P0

Svarbu, Veidai

Naujas veidas Klaipėdos meno bendruomenėje – tapytoja Monika Trumpiškytė

Birutė Skaisgirienė
2020-10-22


Debiutinę Monikos Trumpiškytės parodą „Balto Kubo Išorėje” šią vasarą mačiau Hofo kiemo angare. Didelių formatų Monikos darbai kaip didžiulės vėliavos rikiavosi angaro palubėje ir organiškai susiliejo su apleisto pastato industrine aplinka. Hofo kiemą, Naujoji uosto g. 3, kaip naują ir absoliučiai demokratišką erdvę greitai prisijaukino menams ir laisvesniam gyvenimo stiliui prijaučiantys klaipėdiečiai ir miesto svečiai.

Iki šios parodos nieko nežinojau apie šią jauną menininkę, bet paroda labai suintrigavo, bandžiau ieškoti informacijos internete, deja, nieko reikšmingo neradau. Susipažinome visai netikėtai – besibaigiant vasarai Monika užsuko į Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrių ieškodama erdvės kitai savo parodai. Ilgai sukome galvas, kur galima būtų eksponuoti didžiulius Monikos darbus, kol galiausiai nusprendėme, kad geriausiai tam tiktų mūsų bibliotekos Girulių padalinio dailės galerija. Baiminausi, kad darbai netilps arba per maža galerijos erdvė juo suspaus, sumenkins, bet jaudinausi be reikalo. Monika profesionaliai jaučia erdvę ir savo darbus eksponavo puikiai. Girulių galerija pasikeitė neatpažįstamai.

Monikos Trumpiškytės parodą „Dangus ne per aukštai“ Girulių galerijoje (Šlaito g. 10A) galite aplankyti iki lapkričio 7 d. O aš noriu pristatyti jums naują veidą Klaipėdos meno bendruomenėje.

Dešimtmetį praleidusi emigracijoje pernai prieš Kalėdas sugrįžote į savo gimtąjį miestą Klaipėdą ir garsiai apie save pareiškėte surengdama įspūdingą parodą „Balto Kubo Išorėje”. Parodai pasirinkote šią vasarą atsiradusią naują netradicinę miesto erdvę – Hofo kiemo angarą. Šiuo metu dar viena personalinė paroda „Dangus ne per aukštai“ eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinyje. Papasakokite plačiau apie savo sėkmingą debiutą.

Šią kolekciją pradėjau kurti dar gyvendama Londone. Atsitiko taip, kad sušlubavus sveikatai turėjau grįžti į Lietuvą. Sugrįžau Kalėdoms, tuomet galvodama, kad tik atostogoms, bet pasilikau. Staigūs kultūros pokyčiai – svetur pragyvenau beveik dešimt metų – neužslopino mano noro kurti, todėl nusprendžiau užbaigti Britanijoje pradėtą kūrybinį projektą.

Gyvenimas multikultūriniame mieste išmokė būti atvirai kitokiam gyvenimo stiliui, kitokiems papročiams. Ten sulaukiau didžiulio įvairių socialinių mažumų palaikymo ir pritarimo.

Nemeluosiu, kad sugrįžus į Klaipėdą, pradžioje buvo sunku ir skaudu – pasirodė, kad dalis visuomenės nėra tolerantiška kitokiems žmonėms. Suprantu, kad pokyčiai įvyksta negreitai, daugeliui tai sudėtingas procesas, bet permainos visuomenėje vyksta ir mums jų reikia. Apie šiuos procesus bandau šnekėti savo kūryboje. Mūsų pasaulyje taip trūksta meilės.

Klaipėdoje pirmoji mano personalinė paroda ,,Balto Kubo Išorėje” šių metų liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje iš tiesų vyko netradicinėje erdvėje – Hofo kieme. Ši nauja demokratiška erdvė labai tiko mano parodos koncepcijai – norėjau priminti ir parodyti, kad menas gali būti
rodomas ne tik išpuoselėtose erdvėse.

Esate didelių formatų mėgėja. Namuose tokių nenutapysi. Kur tapote tokius gigantiškus savo paveikslus? Ar turite savo dirbtuvę?

Vasarą tiesiog tapiau įvairiose negyvenamose patalpose. Tik po ilgų ieškojimų pagaliau Klaipėdoje radau vietą, kurioje galiu tapyti.

Išdidinti formatai pakeičia kūrinio koncepciją ir praplečia suvokimo galimybę. Gal dėl tos priežasties renkatės tokius didelius formatus? O gal bijote, kad Jūsų veržlus temperamentas nesutilps mažose drobėse?

Baimės, kad nesutilpsiu, nėra, bet tapymas didelėje erdvėje yra toks ekspresyvus, kad jaučiuosi taip, lyg tapyčiau visu kūnu. Dideliame formate galiu maksimaliai išskleisti giliausiai paslėptas emocijas, atsiverti, sakyti tiesą. Dabar pamažu mokausi tapyti ir mažesnio formato kūrinius. Reikia išmokti, jei noriu, kad mano darbus pirktų – didelių darbų žmonės negali įsigyti dėl labai paprastos priežasties – neturi kur pakabinti. Džiaugiuosi, kad žmonėms patinka mano tapyba. Teks ieškoti kompromiso.

Mačiau Jūsų darbus ir Hofo kieme, ir Girulių bibliotekos galerijoje. Jie sukurti labai įdomia, miksuota technika. Menininkai nėra linkę atverti savo kūrybinės dirbtuvės paslapčių, ir vis tik labai norėčiau pakalbėti su jumis apie technikas. Man tiesiog smalsu, ar jas atradote pati, ir kiek jums turėjo įtakos studijos užsienyje?

Studijų metu buvau skatinama nuolatos ieškoti naujų technikų ir raiškos galimybių. Ypatingai daug dėmesio skyriau grafikos technikos – printmakingo pažinimui, nes grafikoje galima eksperimentuoti su daugybe įvairiausių medžiagų. Dabar išmoktas grafikos technikas tiesiog
bandau pritaikyti tapyboje.

Man patinka teptuko potėpius keisti įvairiais atspaudais. Keletas parodoje eksponuojamų darbų yra nutapyti medžiagos skiautėmis ir kempinėmis.

Mano darbuose nepamatysite tiršto dažų sluoksnio – dažus gausiai skiedžiu vandeniu. Juokauju, kad mano tapyba labai vandeninga.

Dar vienas charakteringas mano tapybos bruožas – sąmoningas eskizo piešinio išsaugojimas. Anglimi nupieštas linijas užfiksuoju laku ir
leidžiu joms persišviesti per dažo sluoksnį, išnirti į paviršių. Noriu, kad matytųsi mano eskizavimo ieškojimai ir klaidos. Tai lyg savotiška metafora apie sunkius, bet reikalingus pokyčius ir apie patį virsmo procesą, nes jis ne mažiau svarbus.

Mokėtės Klaipėdos Vydūno gimnazijoje, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas humanitariniam ir meniniam lavinimui. Koks paradoksas, gimnazijoje mokėtės ne dailės, o muzikos klasėje. Neabejoju, kad muzikos studijos buvo naudingos, nes muzikoje, kaip ir dailėje, galioja panašūs kūrybos dėsniai. Ar muzikos pažinimas padeda tapyti?

Iš tiesų juokinga istorija. Tėvelis atsitiktinai užrašė mane ne į dailės, o į muzikos klasę. Aš, žinoma, norėjau mokytis dailės, bet išėjo kaip išėjo. Teko mokytis muzikos ir man pačiai netikėtai muzikos pamokos išėjo į gerą. Muzika man buvo puiki saviraiškos ir savęs pažinimo
priemonė ir galimybė.

Londone gyvenau apsupta muzikantų. Daug muzikantų ateidavo į mano namus. Padėdavau jiems kurti logotipus, kompaktinių plokštelių viršelius, plakatus. Mes kalbėdavomės apie meną, muziką, gyvenimą. Jie pasakodavo apie savo gyvenimo planus ir perspektyvas, o aš jų
istorijas reflektuodavau mene. Plėtėsi mano akiratis, muzikinis išprusimas ir aš vis dažniau muziką įpindavau į savo kūrybinį procesą.

Pakalbėkime apie studijas Didžiojoje Britanijoje. Studijavote Illustration Camberwell College of Arts, University of the Arts London. Kodėl rinkotės būtent šią mokyklą ir kuo šios studijos Jums buvo naudingos?

Baigusi gimnaziją, prašymus studijuoti menus išsiunčiau į du universitetus, vienas iš jų buvo Airijoje. Bet pasirinkau studijas Londono universitete. Ne tik dėl gerų jo įvertinimų – labai norėjau pagyventi dideliame mieste, nugalėti savo baimes. Tikėjausi, kad gyvenimas tokiame mieste mane subrandins kaip asmenybę, padės man pačiai save pažinti.

Ilgai nesvarsčiusi, vedina didelių lūkesčių, aš atsidūriau Londone. Vienui viena, nelabai gerai mokėdama kalbą, bet tokia laiminga. Iliustracijos studijos buvo tikslingai orientuotos į naujovių paieškas įvairiose vizualiojo meno disciplinose. Nuolat tyrinėjome ir ieškojome
naujų, nestandartinių raiškos būdų, savų technikų. Tokios studijos mane kaip būsimą menininkę išmokė drąsos kurti, eksperimentuoti, neleido nugrimzti į klasikinę – realistinę kūrybą.

Nesakau, kad realizmas yra blogai, bet man norėjosi kalbėti kitaip. Aišku, mano braižą formavo ir didžiulę įtaką kūrybai turėjo ir vis dar turi tokie menininkai, kaip Cindy Sherman, Egon Schiele ir William Kentridge.

Ką veikėte Londone užbaigusi studijas? Ar iš karto pasinėrėte į kūrybą, ar sulaukdavote užsakymų? Gal tyrinėjote vietinę meno rinką, gal radote atsakymą į klausimą, ar gali jaunas menininkas emigrantas rasti savo vietą, įsitvirtinti ir išgyventi iš kūrybos?

Baigusi studijas, Londone metus dirbau ženklų-iškabų piešėja (sign writer) ir iliustratore. Pamažu būčiau užsikabinusi ir galėjusi kurti. Manau, kad galėjau rasti savo nišą. Menas ir pinigai yra sudėtingas derinys. Reikia labai mylėti meną ir muziką, kad galvotum ne apie pajamas ir pelną, o apie save. Vidinė tavo paties stiprybė ir tiesa turi padėti nenusiminti ir išgyventi net tada, kai iš tiesų sunku.

Dabar menininkams ypatingai sunkus laikas: pandemija sustabdė tiesioginį kultūrinį gyvenimą visame pasaulyje. Menininkams ir muzikantams nuolat reikia galvoti apie pajamas ir bandyti išgyventi. Tokioje situacijoje gali palaikyti tik tikėjimas savo kelio pasirinkimu.

Dar nežinau, kaip man seksis Lietuvoje, kaip aš čia gyvensiu. Bet kai ką nors sukuriu, pasitenkinimas yra toks didelis, kad visa kita pasidaro nebesvarbu.

Girulių bibliotekoje eksponuojate ir vieną labai neįprastą kūrinį – piešinį ant stiklo. Ar šią idėją ir techniką parsivežėte iš Londono?

Londone labai populiaru išpaišyti langus. Piešiniai ant stiklo dažniausiai kuriami reklamos tikslais, bet neretai ir dėl grožio – gražiai išpaišyti langai nuteikia šventiškai.

Langus dekoruoju akriliniais markeriais, kurie yra atsparūs oro sąlygoms, bet piešinį visada galima lengvai pašalinti. Ranka išpaišyti langai ar reklaminės lentos Britanijoje yra labiau vertinamos nei atspausdinti lipdukai.

Londone specialiai Kalėdoms languose esu piešusi Styveno Spielbergo portretą, britų poproko muzikos grupės „Take That“ kalėdinę afišą.

Jūsų mama Genutė Trumpiškienė yra tapytoja. Kaip manote, ar įmanoma išvengti kūrybiškumo geno augant tokioje aplinkoje? Ar kūrybinė jūsų draugystė vis dar tęsiasi?

Mama yra mano geriausia meno kritikė. Nuo pat mažens ji visada mane įtraukdavo į kūrybinius procesus. Kalėdoms gamindavome puokštes, karpydavome snaiges ir namuose tikrai netrūkdavo popiečių su teptukais ir dažais. Dabar jau aš kviečiu ją patapyti kartu. Tikiu, kad mūsų kūrybinė draugystė niekada nesibaigs.

Ar ketinate likti Lietuvoje ir kokie Jūsų ateities planai? Ką žadate veikti? Apie ką pasvajojate, ko pasigendate savo mieste? Ką norėtumėte pakeisti?

Man svarbu žinoti, kad ten, kur gyvensiu, galėsiu užsiimti savo mėgiama veikla. Turiu matyti, kad galėsiu kurti ir kad atmosfera man bus draugiška. Labai viliuosi, kad tokią atmosferą rasiu Klaipėdoje. Kol kas man čia trūksta spalvų. Gatvėse daugybė pilkų, apleistų pastatų, niūrių sienų, bespalvių, nedekoruotų vitrinų ir langų. Kiek būtų galima pritapyti meno ant jų!

Prieš keletą dienų sužinojau apie grupės „Creator76” projektą „Aš nesu tik siena”. Projekto pagrindinis tikslas – pagražinti Klaipėdos miestą, sukurti naujas, patrauklias, kūrybiškas ir inovatyvias erdves. Skamba fainai. Tikiuosi ir aš pasireikšti.

Monikos Trumpiškytės kūriniai


    2020-10-22

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt