P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Klaipėdos valdininkams – didžiausios algos Lietuvoje (1)

Avatar

Martynas Vainorius
2020-09-26


„Atvira Klaipėda“, tęsdama rašinių ciklą „Tarpukario Klaipėdos“ kaleidoskopas, baigia pasakoti, ką 1923-1938 m. rugsėjo mėnesiai atnešė mūsų miestui.

Tuo metu buvo ir išskirtinių vizitų, renginių ir įkurtuvių.

Pirmosios lenktynės

1925-aisiais „Klaipėdos žinios“ informavo, kad rugsėjo 27-ąją įvyko pirmosios automobilių ir motociklų lenktynės Klaipėdos krašte.

Lenktynes organizavusio „Klaipėdos automobilių ir motoračių kliūbo“ nariai prie viešbučio „Viktorija“ 1925 m. liepą. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM arvchyas) nuotr.

„Laimėjo automobilių kvalitetos važiavime: L K. Ulrch. Klaipėda („Presto“). 2. Konsulas Le May Klaip. (Wolseley“), 3. Arno Jahn, Klaip. („Fiat“). Motociklių kvalitetos važiavime: 1. Bouvain, Karaliaučiaus („Viktoria“), 2. Rott, Klaip. („Indian”), 3. B. Hoffmann, Šilutės, 4. M. Doblys, Klaip. (,,Eichler). Greitumo važiavime laimėjo šie automobiliai: 1. E. Preikšaitis, Klaip. („Oakland“ — atvažiavo vidutiniai 84 kilom, valandoj), 2. R. Dippel, Klaip. „Matthes“ – 84 kilom ), 3. Arno Jahn, Klaip. („Fiat“ ~84 kilom.), 4. Grovs Lasdėnų („Audi“). Greitumo važiavime laimėjo be to Zoeckės, Jachtmann’o Šilingo, Lindemann’o, Bouvain’o ir Rott’o motocikliai“, – su istorinių lenktynių rezultatais supažindino laikraštis, taip ir nepaminėjęs, kurioje krašto vietoje jos vyko.

Istorikui Ričardui Žičkui yra pavykę išsiaiškinti, kad šias lenktynes surengė tų pačių 1925 m. rugsėjo 12 d. į Klaipėdos krašto draugijų registrą įrašytas „Klaipėdos krašto automobilių ir motoračių kliūbas“.

„Automobilis ir motociklas Memeliui yra kažkas naujo. Publikos jie sutinkami su dideliu susidomėjimu, kas vakar buvo patvirtinta, kai 20 gražių automobilių ir panašiai tiek pat įvairių klasių motociklų 8 valandą ryto išsirikiavo šalia „Victoria“ viešbučio ir nuo čia kolona išvažiavo į varžybų starto vietą Nemirsetoje. Iš šalia esančių gatvių susirinko gana nemaža žiūrovų automobilių ir motociklų kolona važiavusi paskui lenktynininkus į starto vietą. Oras buvo neblogas. Geru plentu lenktynių dalyviai greitai pasiekė Nemersetą. 10 valandą mašinos išsirikiavo ištvermingumo važiavimui (lenktynėms). Pradžioje startavo automobiliai, kurių tarpe buvo didelis Buick, gražūs Chevrolet, Audi, Presto. Po automobilių startavo motociklai. Trasa Nemirseta – Kretinga – Gausen – Kalnuvėnai – Kėkštai – Raddailen  – Luisenhof  – Klaipėda – Tauralaukis – Kalnuvėnai – Nemirseta. Po lenktynių Nemirsetos viešbutyje „Karnovski“ įvyko bendri pietūs. Apie 2 valandą prasidėjo greitumo varžybos. Pradžioje važiavo motociklai 10 kilometrų distanciją. Tada vyko automobilių greitumo varžybos 3 kilometrų distancijoje. Varžybos baigėsi 4 valandą. Lenktynių dalyviai išvyko atgal į Memelį, kur „Victorijos“ viešbutyje vyko nugalėtojų apdovanojimas. Turnyras, organizuotas „Memellandischen Automobil und Motorrad klub“ praėjo gerai. Presai atstovavo laikraščio „Memelerdampfbot“ važiuotojas F.W. Gizbertas”, – kitos to meto spaudos pranešimą cituoja R. Žičkus.

Pasak jo, nepraėjus nei metams po įkūrimo klube jau buvo beveik 100 narių, klubas ruošėsi pradėti vairuotojų mokymus. O 1926 m. gegužę jau surengė dideles, tarptautines varžybas.

Valdininkams žadėjo ir butpinignius

Rašydamos apie minėtąsias lenktynes „Klaipėdos žinios“ paminėjo ir tiek vieną jų dalyvių profesiją – konsulas, tad kas dabar bepasakys, ar tarp jų nebuvo ir kokių valdininkų, kurie prieš metus dalyvavo visuotiname Klaipėdos krašto valdininkų suvažiavime. Jį aprašęs tas pat laikraštis citavo ir ten apsilankiusio gubernatorius Jono Budrio pasakytą kalbą.

Gubernatorius tvirtino, kad „Vyriausybė yra taipogi susirūpinusi ir materialniu valdininkų aprūpinimu“, tačiau kartu pabrėžė, jog Klaipėdos krašto valdininkų alga yra 10 proc. didesnė negu kitur Lietuvoje. Be to jie yra „šiek tiek geriau aprūpinti rūbpinigiais ir vaikų priedais“.

„Nuo Naujų Metų Vyriausybė mano įvesti dar šiam kraštui ir butpinigius, tačiau ypatingo skirtumo tarp Klaipėdos krašto ir likusios Lietuvos teritorijos valdininku atlyginimo negalinti daryti, nes žymus skirtumas atlyginime nedidelio Lietuvos Respublikos Teritorijoje nebūtų nieko pagrįstas“, – gubernatorių citavo laikraštis.

O po trejų metų „Klaipėdos garsas“ informavo, kad Ministerių kabinetas nutarė pavesti Klaipėdos krašto gubernatoriaus priežiūrai visa esamas tame krašte civilines centro valdžios ištaigas.

„Tiesioginė įstaigų priklausomybė bendro administravimo atžvilgiu paliekama ministerijoms, bet tarnautojų paskyrimai ir atleidimai Klaipėdos Krašte daroma susitarus su gubernatorium. Jis turi teisės inspektuoti įstaigas ir reikalauti iš jų paaiškinimų ir duoti nurodymų dėl tarnautojų pareigų ėjimo. Valstybės saugumo atžvilgiu gubernatoriui reikalaujant, visos karo institucijos Klaipėdos Krašte turi teikti reikalingos jam kariuomenės pagalbos“, – apie naują su krašto valdininkais susijusią tvarką pranešė laikraštis.

Išvažiavo visam

Minėtajam J. Budriui 1936-ųjų rugsėjis buvo lemtingas – jis dar ir pats nežinodamas visiems laikams atsisveikino su Klaipėda.

Laikraštis „Vakarai“ pranešė, kad rugsėjo 24 d. jis laivu „Marienholm“ su šeima išplaukė į Švediją, o iš ten – į Ameriką, kur buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke vietoje ambasadoriumi šioje šalyje tapusio Petro Žadeikio.

„Jono Budrio vardas Klaipėdoj ir krašte, yra kaip istorišku pasidaręs, krašto atvadavimo ir sujungimo su Lietuva procese p. J. Budriui teko stovėti pačiose pirmosiose pozicijose ir dėka jo taktui ir atsargumui to krašto natūralus grįžimas savo tautai įvyko be didesnio sukrėtimo ir kuo mažiausiomis aukomis“, – vėliau pirmuoju gubernatoriumi tapusio J. Budrio vaidmenį sukilimo operacijoje ta proga priminė laikraštis.

Karinei operacijai vadovavęs žvalgybininkas, anot Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo, 1923-1925 m. eidamas gubernatoriaus pareigas krašte buvo pagrindinė figūra, kuri savo politine veikla stengėsi užtikrinti Lietuvos interesus ir destabilizuoti vietinių vokiečių politinius sluoksnius bei Vokietijos įtaką Klaipėdoje.

„Ilgalaikėje perspektyvoje Budrio veiklą šiuo laikotarpiu galima įvertinti kaip bandymą padėti pamatus tolesnei Lietuvos įtakai Klaipėdoje. Jis turėjo ne tik vieną po kito malšinti rengiamus perversmo bandymus, koordinuoti Lietuvos įsitvirtinimą krašte pačiu pradiniu laikotarpiu, bet ir, laviruodamas tarp Kauno ir vietinių lietuvių, dažnai negaudamas pageidaujamos Kauno paramos, rūpintis politinės ir kultūrinės Lietuvos įtakos Klaipėdoje tęstinumu”, – sakė V. Safronovas.

Po lietuviams nesėkmingų pirmųjų Klaipėdos krašto seimelio rinkimų pasitraukęs iš gubernatoriaus pareigų J. Budrys dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, netrukus po 1926 m. perversmo tapo Kriminalinės policijos viršininku. 1928 m. sausį jis perėjo į diplomatinę tarnybą, aštuoneriems metams tapdamas Lietuvos konsulu (nuo 1933 m. generaliniu konsulu) Karaliaučiuje.

Pasak V. Safronovo, dirbdamas konsulo pareigose J. Budrys neapleido Klaipėdos reikalų.

„Remdamasis Rytų Prūsijos kolonizacijos ir industrializacijos plano pavyzdžiu, jis siūlė vyriausybei kažką panašaus įgyvendinti ir Klaipėdos krašte: perkelti į kraštą valdžios ir aukštojo mokslo įstaigų, atkelti į jį kuo daugiau lietuvių iš „Didžiosios“ Lietuvos, ypač siunčiant Klaipėdon kuo daugiau nacionalistiškai angažuotos lietuvių inteligentijos, kurti ten įvairias draugijas, supirkti nekilnojamojo turto ir panašiai. Šiomis 1934 metų sausį pareikštomis mintimis Jonas Budrys prisidėjo prie bendro lietuvių inteligentijos spaudimo vyriausybei imtis Klaipėdoje kuo skubesnių ir ryžtingesnių krašto lituanizavimo priemonių. Tomis priemonėmis, dalį kurių vyriausybė išties ėmėsi įgyvendinti, bandyta duoti atkirtį Klaipėdos krašte įsitvirtinančiam pronacistiniam judėjimui”, – sakė V. Safronovas.

„Karaliaučiui p. Budriui teko paruošti ir atlikti daug uždavinių, liečiančių ne vien tiesioginius konsularinius, bet ir kaimyninius bei kultūrinius Lietuvos ir Vokietijos santykius; kaip tai, p. Budriui sumanius ir tarpininkaujant buvo įsisteigusi lietuvių vokiečių kultūrinio bendradarbiavimo draugija, į kurią buvo pritraukti daug abiejų tautų mokslo jėgų, buvo ypatingai prie Karaliaučiaus universiteto pradėta ruošti apie Lietuvą paskaitų, keistis meno, literatūros ir kt. kūriniais“, – apie J. Budrio veiklą rašė „Vakarai“.

„Džiaugiuos, kad pagaliau nesusipratimų momentai yra praėję ir tarp Lietuvos ir Vokietijos grąžinti santykini, kokie ir pridera artimųjų kaimynų tarpe. <…> Manau, kad ten manęs laukia naujas, nemažas darbas. Tikiuos, kad amžius, stažas ir patyrimas padės Lietuvos interesams šiokios tokios naudos atsiekti“, – apie buvusį ir būsimą darbą laikraščiui tada sakė pats J. Budrys.

„Vakarai“ taip pat informavo, kad dar rugsėjo 19 d. J. Budrį „ilgesnei audiencijai“ buvo priėmęs prezidentas Antanas Smetona, o Klaipėdoje rugsėjo 23 d. išleistuves J. Budriui suruošė Lietuvių klubas, kurį jis pats ir buvo įsteigęs, o vėliau buvo tapęs garbės nariu.

„Gen. konsulas Budrys padėkojo už malonius linkėjimus ir pažadėjo ir naujoje vietoje nenutraukti ryšių su Klaipėda ir senais draugais“, – rašė „Vakarai“.

Deja, bet bent jau su Klaipėda J. Budrio ryšiai nutrūko amžiams – dėl sovietų okupacijos iškiliam vyrui teko ir mirti JAV 1964-ųjų rugsėjo 1-ąją, einant 76-uosius metus. Iki pat mirties jis ėjo ir konsulo pareigas.

Jonas Budrys su žmona Regina (kairėje), marčia Edna ir žmonos broliu, skulptoriumi Vytautu Kašuba. draugas.org nuotr.

Remdamasis J. Budrio sūnaus Algio Budrio atsiminimais, Tom Greg-Grigonis rašo, kas konsulas niekada neimdavo didesnės nei 5000 dolerių metinės algos. Jis gyveno Lietuvos konsulate, tuo metu įsikūrusiame adresu 41 West 82d Street.

„Tai buvo neblogas atlyginimas 1950-ųjų Amerikoje, bet tik ne tokio dydžio namų ūkiui, kurį sudarė daugybė – apie dešimt – po karo atvykusių giminaičių iš jo ir žmonos pusės”, – rašė T. Greg-Grigonis.

Pasak jo, konsulo sūnus buvo sakęs, kad tėvas neturėjo jokių hobių, buvo visiškai atsidavęs savo darbui – dirbdavo po 10-12 valandų, septynias dienas per savaitę iki pat mirties. J. Budrys, sūnaus akimis, buvo labai stipri asmenybė.

Apie Niujorko Roosevelt ligoninėje nuo širdies smūgio mirusio Niujorko garbės piliečiu buvusio J. Budrio mirtį buvo pranešęs ir dienraštis „The New York Times”. J. Budrys buvo palaidotas lietuvių kapinėse Čikagoje. 1998 m. šalia jo atgulė ir 1902 m. gimusi žmona Regina Kašubaitė-Budrienė.

Paskutinis prezidento vizitas

Po metų paskutinį kartą Klaipėdą teko pamatyti ir taip pat JAV turėjusiam su šiuo pasauliu atsisveikinti prezidentui A. Smetonai.

Anot „Vakarų“, 1937-ųjų rugsėjo 26-oji Klaipėdos miestui „buvo istoriška data“.

„Tą dieną istorine padare Jo Ekscelencijos Respublikos Prezidento ir Tautos Vado Antano Smetonos lankymasis Klaipėdos mieste 6 pėst. pulk. Kunigaikščio Margirio vėliavos įteikimo proga ir tas entuziazmas, su kuriuo Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas Tautos Vadas buvo sutiktas Klaipėdos mieste“, – patosiškai rašė laikraštis.

Antanas Smetona Klaipėdos geležinkelio stotyje. Gytauto Balkevičiaus kolekcijos nuotr.

Anot jo, visose vainikais ir vėliavomis papuoštose geležinkelio stotyse, pro kurias važiavo specialus traukinys, „rinkosi žmonės pasitikti ir palydėti Aukštojo Svečio“.

„Nuo Kretingalės, Kalotės ir Girulių geležinkelio pakraštyje stovėjo būriai žmonių ir lauke jau nuo 9 val. atvažiuojančio traukinio. <…> O ką jau bekalbėti, kas dėjosi apie 10-11 val. Klaipėdos stotyje. Visa aikštė, Stoties, Dariaus-Girėno, Simano Dacho, Liepojaus, Montės ir kitos artimesnės gatvės buvo sausakimšai prisigrūdusios žmonių. Tos gatvės, vargu, kada nors yra mačiusios tiek žmonių. Ne tik gatvės, bet ir balkonai, tarpduriai, langai pilni žmonių. <…> Apie pusantro kilometro kelio ilgio nuo stoties iki Gubernatoriaus rezidencijos kaip siena laukė minios žmonių išvysti Krašto Suvereną“, – rašė „Vakarai“.

Aukštų pareigūnų, 6 pėstininkų pulko garbės kuopos su pulko orkestru ir dviejų tautiškais rūbais pasirėdžiusių mergyčių klaipėdiškių su puokšte stotyje pasitiktas tautos vadas, lydimas krašto apsaugos ministerio Stasio Dirmanto, kariuomenes vado Stasio Raštikio, vyriausiojo kariuomenės kapeliono kun. Vlado Mirono ir kitų karininkų, pro specialiai pastatytus ir išpuoštus vartus pirmiausia nuvyko į gubernatūrą.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Gytauto Balkevičiaus kolekcijos nuotr.

O važiuojant prezidento automobilis, anot laikraščio, buvo apiberiamas gėlėmis.

„Daugely namų įstatyti Tautos vado paveikslai. „Ryto“ namai papuošti girliandomis ir dideliu aukso raidėmis rašytu plakatu: „Pajūrio Sargyboje spauda ginkluoti Sveikinamo Tave Tautos Vade. <…> Gubernatūra lygiai, kaip netoli esąs paštas, buvo gražiai iliuminuota Tautos Vado inicialais“, – apie tai, kad buvo išpuošta ne tik stotis rašė laikraštis.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Vėliavos įteikimo ceremonija vyko dabartiniame Klaipėdos universiteto miestelyje buvusioje pulko pratimų aikštėje, kurioje prezidento laukė ne tik pats pulkas, bet ir minios žmonių. Prieš įteikiant vėliavą pulko vadui Juozui Lanskoronskiui vyko pamaldos, kurias laikė vyr. karo kapelionas Vladas Mironas, po pusmečio tapęs premjeru.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Įteikus vėliavą prezidentas dar priėmė apie valandos trukmės kariuomenės, organizacijų, mokyklų ir fabrikų darbininkų paradą, papusryčiavo kareivinėse, sudalyvavo priėmime-arbatėlėje gubernatūroje ir išvyko atgal į geležinkelio stotį, kur „jo vėl laukė didžiulė minia ir pulko garbės kuopa su savo orkestru“.

Dvejos įkurtuvės

Tą patį 1937-ųjų rugsėjį Klaipėda galėjo pasigirti ir dviem naujais objektais.

„Vakarai” informavo, kad rugsėjo 21-ąją Duonelaičio ir Žardžių gatvių kampe (dabar – K. Donelaičio ir Vytauto gatvių sankryža) Lietuvos Raudonasis Kryžius atidarė „motinai ir vaikui globoti Sveikatos centrą“.

Į atidarymo iškilmes atvykusiam krašto gubernatoriui Jurgiui Jurui Kubiliui ir kitiems svečiams Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktorius dr. Juozas Ciplijauskas paaiškino, kad tai yra profilaktinė įstaiga, kurios tikslas „užbėgti ligai ir nesveikatai už akių, kol jis dar neturėjo progos įsikeroti”.

Teigta, kad šis sveikatos centras ypatingai rūpinsis nėščiomis moterimis, sveikų kūdikių pagimdymu ir jų užauginamu, o jos Klaipėdai esą labai reikėjo, nes tuo metu mirtingumas buvęs didesnis negu kitose Lietuvos vietose. Taip rodė gubernatoriui pateikta statistika, kurią sudarė Klaipėdos apskrities gydytojas Kirvickis.

„Pati įstaiga kukli trys kambariai: laukiamasis, registracijos ir gydytojo kabinetas. Dvasia, kurioje bus teikiami patarimai, matytis iš užrašų ir plakatų sienoje. Itin iškeliamas pačios motinos maitinimas savo krūtimis jaunojo prieauglio. Charakteringas piešinys: stovį veršis ir žiūri į bonkutę gerianti kūdikį, čia pat parašas: „Kodėl tu geri mano motinos pieną, o ne savo?“, – naująjį centrą, pirmą tokį visame Klaipėdos krašte, aprašė „Vakarai“.

Įkurtuvėmis tą rugsėjį kvepėjo ir Kanto gatvėje. „Vakarai“ pranešė, kad čia neseniai užbaigtas statyti „dviejų aukštų ilgas pastatas“ – miesto pradinė Kanto vardo mokykla, pastatyta pagal miesto statybos patarėjo inž. Paulio Giesingo projektą.

atvirukas iš kitapus.lt

„Aplink šią mokyklų dabar grindžiamos ir tvarkomos gatvės. Tai vienintelis Klaipėdos mieste gatvių kampas, kuris tvarkomas pagal moderniškus miestų gatvių reikalavimus“, – informavo laikraštis, taip pat aprašęs ir mokyklos vidų.

Viename jos gale buvo įrengtas specialus kambarys, kuriame įtaisytais kranais bėgo pienas.

„Čia pat erdvi patalpa, kurioje vaikai gali užkandžiauti. Kitame rūmų koridoriaus gale matinio stiklo prieškambaris, kuriame pastatyti du panašūs į fontanus vamzdžiai, iš kurių trykšta gėrimui vanduo. Vaikui nereikia semti vandenį į puodžiuką, nereikia gerti iš visų vartojamo puodžiuko, bet kiekvienam paspaudus kranelį, vanduo pats trykšta į burną“, – rašė laikraštis.

Naujojoje mokykloje iš viso buvo įrengta 17 erdvių klasių, kuriose tilpo 620 mokinių.

„Atidarius langus, čia pat dirbtinas prūdelis su vandeniu. Vanduo sulaiko gatvės dulkes, ir todėl koridoriuose visuomet grynas oras. Jei ateina tėvai aplankyti vaikų, tam yra specialus laukiamasis kambarys. Gydytojas taip pat turi atskirą kambarį, kuriame įtaisyta vaistinėlė. Mokytojų kambarių langai į kiemą, kuriame žaidžia per pertraukas mokiniai. Yra specialus žemėlapiams ir įvairiems paveikslams kambarys, erdvios patalpos rankų darbams, fizikos, chemijos kabinetai su moderniškiausiais įrengimais, gamtos mokslo skyrius su visokiais preparatais. Durų staktos -papuoštos įvairiai atitinkantiems skyriams būdingais ornamentais. Pav., gamtos skyriaus staktos papuoštos įvairiais žvėriukais, paukščiais ir augalais. Pažymėtinos sporto salės, prausyklos su dušais, garderobai, vaterklozetai. Visur matoma prabanga. Kanto mokykla puikiai pastatyta, puikiai įrengta. Visa ta puikioji mokykla kainavo 900 000 litų“, – rašė „Vakarai“ apie naująjį pastatą.

Pradinė statybų sąmata tikriausiai buvo viršyta, nes 1936 m. spalį tas pats laikraštis rašė, kad Klaipėdos seimelis miesto valdybą buvo įpareigojęs mokyklos Kanto gatvėje statyboms išleisti 770 000 litų.

Pasak V. Safronovo, tai yra viena iš keleto mokyklų, kuri tarpukariu buvo pastatyta miesto savivaldybės.

„Ja bandyta sukurti antitezės Vytauto Didžiojo gimnazijai įspūdį, nes čia buvo mokykla, kurioje mokslas vyko vokiečių kalba ir pats pavadinimas buvo parinktas Imanuelio Kanto – taip norėta parodyti ir sąsają tarp Klaipėdos bei Rytų Prūsijos”, – sakė istorikas.

Anot jo, kad būtų suformuotas nenuobodus fasadas, architektas ištįsusiame pastate suprojektavo vertikalias kompozicines ašis, o centrinė dalis išryškinta Klaipėdos kraštui būdingomis klinkerinėmis plytomis.

1937 m. spalio pradžioje „Vakarai” rašė, kad mokyklų atostogų proga vokiečių mokyklos — Sandwershule iš Pievų gatvės ir Ferdinando mokykla iš Šerniaus gatvės persikelia į naujai pastatytąją Kanto mokyklą.

„Sandwerschulę užims Duonelaičio mokyklos mokiniai, kurie buvo patalpinti buvusios miesto bibliotekos patalpose Liepojaus gatvėje. Į buvusią biblioteką persikelia mokiniai katalikai. Duonelaičio mokyklos dalis, kuri buvo Vyt. Didž. Gimnazijoe perskelia į Ferdinando mokyklą”, – informavo laikraštis.

Po karo, 1948-aisiais, buvusios Kanto mokyklos pastate buvo įsteigta Klaipėdos jūreivystės mokykla, dabartinė Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.


2020-09-26

Vienas komentaras apie “Klaipėdos valdininkams – didžiausios algos Lietuvoje”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt