Arūnas Valinskas – televizijos žvaigždė ir šou verslo ryklys – regis, gerokai prisidirbo. Jis vienoje televizijos laidų pareiškė, kad tokie veikėjai, kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcijos/Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderis, Europos parlamento narys Valdemaras Tomaševskis yra kolorado vabalas bei antivalstybininkas, ir tokius kaip jis Lietuvoje reikia sušaudyti bent po vieną per metus. Įsižeidė ne tik p. Tomaševskis.

Nors p. Valinskas šia proga patogiai apsimeta humoristu, deja, pamiršta, kad jo atvaizdėlis yra pakabintas Seimo rūmų III aukšte, šalia kitų Seimo lyderių, kurių dauguma buvo garbingi žmonės.

Lenkijos Seimo vicepirmininkas ta proga kreipėsi į Lietuvos Seimo pirmininką atkreipdamas dėmesį į galimą neapykantos kurstymą. O mūsų prokuratūra ėmėsi atitinkamo tyrimo.

Ponas Valinskas susirūpinusius dėl šio pasakymo akivaizdžiai geidautų siųsti po velnių ir siūlo atkreipti dėmesį, kad šaudyti tokius kaip Tomaševskis kvietė su atitinkama šypsena veide. Bukieji esą turėtų suprasti – tai buvęs bajeris.

Tokią paaiškinimo logiką gal ir galima būtų priimti, jei ne kelios nemalonios aplinkybės. Viena vertus, XX a. Lietuvoje šaudymai po vieną,
grupėmis ir net ištisomis tautinėmis bendruomenėmis ligi šiol turi ne tik perkeltinių, o gana tiesioginių asociacijų. Kita – nors p. Valinskas šia proga patogiai apsimeta humoristu, deja, pamiršta, kad jo atvaizdėlis yra pakabintas Seimo rūmų III aukšte, šalia kitų Seimo lyderių, kurių dauguma buvo garbingi žmonės. Todėl šis faktas tariamai humoristinėms p. Valinsko intermedijoms suteikia specifinių poteksčių beigi spalvų. Taip pat paaiškina, kodėl į jas ima reaguoti aukšti kaimyninių šalių pareigūnai.

Įdomi metamorfozė. 2008-aisiais, kada iš šou verslo žmogaus reikėjo pavirsti Seimo pirmininku, p. Valinskas veikiausiai norėjo, kad diduma šalies žmonių pamirštų jo pramoginę praeitį. Dabar būtų nieko prieš, jeigu niekas jam neprimintų praeities Seimo pirmininko kėdėje, kurioje kadaise sėdėjo tokie sunkiasvoriai kaip Vytautas Landsbergis arba Česlovas Juršėnas.

Klausimas – kurį iš dviejų savo karjeros etapų p. Valinskas laiko didesniu nesusipratimu – yra antraeilis.

Prokurorams dabar teks atsakyti, ar Baudžiamojo kodekso norma, kurioje sakoma, kad „tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“, šiuo atveju buvo pažeista.

Tačiau buvęs Seimo pirmininkas gali patirti ir kitokių eibių.

Prieš keletą metų buvusi jo politinė bendražygė „Tautos prisikėlimo” partijoje 2008-2012 m. Asta Baukutė vienoje TV laidoje nusprendė pademonstruoti bendrinius ūsiukus ir numesti nacišką „zygą“ (irgi, beje, sakė juokavusi ir nesupratusi poelgį smerkiančios reakcijos). Spėju, kad po to p. Baukutei TV kanalų durys šiek tiek prisivėrė. Ne ligi galo, tačiau reikšmingai, sprendžiant iš to, kad jos tikrų bei išgalvotų personažų televizijos ekrane radikaliai sumažėjo.

Gal ir į naudą. Visiems, kuriems patinka viešas arkliškas humoras. Tokios tai brangiai kainuojančios pamokėlės gana ramios rinkimų kampanijos metu.