P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Per rinkimus – kruvinos muštynės

Avatar

Martynas Vainorius
2020-10-11


Ne tik šį spalį virė rinkiminės aistros Klaipėdoje ir jos krašte. Prieš 95 metus jo gyventojai rinko pirmąjį savo Seimelį, į kurio vieną vietą buvo dešimt norinčiųjų. O dar po dešimtmečio tokius rinkimus lydėjo ir kruvinos muštynės.

Apie visa tai ir kitus 1923-1938 m. spalio mėnesio įvykius Klaipėdoje ir krašte – dar viename ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” rašinyje.

Rinkimų į Klaipėdos krašto seimelį plakatai tuometinėje Liepojos (dabar – Herkaus Manto) gatvėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Triuškinama lietuvių nesėkmė

Pagal 1924 m. pavasarį įsigaliojusį Klaipėdos krašto statutą, numačiusį kaip Lietuva turi valdyti šį autonominį, „demokratybės pamatais suorganizuotą“ kraštą, jis turėjo savo valdžios organus: įstatymus leidžiantį seimelį, vyresnių nei 21 metų krašto gyventojų renkamą trejiems metams visuotiniu, slaptų balsavimu; vykdomąją valdžią – direktoriją iš penkių narių.

Gubernatorius, kaip Lietuvos valdžios atstovas, turėjo teisę iš vietinių gyventojų skirti direktorijos pirmininką, o šis savo ruožtu rinktis jos narius. Seimelis direktorijos sudarymui neturėjo jokio įtakos, bet jam pareiškus nepasitikėjimą, direktorija privalėjo atsistatydinti. Gubernatorius turėjo teisę vetuoti Seimelio priimtus įstatymus, susitaręs su direktorija paleisti Seimelį, skirti naujus jo rinkimus.

Lietuvių bloko kandidatai rinkiminės kampanijos metu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1925 m. spalį vyko pirmojo tokio Seimelio rinkimai. Spalio 1-ąją „Klaipėdos žinios” pranešė, jog Apygardos rinkinių komisija savo posėdy nustatė, kad bus renkami 29 Seimelio atstovai, nes tuo metu krašte buvo 112 594 gyventojas. Taip pat komisija informavo, kad baigusis terminui teikti kandidatų sąrašus paaiškėjo, jog į valdžią panoro 20 rinkimų sąrašų, kuriuose – 290 kandidatų.

Ir nors krašto daugumą sudarė lietuvininkai, o tuometinis gubernatorius, krašto prijungimo karinės operacijos vadas Jonas Budrys daug jėgų investavo į šiuos rinkimus, jis buvo apstulbintas triuškinamo lietuvių politinių sąrašų pralaimėjimo – už lietuviškas partijas balsavo tik 6,1% rinkėjų, jos gavo tik du mandatus. Tad jau lapkritį J. Budrys nutarė iš gubernatoriaus pareigų pasitraukti, o vokiškų jėgų dominavimo Seimelyje tendencija tęsėsi iki pat krašto aneksijos 1939-ųjų kovą.

Masinės muštynės laukiant Hitlerio

Per Seimelio rinkimus lietuviai kentėjo ne tik politiškai, bet ir fiziškai. 1936-ųjų spalį „Vakarai” informavo, kad Kaune įsikūrę Apeliaciniai Rūmai pradėjo nagrinėti 1935 m. rugsėjo 29 d. įvykusių Seimelio rinkimų Juknaičiuose įvykių bylą.

„Kaltinamųjų suole sėdi 14 Juknaičių apylinkės gyventojų. Juos gina advokatas Lichtenšteinas. <…> Nukentėjusių yra 9 – Andrius Zubnitis, Jurgis Šulcas, Pranas Peteraitis, Martynas Tarutis, Dovis Šimkus, Domas Žukauskas, Martynas Kuršius, Pranas Stuginskas ir Jurgis Gurgždys. Liudytojų prokuratūra šaukia 36, bet su kaltinamųjų liudytojais, jų viso bus virš 100”, – rašė laikraštis, pabrėžęs, kad kai kurie kaltininkai yra pasislėpę ir jų bylos išskirtos anksčiau.

Anot kaltinamojo akto, prieš pat minėtuosius Seimelio rinkimus Juknaičių apylinkėje buvo paleistos kalbos, kad rinkimų dieną įvyksiančios didelės peštynės, kad jų sąmyšio metu ateisiąs Hitleris ir t. t.

„Rugsėjo 28 d. vienas tokių gandų platintojų Mikas Gailius net sukirto su Šneideriu lažybų, būk tikrai ateisiąs Hitleris ir būsią visai kitaip. <…> Provokacija ir peštynės prasidėjo laiku, ėjo nustatyta tvarka, bet Vaikys, Simaitis, Gerulis, Stulgys ir Grigolaitis iš pat ryto pradėjo sukinėtis rinkikų tarpe ir kalbėti rinkėjams, kad būk rinkimai einą netvarkingai, kad komisija neatlieka savo pareigų ir t.t. <…> 14 val. į Juknaičius atvyko Tarutis ir Šimkus, juos pradėjo einheitslistininkų sukurstyta minia apšaukti judomis, kolioti ir t .t. Maža to, abu juos užpuolę smarkiai sumušė. Tarutis sumuštas net tris karius, jis tris kart apalpo ir vis atsigavęs mėgino pabėgti. Taip pat ir Šimkus buvo kelis kart smarkiai sumuštas, tada jam pasisekė pasislėpti, kai jis pasivertė esas negyvas. Minią puolė ir atvykusią policiją. Iš vietinio policininko buvo atimtas šautuvas, kiti sumušti ir apmėtyti akmenimis. Taip pat smarkiai buvo sumuštas ir rinkimų apylinkės pirmininkas Zubaitis, kartu ir kiti apylinkės komisijos nariai. Taip pat smarkiai buvo sumuštas atvykęs Martynas Kuršius. Jo motociklas sudaužytas, sudaužyti ir policininkų dviračiai. Pagaliau keli kurstytojai įsiveržė į rinkimų salę ir ten sudaužė vytį, urnas, baldus, langus ir sumušė ten buvusius žmones”, – metų senumo įvykius aprašė „Vakarai”.

Nė vienas iš kaltinamųjų kaltu neprisipažino.

Be sumuštų rinkimų komisijos narių Zubaičio ir Šulco teisme liudijo ir Saugumo policijos tarnautojas Peteraitis, pasakojęs, kad atvykus kartu su šešiais pasienio policijos valdininkais jam pasisekė prasiskverbti per minią ir nueiti į rinkimų salę, o užpuolikai jį daužė, sulaužė rankos kaulą, nupjovė diržą su ginklu.

1935 metų rinkimai į Klaipėdos krašto seimelį. Rinkėjai pildo biuletenius pusiau atvirose kabinose. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Nukentėjusysis Šimkus liudijo dvi savaites gulėjęs ligoninėje, galvoje jam buvo pramuštos 37 skylės.

„Kada jis jau gulėjo, tai kitiems atėjus, kas tai šaukė, tegu žemaičiai neina, nes du lavonai jau guli”, – liudytojo žodžius citavo laikraštis.

Liudininkas Martynas Kuršius pasakojo, kad ir jis, ir kiti buvo mušami su tam tikromis, iš anksto pasiruoštomis trumpomis, kaip policijos lazdomis.

„Kai jis po smūgių išvirsdavo, tai liepdavo jam vėl keltis. Ir tada vėl mušdavo”, – rašė „Vakarai”.

Pasienio policininkas Stulginskas tikino, kad užpuolikai veikė sutartinai, nes girdėjo kaip veiksmui pradedant sušvilpdavo švilpuku ir tai esą būdavo mušimo pradžios ženklas.

Gurgždys, apylinkės pirmininko padėjėjas, pasakojo buvęs žvėriškai kankinamas – tąsomas už plaukų, jį mušė, trankė į sieną, keliskart buvo nustojęs sąmonės, kol pagaliau pavyko per langą pabėgti iš rinkimų salės.

Bylą išnagrinėjęs teismas keturis kaltinamuosius – Michelį Stulgį, Vilių Lorenšaitį, Vilių Linkį ir Kurt Naujoką – išteisino. Jurgis Vaškys gavo 11 mėnesių kalėjimo, Jonas Simaitis, Richartas Gerulis, Endrikis Peldžius, Heinrikas Grigolaitis, Emilis Krečmanas ir Maksas Makis buvo pasiųsti į kalėjimą pusantrų metų laikotarpiui. Po metus laiko kalėti buvo nuteisti Richardas Grigolaitis, Vilhelmas Srugys ir Otto Nausėda, bet pastarajam kaip nepilnamečiui bausmė buvo sumažinta trečdaliu. Nuteistieji taip pat įpareigoti atlyginti civilinius ieškinius.

Vargšai valdininkai

Kad ir su tokiais kruvinais incidentais, bet Seimelis visgi būdavo visada išrenkamas ir turėdavo diriguoti tai daliai valdininkų, kurie rūpinosi autonominės kompetencijos reikalais.

Praėjusiame ciklo rašinyje jau teko minėti 1924-ųjų rugsėjo pabaigoje vykusį visuotinį Klaipėdos krašto valdininkų suvažiavimą. Tų metų spalio 1-ąją „Klaipėdos žinios” pateikė informacijos ir apie jo metu priimtus sprendimus ir godas.

„Dabartiniu brangenybės metu nė viena valdininkų kategorija negali iš algos prideramai išgyventi, tad juo labiau blogiausiai atlyginamieji valstybės valdininkai. Jie ne kartą kreipėsi į Kauną, bet be pasekmių. Menkų algų vaisiai esanti korupcija – papirkimai, kyšių ėmimai. Kalėjimuose nemaža nusikaltusių valdininkų. Tūli prasikaltimai susekti, bet dešimtis gal ir šimtai nesusektų. Valstybė daro tuo sau ne tūkstančius, bet šimtus tūkstančių nuostolių. Kas kaltas? Kas neša atsakomybę? Apeliuoja į visas atatinkamas įstaigas, kad laiku dar gelbėtų, kas gelbėtina, kad Kaunui įsakmiai išaiškintų. Vokia yra čionykščių valdininkų padėtis”, – rašė laikraštis.

Valstybės valdininkų priimtoje rezoliucijoje buvo prašoma pakelti visų kategorijų laipsnius ir atitinkamai iš naujo jas priskirti atitinkamu santykiu, palikti iki gegužės mokėtus 35 nuoš. brangenybės priedo nuo pamatinės algos vieton Ministerų kabineto nutarimu pradėto teikti 10 nuoš. priedo.

„Mūsų nuožiūra po 50 litų į mėnesį už kūdikį būtinai reikalinga. Idant gausios šeimos savo kūdikius išmaitinti ir auklėti galėtų. Iki šiol mokėtų priedų vos užtenka mokyklų pinigams. Iš kur gi turi tų kūdikių tėvai, dabartinį menką atlyginimą gaudami, surasti lėšų savo kūdikį aprengti ir išmaitinti, juo labiau kad krautuvių prekės nuo 100 iki 200 nuoš. brangesnės negu prieš karą. Be to prašoma duoti į mėnesį 20 litų žmonos priedo, kurį Krašto Direktorijai pavesti valdininkai jau senai gauna”, – buvo dėstoma rezoliucijoje, nusiųstoje atitinkamos centro vyriausybės įstaigoms ir Krašto direktorijai.

Savo rezoliuciją priėmė ir autonominiai valdininkai. Joje buvo priminti jau anksčiau išdėstyti oficialūs reikalavimai ir paraginta tuojau pradėti pasitarimus dėl algų ir pensijų nustatymo.

„Visa valdininkija viešai pareiškė visuomenei, kad ji ekonominiu atžvilgiu priėjo paskutinį galą ir jeigu dar kartą bus atmesti teisėti valdininkų reikalavimai, tai nesiima ant savęs atsakomybės už įvyksiančias pasekmes“, – grėsmingai rezoliuciją baigė autonominių įstaigų valdininkai.

Vargo ir kumečiai

Skundėsi gyvenimu Klaipėdos krašte ir tarpukario kumečiai (samdyti dvaro darbininkai). 1938 m. spalio 1-ąją „Darbininkų balsas” aprašė dar rugsėjo 25 dieną Šaulių gildijos namuose (dabar – Klaipėdos koncertų salė) vykusį Klaipėdos krašto kumečių atstovų suvažiavimas, kuris, anot laikračio, buvo bene pirmasis toks garsus kumečių susiėjimas savų reikalų aptarti.

Į Klaipėdą buvo suvažiavę arti 60 kumečių atstovų.

„Darbininkų balso” nuotr.

„Klaipėdos apskr. seimelio atstovas ir Centro Valdybos narys įgaliotas rūpintis krašto kumečiu reikalais Paura atskirais pavyzdžiais pavaizduoja nebepakenčiama kumečiu būklę ir siūlo atitinkamas išvadas. – Ties Sendvariu, važiuodamas čia – sako Paura – mačiau kumečius kasant savo bulves. O juk šiandien sekmadienis. Pasiteiravau, pasirodo, kumečiai kasasi savo bulves, nes darbo dienomis jiems dvarininkas neleidžia sau kasti, jie turį ponui dirbti. Kituose dvaruose taip pat panašios darbo sąlygos. Maža to, kumečiai iš savo kuklaus atlyginimo turi dar samdyti 2 antrininkus – bernus, tai visai viduramžiška dvarų darbo sistema, kuri neatidėliojant turi būti pakeista. Paura prisimena, kad dvarininkai nenori į savo dvarus įsileisti jokiu komisijų, kurios nori patikrinti dvaro samdinių darbo ir gyvenimo sąlygas. Jis pats buvęs suspenduotas net apskrities seimelio atstovo pareigose už lankymąsi pas kumečius”, – rašė „Darbininkų balsas”.

Suvažiavimas karštai pritarė Pauros pasiūlytai penkių punktų rezoliucijai, kurioje buvo reikalaujama dvaruose sutvarkyti gyvenamuosius butus; sunormuoti atlyginimą; nustatyti ribas, kiek valandų dvaro darbininkas turi dirbti; sudaryti samdos sutartis ir kad kumečių žmonos nebūtų verčiamos dirbti, palikdamos namuose net po kelis užrakintus vaikus.

„Vis dėlto, jei ponai dvarininkai ir kitos įstaigos nesirūpins, teks griebtis streiko ir šia paskutine priemone apginti savo gyvybinius interesus. O kol kas kumečiai turėtų kreiptis i Pramonės teismą ir reikalauti atlyginimą pakelti”, – priėmus rezoliuciją pareiškė Centro valdybos pirmininkas A. Strazdauskas.

Kumetis Kaselis savo ruožtu minėjo, kad kumečiu žmonoms už darbo valandą tuo metu buvo moka po 15 centų nors, jo nuomone, reikėtų bent 30 centų. O kumečiams mokama po 15-20 Lt į mėn. ir natūra, o „reikėtų nors po 30 Lt į mėn.”.

„Ponai, gelbėkit mus. Mes vergaujam, mes esame šuns vietoje. Jei jūs neateisite j pagalbą, tikėkite, mes išsižadėsime visko, net tėvynės! Mes juk taip pat žmonės, bet ne geležies gabalai”, – susijaudinęs kalbėjo Kaselis.

Tuo metu kumetis Montvydas reikalavo kelti klausimą, kodėl kumečiams niekada niekas neduoda atostogų. Jis nereikalaująs mėnesio atostogų, nors dviejų savaites, „nes kumečiai taip pat žmonės ir darbininkai, dirbą labai sunkiai”.

Lietuvių lyderį pasitiko priešiškai

Gali būti, kad kumečių reikalais teko rūpintis ir žymiam lietuviui, prie Klaipėdos krašto prijungimo operacijos daug pridėjusiam Erdmonui Simonaičiui, kuris tarpukariu ėjo įvairiausias pareigas.

„Klaipėdos žinios” 1924 m. pranešė, kad buvęs pirmasis sukilimo laike ir po atvadavimo prezidentas, o vėliau Vyriausiojo Lietuvos įgaliotinio pavaduotojas Krašto Direktorijos nuo spalio 10 d. paskirtas vieton atsistatydinusio d-ro Scheu Šilutės apskrities viršininku ir pradėjo eiti savo pareigas.

Ta proga, anot „Klaipėdos žinių”, „Šilutės didvokiečių laikraštukas „Memel-Rundſchau” šią žinią „sutiko su putomis lūpose, kviesdamas Šilutės apskrities gyventojus prieš „žinomąjį Klaipėdos krašto didlietuvi (!) Simonaitį pakelti griežčiausi protestą!”.

Itin svarbų vaidmenį Klaipėdos krašto prijungimo operacijoje suvaidinęs E. Simonaitis iki šio paskyrimo buvo gubernatoriaus Jono Budrio pavaduotojas, po darbo Šilutėje nuo 1926 m. sausio iki lapkričio buvo Klaipėdos krašto direktorijos prezidentas, nuo 1927 m. sausio iki 1932 m. spalio – Klaipėdos apskrities viršininkas, nuo 1934 m. liepos iki 1935 m. balandžio – Klaipėdos miesto vyriausiasis burmistras, 1935 m. rugsėjį–gruodį vėl buvo tapęs Šilutės apskrities viršininku.

1939 m. kovo mėnesį naciams okupavus Klaipėdos kraštą, E. Simonaitis pasitraukė į Kauną. Anot Anso Lymano, prieš tai jis dar kurį laiką nacių buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis ir buvo išlaisvintas tik Lietuvos vyriausybės dėka.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis buvo nacių suimtas. A. Lymanas rašė, kad Klaipėdos naciai darė žygius, jog E. Simonaitis iš Tilžės būtų perkeltas būtent į Klaipėdą, kur buvo uždarytas Gestapo rūmuose tuometinėje Palangos gatvėje (dabar S. Šimkaus gatvė, S. Šimkaus konservatorija). Čia jam priešpiečių pertraukos metu liepdavo „mankštinis” – bėgioti be petnešų, prisilaikant kelnes, o langus aplipę gestapininkai tuo reginiu mėgaudavosi.

Nuo 1942 m. lapkričio iki 1945 m. balandžio 29 d. E. Simonaitis kalintas Mauthauzeno ir Dachau koncentracijos stovyklose. Mauthauzene E. Simonaitis, anot A. Lymano, buvo taip sublogęs, kad bebuvo likę „tik oda ir kaulai”. Išsekęs vėliau jis pateko į Dachau, kur buvo išlaisvintas JAV kariuomenės.

1946 m. atnaujinus Mažosios Lietuvos tarybos veiklą, jis atstovavo Vokietijos lietuvių bendruomenei Pasaulio lietuvių bendruomenės seime, buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys.

E. Simonaičio vargai nesibaigė ir pokaryje. Anot A. Lymano, 1951 m. buvę Klaipėdos naciai ar jų simpatikai pasiekė, kad iš E. Simonaičio būtų atimta buvusiems koncentracijos stovyklų kaliniams paskirta pensija. E. Simonaitis bandė savo teises ginti teisme, bet nesėkmingai, ir jam net buvo priteista apmokėti teismo išlaidas.

E. Simonaitis 1969 m. mirė Veinheime, Vokietijoje. 1991 m. perlaidotas Lėbartų kapinėse.

Paminklas stovi jau 95 metus

Galbūt E. Simonaičiui teko dalyvauti ir pirmajame 1925 m. „Klaipėdos žinių” spalio numeryje aprašytose tuometinėse miesto kapinėse rugsėjo 27 d. vykusiose sukilimo operacijos metu žuvusiems kariams skirto paminklo atidengimo iškilmėse.

Direktorijos pirmininko Martyno Reizgio rūpesčiu dailininko Adomo Brako obelisku paversto buvusio granitinio Vokietijos ir Rusijos sienos ženklo, ilgus metus stovėjusio prie pat jūros tarp Nemirsetos ir Palangos, atidengimas buvo tapęs Klaipėdoje vykusios šaulių šventės dalimi. Ant laikraščio, į ją buvo atkeliavę šaulių atstovai iš įvairių krašto būrių.

Į paminklo atsidarymą traukė eisena, suformuota stoties aikštėje.

„Ties paminklu buvo visos šventės centrinis punktas. Be išsirikiavusių šauliu burių, čia buvo susirinkę apie 3000 žmonių. Paminklo atidengimo iškilmėje dalyvavo aukštieji krašto valdžios ir visuomenės atstovai bei veikėjai. Ponui Gubernatoriui (Jonui Budriui – M. V.) perpjovus virveles, nukrito nuo paminklo uždanga”, – rašė laikraštis.

„Klaipėdos garso” nuotr.

Reportaže buvo cituojamas kunigo Viliaus Gaigalaičio pamokslas, kuriame jis tvirtino, kad paminklas bus liudininkas ateinančioms kartoms ir „primins laikus, nuo kada su Dievo pagelba tapome sau žmonės: jis bus liudininkas, kad svetimo mes nenorim, bet tai kas nuo tėvų mums priklauso, ginam ir ginsim”.

Po giesmės „Taigi mielam Dievui širdingai dėkavokim“ įvairios organizacijos ir asmenys grojant gedulo maršą ant paminklo sudėjo 19 vainikų.

Kalbėdamas gubernatorius J. Budrys tikino, kad ši vieta yra ir bus brangi kiekvienam lietuviui. O Šaulių sąjungos atstovas prof. Liudas Vailionis teigė, kad naujas tautai reikšmingas simbolis įgavo kitos reikšmės: „jis rodys vergovės pabaigos dienas ir kad laisvę atgavome ne kieno nors malone, bet savo gerųjų sūnų krauju”.

Lietuvybės simbolis Giruliuose baigia sugriūti

Po vienuolikos metų laikraštis „Vakarai” rašė apie dar vieną naują Klaipėdos objektą, vadintą Girulių lietuviškumo tvirtove.

Anot laikraščio, 1936 m. spalio 3 d. Giruliuose buvo iškeltas vainikas ant paskutinių Susisiekimo ministerijos Ligonių kasos sanatorijos balkių. Pastatas buvo pastatytas Susisiekimo ir Švietimo ministerijų lėšomis.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Ten bus patalpinta Susisiekimo Ministerijos Ligonių Kasos sanatorija ir Respublikos Pedagoginio Instituto studenčių bendrabutis. Naujasis namas randasi ties Sveikatos vila, aukščiau ant kalno. Šiemet baigtas dar tik vienas flygelis. Jame bus 12 kambarių po 15 ketv. metrų kiekvienas, salė skaitykla 40 ktv. metrų ir prie įėjimo fojė – svečių priėmimo patalpa. Kiekvienam kambaryje prausimosi įrengimas, pačioje sienoje rūbams spinta-niša. Namas statytas medinis iš 15 cm rąstų, kurių tarpai sujungti derva girdytomis pakulomis, taip kad per siena jokio, traukimo negali gautis. Vienas pastato galas statomas mūrinis, ten bus laiptai užėjimui į antrą aukštą ir visas įėjimas į patį, namą ir bokštelis. Namas numatytas perduoti apsigyvenimui jau šio mėn. 15 d. Kitais metais numatytas dar toks pat antras flygelis pastatyti, kur tilps lygiai toks pat skaičius patalpų. Namas taip planuotas, kad ir vienas, ir antras flygelis gautų visą dieną saulės. Abudu flygeliai statomi su kampo smailgaliu į pietus. Namą stato rangovai inž. Račiukaitis ir Gložaitis”, – rašė „Vakarai”.

Iškilmių metu kalbėdamas rangovas Račiukaitis tikino, kad tik per tokius lietuviškus pastatus pajūris tikrai bus atlietuvintas ir jūra tikrai bus lietuviška. O lietuviai rangovai ir darbininkai esą tikrai parodys, kad gali pastatyti dar geresnį namą kaip kiti.

„Su šiuo namu Giruliai įgavo dar vieną lietuviškumo tvirtovę. Svarbiausia, kad namas bus pastatytas gražiame stiliuje ir lietuviai galės pasidžiaugti turėdami Giruliuose tokius namus”, – rašė „Vakarai”.

Deja, bet iki šių dienų išlikusi vila dabar kelia ne pasididžiavimą, o graudulį.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Ir kas keisčiausia, kad šio Šlaito g. 18 adresą dabar turinčio pastato nėra praėjusį mėnesį miesto Tarybos tvirtintame netvarkomo, apleisto, nenaudojamo arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto sąraše, į kurį patekę pastatų savininkai turi mokėti maksimalų – 3 proc. nekilnojamojo turto mokestį.

2009 m. pavasarį į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytą pastatą dabar valdo jį 2017 m. pradžioje įsigijusi bendrovė „Eligus”, kurios akcininkai – Eligijus Rupšlaukis ir Adamas Ilkevičius.


2020-10-11

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt