„Atvira Klaipėda” pradeda 30-osioms mūsų laisvės metinėms skirtą rašinių ciklą, kurio tikslas – vyresniems skaitytojams priminti, iš kokios marazmatinės sovietinės realybės pavyko išsivaduoti, o jaunesniems – padėti suvokti, kokia didelė likimo dovana yra gyventi laisvoje, svetimos ideologijos neprievartaujamoje šalyje.

Rengiant šį ciklą sovietinės realybės deimantų ieškosime to meto spaudoje. O juos nušlifuoti „Atvirai Klaipėdai“ padės kukliai save raštininku vadinantis Linas Poška, kurio humoras, anot šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio, migruoja erdvėje ir laike apglobdamas renesansinę draugystės ir intymumo sferą, o po to lengvai susiliedamas su nūdiena, jos prietarais, godomis ir klystkeliais.

Didžioji darbininkų šventė

1945 m. lapkričio 7 d. rusų kalba išleistas „Sovetskaja Klaipeda“ («Советская Клайпеда») numeris pradėjo naują uostamiesčio žurnalistikos, pasmerktos transliuoti sovietines realijas ir siekiamybes, pradžią.

Data startui, matyt, buvo pasirinkta neatsitiktinai – juk 28-osios didžiosios spalio revoliucijos metinės. O kas daugiau, jei ne Josifas Visarionovičius Stalinas ta proga gali paaiškinti liaudžiai, kuo svarbi ši didžioji darbininkų šventė. Jis gi žino, kad visos lyg tol vykusios revoliucijos tiesiog pakeisdavo eksploatatorius. Na, išskyrus tik Paryžiaus komuną, kuri, anot Josifo, buvo šlovingas, bet nesėkmingas proletariato bandymas pasukti istoriją prieš kapitalizmą.

Martyno Vainoriaus nuotr.

O kad teisingus žodžius dėstantis mylimas vadas žinotų, jog apie jį ta proga galvoja ir naujieji klaipėdiečiai, šventės išvakarėse Klaipėdos teatre posėdžiavę partinių ir viešųjų organizacijų atstovai, išklausę partijos miesto komiteto sekretoriaus draugo Poškaus ataskaitos, dar nusprendė ir nusiųsti sveikinimo laišką didžiajam Stalinui.

Ta puikia proga Klaipėdoje buvo surengtas pirmasis čia dislokuotų dalinių paradas ir džiaugsminga miesto darbininkų demonstracija. Matyt, organizatoriai jau tada nujautė, kad demonstracija visgi neteikia darbo liaudžiai ypatingo džiaugsmo, tad Teatro ir Lenino aikštėse buvo numatytos dar ir masinis susibūrimas su šokiais griežiant orkestrui, o vakare dar pažadėtas ir lauko kinas.

O pirmiesiems mažiesiems klaipėdiečiams kino teatruose „Tėvynė“ ir „Kapitolijus“ tądien popiet numatyti nemokami seansai. Juk dar Vladimiras Iljičius Leninas (1870–1924) kino filmus laikė svarbiausia socialistinio meno forma.

Kino teatras „Kapitolijus“ Montės gatvėje. L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Beje, ne tik kinu pasirūpino naujoji valdžia – vienas iš pirmųjų pradėjusių veikti kultūrinių objektų buvo ir Partijos švietimo namai.

Matyt, ne be šių namų atstovų pastangų lapkričio 5 ir 6 dienomis miesto įmonėse ir įstaigose įvyko šventiniai darbininkų ir tarnautojų susirinkimai, po kurių surengti vakarėliai su meninės saviveiklos kolektyvų pasirodymais.

Rūpestinga sovietinė valdžia pasirūpino, kad svarbiausią šventę pirmieji klaipėdiečiai pasitiktų ir švarūs bei kvepiantys – pirmąsias tualetinio (10 tonų) ir ūkinio (3 tonos) muilo partijas tai progai išleido veiklą atnaujinęs Klaipėdos muilo fabrikas, spėjęs įsirengti ir raudonąjį kampelį bei biblioteką.

O kad švęsti būtų tikrai linksma pasirūpino alaus daryklos „Gintaras“ kolektyvas, tomis dienomis išleidęs pirmąją produkciją. Atkuriant gamybą čia aktyviai dirbo mechanikas Bekeris, šaltkalvis Elijus Arlauskas, Antanas Petravičius, Stasys Karčiauskas ir Pranas Butkus.

Normos, normos, normos

Laikraščio korespondentas skaitytojams pristatė ir dar vieną naują realiją – socialistines lenktynes, į kurias įsitraukė konditerinis cechas. Jo brigada, vadovaujama meistro Trakio, užduotį viršijo net 200 procentų. Stachanovietėmis (toks Aleksejus Grigorjevičius Stachanovas dar 1935 m. dirbdamas „Centralnaja-Irmino“, Luhansko srities, šachtos kirtėju, per pamainą įvykdė 14 normų ir uždavė toną visiems sąjungos dirbantiesiems) tapusios saldainių pakuotojos Šinkevičiūtė ir Naglytė kasdienę normą viršijo šiek tiek kukliau, bet vis tiek įspūdingai – 170 proc. Kita vertus, šias moteris buvo galima tik pagirti, nes visas fabrikas didžiajai šventei įvairių rūšių saldainių pagamino 17 tonų – irgi 170 proc. daugiau nei buvo numačiusi planus sustatanti valdžia.

Matyt, jausdami žiaurią konditerių konkurenciją, dirbusieji malūne nusprendė, jog gali normas viršyti dar laibiau ir miltų pagamino 180 proc. daugiau nei iš jų tikėtasi. Prie šio rezultato prisidėjo Vincas Dvėlys, Justina Pušinskienė, Stasys Rapolis, malūnininkas Leonas Mušinskas. O vyriausiasis mechanikas Leonas Narbutas, Vincas Čeraitis ir kūrikas Juozas Pisarskis suremontavo lokomobilį ir taip nusipelnė būti pavyzdžiu kitiems.

Šiek tiek pasitempti socialistinėse lenktynėse reikėjo veiklą atnaujinusio audinių fabriko „Gulbė“ veteranei audėjai draugei Pečiūraitei. Ji normas viršijo tik pusantro karto. Matyt, dėl to, kad dar buvo likę seni kapitalistiniai įpročiai, kurie, žinia, nebuvo ugdomi stahanovietiška dvasia.

„Gulbės“ medvilninių ir vilnonių audinių fabriko pastatas 1945 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

O jos mokinė Zoja Lideikaitė teikė vilčių, nes jau dirbo savarankiškai ir įvykdė normą. Pasistengti buvo būtina, nes fabrikas juk lenktyniauja būsimų šeštųjų Aukščiausiosios SSSR tarybos rinkimų proga.

Apie rinkimus – ir naktinėje pamainoje

Minėtiesiems rinkimams buvo ruošiamasi ir kitame fronte. Laikraštis pranešė, kad iš miesto inteligentijos ir stachanoviečių yra renkami agitatoriai, kuriems kartą per savaitę bus vedami seminarai Miesto partijos švietimo namuose.

Tokius seminarus sėkmingai išklausęs agitatorius draugas Lobovas Jūrų prekybos uoste ir dieninių, ir naktinių pamainų metu jau kalbėjo su mechanizacijos skyriaus kolegomis apie šių rinkimų svarbą. Gerai ten agitacinį darbą atliko ir draugas viršininkas Grigorjevas, nes disperečinės ir stividorinio skyriaus darbuotojai buvo spėję sėkmingai įsisavinti rinkimų į Aukščiausiąją SSSR tarybą tvarką.

Geriausi 1945 m. lapkričio Klaipėdos jūrų prekybos uosto žmonės I. P. Beljaninas (kairėje) ir B. N. Masalovas, tikriausiai irgi buvo išstudijavę rinkimų į Aukščiausiąją SSSR tarybą tvarką.

Nors pirmasis keturių puslapių „Tarybinės Klaipėdos“ numeris buvo labai informatyvus ir nupiešęs gana išsamų miesto veidą, jį praktiškai į šipulius sunešiojo antrasis – juk čia per visus keturis puslapius buvo paskelbtas draugo Molotovo pranešimas, skirtas 28-osioms revoliucijos metininės, perskaitytas šventiniame Ministrų tarybos posėdyje lapkričio 6-ąją. O bet tačiau jame vietos Klaipėdai tikriausiai neatsirado, tad mes leisime sau tiesiog ignoruoti šį vertingą pranešimą.

Dirbti su bolševikine energija

Tuo metu trečiasis laikraščio numeris ryžtingai patvirtino, kad socialistinis lenktyniavimas sovietinėje Klaipėdoje nebus koks šuns pypas.

„Partinių, profsąjungos ir komsomolinių organizacijų užduotis – dar labiau išplėsti socialistinį lenktyniavimą“ , – skelbė laikraštis, primindamas, kad neturi būti nė vieno žmogaus gamyklose, kuris neįgyvendina normų. O to galima pasiekti tik dirbant, kaip moko draugas Stalinas – su visa neišenkančia bolševikine energija, su visa didžiule sovietinių žmonių energija. Kad tai įmanoma juk liudijo liaudies išeita didžioji stalinistinių penkmečių mokykla.

Beje, nors mes begėdiškai leidome sau ignoruoti išsamų draugo Molotovo pranešimą, jis, ko gero, tikrai buvo vertas dėmesio, nes trečiajame laikraščio numeryje jo įkvėptas „Trinyčių“ fabriko kolektyvas viešai pasižadėjo iki gruodžio 1-osios paleisti aštuonias verpimo mašinas, kurios per pamainą pagamins 350 kg siūlų. O siekiant šių tikslų jis nusprendė sustiprinti darbinę drausmę, neleisti nė vienos pravaikštos ir pavėlavimo į darbą bei dar labiau išplėsti socialistinį lenktyniavimą.

Ko gero, draugo Viačeslavo kalba įkvėpė ir Klaipėdos muilo fabriko darbininką I. Venckų, kuris viešai pasižadėjo dirbti už du, atiduoti visas savo jėgas ir energiją, kad klestėtų galingoji tėvynė.

Daug darbo lektoriui

Klaipėdos jaunimas tą lapkritį jau turėjo ir kitokios linksmos veiklos, ne tik lankyti vieną iš dviejų kino teatrų. Apie 400 jaunuolių ir merginų, susirinkusiems į Dramos teatrą, lektorius iš Centrinio komunistų partijos biuro draugas Gorškovas paskaitė paskaitą „Stalino Konstitucija – pati demokratiškiausia konstitucija pasaulyje“. Jos, jaunuoliai, anot laikraščio, klausėsi labai susidomėję.

Beje, draugas Gorškovas rūpinosi ne tik tuometiniu Klaipėdos jaunimu, bet ir inteligentija, kuriai irgi paskaitė tą pačią paskaitą. Tiesa, „Tarybinė Klaipėda“ jau neinformavo, ar inteligentai buvo tokie pat inteligentiški kaip ir jaunuoliai ir klausėsi draugo lektoriaus labai susidomėję.

Tuo metu Miesto partijos švietimo namuose sėkmingai vyko agitatorių ruošimas artėjantiems rinkimams – lapkričio 20-ąją į seminarą jų atėjo apie porą šimtų. Vienai grupei būsimų agitatorių seminarą pravedė tas pat draugas Gorškovas, padedamas miesto partijos komiteto instruktoriaus Kedžio.

To meto Klaipėdoje vakarais buvo ir kitų įdomių užsiėmimų – tuos pačiuose Miesto partijos švietimo namuose nuo 19 iki 21 val. buvo vykdomos konsultacijos besimokantiems partijos istorijos. O prieš tai buvo galima dar užsukti į Miesto biblioteką, kur agitatorių kursus baigę bibliotekininkai buvo pasiruošę ir lietuviškai, ir rusiškai skaitytojams padėti pasirengti būsimiems rinkimams.

Nestiprino rublio

Akivaizdu, kad aistringas socialistinis lenktyniavimas turėjo ir šalutinių nepageidaujamų efektų. Štai Valstybinio SSRS banko Klaipėdos skyriaus valdytojas M. Makovskis viešai rūgojo, kad tik 13 iš 300 miesto organizacijų ir įmonių įvykdė Ekonominės tarybos numatytą prievolę pateikti savo ketvirtinius finansinius planus ir kitus būtinus duomenis. Tarp tokių viešo pabarimo vertų įmonių buvo Celiuliozės ir popieriaus kombinatas, „Gostorgas“ , „Voentorgas“. O juk toks aplaidumas lemdavo, kad ir algų išmokėjimas ima vėluoti!

Bet net ir pateikusieji tokius planus, pasirodo, ne visada juos vykdydavo. Pavyzdžiui, vietoje to, kad išmokėtų algas, leido rublius ūkinėms reikmėms arba laikydavo pinigus kasoje po dešimt dienų, nors jų nepanaudojus jau po trijų dienų privalėjo grąžinti į banko sąskaitą. Taip negražiai tuo metu, pavyzdžiui, elgėsi Klaipėdos rajoninis vaistų sandėlis.

Pasirodo, buvo net organizacijų, kurios valstybinių lėšų sąskaitą rengė masinius apsilankymus teatre!

„Visa tai rodo, kad daugelis mūsų dirbančiųjų dar nesuprato sovietinės ekonomikos, stiprinančios sovietinį rublį, principo“, – liūdnai konstatavo draugas bankininkas.

„Grožis – žiūrinčiojo akyse”

Linas Poška, raštininkas

Tame, kad pirmasis pokarinės Klaipėdos laikraštis iš pradžių ėjo tik rusų kalba, turbūt nebuvo politikos. Karo įkarštyje Raudonoji Armija (pilnas pavadinimas iki 1946 – Darbininkų ir Valstiečių Raudonoji Armija) leido apie 700 laikraščių. Apie 600 tų laikraščių buvo divizijos lygio junginių leidžiami, kuklios poligrafinės kokybės. Likę – korpusų, armijų, fronto, laivynų ir pan., jau gražesni.

Pasibaigus karui tie gamybiniai ir žmogiškieji pajėgumai pasidarė pertekliniai, ir, turbūt, Klaipėda gavo jau nuo seno sukomplektuotą fronto/armijos/laivyno redakciją ir spaustuvę su šriftais, galbūt reikėjo tik dar vieno lietuviškai kalbančiojo, kad teisingai būtų transkribuojami pavadinimai ir pavardės. Tad kol neturime tikslių žinių, manykime, kad „Sovetskaja Klaipeda” mergautinė pavardė buvo „Smert Vragu!”.

Lietuviškoji poligrafija tokių laisvų pajėgumų tuo metu, matyt, dar neturėjo.

Grožis yra žiūrinčiojo akyse. Gerbiamasis Martynas Vainorius į laikraštį žiūri XXI amžiaus jaunuolio akimis, ir toms akims, akivaizdu, didelio įspūdžio leidinys nepadarė. Tačiau į „Sovetskaja Klaipeda” pasižiūrėkime 1945 m. klaipėdiečio, lietuvio ar ruso, akimis. O jos, pamačius pirmąjį vietos laikraštį, natūraliai turėjo nušvisti džiugesiu.

Tualetinis popierius pradėtas gaminti gerokai vėliau, minkšto popieriaus iškart po karo trūko. Naujasis laikraštis akimirksniu kilstelėjo klaipėdiečių asmens higienos kartelę į naują civilizacinę kokybę.

Mokinukams mamos į laikraštį suvyniodavo priešpiečius. Pagal prisiminimus, dar ir prisakydavo taupyti popierių, atsargiai išvynioti, kad ir kitą kartą popierių būtų galima panaudoti.

Laikraščiais būdavo aplenkiami ir vadovėliai, kad nespurtų.

Laikraštinis popierius – universali tara parduodamiems biralams, lengvu judesiu susukama į kūgį.

Batai dažnai būdavo palaikiai. Šilumai išsaugoti pėda būdavo apsukama laikraščiu, kol popierius nesudrėko, jis gerai laiko šilumą. Kad sezoniniai batai nesukristų, išlaikytų formą, jie, pasibaigus nešiojimo sezonui, būdavo per jėgą prikemšami drėgnų laikraščių.

Vasaros sezonui iš „Sovetskaja Klaipeda” bus išlankstomos ir puikios lengvos kepurės nuo saulės. Jos būdavo dviejų rūšių: paprastosios, pilotės formos, ir kiek sudėtingesnės, keturkampės su snapeliu, iš tolo panašios į konfederatkes.

Bet dabar lapkritis, ir pirmieji numeriai sunaudoti langų plyšiams prieš žiemą užkaišioti (vata būtų dar geriau, bet vata – prabanga). Martynui per ilgą Molotovo pranešimo failą šeimininkė lengvai suzipina į plyšius; ji pageidautų dar ilgesnio pranešimo. Pavasarį langams prireiks dar daugiau laikraščių: jais bus valomi langų stiklai, iš pradžių drėgnu gniužulu, vėliau blizginami sausu.

Dauguma rūkalių 1945 m. rūkė ne fabrikinę produkciją, o suko tabaką į suktines kaip kokie hipsteriai. Lygiai sukarpytas pluoštelis laikraštinio popieriaus būdavo nešiojamas dėžutėje su tabaku. Kol vyras sukasi suktinę, žmona į iš laikraščio išvynioja iš turgaus parsineštus kiaušinius – kartoninių dėklų dar nebuvo.

Naujuoju laikraščiu papuošime ir buto interjerą, – tapetų nėra, o išklijuotas laikraštis dailiai padengia sienos ištrupėjimus.

Ir tada laimingi pasikursime šeimos krosnį (Klaipėda šildosi krosnimis) likusia laikraščio gniūžte.

Ir tai toli gražu dar ne visi prasmingi naujojo Klaipėdos laikraščio suvartojimo būdai, ir visa tai – tik už 20 kp.

Kitomis akimis reikėtų skaityti ir turinį.

Muilas parduodamas fiksuota kaina pagal korteles, 1 gabalas ūkinio ir 1 gabalas tualetinio mėnesiui. Neatrodytų labai mažai, bet prisiminkime, kad tada nebuvo nei šampūno, nei skalbimo miltelių – muilas naudotas ir vietoje jų. Šeimai tai strateginis produktas: visuomenė utėlėta, serganti mirtina tuberkulioze, sifiliu ir kitomis užkrečiamosiomis ligomis. Muilas buvo toks pat geidžiamas, kaip šių metų kovą skystas rankų dezinfekantas.

Siūlų ritė – kitas strateginis produktas. Rūbai pardavinėjami irgi pagal korteles, nuolat lopomi ir persiuvami; be siūlų – niekaip.

Gaminant tokius produktus vietoje, visada kažkokia neapskaityta jų dalis pro šoną prabyrėdavo į juodąją rinką ir mažino joje kainas.

Geros ir prasmingos naujienos – žvelgiant to meto skaitytojo akimis – buvo skelbiamos pirmuosiuose numeriuose.

Laikraštyje greta lietuviškų ir rusiškų personažų pavardžių randame ir mechaniką Bekerį. Matyt, gerai virė alų, nes paminėtas greta kolegų. Tačiau – be vardo.

Taip, tuo metu būdavo įprasta rašyti tik pavardę, tačiau tik komunistų atveju ir pridedant epitetą „draugas” („drg. Stalinas”). Iš konteksto aišku, kad tasai Bekeris nėra komunistas. Matyt, Bekeris turėjo nelabai madingą tam laikui vardą, Hansas, Fritzas ar, neduokDie, Adolfas, ir išmintingas redaktorius dėl visa ko jį praleido.

Po karo į Klaipėdą ir kraštą grįžo keli tūkstančiai vietinių gyventojų, kurie deklaravo save lietuviais. Jeigu mano spėjimas teisingas, Bekeris grįžo gerokai anksčiau lapkričio mėnesio, nes spėjo įsidarbinti bravore ir jau išvirti – ne vienos dienos tai darbas – alų. Galbūt jis net jau daugelį metų prieš tai dirbo tame „Gintare” (irgi nežinome mergautinės bravoro pavardės) ir sugebėjo greitai prikelti žinomą jam ūkį.

…. Pasižiūrėjęs surašytas savo pastabas, turiu pastebėti, kad surašiau jame ir keletą tik spėtinų, tikimybinių dalykų. Bet iš pačių pirmųjų pokarinės Klaipėdos metų patikimų žinių yra labai skysta. Jeigu kur prašoviau, tegu daugžiniai Klaipėdos istorikai komentaruose pataiso.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 metų be komunistinių marazmų“.