Kad ir kiek stengėsi komunizmo statytojai tarybinėje Klaipėdoje, bet visas jų pirmų metų triūsas galėjo būti vertinamas tik patenkinamai. Ir tai ne kokia nieko apie tuos laikus nebesuprantančio XXI a. trečiojo dešimtmečio pradžios rašytojėlio iš „Atviros Klaipėdos” padaryta išvada, o juodu ant geltono 1946-ųjų pavasarį išguldytas faktas.

Kodėl taip sudėtingai kūrėsi ta darbo liaudies gerovė ir toliau pasakoja ciklas „30 metų be komunistinių marazmų”.

Po savikritikos ženklu

1946 metų balandį tarybinė Klaipėda išgyveno dar vieną pirmą kartą – įvyko pirmoji Klaipėdos miesto partinė konferencija, kurią, žinoma, aprašė „Raudonasis švyturys”.

Susirinkimą atidarius Miesto Komiteto sekretoriui Poškui išrenkamas darbo prezidiumas su į miestą atvykusiu LKP (b) Centro Komiteto sekretorium Antanu Sniečkum priešaky. Draugui Sniečkui pasirodžius delegatai jį sutiko karštais plojimais. 

Išrinkus sekretoriatą ir mandatų komisiją iškilo pasiūlymas (gaila tik, kad „Raudonasis švyturys” taip ir nepaminėjo pasiūlymo autoriaus) išrinkti garbės prezidiumą. Delegatai šį pasiūlymą sutinka karštais plojimais. Garbės prezidiuman konferencijos delegatai išrenka VKP(b) CK Politbiurą su draugu Stalinu priešakyje. Tikriausiai šį netikėtą spendimą irgi lydėjo karšti plojimai, tik „Raudonasis švyturys” apie juos užmiršo parašyti, kaip ir apie ano pasiūlymo autorių.

Komjaunimo Miesto Komiteto sekretorius drg. Zimkus, apibūdinęs komjaunimo veiklą mieste ir ypač darbą mokyklose, informavo apie niekaip dar neišsprendžiamą problemą – pirminės partinės organizacijos vis dar neįvertinto komjaunimo darbo reikšmės. Vos pora pirminių partorganizacijų – Klaipėdos geležinkelių mazgo ir elektrinės – rimtai padėjo komjaunimui darbe. 

Klaipėdos mokyklose tuo metu jau buvo per 200 pionierių, tačiau darbas su jais, pasirodo, taipogi nebuvo reikiamai vedamas. 

Delegatas drg. Mačėnas plačiau apsistojo revoliucinio budrumo klausimu. 

Lietuviškieji nacionalistai lenda ir atsikuriančion Klaipėdon, norėdami kenkti greitesniam mūsų uostamiesčio atstatymui ir tuo pačiu penkmečio plano vykdymui, – pavyzdžiais pailiustruodamas sakė jis („Raudonasis švyturys” ir šioje vietoje kažkodėl pasikuklino ateities kartoms išvardinti tuos kenkėjus).

Konferencijos metu netruko suskambėt ir linksmesnė gaida – iškilo pasiūlymas pasiųsti sveikinimo laišką draugui Stalinui (ir vėl „Raudonasis švyturys” begėdiškai nutylėjo pasiūlymo autorystę) . Visi delegatai, žinoma, kad karštai pritarė šiam pasiūlymui. Deputatas drg. Dragunovas paskaitė sveikinimo tekstą. Karštais plojimais ir šūkiais iš vietų: „Draugui Stalinui – valio!“ – sveikinimas konferencijos delegatų buvo priimtas. 

Laimei, spaudos organas nenutylėjo, kad visi delegatų išstojimai praėjo po savikritikos ženklu. 

O kai išstojo kalbėti LKP(b) CK sekretorius draugas Sniečkus, jis ne tik atžymėjo ketvirto penkmečio planą ir su tuo susijusius uždavinius bei rodiklius, kurių bus per jį pasiekta, bet ir plačiau apsistojo ties kova su buržuaziniais nacionalistais, kurie, remdamiesi buožėmis, įvairiai bandė kenkti sėkmingam krašto atkūrimui ir penkmečio plano vykdymui. 

Nė vieną minutę neturi susilpnėti kova su pikčiausiais tautos priešais. Reikia griežtai kovoti su tais lietuvių tautos duobkasiais iki galutinio jų išnaikinimo, pabrėžė drg. Sniečkus.

Po šios rimtos jo kalbos jau sekė LKP(b) MK darbo įvertinimas. Konferencija partijos MK politinę liniją pripažino teisinga, bet darbą įvertino patenkinamai. Argi galėjo būti kitaip, kai viskas vyko po savikritikos ženklu?

Biblioteka užkaltais langais

Akivaizdu, kad pirmosios Klaipėdos miesto partinės konferencijos delegatai turėjo sąžinės, nes kaip būtų atrodęs partijos MK darbo vertinimas gerai arba labai gerai, kai tą 1946-ųjų balandį tokia svarbi kultūrinė įstaiga, kaip miesto biblioteka, buvo lyg pamestas kūdikis, susigūžęs dviejuose ankštuose kambarėliuose.

„Raudonasis švyturys” ir vėl patingėjo palikti žinią ateities kartoms, kurioje gi vietoje buvo tie du kambarėliai. Laimei, paminėjo nors tai, kad bibliotekos ir skaityklos salės langai tuo metu tebebuvo užkalti lentomis.

Laikraštis konstatavo, kad miesto biblioteka tą pavasarį turėjo jau apie tūkstantį nuolatinių abonentų (1946 m. vasaros pradžioje Klaipėdos vykdomasis komitetas konstatuos, kad mieste gyvena apie 30 000 gyventojų), tačiau jie nebuvo patenkinti šios įstaigos paslaugomis. Ir ne dėl tokios smulkmenos, kaip užkalti langai, o dėl to, kad buvo jaučiamas didelis knygų trūkumas. Dar blogiau buvo su lietuviškomis knygomis – jos, anot „Raudonojo švyturio”, buvo suskaičiuojamos ant pirštų. 

„Kiek knygyne radau, tiek ir nupirkau”, – tikino laikraščiui bibliotekos vedėja, kurios pavardė irgi nebuvo verta šio spaudos organo eilučių.

O ką ten galėjo ši vargo pelė nupirkti, jei „Raudonasis švyturys” aiškiai parašė, jog Klaipėdos knygyne taipogi beveik tuščios lentynos – naujos išėjusios knygos Klaipėdoje gana retai, o dažniausiai ir visai nepapuola.

Knygyno vedėja (spėkit, ar buvo jos pavardė laikraštyje) skundėsi transporto trūkumu.

„Valstybinės Knygų Prekybos centras Vilniuje taipgi tą reikalą pripažino ir išreiškė pageidavimą, kad vietinės organizacijos savo transportu padėtų knygynui parsigabenti knygas iš Vilniaus. Tačiau ar pagalvojo šioje srityje ateiti į pagalbą knygynui mūsų vietinės organizacijos”, – retoriškai publikaciją užbaigė laikraštis.

Nepataisoma „Sojuzpečat”

Ne tik pirminės Klaipėdos part. organizacijos, niekaip nesugebėjusios įvertinti komjaunimo darbo reikšmės ir rimtai jam padėti, tuo metu buvo tokios nepataisomos. Šalia jų drąsiai galėjo stoti kontora „Sojuzpečat”.

Dar sausio pradžioje „Raudonasis švyturys” skelbė draugo K. Pašilio laišką, kuriame jis dėstė, kaip sunku mieste nusipirkti šį laikraštį, o redakcija siūlė „Sojuzpečat” susidomėti tinkamesniu vietines spaudos platinimu. Bet, matyt, „Sojuzpečat” dėjo skersą ne tik ant drg. K. Pašilio, bet ir ant šio spaudos organo, nes balandį jam liko tik paskelbti dar vieną skaitytojo laišką, kuriame jo autorius I. Šapas konstatavo, kad prie Klaipėdos ryšių kontoros esančio spaudos platinimo skyriaus vadovai per mažai tedirba, kad vietos spauda kaip galima plačiau pasklistų gyventojų tarpe. 

„Klaipėdoje veikia tik trys laikraščių kioskai: stotyje, Lenino aikštėje ir Laukininkų gatvės gale. Ir tie nevisada atdari. O sekmadieniais tik tada gali laikraštį nusipirkti, jei tą dieną traukinys iš Vilniaus ateina. Išeina, kad ne kioskas derinasi prie pirkėjo, bet pirkėjas prie kiosko. Arba štai kitas pavyzdys. Balandžio 5 dieną nueinu į centralinį paštą užprenumeruoti „R. švyturį” gegužės ir birželio mėnesiams. Po eilės klausinėjimų „Sojuzpečat” surandu pašto rūmų antrame aukšte. Kad bent koks paaiškinantis užrašas ar rodyklė pašto salėje, prie pašto vartų arba nors prie durų nieko. Žinoma, tik užsispyrusiam ieškovui tegalima surasti kažkur pasislėpusią Klaipėdos spaudos platinimo įstaigą”, – redakcijai rašė I. Šapas.

Tokios neteisybės „Raudonasis švyturys” tikriausiai nebuvo patyręs net smetoninės priespaudos laikais, kai pradėjo savo darbą. Prisiminimais apie tuos niūrius laikus gegužės 5-ąją minėtos Bolševikinės spaudos dienos proga (tądien 1912 m. pasirodė pirmasis „Pravdos” numeris) maloniai sutiko pasidalinti vienas buvusiųjų tuolaikinio „Raudonojo švyturio” redaktorių drg. H. Taleikis.

Drg. eksredaktorius pasakojo, kad pirmieji „Raudonoji Švyturio“ numeriai pasirodė 1932 m. pavasarį, Gegužės Pirmosios išvakarėse. 

„Kaip šiandie prisimenu įdomias ir jaudinančias „Raudonojo Švyturio* kūrimosi dienas Klaipėdoje. Mažam kambarėlyje, Laukininkų gatvėje, įvyko laikraščio redakcinės kolegijos pirmasis posėdis. Kambarys buvo mažytis, ir kalbėti reikėjo tyliai, pašnibždomis, nes sienos plonos, o žvalgyba turėjo daug ausų. Atvykom į šį posėdį tik dviese: drg. „Liudvikas“ (Goldbergas), senas, prityręs revoliucionierius, ir aš, tada jaunas komunistas-studentas. Daugiau bendradarbių, deja, nebuvo. Mes supratome tada visą padėties rimtumą ir sąlygų sunkumą. Mes „redaktoriai“ žinojome, kad visas susijęs su laikraščio išleidimu darbas, o taipgi ir išplatinimas guls ant mūsų pečių. Tačiau, nežiūrint nieko, būtinai reikėjo išleisti laikraštį. Jau 5 metai, kaip Klaipėdoje revoliucinės spaudos nebuvo. Vienas iš vadovaujančių draugų, šilutiškis Greifenbergas sušaudytas, o kiti – įkalinti, ištremti. Kai kurie išsigimėliai, kaip Surau, Monyn ir kiti – pasidarė išdavikais ir pavertė darbininkų partiją vokiečių „Ordnungspartei“ priedėliu. Nuo šio smūgio Klaipėdos darbininkų judėjimas vis dar nebuvo spėjęs reikiamai atsigaivinti”, – rašė H. Taleikis.

Anot jo, drg. Liudvikas, CK įgaliotinis Klaipėdos kraštui, tada siūlė bet kuria kaina išleisti laikraštį, nors ir mažą, bet užtat svarbų, kad darbininkai vėl išgirstų drąsų revoliucinį šūkį, atvirą komunistų žodį, raginantį ginti darbininkų teises, demaskuojantį įvairaus plauko „geradarius“ iš Vokietijos generalinio konsulato ir gubernatūros. 

Taip prie mažo apvalaus stalo buvo nutarta iki gegužės 1 d. išleisti naują revoliucinį laikraštėlį ir pavadinti „Raudonuoju Švyturiu“, kuris statė savo tikslu padėti darbininkams orientuotis ir skleisti šviesą fašistinės diktatūros tamsoje. Ta prasme drg. Goldbergas parašė pirmą vedamąjį pavadintą „Naktis Lietuvoje”. 

„Raudonasis Švyturys“, anot eksredaktoriaus, skelbė kovą už lygias abiejų tautybių teises, todėl buvo parašytas lygiagrečiai abiem kalbom: dešinėje lietuviškas tekstas, o kairėje tas pats vokiečių kalba po pavadinimu „Der Rote Leuchtturm“. 

„Spaustuvės neturėjome, tad reikėjo imtis primityvaus būdo – šapirografo. Redaktoriams reikėjo patiems smulkiom raidėm parašyti kiekvieną žodį šapirografiniu rašalu. Montės gatvėje Nr. 2, prie dabartinės Lenino aikštės, rūsyje, prie lemputės šviesos laikraštėlis būdavo atspausdinamas. Visą tiražą dviejuose portfeliuose lengvai galima buvo išnešti.  <…> „Raudonasis Švyturys“ išeidavo maždaug kas mėnesį. Kiekvienas numeris buvo papuoštas raudonu švyturiu. Viso buvo išleisti šeši numeriai. Kartais laikraštėlio išleidimas susidurdavo su nemažais sunkumais, ypatingai dėl vertimų iš lietuvių kalbos į vokiečių kalbą ir atvirkščiai Tačiau visus sunkumus greit nugalėdavome, ypač kai pradėjome justi mūsų draugų paramą. Pradėjome gauti laiškus iš Karaliaučiaus universiteto studentų. Laiškai dažnai buvo rašyti nematomu cheminiu rašalu. „Raudonojo Švyturio” tiražas nors ir nedidelis buvo, bet jis pasiekdavo plačias darbininkų mases. Jis kiekvieną kartą pasirodydavo celiuliozės ir fanieros fabrikuose. Tekstilininkai, anksti rytą eidami į darbą, skaitydavo priklijuotą prie fabriko tvoros naują numerį, „Lindenau“ laivų statyklos darbininkai rasdavo laikraštį savo įrankių dėžutėse. Kiekvieno numerio pabaigoje buvo parašyta: „Karo cenzūros neleista. Perskaityk ir perduok kitam draugui”. O kaip puikiai perduodavo! Kartais atskiri „Raudonojo Švyturio” egzemplioriai pakliūdavo atgal pas mus. Kiti draugai nežinodami, kad tai mūsų leidinys, atnešdavo parodyti apdraskytą numerį, perėjusį, matyt, nemažiau kaip šimtą rankų”, – platinimo tinklu, iki kurio „Sojuzpečat” 1946 m. tikriausiai buvo kaip iki Mėnulio, gyrėsi drg. H. Taleikis.

Visgi trumpai tedegė tada „Raudonasis švyturys” smetoninėje Klaipėdoje – jau rudenį policija suėmė Liudviką, kuris tuo metu ruošėsi važiuoti į Maskvą pas šeimą atšvęsti Spalio revoliucijos švenčių.

„Fašistinis teismas nuteisė drg. Goldbergą devyneriais metais sunkiųjų darbų kalėjimo. Tarybinė vyriausybė, tiesa, po nekurio laiko išlaisvino jį per pasikeitimą kaliniais, tačiau apie trejus metus už tarybinę Klaipėdą, už „Raudonąjį Švyturį“ jam teko iškentėti fašistinių budelių rankose”, – su trumpa, bet šlovinga spaudos organo istorija supažindino H. Taleikis.

„Goldbergas – tai aukso kalnas”

Linas Poška, raštininkas

„Kominternas” nuo pirmųjų (1919) veiklos metų susidūrė su savo operatorių sukčiavimo problema. Žvitrūs veikėjai mielai imdavo tvirtus pinigus, auksą ir briliantus revoliucijoms Europoje sukelti ir dažnai su jais dingdavo. Vėliau, kad ir rečiau jie pasiplaudavo su pinigais, tačiau agentų padarytų išlaidų revoliucinį prasmingumą įvertinti Kremliui nebūdavo lengva. Juk nepaprašysi iš Europos šalies policijos pažymos apie ten vykstančios revoliucinės veiklos apimtis ir rezultatus.

Kitaip tariant, šiandieninė prie Briuselio, Vilniaus [trūkstamą įrašyti] fondų ir programų prigludusių specialistų veiklos efektyvumo vertinimo problema tuo metu buvo žymiai aštresnė.

Viskas būdavo slapta, operatoriai išlaidas darydavo grynaisiais ir labai konspiratyviai: finansų neskaidrumas yra būtina pogrindinės veiklos sąlyga.

Taigi „Kominternas” neišvengiamai turėjo susikurti savo key performance indicators, kurie leistų įvertinti daromų išlaidų efektyvumą. Ir čia turbūt popierinės ataskaitos apie surengtus konspiratyvius susitikimus ir iškabintas vėliavas nelabai tiko – ataskaitos popierius viską iškenčia.

Vienas konkrečių, fiziškai pačiupinėjamų veiklos rodiklių galėjo būti laikraštis. Tokiam laikraščiui išleisti reikia ne mažiau vienos dienos: ant klišės surašyti revoliucinius tekstus ir po to dar valandą sukti šapirografo rankeną dedant lapus. Egzempliorių skaičius ne mažiau vieno – ataskaitai Maskvai, o nuoširdžiai dirbant – apie šimtą, nes po to jau eina sunkiai apskaitomi egzemplioriai. Vienu žodžiu – yra reikalų, tai ne ataskaitas prie alaus kreatyvinti.

Charakteringa, kad tuo metu, kai įprastinė spauda nuolat (kaip ir dabar) balansuodavo ant užsidarymo ribos, atsiminimuose apie pogrindinę proletariato spaudą finansinės problemos neminimos. Tai turint galvoje ir reikia skaityti Martyno padėtus H. Taleikio prisiminimus apie „Raudonojo
švyturio” prieškarinį pirmtaką.

Iš Vokietijos (tuo metu Vokietijoje kompartija veikė legaliai, jos veikėjai sėdėjo ne kalėjime, o parlamente) atvyko „Kominterno” atstovas Solomonas Goldbergas (gražiai prasminga šiame kontekste pavardės reikšmė: „aukso kalnas”) ir pradėjo tą šapirografinę leidybą.

Taleikio minimiems proletariato „išsigimėliams” Goldbergo pinigų, matyt, nekliuvo, ir jie pasirinko alternatyvų, atsiminimų autoriaus smerkiamą veiklos planą.

Komunistinė Klaipėdos spauda minima kraštotyriniame resurse „Mažosios Lietuvos enciklopedija”. Palyginę matome datų, pavardžių, pavadinimų neatitikimą. Matyt, teisus yra Taleikis, ne enciklopedija.

Kita vertus, galėjo būti ir „Raudonoji vėliava”, ir tas „Raudonasis švyturys”, ir dar balažin kokie raudoni laikraščiai, čia Maskvos archyvuose reiktų žiūrėti. Juk išleisti laikraštį tada buvo dienos darbas.

Pokarinis „Raudonasis švyturys” droviai nutyli savo pirmtako redaktoriaus vardą. Matyt, ne be reikalo nutyli, nes vardas pokariui negražus – Horstas. Taleikis, ne Wesselis, bet irgi nieko gero.

Turbūt tai tas pats 16-osios lietuviškos divizijos eilinis, po to gana Lietuvoje žinomas gintaro meistras Horstas Taleikis. Pagal viską – buvo nuoširdžiai kairiųjų pažiūrų idealistas. Tokie nepatogūs jokiai santvarkai, taigi, karjeros po karo nepadarė.

Na, ir komentaro pabaigai – kultūros ir sporto senienos.

Netikusi savaitė kino teatrų direktoriams. „Kapitolijuje” nors ir muzikinė komedija, „Volga, Volga”, – bet visiškai nudrožta, tarybinė, dar prieškarinė (1938). Filmo likimas įdomus tuo, kad jis bus iš naujo percenzūruotas po poros dešimtmečių nuo sukūrimo: iškirptas kadras su Stalino skulptūra prie kanalo, iškirptas kadras, kur matosi jo vardu pavadintas garlaivis. „Tėvynė“ rodo naujesnį filmą, bet – „Už tarybinę tėvynę”; menki ten juokai.

Gegužės 1-2 dienomis atvykę Kauno krepšininkai/ės skalbė vietinius. Pirmosios rungtynės baigėsi mums dar padoriu „rankinio” rezultato pralaimėjimu – 16:15; Kauno moterys mūsiškes įveikė 11:10. Antrąją dieną išryškėjo klasės pranašumas: Kauno vyrai – 29:12, moterys – 18:5.