Savaitės pradžioje jau buvau subrendęs išrašyti vinių kėdžių Seime sušildyti nespėjusiems naujiesiems valdantiesiems dėl procedūrinių veiksmų, kurių tikslas – sukalti opozicijoje po rinkimų atsidūrusią Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) bei jos ambicingąjį lyderį Ramūną Karbauskį. Buvo akivaizdu, kad kai kuriems, greičiausiai Tėvynės Sąjungai/Lietuvos krikščionims demokratams (TS/LKD) atstovaujantiems seimūnams, per ilgus parlamente praleistus metus prakutusiems procedūrų subtilybėse, radosi didis noras grąžinti grąžą LVŽS viršūnėlei už per paskutinius ketverius metus patirtas politines skriaudas.

Pirmiausiai Seimo pirmininkės Viktorija Čmilytė-Nielsen neteikė p. Karbauskio į Seimo vicepirmininkus siūlomos LVŽS narės Aušrinės Norkienės kandidatūros. Vėliau, kandidatei vis dėlto atsiradus pretendentų sąraše, balsavimo metu ji „pravirto“, nors kiti, taip pat ir kitoms
opozicijoje likusių frakcijų atstovaujantys parlamentarai buvo sėkmingai patvirtinti.

Ketvirtadienį Ramūnui Karbauskiui paskelbus apie sprendimą atsisakyti mandato ir trauktis iš Seimo, visa kilusi audra atrodo jau kitaip. Martyno Vainoriaus nuotr.

Ta proga prisiminiau buvusio TS/LKD lyderio Andriaus Kubiliaus pasakojimus apie tai, kaip jis, konsultuodamas politikus posovietinėse šalyse siūlė laikytis labai aiškaus principo – „kol esate valdantieji, būtinai pasirūpinkite politinės opozicijos teisėmis bei galimybėmis“, nes
esą anksčiau ar vėliau tokio politinio skonio duoną teks išbandyti.

Taigi, galima sakyti, kad nuo pat pirmojo naujosios kadencijos posėdžio mėginimai p. Karbauskiui parodyti jo naująją vietą tikrai neatrodė teisingi ir brandūs. Tačiau šiandien galiu beveik džiaugtis susiturėjęs ir neprisijungęs prie konservatorius su dvejais liberalais kritikuojančių choro.

Ketvirtadienį p. Karbauskiui paskelbus apie sprendimą atsisakyti mandato ir trauktis iš Seimo, visa toji audra atrodo jau kitaip.

Reikalas ne tik tas, kad didumai p. Karbauskio nesimpatikų kyla noras palinkėti, kad jis šįsyk savo pažadą imtų ir ištesėtų. Net nelaukdamas savo užbrėžtos antradienio termino ribos.

Kiti galbūt sakytų, kad didžiausios opozicinės partijos lyderio pasitraukimas iš Seimo bet kurioje šalyje, taigi ir Lietuvoje, neatrodytų gerai.

Tretiems atrodo, kad LVŽS lyderis niekur trauktis iš tikrųjų neketina, nors iškėlė papildomą sąlygą – jis laukia valdančiųjų atsiprašymo už jų esą demokratiją ir per dešimtmečius susiformavusių parlamentarizmo tradicijų laužymą.

Dar kitiems galbūt kyla klausimų, ar siekiant įvairių bendro politinių jėgų susitarimo neteks vykti į Naisius, užuot svarbiausią LVŽS personažą sutikus Seimo koridoriuose.

Viena vertus, toji papildoma sąlyga kelia negerų įtarimų, kad, ją patenkinus, p. Karbauskis panašiais šantažo elementais yra nusiteikęs naudotis kiekviena jam patinkančia proga mažiausiai visus ateinančius ketverius metus.

Ponia Čmilytė-Nielsen sako: „Sunkiai suprantamas toks R. Karbauskio pasirinkimas. Vis dėlto kiekvienas Seimo nario pasirinkimas yra laisvas. R. Karbauskis pasirinko deginti tiltus nuo beveik pirmų Seimo darbo savaičių (citata pagal agentūrą ELTA).”

Labai panašu į tikrovę.

Kelis metus iš Seimo galiorkos virveles tampęs LVŽS lyderis sunkiai išgyvena turėtos valdžios praradimą. Jį veikia ne valdžia, o jos praradimas.

Vertinant visą p. Karbauskio pareikštų pretenzijų fabulą. Panašiai, kaip, medikų teigimų, moteris priešmentruacinis sindromas (PMS). Ligi kaulų ir raumenų skausmų su spazmais.

Todėl didelio praradimo Lietuvos politikoje nebus, jeigu p. Karbauskis savo PMS iš Seimo patrauks kur nors kitur.

Nors toli gražu ne faktas, kad taip atsitiks. Nors Seimo pirmininkė jau kalba apie tai, kad LVŽS pozicijas parlamente ji yra pasirengusi derinti „su naujais LVŽS frakcijos lyderiais”. Ar tai reiškia, kad atsirašinėti p. Karbauskio ji neketina?