Šiam straipsneliui – dešimt metų. Atrodytų, beviltiškai pasenęs, kam jį betraukti iš stalčiaus į dienos šviesą? Teisingumui? Ne, tasai nepasiekiamas jau vien dėl teisinių užkardų, sugalvotų apsukrių žmonių ir pavadintų senatimis. Bet istorijai gali praversti.

Greitai bus lietuviško Klaipėdos krašto jubiliejus, ir miesto savivaldybė ta proga turbūt išleis kokį leidinį su savo šlovingos veiklos istorija. Prašom, galės įdėti ar panaudoti ir šį tekstą.

O ko autorius taip ilgai laukė, negi buvo parašęs ir pamiršęs? Ne, siuntė ne vienam spaudos „organui”, bet, kaip sakoma, galva sienos nepramuši! Šiandien, kai greta „Klaipėdos” yra ir „Atvira Klaipėda”, tikiuosi didesnės sėkmės.

Tekstas – senas, nuotraukos – šviežios, šiemetinės. Taigi…

Vaikštinėdamas po Klaipėdos apylinkes (2010 metais – aut. past.), pasukau nuo Girulių televizijos bokšto senuoju keliu, vedančiu skersai miško į Labrenciškę. Kelią pavadinau senuoju ne todėl, kad būtų dar vienas, naujesnis, bet kad šis vieškelis daugeliui seniai pažįstamas ir žinomas. Visi bent kiek detalesni šio ir praeitų amžių žemėlapiai rodo tokį kelią esant.

Giruliuose, Vasarotojų gatvėje – šio kelio pradžioje, pastebėjau ženklą, draudžiantį automobilių ir dviračių eismą.

Tai mane kiek nustebino. Vieškelis – neblogos kokybės, naudoti tinkamas, ne visi vietinės reikšmės keliai Lietuvoje jam prilygtų. Be to, nesenos vėžės rodė, jog draudimo nelabai paisoma.

Pėdinau ir aš toliau, juk man, pėsčiajam, ženklas negaliojo.

Tiktai kitoje miško pusėje supratau draudimo prasmę, kai kelią netikėtai užkirto tvora. Graži, nauja, vielinė žmogaus ūgio tvora, užtvėrusi vieškelį, ėjo miško pakraščiu tolyn į abi puses.

Už tvoros buvo matyti keli neseniai išdygę gyvenamieji namai. Tvora ant kelio turėjo vartus, jie buvo užrakinti. Paieškojau abipus vartų, bet jokio plyšio pėsčiajam neradau. O tvora aukšta – neperšoksi. Taip man bešmirinėjant patvoriu, iš kitos pusės prie vartų privažiavo automobilis. Iš jo išlipęs ponas atrakino ir plačiai atvėrė vartus. Pasinaudojęs proga, įsmukau į Labrenciškę ir aš. Ponas, pavaręs mašiną į priekį, užrakino vartus ir nuriedėjo Girulių pusėn keliu, kuriuo automobilių eismas draudžiamas.

Grįžęs namo dėl užtverto kelio parašiau Klaipėdos miesto savivaldybei. Jos tarnautojas Gediminas Pocius, atsiliepęs po gero mėnesio, tvoros buvimą pateisino taip: Jūsų minimas senasis kelias nuo Labrencų dvaro į Girulius nėra pritaikytas viešam automobilių eismui.

Negalėdamas su tuo sutikti, ponui Pociui replikavau, kad tokiais atvejais statomas atitinkamas kelio ženklas, o ne tvora. Juk tvora užtveria kelią visiškai, juo nebegali naudotis net pėstieji, kuriems eismas nedraudžiamas.

Ne kiekvienas žemės kirminas vertas savivaldybės aukšto valdininko dėmesio, taip ir aš, atsakymo nebesulaukiau.

Praėjo metai. Vasaros pradžioje (2011 metais – aut. past.) vėl lankiausi Labrenciškėje. Padėtis buvo nė kiek nepakitusi – tvora su užrakintais vartais… Bet per metus šis tas pakito Klaipėdos miesto savivaldybėje – Rimantą Taraškevičių mero poste pakeitė Vytautas Grubliauskas. Kilo mintis iškelti tvoros klausimą dar sykį. O gal?

Turiu pasakyti, kad šį kartą pajutau naujo vėjelio dvelktelėjimą. Bematant atėjo pranešimas, kad mano laiškas užregistruotas ir perduotas merui, o po mėnesio gavau ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorės Juditos Simonavičiūtės atsakymą, kuriame radau įdomų prisipažinimą: (…) neturime duomenų apie kelio užtvėrimą, nes Klaipėdos savivaldybės administracijoje nebuvo gauta prašymų kelio užtvaroms statyti.

Nelabai įsižeidęs dėl to, kad mano, paprasto miestelėno, laiškai su nuotraukomis savivaldybėje nelaikomi duomenimis, atsiliepiau į svarbiausia: jeigu prašymo užtvaroms nebuvo, tai ir leidimo tvorai nebuvo, todėl ji yra nelegali. Ir įžūliai paprašiau informuoti, kada ir kokių veiksmų savivaldybė imsis dabar, paaiškėjus savivalės faktui.

Tuomet atėjo Juditos Simonavičiūtės raštas, padėjęs tašką bevaisei mano ir savivaldybės diskusijai. Kantresniam skaitytojui pacituosiu esminę jo (2011.07.12 raštas Nr. 31.1 – RS2 – 575) dalį: (…) informuojame, kad Jūsų rašte minimas kelias per mišką į Girulius nėra viešo naudojimo kelias. Pagal miesto Bendrąjį planą yra numatyta naujos gatvės, jungiančios Girulius ir Labrenciškės kvartalą, tiesimas. Šios gatvės trasa nesutampa su Jūsų laiške nurodoma vieta, kurioje yra įrengta vielos tinklo tvora su vartais. Vielos tinklo tvora žymi sklypų, suformuotų pagal Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-11-03 įsakymu Nr. AD1-1718 patvirtintą detalųjį planą, ribas. Sklypas, kuriame yra vartai, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Sklypo registro dokumentuose nėra numatyta teisė eiti, važiuoti per sklypą ar jo dalį. Automobilių eismas Jūsų minimu keliu per mišką yra draudžiamas. Kelio pradžioje prie Girulių yra automobilių eismą draudžiantis ženklas. Pėsčiųjų ir dviračių susisiekimui su Giruliais nuo Labrenciškės gatvės yra įrengtas asfaltuotas takas. Automobilių transporto susisiekimui tarp minėtų miesto dalių perspektyvoje bus nutiestas kelias.

Kaip matome, tvora – jau teisėta, nes žymi planu patvirtinto sklypo ribą. Ką gi, puiku, tačiau kodėl sklypą reikėjo suplanuoti ant kelio?

Pabaigai – apie taką. Priminsiu, kad Girulius ir Labrenciškę 2008 metais sujungė per mišką nutiestas dviračių takas. Kaip rašė tuomet spauda, naujam 1,5 km ilgio takui savivaldybė nepagailėjo apie 500 tūkst. litų. Rašyta ir tai, kad dėl šių išlaidų Klaipėdos miesto taryboje buvo kilusi diskusija – gal ne visi tuomet suprato, kam tas naujas keliukas reikalingas.

Dabar aišku, kam. Sumanymas per mišką nutiesti du naujus kelius, o turimą viešąjį paversti privačiu, iš pirmo žvilgsnio atrodo kvailas, bet yra gudrus kaip kiekviena afera. Negi gaila senojo kelio? Pirma, ką iš jo uždirbsi – juk jį sutvarkyti būtų daug pigiau, negu tiesti du naujus. Antra, kiekvieno sklypo vertė Labrenciškėje yra auksinė. Tad kas nenorės suprojektuoti dar vieną namų valdą kad ir tiesiog ant kelio?

Tokį planavimo organizatoriaus – UAB „Pamario dvaras” – norą mielai padėjo įgyvendinti visi, prastūmę ponios Simonavičiūtės minėtą detalųjį planą.

Vienintele kliūtimi jų užmačioms galėjo būti nebent pušys. Juk tiesiami keliai ne per kokią dykvietę, o kertant taip sunkiai ir ilgai klaipėdiečių augintą pajūrio mišką!

Planuotojų laimei, dar 1992 metais Girulių miškas, iki tol – ir tarybinės okupacijos metais – laikytas brangintinu botaniniu ir zoologiniu draustiniu, kažkieno lengvos rankos buvo nurašytas į paprastus priemiesčio miškus, kuriuose liberalus žmogus gali daryti, ką nori.