Dažnai tenka lankyti naujas parodas. Jose daug eksperimentų. Kiekvienas stengiasi būti originalus, naujas. Tiesa, tai pavojingas reiškinys. Siekimas būti naujovišku bet kuria kaina atveda ir į aklavietę.
Tai, kas deklaruojama, gali peržengti meno ribas. Žinome, kad griežtos ribos tarp meno kūrinio ir pasižaidimo nėra.
Tačiau didieji Europos muziejai pernelyg nesiskundžia žiūrovų skaičiumi. Luvras, Vatikano muziejai, Nacionalinė galerija ir pan. riboja lankytojų srautus, nes jie pernelyg dideli. Taigi, matome modernaus meno parodas ir nemažėjantį klasikinio meno populiarumą.
Tiesa, yra ir naujasis menas. Galima jį vadinti šiuolaikiniu, moderniu, neklasikiniu ir t.t. Sakykim toks:Vargu, ar meno ekspertai prie keletą šimtų metų tai aplamai pavadinti tai meno kūriniais. Paprasti žmonės tai sako ir dabar. Todėl naivus arba vaikiškas klausimas, o kas gi yra meniškas, lieka atviras arba neatsakytas. Įdomu ir tai, kad istoriškai vieno ar net vieningo apibrėžimo nėra. Tenka remtis patirtimi, autoritetais ar net intuicija.
Klasikinis menas dažniausia turėjo savo vietas, nes buvo pakankamai retas. Bažnyčios, knygų iliustracijos, dailės kūriniai namuose buvo meno vietos.
XX amžiuje meno kūrinio sakrališkumas buvo išstumtas masiškumu. Geriausių dailininkų paveikslai ant marškinėlių ar net pirkinių maišelių – puiki to iliustracija.
Antra to reiškinio pusė – meno kūrinio nuvertinimas. Retumas darė meną išskirtiniu, net elitiniu. Dabar meno mokyklos prieinamos visiems, todėl susidaro iliuzija, kad menininku gali būti kiekvienas. Tam tikra prasme tai tiesa. Tėvams ar seneliams vaikų kūryba gali pasirodyti geniali, deja, kitų akimis ji atrodo kitaip.
Įdomu, kad ir suaugusių kūriniai vienų yra dievinami, kitų – peikiami. Pažiūrėję į „brangų“ Rotko (Mark Rothko) paveikslą, sakysim, už 70 mln. dolerių, niekaip negali suprasti, už ką juos mokėti. O jei parašyti kitą pavardę, kas atsitiks?
Antroji, deja, pati svariausia meno nuvertėjimo priežastis yra jo komercializacija.
Nesigilinsiu į šią temą, nes ji reikalauja pakankamai daug specialių žinių, tik priminsiu, kad meno kūriniai tapo rinkos ekonomikos „mėgiama“ dalimi. Jei ankstesniais laikais auksas, kiti retieji metalai bei brangakmeniai buvo ilgalaikė kapitalo saugojimo priemonė, tai dabar tai daro ir meno kūriniai, ypač senųjų menininkų. Paskui juos seka ir dirbtinai skatinami dabarties kūriniai. Meną pradėjo lydėti vadyba. Kaip sakoma viename interviu – „meno vadyba – tai savotiška kultūros institucionalizacija, bandymas ją paversti pinigus generuojančia sritimi, o meno paskirtis yra teikti dvasinę, o ne materialinę naudą.“
Taigi – tarp naudos ir grožio. Masinis gerovės, kaip daiktinio turto kaupimo supratimas, nustumia meną į keistą poziciją.
Iš vienos plotmės jis siekia dvasinių dalykų, iš kitos – kūrėjui norisi ir pavalgyti bei gerai gyventi. Nesiimsiu kitų mokyti, kai tai nelabai suderinami dalykai, tačiau mes jau senokai gyvename kitaip, nei mūsų protėviai.
Dabar susikūrėme ir kuriame naujo normalumo pasaulį ir tai, kas buvo viena anksčiau, tapo kita dabar. Menas kurdavo ir vystydavo žmogaus dvasingumą, vystė jo kūrybiškumą. Modernaus meno galerijos pakrypo į naujumo paiešką, originalumo bet kuria kaina. Kartais pametant meną.
Taip, gerbiamas daktare, Jūs teisus. Tik gal imkitės užduoties – tiems , kurių piešimo ir tapybos technika yra penktoko lygio, apibrėžkite jų veiklos sferą – suteikite pavadinimą jų žaidimams, sukurkite manifestą ir taip jiems suteiksite pagrindą po kojomis. be to, žiūrovai bus dėkingi, nes geriau galės susiorientuoti, kur eiti, o kur – ne.