P0

Kelionės laiku, Svarbu

Liepų gatvė: nuo paukščių turgaus iki prezidentinės alėjos

Avatar

Martynas Vainorius
2020-11-21


„Atvira Klaipėda“ baigia projektą „Kelionės laiku Klaipėdos gatvėmis”, kurio metu Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomo AdM archyvo dėka buvo galima ne tik tekstu, bet ir vaizdais papasakoti, kaip dramatiškai per XX a. pasikeitė mūsų miestas.

Paskutinės tokios kelionės metu pasižvalgysime po viena iš pagrindinių miesto arterijų tapusios Liepų gatvės pradžią.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Neturtinguosius pakeitė visuomenės grietinėlė

Pasak architektūros istoriko Jono Tatorio, valdant Ordinui palei dešinįjį Dangės krantą driekėsi ganyklos ir pievos.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius (KU BRIAI), Vasilijus Safronovas pasakoja, kad ankstyviausias užstatymas čia, manoma, buvo jau XVI amžiuje. Tada, anot J. Tatorio, čia esančios žemės buvo padovanotos miestui ir šį naują rajoną imta vadinti Krūmamiesčiu, kartais – Žardžių priemiesčiu.

Priemiestis čia kūrėsi iš lėto, ne kartą buvo sunaikintas, nes kai grėsdavo priešo antpuolis, komendanto paliepimu sodybos būdavo sudeginamos arba nugriaunamos. XVII a. čia, anot J. Tatorio, daugiausia gyveno neturtingi lietuviai, kurių neįsileisdavo į senamiestį.

Per Septynerių metų karą, 1756 m. gresiant rusų kariuomenės antpuoliui, Krūmamiestis buvo sudegintas, tačiau po karo vėl atgijo – buvo užstatytas daugiausia gyvenamaisiais namais.

XVIII a. antroje pusėje, anot J. Tatorio, Krūmamiestyje jau apsigyveno amatininkai, pirkliai, karčemininkai. Vėliau ši miesto dalis imta vadinti Naujamiesčiu.

Pasak J. Tatorio, Liepų gatvė buvo pažymėta jau XVII a. vidurio planuose. Vėliau ji buvo paversta paukščių turgaviete.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

XVIII a. antroje pusėje čia, anot J. Tatorio, namus pradėjo statytis turtingi pirkliai, pramoninkai. Jų sklypai buvo ilgi, iki pat Dangės, kur stovėjo lentpjūvės, laivų statyklos, miško medžiagos saugyklos. Tarp namų ir pramonės teritorijos buvo sodinami dekoratyviniai sodai.

XX a. pirmajame dešimtmetyje Liepų gatvėje vėl buvo suaktyvėjusios statybos – namus čia statėsi pirkliai ir aukšti valdininkai.

Liepų gatvei teko turėti ir Aleksandro pavadinimą, ir tapti Prezidento Antano Smetono, ir Adolfo Hitlerio alėja. Pirmasis pokario metais ji imta vadinti Liepų gatve, bet jau 1946-aisiais ji tapo Maksimo Gorkio gatve – toks pavadinimas jai buvo sutiektas mininti Stalino bendražygio mirties dešimtmetį. Liepų gatvės pavadinimas jai grąžintas 1988 m.

Medžius kirto ir tarpukariu

1939 m. pradžioje laikraštis „Vakarai” paskelbė, kad „paskutiniais metais pagyvėjus susisiekimui Prezidento Smetonos alėjoje, o ypač prieš Gimnastikos (dabar – Kristijono Donelaičio) aikštę, susirūpinta šios gatvės praplėtimu“.

„Pati gatvė yra pakankamai plati, bet ji faktinai padalinta į tris dalis. Vienas gatvės trečdalis yra naudojamas visokiam susisiekimui, gatvės viduriu eina liepų alėja, kuria vaikščioja pėstieji, o likusis gatvės trečdalis, nors ir išgrįstas, tačiau labai mažai tenaudojamas. Dabar yra kilęs sumanymas visą gatvės plotį panaudoti pilnam naudojimui, iškertant gatvės viduryje esančias liepas ir gatvę iš naujo pergrindžiant. Tuo būdu gatvė pasidarytų beveik dvigubai platesnė. Tačiau liepos būsiančios iškirstos tik nuo Gimnastikos aikštės iki Gubernatūros rūmų (dabar – „Luminor“ bankas), o nuo čia iki kino Apollo keliasdešimt metrų liepos būsiančios paliktos, nes šioje vietoje gatvė gana plati ir naudojant abi puses pilnai užtektų susisiekimui. Praplėtus Prezidento Smetonos alėjos gatvės važiuojamą dalį, būsią praplėsti ir šaligatviai”, – informavo laikraštis.

Tų metų kovo 8-ąją „Vakarai“ informavo, kad Prezidento Smetonos Alėjos praplatinimui jau iškertamos ten augančios liepos.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Jau iškirstos liepos nuo Gimnastikos aikštės beveik iki pašto. Šios liepos labai senos, jos yra mačiusios Rusijos carą Aleksandrą I ir Vokietijos kaiserį Vilhelmą I“, – konstatavo „Vakarai“, nepateikę informacijos, kad dėl tokių darbų būtų kilęs koks nors miestiečių pasipiktinimas.

Visai kitaip buvo 2012-2014 metais, kai savivaldybė nutarė išpjauti senąsias liepas, nes ekspertai buvo nustatę, kad medžiai stipriai pažeisti kamienų puvinio ir kėlė grėsmę žmonėms ir turtui, bei sodinti naujas.

Kaizeris stovėjo ilgiau nei Gorkis

1896 m. Liepų alėjos pradžioje iškilo paminklas pirmajam Vokietijos imperatoriui Wilhelmui I.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Istorikas Johanas Zembrickis rašė, kad skulptoriaus Roberto Baerwaldo Berlyne sukurta Wilhelmo I statula iš pradžių stovėjo miesto deputatų posėdžių salėje – ją buvo padovanojęs slaptasis komercijos tarėjas Wilhelmas Pietschas.

1896 m. rugsėjo 4 d. Liepų alėjos pradžioje jai buvo padėtas pamatinis akmuo. O spalio 3-iąją paminklas jau buvo atidengtas ir pašventintas. Tą dieną prieš 89 metus būsimasis imperatorius Klaipėdoje įstojo į armiją. Pasak V. Safronovo, ant postamento buvo pavaizduotas būtent šis siužetas su dešimtmečiu būsimuoju kaizeriu.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1923 m. balandžio 6–11 d. kai vyko vienas nemaloniausių XX a. 3-iojo dešimtmečio incidentų Klaipėdoje – vietos gyventojų streikas – naktį iš balandžio 7 į 8-ąją neidentifikuoti asmenys nuvertė Liepų g. pradžioje stovėjusį kaizerio Vilhelmo I paminklą ir priešais rotušę buvusią skulptūrą Borusija. Pasak KU BRIAI istoriko Vyrauto Jokubausko, lietuviškoje spaudoje tai buvo apibūdinta kaip provokacija, siekiant sukelti neramumus visuomenėje.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Nors nuvertimo iniciatoriai nebuvo išaiškinti, iš tiesų kyla mažai abejonių, kad tai buvusi radikaliai nusiteikusių lietuvių rankomis įvykdyta parodomoji akcija, esą turėjusi pademonstruoti senosios politinės tvarkos galą. Nugriovus „Borussia“ ir Wilhelmo I paminklus buvo pašalinti simboliai, per kuriuos Klaipėdos gyventojai prieš Pirmąjį pasaulinį karą suvokė savo priklausymą vokiečių Reichsnation ir kurie buvo susiję su tuo Klaipėdoje itin brangintu vaidmeniu, kurį miestas atliko kebliu Prūsijai Napoleono invazijos laikotarpiu, kai mieste buvo prisiglaudęs Prūsijos karalius (taip pat ir būsimasis Wilhelmas I, tuometinio valdovo Friedricho Wilhelmo III sūnus) su žmona Luize, visu dvaru ir vyriausybe. Skulptūrų nuvertimo akte, atrodo, reikėtų įžvelgti ne tik nacionalistinius, bet ir, socialistinius motyvus (imperializmo ir eksploatatorių simboliai): nereikia pamiršti, jog minėtą streiką daugiausia inicijavo kairiųjų politinių pažiūrų elementas Klaipėdos krašte. Be jokios abejonės, abiejų skulptūrų „nedalyvavimas“ viešojo bendravimo erdvėje (abi buvo „paslėptos“ miesto gaisrinės kiemelyje) tenkino prolietuviškai nusiteikusios Klaipėdos visuomenes interesus. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl nebuvo patenkinami Kulturbundo ir daugelio krašto politikų daugkartiniai reikalavimai leisti skulptūras atstatyti“, – rašo V. Safronovas.

Kaizerio paminklas kartu su Borusija 15 metų pragulėjo gaisrinės kieme, kuris yra daugmaž dabartinio viešbučio „Amberton” kiemas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1938 m. lapkričio 11 d. miesto seimelis nusprendė atstatyti abu paminklus.

„Atst. Suhr trumpai pasiūlė, kad būtų „atstatyti savo laiku piktadariškų elementų įversti paminklai“. Tai esąs senosios garbės atstatymas. Magistratas ir miesto savivaldybė prašomi pasirūpinti, kad tautos paminklas vad. „Borussia” kuogreičiausiai būtų atstatytas, taip pat, kad būtų atstatytas kaizerio Vilhelmo I-jo paminklas. Be to, pastarasis paminklas kad būtų pastatytas kilnioje vietoje”, – rašė „Vakarai”.

Pasak V. Safronovo, vokiškoji spauda, aprašydama posėdį dėl paminklų atstatymo rašė, jog pastarasis reiškia, kad Memeldeutche nebėra pargriauti ant žemės, jie vėl išsitiesę ir stovi laisvi.

Kaizeris buvo atstatytas 1939 m. kovo 19-ąją kitoje vietoje – Gimnastikos aikštės (dabar – Donelaičio aikštė) sodelyje.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Anot V. Safronovo, atstatant paminklą Wilhelmui Didžiajam teigta, kad nugriaunant paminklus siekta parodyti, kad su vokiškumu Klaipėdos krašte baigta, o jo atstatymas reiškia vokiškumo pergalę ir saitų su Vokietija atkūrimą.

„Paminklo atstatymą organizavo buvusieji Vokietijos kariai, kurie vakar į Klaipėdą suvažiavo iš viso Klaipėdos krašto“, – rašė „Vakarai“.

Dėl didelio judėjimo į Klaipėdą tada buvo paleistai vienas specialus traukinys.

„Apie 12 val. iš visų miesto dalių į turgaus aikštę pradėjo rinktis karių organizacijos. Prieš 13 val. jos atžygiavo prie atstatyto paminklo Gimnastikos aikštėje. Joms pradėjus žygiuoti iš vokiečių konsulato Sodo gatve ir aikšte, kuri jungiasi su Sodo gatve, ir kurioje buvo minios žmonių, iškilminga uniforma ėjo Vokietijos gen. konsulas Klaipėdoje von Saucken, kurį lydėjo vienas konsulato valdininkas ir Vokietijos piliečių, gyvenančių Klaipėdos krašte vadas Schelmatis. Kada Karių draugijos nariai išsirikiavo, atėjo po vieną būrį Ordnungsdiensto ir SA vyrų. Visas eisenas lydėjo SA Ordnungsdiensto orkestrai. Eisenoje dalyvavo maždaug apie 3000 asmenų į paminklo atstatymo paminėjimą ėjo aplinkiniu keliu per Liepojos, Simano Dacho gatves, taip pat Sodo gatve, kurioje yra vokiečių gen. konsulatas. Organizacijoms prie paminklo išsirikiavus, atėjo dr. Neumannas, lydimas Direktorijos pirmininko Bertuleičio ir Direktorijos nario Bottcherio. Paskui juos sekė Vokietjjos gen. konsulas von Saucken, su tais pačiais palydovais. Neumanui raportavo Karių Draugijos vadas Šilutės teismo direktorius Schwarze. Prie paminklo atskiroje vietoje išsirikiavo ir Klaipėdoje gyvenančių Vokietijos piliečių dalinys. Dalinys nešė dvi vėliavas su svastikomis. Pradedant iškilmes pirmiausia prabilo fanfarai. Po jų orkestras grojo keletą vokiškų patriotiškų dainų. Kalba pasakė Karių Sąjungos krašte vadas Schwarze, kuris pirmiausiai pranešė, kokios karių draugijos dalyvavo eisenoje. Šiurkštokai prisiminė 1923 m. Toliau kalbėtojas nušvietė Prūsijos istorijos vystymąsi nuo 1797 m. ligi prieškarinių laikų ir pareiškė, kad dabar esą atėję nauji laikai, leidę vėl draugams susiburti. Toliau kalbėtojas apsistojo ties Adolfo Hitlerio naujai sukurta Vokietija ir vokiečių karinių pajėgų sustiprėjimu. Atkreipęs dėmesį, kad tautų apsisprendimo teisė esanti taikos pagrindas, kalbėtojas pareiškė, kad viena be tautos atsiklausimo nuo Vokietijos atskirta sritis esanti ir „mūsų Klaipėdos kraštas”, „jei šiandien karo būvis panaikintas, jei mes galime tikėtis geresnės ateities, tai tuo mes esame dėkingi vien tik visų vokiečių vadui. Jam mes esame dėkingi, tuo, kad šiandien čia vėl stovi šis paminklas. Nemunas esąs tik politinė siena, bet ne vokietybės siena. „Šiandien ir niekada ateityje mes niekam nebeleisime atimti iš savęs teisės laisvai ir atvirai prisipažinti vokiečių tautos nariais. Ir mes, senieji, Didžiojo karo kareiviai, kurie žygiuojame, su Klaipėdos jaunaisiais, turime eiti tuo keliu, kurį rodo mums mūsų vadas dr. Neumannas. Mes reiškiame gyviausį dėkingumą mūsų ištikimiausiam Didžiojo karo ginklo draugui, visų vokiečių vadui Adolfui Hitleriui. Tokią pat ištikimybę mes pažadame ir mūsų Klaipėdos vokiečių vadui dr. Neumannui. Draugai ir Klaipėdos vokiečių vyrai bei moterys, sušukime vienu balsu: „Sieg, Heil“ visų vokiečių vadui Adolfui Hitleriui ir Klaipėdos vokiečių vadui dr. Neumannui”. Po šios kalbos orkestras sugrojo klaipėdiškių vadinamą laisvės giesmę, po kurios sekė Horst Wesselio daina”, – išsamiai nacistinį šou, vykusį vis dar Lietuvos valdomoje Klaipėdoje, aprašė „Vakarai“.

Anot laikraščio, Prezidento Smetonos alėjoje (dabar – Liepų gatvė), netoli pašto, buvo įrengta estrada, kurioje stovėdamas iš kalėjimo 1938 m. paleistas ir paskutinius krašto Seimelio rinkimu laimėjęs Klaipėdos nacių vadas dr. Ernstas Noimanas priėmė paradą, o šalia jo stovėjo ir Vokietijos gen. konsulas von Saucken. Pasak „Vakarų”, apie 14.30 val. visos eisenos ir iškilmės buvo baigtos, o vėliau po miestą vaikščiojo būreliais „seni draugai”, kurie, atsimindami buvusius laikus, buvo gerokai įsilinksminę” bei tai vienu, tai kitur užtraukdavo kaizerio laikų dainelę, o vakare jau viskas buvo ramu.

Pokariu gatvės pradžioje vėl iškilo skulptūra – pasak V. Safronovo, 1952 m. čia buvo pastatyta gelžbetoninė Maksimo Gorkio skulptūra. Ant architekto Tomo S. Butkaus, įdomu tai, kad savo masteliu ir kompozicija ši skulptūra išsiskyrė Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvės išklotinėje ir dominavo lyginant su Dangės skvere pastatyta Stalino skulptūra.

Tačiau prabėgus tik dešimtmečiui, 1962 m. vykdant gatvės rekonstrukciją M. Gorkio skulptūra buvo nukelta.

Pirmasis specializuotas kino teatras

Pasak J. Tatorio, į Klaipėdą atkeliavus kinui kino teatrams pirmiausiai buvo pritaikomi sandėliai, gyvenamieji namai. O Liepų alėjos 1 numeriu pažymėtame name, anot istoriko Juliaus Žuko, 1913 m. Klaipėdos pirklys Kersteinas pastatė pirmąjį Klaipėdoje kino teatrą – specialiai tam reikalui skirtą pastatą „Apollo-Lichtspiele”.

Jis ir restorane „Sanssouci” (dabartinėje Herkaus Manto gatvėje) veikęs kino teatras „Urania” tuomet priklausė bendrovei „Ipach&Co”. 1942 m. „ Apollo” bei „Kammer-Lichtspiele” (vėliau tapęs „Baltija”), anot J. Žuko, jau priklausė bendrovei „Kerstein&Co”.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Laikraštyje „Vakarai“ 1936-1938 m. kiekviename numeryje buvo spausdinamos kino teatrų reklamos. Iš jų galima spręsti, kad klaipėdiečiai matydavo geriausius to meto filmus.

„Kas iš mūsų nenueina į kino? Ne daug kur turime nueiti, tai kinematografai turi visuomet pilnas sales, o šeštadienių vakarais netelpa”, – 1936 m. lapkritį buvo rašoma „Vakaruose”.

Nuo 1927 m. Klaipėdoje gyvenęs poetas Salys Šemerys 1971 m. datuotose savo atsiminimuose rašė, kad iš pradžių filmai buvo nebylūs. Tik apie 1935 metus „ pradėjo kada – ne kada demonstruoti kalbančius filmus”.

Pasak jo, vokiečių kompanijose valdomuose kino teatruose (taip pat ir „Apollo-Lichtspiele”), buvo rodomi tik vokiški filmai be lietuviškų užrašų. Tik retkarčiais rodydavo kitų valstybių filmus, bet visada vokiškais užrašais.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Tačiau 1937 m. spalį „Vakarai” paskelbė, kad Klaipėdoje jau išbandomi lietuviški kino filmų parašai.

„Prieš keletą dienų kine Apollo, o vakar kine Kapitol buvo pademonstruoti filmai su filmo tekstui pritaikintais lietuviškais parašais. Parašus norima taip priderinti, kad jie sektų vienas po kilo ir, kad, nesuprantąs filmo kalbos iš tų parašų spėtų sekti veikimų ir kalbų turinį. Panašių mėginimų jau seniau teko matyti. Šį kartą mėginimai nusisekė ir parašai veik įkandin sekė vaizdus ir artistų žodžius. Kadangi garsinės filmos eina tik svetimomis kalbomis, tai tų kalbų nemokantiems tokie parašai bus didelė pagalba”, – džiaugėsi „Vakarai”.

Pasak S. Šemerio, numeruotų vietų tarpukario Klaipėdos kino teatruose nebuvo, „tik skyrėsi: balkonas, parteris, II ir III vieta”.

„Visuose kinuose būdavo 2, 3 seansai. Bilietų kaina buvo gana aukšta: balkonas ir parteris – 1,50 Lt. Tai buvo brangu. Už 1,20 Lit. – 1,50 Lit. buvo galima gerus pietus pavalgyti. II ir III-čiosios vietos, žinoma, kiek pigiau. Kiek pigiau, neatsimenu. Visuose kino teatruose veikė nemokamas garderobas, kurį kino lankytojai gausiai naudodavo”, – atsiminimuose rašė poetas.

Iš skelbimų „Vakaruose” matyti, kad kino seansai vykdavo kasdien. „Pigūs seansai liaudžiai“ kainuodavo 1 Lt už vietą apatinėse eilėse, 1,50 Lt – viršutinėse eilėse ir 50 centų – vaikams.

Beje, nuo 1932 m. rugsėjo įsigaliojusios finansų ministro Juozo Tūbelio patvirtintos taisyklės Kinofilmoms įvežti numatė, kad visus užsienietiškus kino filmus galima įvežti tik per Kauno muitinę, kuri juos perduodavo kino filmų cenzūrai.

Kino teatro pastatas kaip ir visas greta buvęs biržos bei rotušės kvartalas buvo smarkiai sugriautas 1944 m. spalio 10-23 d. triskart vykusių SSRS pajėgų paimti Klaipėdą šturmu metu.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Tada miestas buvo ne tik bombarduojamas iš oro, bet ir apšaudomas toliašaudės artilerijos, dislokuotos prie vadinamojo Klaipėdos gynybos žiedo.

Namas ant stulpų

Laimei, bombardavimus išgyveno išskirtinis ties dabartine Liepų ir Herkaus Manto gatvių sankryža stovintis pastatas – 1937-aisiais pradėti statyti miesto taupomosios kasos rūmai, kurių dalyje patalpų buvo įsikūrusios ir Miesto įmonės (visus komunalinių paslaugų teikėjų jungęs darinys).

Iki statybų čia stovėjusį XIX a. vidurio namą anksčiau valdė Klaipėdos pirklių Muttray šeimai, o miestas jį įsigijo 1926-aisiais. Prieš pradedant naujojo pastato statybas buvo nukirstas ir šalia jo augęs, anot „Memeler Dampfboot“, 250 metų amžiaus ąžuolas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Šis pastatas iš Liepojos gatvės turės fronto 52 m, iš Žardžių — 41 ir iš Prezidento Smetonos — 17,5 m. Aukščio bus 13,50 m. Namas bus dviejų aukštų ir pastogės”, – 1937 m. spalį apie jau vykusias statybas rašė „Vakarai”.

Rūsyje, anot laikraščio, buvo numatyta įrengti seifus ir drabužinę. Čia turėjo atsirasti pirmoji Klaipėdoje priešdujinė ir priešlėktuvinė slėptuvė.

„Tokiai slėptuvei reikalingos labai stiprios lubos, sienos, specialios durys. Tai miesto statybos įstaiga ruošia pirmą kartą”, – informavo „Vakarai”.

Įėjimas į Taupomąją kasą buvo numatytas iš Liepojos ir Žardžių (dabar – Vytauto) gatvių kampo. Ant centrines duris turėjusias puošti kolonas buvo numatyta pastatyti žvejo, amatininko statulas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Tik įėjus, bus didelis prieškambaris. Čia pat bus centrinė kasų salė, biurai, direktoriaus kabinetas. Vieni laiptai eis žemyn į rūsį – į seifus, kiti gi į pirmą aukštą, kur bus posėdžių salė ir kai kurie biurai”, – rašė laikraštis.

Parterį iš Prezidento Smetonos alėjos pusės buvo numatyta skirti Miesto įmonėms.

„Čia bus įrengta lyg nuolatinė paroda dujų ir elektros įrenginių, įvairių moderniškiausių tos rūšies preparatų ir virtuvės reikmenų. Tam reikalui bus didžiulės vitrynos, vakarais gausiai apšviestos reklamine šviesa. Viduje bus patalpa, kur bus demonstruojama dujinis ir elektrinis virimas. Be to, Prezidento Smetonos alėjos pusele bus prie pastato pastogė publikai nuo lietaus ir darganų pasislėpti. Toks įrengimas bus pirmas Klaipėdoje”, – naujoves pristatė laikraštis.

Pirmam ir antram aukšte buvo numatyti 4, 5 ir 6 kambarių butai, pastogėje – kiek mažesni.

Pastatą suprojektavo miesto patarėjas architektas Paulis Giesingas ir architektas Karlas Baxmann. Mūro ir staliaus darbus vykdė rangovas Domscheit.

„Darbus prižiūrįs arch. Karlas Baxmann nusiskundė mūrininkų stoka. Jei tokiu tempu eisiąs darbas, tai statyba galinti nusitęsti iki kitų metų rudens. Šiuo laiku prie statybos dirbą 40 darbininkų. Dabar jau statyba gerokai pasistūmėjusi priekin. Greit bus parterio sienos baigtos statyti. Ilgiausiai, berods, užtruko pamatų ir rūsio statyba. Tie darbai vasarą pradėti tęsėsi per visą rudenį”, – rašė „Vakarai”.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Statinio architektūroje susipynusios naujos ir retrospektyvinės tendencijos. Dalis pastato (iš Liepų gatvės pusės) be pirmojo aukšto, pakelta ant kvadratinių iš klinkerinių plytų išmūrytų stulpų, kad galėtų praeiti pėstieji; taigi iš dalies įgyvendinta prancūzų architekto Le Korbiuzjė idėja – „namas ant stulpų”. Plytiniai laiptuoti frontonai ir po jaus išmūryti reljefiniai rombiški elementai perimti iš šiaurietiškosios gotikos. Galbūt architektas ieškojo medžiagų ir spalvų ryšio su kitais neogotikiniais miesto pastatais, o gal norėjo pabrėžti statinio „vokiškumą”. Virš fronoto, centre, pritvirtintas metalinis ažūrinis stilizuotas Klaipėdos herbas. Nors stokodamas stilistinės vienovės, taupomosios kasos pastatas originalus, proporcingas, pabrėžia kvartalo kampus. Be to, kompoziciniu požiūriu jis atsvėrė kitoje Liepų gatvės pusėje stovėjusį išvaizdų namą su kino teatru ir kitoje Herkaus Manto gatvės pusėje – Zyberto leidyklos ir spaustuvės kompleksą (leidyklos pastatas per Antrąjį pasaulinį karą buvo apgriautas, vėliau perstatytas)”, – rašė J. Tatoris.

Sovietmečiu šiame pastate įsikūrė telefono-telegrafo skyrius bei Žuvies pramonės ministerija, vaistinė, o nepriklausomybės priešaušryje čia įsikūrė laikraščio „Mažoji Lietuva”, vėliau – „Vakarų ekspresas” redakcijos, įsikūrė čia ir Mokesčių inspekcija.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.


    2020-11-21

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt