proceso įrankiu aktyviems žmonėms, siekiantiems kurti savo kiemą, gatvę, miestą, šalį.

Tokiu būdu vietos bendruomenių judėjimas, jeigu jis būtų vietinės valdžios skatinamas, galėtų tapti įrankiu klaipėdiečių dalyvavimui ir pilietiniam aktyvumui – ir, kalbant apie mieste besikaupiančią negerą energiją – bendruomenė būtų savotišku saugumo vožtuvu kunkuliuojančiame miesto visuomenės nuotaikų greitpuodyje.

Čia reikia pažymėti, kad seniūnaitis – tai ne vietos bendruomenės pakaitalas, ką labai norėtų matyti savivaldybės klerkai. Bendruomenė yra savarankiška ir jos nariai daro savo nuosavus sprendimus, kai kalba eina apie pilietinį dalyvavimą ir aktyvumą dėl tos vietos reikalų. Seniūnaitis yra tik tarpininkas tarp vietos bendruomenės ir miesto savivaldybės administracijos. Tai reiškia, kad vietos bendruomenės nuomonę suformuoja jos nariai, išreiškia jos taryba arba tarybos pirmininkas, o seniūnaitis turėtų vadovautis bendruomenės nuomone, siekdamas bendruomenei palankiausių savivaldos veiksmų ir laiku perduodamas savivaldos platinamą informaciją bendruomenei, padėti bendruomenės nariams kontaktuojant su savivalda.

Pastebima, kad geriausius veiklos rezultatus demonstruoja vietos bendruomenės, kuriose seniūnaitis yra vietos bendruomenės tarybos narys. Pageidautina ne bendruomenės vadovas, o tik tarybos narys – tai kaip saugiklis, kad labai neįsijaustų ir savo nuosavo džiazo nepradėtų visai kaimynystei diktuoti, o protingas seniūnaitis tik džiaugsis, jeigu turės su kuo pasitarti. Klaipėdoje šiek tiek patirties tais klausimais jau yra, o jei kam prireiktų patarimo kaip „užsukti“ vietos bendruomenę savo seniūnaitijoje – Klaipėdos bendruomenių asociacija (KBA) mielai padės.

Tačiau visų lygių valdžia dalintis sprendimo teise su visuomene nepageidauja ir dovanų čia mes niekada nesulauksim. Su atskiro žmogaus nuomone Klaipėdos m. savivaldybėje, ar valdiškose įstaigose nesiskaitoma sistemingai, nuolat pareiškiant, kad tai tik tavo asmeninė nuomonė, o jeigu tau užmesti sprendimai nepatinka – skųskis teisme. Net su bendruomenės nuomone taip pat dažnai nėra ir nebus skaitomasi – ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl 2018m. Klaipėdoje atsirado vietos bendruomenių asociacija, trumpiau KBA. Mus visus kartu sutrypti visada bus sunkiau, nei atskirai.

Vietos bendruomenių judėjimas visoje Lietuvoje kyla vien kaip pačių aktyvių žmonių iniciatyva ir sparčiai plintantis judėjimas. Valdžios jis nėra remiamas, o vietos bendruomenės yra specialiai sulyginamos su visomis kitomis visuomeninėmis organizacijomis, sporto ir hobio, pomėgių klubais – lyg jų svarba visuomenės sanklodoje būtų tokia pati. Tai yra strategija valstybės lygiu – siekiant išsklaidyti dalyvavimo energiją taip, kad gyventojams būtų kuo sunkiau suformuoti organizacijas, norinčias prisiimti atsakomybę už savo gyvenamą vietovę ir teisę tas vietas atstovauti, t.y. daroma viskas, kad pilietis negalėtų jaustis tos savo vietos šeimininku. Įrodymas – Lietuvoje veikiančios gerokai daugiau kaip tūkstantis vietos bendruomenių gauna tik formalią, imitacinę valdžios pagalbą bendruomeniškumui vystyti.

Bendruomeniškumo projektams visų šalies miestų aktyvesnės vietos bendruomenės rašo projektus, juos teikia kartu su visokiomis sporto organizacijomis, interesų ar pomėgių pagrindu susivienijusiomis organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šiemet tam reikalui visai Lietuvai, šimtų tūkstančių pilietiškai aktyvių žmonių veiklai skatinti skyrė vos 2 mln. eurų, kas yra dvigubai mažiau, nei vienu vieninteliu sparčiai garsėjančiu greitų testų pirkimu vos keli drąsūs, bet nelabai protingi ir valdingi vyrai šiemet „pasidarė“.

Kiek į pilietiškumą valstybė investuoja – tiek jo ir turi.

Akivaizdu, kad kiek centrinė valdžia, tiek ir savivaldybė nenori kad tu, mielas klaipėdieti, jaustumeis savo gatvės, ar gyvenamo rajono šeimininku, nes tada daugybę dalykų ir sprendimų savivaldai teks derinti su tavimi.

Pavyzdžiui, su visa pagarba šachmatų entuziastams arba koks nors mezgimo mėgėj, ar senovinių automobilių, ar baikerių klubas – jeigu jie registruoti kaip asociacija, ar VŠĮ – mūsų šalyje teisiškai turi tokias pačias teises, kaip ir gyvenamą miesto rajoną atstovaujanti vietos bendruomenė, visa tai yra visuomeninės organizacijos, arba NVO sektorius.

Pagal Lietuvoje jau adaptuojamas ES teisines normas netolimoje ateityje kai kurios vietos savivaldos funkcijos privalės būti perduodamos NVO. Kaip baikerių klubas konkrečiame gyvenamam rajone imsis vykdyti socialines, pagalbos sunkiau besiverčiantiems kaimynams, globos, gyvenamos vietos deklaravimo funkcijas perimtas iš savivaldybės – man yra didelė paslaptis. Tai ne momentinė savaitgalio labdaros akcija, tai yra kasdienis ir atsakingas darbas.

Esu beveik tikras, kad baikeriai atsisakys tai daryti, nes jiems tai net neįdomu. Arba – kodėl kokia nors religinė bendruomenė turėtų rūpintis viešų erdvių švara ir tvarkymu kur nors Giruliuose? Tačiau tai yra labai svarbu vietos bendruomenei, visiems giruliškiams, nes tai reikalai, vykstantys betarpiškai bendruomenės narių gyvenamoje vietoje ir kaimynystėje, o tokie savivaldos apmokami darbai darbeliai padėtų kurti darbo vietas būtent bendruomenės nariams ir prisidėtų prie gyvenamos vietovės ir jos aplinkos gerinimo, ir bendruomenės gyvenimo kokybės, ir vietinės gerovės bei socialinės vertės kūrimo būtent tai vietos bendruomenei, tai yra konkrečiai klaipėdiečių kaimynystei.

Toli iki užsienio

Lygiagrečiai savo ruožtu vietos bendruomenė atlieka ir pilietinę funkciją, viešojo intereso gynimo funkciją – ko nedaro jokie kiti klubai, sąjungos, būreliai, bendrijos. Vietos bendruomenės ir jų skėtinės organizacijos išsiskiria iš bendrojo NVO sektoriaus tuo, kad vykdo nuolatinę vietos valdžios veiksmų stebėseną klausimais, kurie tai kaimynystei ar bendruomenei yra aktualūs: stebi teritorijų planavimo veiksmus, tikrina planuojamų ūkinių veiklų poveikį savo teritorijai, atlieka bendruomenės teritorijoje vykdomų savivaldos projektų ir viešųjų paslaugų stebėseną – ir tai yra pats tikrasis piliečių dalyvavimas kuriant savo miestą iš šalį.

Užsienio šalyse, kur jau nuo seno yra įgyvendinta dviejų lygių vietos savivalda, visas aukščiau minėtas ir dar daugiau vietovės valdymo funkcijų atlieka vietos bendruomenė, o vietinė valdžia turi tikrinti bendruomenės, ar jos įsteigtų verslų teikiamų paslaugų ar vykdomų darbų kokybę bei apimtį ir už tai su bendruomene ar jos įsteigtomis socialinio verslo įmonėmis valdžia atsiskaito. Mums iki tokio dvipakopio vietos savivaldos modelio dar labai, labai toli. Kaip valdžia dar nenutuokia nei kokias ir kaip funkcijas perduos vietos bendruomenėms, tiek pačios bendruomenės nėra pasirengę tas funkcijas efektyviai perimti, nes valdžia neturi strategijos (ir noro) kaip ir kokia kryptimi bendruomenių gebėjimus reikia vystyti. Ir kad jau dabar laikas į tai investuoti – tai čia jau yra visiškas suvokimo užribis.

Yra mieste kelios socialinės sferos NVO, niekaip nesusietos su konkrečia vietove ar kaimynyste, per kurias yra realizuojama apie 17% socialinių paslaugų mieste, kurias anksčiau teikė savivalda. Ten atidžiau pažiūrėjus matysis buvusių valdininkų būtent tuo tikslu padaryti „išėjimai“ į privatų sektorių, kitaip sakant, biudžeto lėšų nuleidimas pas savus, o visai nesena istorija – apie konkursinį socialinės globos sferos paslaugų „pardavimą“ į Vilnių, be darbo paliekant klaipėdiečių įmonę, su kuria tie globą gaunantys senukai ir neįgalieji jau buvo per eilę metų susigyvenę. Paaiškink jiems, kad gudrus, kad vilniečiai važinės į darbą Klaipėdoje iš labai toli, bet jų paslauga kainuos truputį pigiau ir bus geresnė, nei teikiama vietinių žmonių.

Reziumuojant – valdžia šiandien tikrai dar neturi noro, kad klaipėdietis jaustųsi savo gatvės, rajono, miesto šeimininku ir savivaldos partneriu.

Antra vertus – niekaip neišeina vien klaipėdiečių pasyvumą ir abejingumą kaltinti. Arba gali kaltinti vietinę valdžią, kad nenori mieste stiprios klaipėdiečių bendruomenės, susidedančios iš daugybės vietos bendruomenių – kaltink kiek nori, bet ko valdžia nenori – to ir nedarys, kol tai įmanoma nepažeidžiant įstatymų.

Va, čia ir yra raktelis į situaciją – neverta vietos valdininkams kuolą ant galvos tašyti ir laiką švaistyti, o bendruomenėms reikia vienytis ir veikti į teisinį reguliavimą.

Vietos bendruomenių ir jų skėtinių organizacijų judėjimo stiprinimu būtina pasiekti, kad vietinių valdžių nenoras vystyti pilietinę visuomenę, valdžios pastangos riboti klaipėdiečių norą dalyvauti ir valią būti pilietiškai aktyviais savo gatvės, rajono ir miesto šeimininkais – kad tokia savivaldybių veikla pažeistų galiojančius šalies įstatymus.

Čia ir tapo akivaizdu, kad bėda ne miesto lygmens – o visos valstybės. Savo valstybėje mes neturime aiškaus suvokimo kas ta pilietinė visuomenė, todėl ir visa šalis gyvenam savotiškoje pilietiškumo dykroje.

Pasitikrinau mūsų Konstituciją – ten pilietinės visuomenės apibrėžimo nėra. Ieškojau Bendruomeninių organizacijų plėtros įstatyme, Savivaldos įstatyme – ten sako, kad reikia ugdyti ir stiprinti pilietinę visuomenę, bet kas ji yra, kas tie stiprintojai, kokiais įrankiais ją stiprina, kokie tam skirami valstybės resursai, kas už ką atsakingas ir kaip pamatuojama kiek jau pastiprino nuo proceso pradžios – anei žodžio niekas. Panašu, kad pilietinės visuomenės, kaip demokratijos garanto, stiprinimas mūsų šalyje taip ir netapo valstybės svarbos darbu ir valstybės politikos dalimi, o liko tik visuomenininkų ir entuziastų savanorišku laisvalaikio užsiėmimu.

Norint atsakyti, kas ta Lietuvos pilietinė visuomenė yra, reikalingas dialogas ir susitarimas. Šiuo metu klausimų tikrai daugiau, negu atsakymų. Jei vienas kuris pasakysim, kad tai yra vienoje vietoje gyvenantys žmonės su piliečio pasais, tiksliau – turintys tos šalies pilietybę gyventojai – tikriausiai jis bus teisus. Kitas sakys – ne, žinot gerbiamieji, vien paso ir pilietybės neužtenka, dar reikia eiti balsuoti, t.y. savo pilietinę pareigą atlikti – jis irgi bus teisus. Trečias sakysim, kad reikia paso, balsuoti ir aktyviai dalyvauti visuomenės ir bendruomenės gyvenime – irgi bus teisus. Visi teisūs, bet niekas už nieką nesam atsakingi, todėl kaltinti dėl pilietinės visuomenės silpnumo galim tik vienas kitą, o ji – ta pilietinė visuomenė – taip ir lieka kaip niekieno vaikas su septyniom auklėm ir todėl be priežiūros, bet nusukiotom ausim. Tai ką čia galim padaryti?

Pradėti būtų galima ir nuo pradžios – pilietinę visuomenę įteisinti įstatymu ir visomis išgalėmis skatinti vietos bendruomenių ir jų skėtinių organizacijų, kaip dalyvavimo ir pilietiškumo įrankių, naudojimą visuomenėje. Mums visiems reikalingas Pilietinės visuomenės įstatymas. Šiuo įstatymu būtina numatyti viešojo valdymo sektoriaus ir NVO sektoriaus atsakomybių ribas, bendradarbiavimo sritis ir principus kryptingai siekiant bendro tikslo – pilietinės visuomenės plėtojimo per dviejų lygmenų vietinę savivaldą ir per tai demokratijos principų įtvirtinimo visuomenės kasdieniame gyvenime. Akivaizdu, kad ir Konstitucijos pakeitimų tam prireiks, todėl kuo platesnė pilietinės visuomenės ir žmonių bendruomeniškumo idėjų sklaida, vietos bendruomenių sektoriaus stiprinimas ir yra tai, nuo ko verta pradėti…

Tikrai nežinau – ar daug klaipėdiečių šitiek daug raidžių perskaitė iki šios vietos… Džiugu, jei taip nutiko, todėl kantriausiems pasigirsim, kad štai su šiom pilietiškai ereziškom mintimis mes, KBA atstovai, kartu su Lietuvos vietos bendruomeninių organizacijų sąjungos vadovais š.m. rugsėjo 11 d. buvome susitikę su Vidaus reikalų ministerijos vadovybe. Pokalbis ten pavyko, nors lengva nebuvo. Ministerijoje susidomėjimą mes laimėjome, tačiau suvokiame, kad šio politinio ciklo pabaigoje jokių permainų, pritarimų ir prošvaisčių realios demokratijos atėjimui į miestus per dviejų lygių savivaldą dar neįvyks.

Tačiau pilietinės visuomenės įstatymo idėjos virusas, jeigu tiksliau – valdžios abejingumo demokratijai ir bendruomenėms anitvirusas – jau užtikrintai įleistas į valstybės sektoriaus ir NVO sistemą, ir, tikėtina, kad anksčiau ar vėliau jis išsivystys į vaisingą realios demokratijos sodą šiandienos pilietiškumo dykroje, o ten subrandintais vaisiais jau įžvelgiamoje ateityje galėsime džiaugtis visi.

Bus taip, kada bus, ar nebus – mes dar pamatysim, tačiau jeigu šis tekstas kam nors padės vieną kitą klausimą apie pilietinę visuomenę kandidatams į Seimą sugalvoti, ir jeigu tu, klaipėdieti, tą klausimą kandidatui pats ir užduosi – tai ir bus tavo dalyvavimo pilietinės visuomenės stiprinimo procese pradžia.

Pats savo klausimą jiems užduok, pats dalyvauk – juk gali ir patikti.

P. S. Klaipėdos m. savivaldybės interneto svetainėje registruota vos 14 vietos bendruomenių, o laikant, kad kiekviena iš 55 seniūnaitijų galėtų turėti bent po vieną vietos bendruomenę, Klaipėdos mieste turime dar neplėštus dirvonus vietos bendruomenių, kaip pilietinio dalyvavimo įrankio, plėtrai.

P. P. S. Tai nėra politinė reklama, nes dėmesio savo personai jokiuose rinkimuose nesiekiu.


2020-09-14

6 komentarai “Klaipėda – pilietiškumo dykra”

  1. Teisingai parašyta! Ir daug minčių kyla. Viskas prasideda nuo rinkėjų. Jeigu jie renka į valdžią ” gražius vyrus” ( taip, būtent vyrus, nes moterys, pagal jų 18 ar 19 a. Supratimą, yra žemesnės būtybės), tai ko ir norėti. Dar Vydūnas prisakė nerinkti į valdžią pijokų – nei esamų, nei buvusių, nes jie neturės moralės. Bet tūpo rinkėjo tai nejaudina. Jam rūpi tik pinigai. Problema ne tik mažas išprususių, inteligentiškų piliečių skaičius Klaipėdoje, bet ir kita provincijos bėda. BAIMĖ. Baimė netekti darbo, baimė pakenkti vaikams, baimė, jog bus susidorota….Štai pvz Vilniuje docentas įpuolė VVU valdžiai į nemalonę, tai nusispjovė ir išėjo į kitą universitetą arba išvažiavo į gretimai esantį Kauną o Klaipėdoje….Eiti nėra kur. Tas vienintelis univeras….Iš čia ir vergai klusniai nuleistomis galvomis…Liūdna. Ir nepadės čia jokie susiėjimai išgerti arbatos ar gegužinę kieme atšvęsti. Problema kitur.

    • Sutinku, bet straipsnyje ir sakau, kad veikti reikia link teisinės aplinkos keitimo, kad valdininkų ir politikų luomo nesiskaitymas su žmonėmis, jų dalyvavimo teisės varžymas būtų pradedama laikyti įstatymų pažeidimu. Tai ilgas kelias, o ne veiksmas. O arbatėlės, gegužinės, talkos ir ekskursijos – kaip rodo praktinė patirtis – pats geriausias būdas suformuoti veiklios vietos bendruomenės branduolį. Pradedam nuo labai paprastų dalykų bendruomeniečių susipažinimui, o vėliau užsiimam ir rimtesniais. Patikėkit, tai veikia.

  2. Gal jau laikas baigti su savo mokymais, pamokymais klaipėdiečiams. Koktu darosi jau klausytis, kad žmonės esate nesupratingi, neišsilavinę ir dar visokie kitokie. Savo aplinką auklėkite, o klaipėdiečius palikite ramybėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt