P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Iš traukinio iškrito jame pagimdytas kūdikis

Avatar

Martynas Vainorius
2020-11-22


Tarpukario lapkričio mėnesiai Klaipėdos krašte atnešė ne tik netektis, bet ir išskirtinį įvykį Kalotės geležinkelio stotyje – čia gimusi mergaitė tapo tikru laimės kūdikiu.

Apie šiuos ir kitus to meto nutikimus toliau pasakoja rašinių ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Įstatymas emigrantams

1929 m. lapkritį „Klaipėdos krašto valdžios žinios” paskelbė Emigracijos įstatymą. Jame buvo numatyta, kad verstis gabenimu užsienin emigrantų teturi teisę emigracijos įstaigos. Jas buvo leista steigti atskiriems asmenims ir turinčioms teisę Lietuvoje veikti bendrovėms.

Leidimus steigti tokias įstaigas arba jų skyrius įstatymas pavedė išduoti vidaus reikalų ministrui, o Klaipėdos krašte tokie leidimai skyriams būdavo išduodami Klaipėdos krašto gubernatoriaus, vidaus reikalų ministeriui sutikus.

Išeivybės biuras „Susisiekimas“ veikė 1927–1940 m. Jis buvo užsienio garlaivių bendrovių generalinė atstovybė Lietuvoje. Biuro tikslas buvo išeivių gabenimas į užsienio šalis. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Vitalija Kasperavičiūtė savo daktaro disertacijoje „Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1918-1940 m.” rašo, kad 1920-1922 m. emigracijos procesas Lietuvoje buvo visiškai nevaldomas – nebuvo jokių įstatymų, kontroliuojančių laivų linijų emigracijos biurų veiklą, nebuvo ir jokios valstybinės įstaigos, kuri kontroliuotų ir rinktų informaciją apie tokius biurus ir agentūras. Galiausiai 1922 m. liepą buvo priimtas Išeivybės įstatymas, kuriame buvo numatyta, kad leidimus steigti išeivybės biurus ar jų skyrius išduos vidaus reikalų ministras Ministrų kabineto nutarimu. Tačiau šis įstatymas nenustatė valstybės politikos emigracijos atžvilgiu, nevaržė ir neribojo emigracijos.

„1926 m. po perversmo atėjus į valdžią tautininkams, šiek tiek pasikeitė požiūris į emigraciją ir emigrantus. Nerimauti vertė didžiuliai emigruojančiųjų srautai ir su tuo susiję finansiniai nuostoliai bei tam įtakos turėjo tautininkų deklaruota tautos vienybės idėja. Iki 1927 m. emigracija iš Lietuvos nebuvo sutvarkyta, nors realiai veikė 1922 m. Išeivybės įstatymas, tačiau biurai bei laivininkystės bendrovės jo beveik nesilaikė, apgaudinėjo emigruojančiuosius, slėpė mokesčius nuo valstybės, vyriausybė nekontroliavo išvykstančiųjų pervežimo, o naujuose emigracijos centruose Pietų Amerikoje nebuvo netgi lietuviškų atstovybių. <…> Valstybės politikai suvokė, kad pribrendo reikalas keisti Išeivybės įstatymą nauju, jį tobulinti, griežtinti emigracijos biurų veiklos priežiūrą”, – rašė V. Kasperavičiūtė apie tai, kodėl gimė Emigracijos įstatymas.

Anot jos, naujasis įstatymas ne tik buvo dvigubai didesnės apimties už Išeivybės įstatymą, bet buvo rengiamas pasiremiant ir kai kurių kitų Europos šalių patirtimi, savo įstatyminėje bazėje turėjusių panašius teisės aktus. Jis galiojo iki pat sovietų okupacijos.

Valgė brangesnes silkes

Nusprendusiems pasilikti gimtinėje 1937-ųjų lapkritį reikėjo susitaikyti su tuo, kad teks valgyti brangesnę silkę, atgabenamą iš Ūkanotojo Albiono.

„Šią savaitę keli laivai atvežė į Klaipėdą didelį kiekį rudens gaudymo angliškų silkių. Pažymėtina. kad pavasarį ir vasarą mūsų rinka buvo užkariavusios olandų silkės. Tiek įpakavimu, tiek sūdymu olandų prekybininkai jau sugebėjo prisiderinti prie mūsų rinkos reikalavimų, o kokybe olandiškos silkės mažai kuo tesiskiria nuo angliškų. Olandiškos silkės yra žymiai pigesnės: vidutiniškai jųjų statinė kainavo apie 50 Lt, o angliškos šiuo metu parduodamos po 70-80 Lt. Tik visa bėda, kad olandui iš mūsų mažai ką teperka, tai jų pigios silkės tik padidina pasyvų su Olandija prekybinį balansą, ir kaip tenka patirti, daugiau jų neįveš”, – nelinksmą klaipėdiečių ir likusios Lietuvos gyventojų piniginėms žinią pranešė „Vakarai”.

1923–1935 m. su Lietuvos vėliava plaukiojęs krovininis garlaivis „Stephanie“ parplukdydavo ir silkes.  Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Lygiai po metų šio laikraščio paskelbta žinia patvirtino, kad Klaipėdos ir šalies rinkoje toliau karaliavo angliškos silkės, o didesnė jų kaina, atrodo, kad nebuvo sumažinusi paklausos.

„Norvegų laivas „Odda” iš Anglijos atvežė 6500 statinių silkių. Laivas sustojo ties „Lietūkio“ sandėliais ir silkes iškrauna tiesiai į vagonus. Čia Klaipėdoje tų silkių bus palikta maža dalis, o likusios bus išsiųstos į kraštą. „Lietūkis“ yra užsakęs iš Anglijos dar vieną transportą silkių, per 300 statinių, kurios laukiamos sekančią savaitę. Kadangi silkių pareikalavimas yra nemažas, tad buvo prašyta tą transportą padidinti. Iš viso į Lietuvą per metus importuojama per 70 000 statinių”, – 1938 m. skelbė „Vakarai”.

Kitame lapkričio numeryje šis laikraštis skelbė, kad „paskutiniu laiku įvežama gana daug silkių”. Visos jos tais metais buvo atgabenamos iš Didžiojo Jarmuto uosto – vien per paskutinėmis dvi savaitėmis atvežta per 1000 tonų silkių.

Vietinę žuvį apdirbdavo uoste

Tą rudenį „Vakarai” aptarinėjo ir vietinės žuvies perdirbimo pramonės reikalus – laikraštis informavo, kad bus praplečiami tuometinio Žvejybos uosto teritorijoje (dabar – Klaipėdos jūrų krovinių kompanija) buvusios bendrovės „Žuvis“ pastatai.

„Ji neseniai iš Uosto Valdybos išnuomojo 3500 kv. m sklypą, dabar griauna tame sklype buvusius keturis pastatus ir pradės plėsti savuosius, pristatydama prie jų naujus. Prie nugriovimo darbų dirba 60 darbininkų. Statybos darbus vykdys Žemės Banko Klaipėdos skyrius”, – rašė laikraštis.

Anot jo, statomame 80 metrų ilgio, 20 m aukščio ir 22 m pločio fabrike bus gaminami žuvies konservai ir marinatas, bus žuvų ir žvejybos reikmenų krautuvės ir 4000 centnerių žuvies šaldytuvai.

Laikraštis rašė, kad statybos vyko ana sudėtingomis sąlygomis – pamatai turėjo atsidurti žemiau vandens horizonto, todėl iškastoji vieta greit prisipildo vandeniu, kurį dieną ir naktį reikėjo pumpuoti.

„Žuvies perdirbimo fabrikas statomas prie senojo pastato. Abu pastatai susilies ir sudarys vieną pastatą. Dabartinis fabrikas bus visai perstatytas ir jame tilps šaldytuvai. Dabartiniuose šaldytuvuose žuvies galėjo tilpti iki 1000 centnerių, o naujose tilps iki 4000 centnerių. <…> Dviejų aukštų patalpose bus įrengta didelė 250 kvadratinių metrų salė, skirta žuvų konservavimui ir marinadai, mažoji salė bus įrengta antrame aukšte. Taip pat antrame aukšte bus įrengtos ir kitos patalpos, susijusias su žuvies konservavimu ir marinada, etiketų kambarys, pakavimo ir kiti. Pirmame aukšte vyks žuvų apdirbimas, skrodimas, valymas ir t. t. Čia bus džiovykla ir rūkykla, žuvų pakavimas ir jos ekspedicija bei priėmimas. Čia bus sutalpintos ir įvairios mašinos, bus įrengta užšaldymo patalpa. Naujas fabrikas turės ir liftą. Tuose pat namuose bus atidarytos dvi didelės krautuvės, iš kurių vienoje bus parduodama žuvis, konservai, marinada ir žuvies išdirbiniai. Antroje krautuvėje bus pardavinėjami žvejų reikmenys. Fabrikui bus duota maksimali šviesa, todėl jo visi langai bus didelio formato. Be to, centriniame fabriko pastate, antrame aukšte tilps ir fabriko kontora, kuri bus erdvi ir atitiks fabriko reikalavimams. Be to, rūsyje darbininkams bus valgykla, prausykla ir kiti patogumai”, – rašė laikraštis apie inžinieriaus Arno Funko suplanuotas daugiau nei pusę milijono vertės statybas, kurios turėjo baigtis 1939 m. rugpjūtį.

Pasak laikraščio, žuvies konservų ir marinadų suvartojimas yra didesnis nei šviežios, rūkytos ir šaldytos žuvies, todėl ir buvo nuspręsta vykdyti tokią investiciją, o keli žuvies konservavimo ir marinavimo specialistai buvo išsiųsti pasitobulinti užsienyje.

Tačiau, anot istoriko Juliaus Žuko, kai kurie užsienyje nupirkti įrengimai Klaipėdą pasiekė jau tik po krašto aneksijos.

Bendrovė „Žuvis” buvo įsteigta 1934 m. didele dalimi kapitalo prisidėjus Finansų ministerijai. Ji iš pradžių turėjo tik 17 rūkyklų.

Įmonė plėsdavosi etapais. Vieną iš jų „Vakarai” buvo aprašę ir 1936-ųjų rudenį.

„Prie tokių sąlygų įmonė negalėjo tinkamai suorganizuoti žuvies pardavimo, nes dažnai negalėdavo išpildyti rimtų, didelių užsakymų ir toki klijentai neretai dingdavo kai vieną kitą kartą jų užsakymas nebūdavo išpildomas. Tam svarbiausia kliūtis ir buvo šaldytuvų įmonėje neturėjimas. Visa tai turint omenyje, įmonės vadovybė ir kitos, tuo suinteresuotos vietos, dėjo pastangų kad įmonėje būtų įrengti šaldytuvai. Tai ir buvo padaryta. Padidintas bendrovės kapitalas, nupirkta šaldytuvams reikiami įrengimai, mašinos ir štai, šiomis dienomis pradėjo veikti naujieji šaldytuvai. Jau ilgam laikui sušaldyta daug ungurių, o praeitą trečiadienį sušaldyta ir didesnis kiekis lydekų. Žuviai sušaldyti vartojamas vienas iš praktiškiausių, taip vadinamas Oteseno būdas. Vyksta maždaug toks procesas. Cementinis baseinas pripildytas vandens su stipriu druskos mišiniu, kad vanduo nesušaltų, nes jis būna iki -16° C. Mechaniniu būdu visas skiedinys judinamas, vanduo kunkuliuoja. Į vandenį metalinėse dėžėse, kurios yra skylėtos, sudedamos žuvys. Per dėžių skyles kunkuliuodamas vanduo judina žuvis ir neleidžia joms sušalti į krūvą. Tokiu būdu, iki dviejų valandų, žiūrint žuvų didumo, jos sušaldomos. Išėmus iš vandens žuvys būna apšalę ledo glazūrą ir tokiame stovyje jas dar tinkamai priruošus, padedamos į kameras, kuriose temperatūra siekia nuo -12 iki -16° C šalčio. Šitokiame stovyje kamerose žuvys gali stovėti keletą mėnesių ir kiekvienu laiku į rinką gali būti išduotos visiškai šviežios. Šis žuvies užšaldymo būdas nekeičia nei žuvies skonio, nei kitų šviežios žuvies ypatybių”, – rašė laikraštis.

„Viktorija” tapo didesnė

Paskutiniaisiais Lietuvos valdymo metais smarkiai plėtėsi ne tik Klaipėdos pramonė.

1937 m. lapkritį „Vakarai” pranešė, kad buvo galutinai nuspręsta padidinti „Viktorijos“ viešbutį pristatant prie esamų trijų aukštų dar du.

„Viktorija” iki rekonstrukcijos. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

„Šiomis dienomis viešbučio direktorius p. Dargis tarėsi su akcininkais dėl statybos, kuri jau šį rudenį, jei tik leis oras bus pradėta. Padidinus, vienbutis turės 103 kambarius (dabar turi 51). Kambariai bus moderniškai įrengti, iš jų apie 20 bus su voniomis. Be to, bus padidintus vestibiulis, įrengtas elektrinis liftas. Visa statyba kaštuos apie 300 000 Lt”, – rašė laikraštis.

Pasak J. Žuko, daugumą viešbučio akcijų nuo ketvirto dešimtmečio pradžios valdė valstybė – prieš tai jis, kai buvo valdomas žymių vietinių verslininkų, buvo pradėjęs dirbti nuostolingai.

Rekonstrukcija netruko ilgai – 1938 m. birželį „Vakarai“ pranešė, kad „vienintelis lietuviškas viešbutis Klaipėdoje „Viktorija” žymiai pakeitė savo vaizdą“.

„Galimas dalykas, kad ateity viešbutis bus dar praplėstas, nes pagal miesto gatvių pertvarkymo planą Prezidento Smetonos alėja (dabar – Liepų gatvė, autor. past.) būsianti pailginta uosto link. Tada šalia dabartinio viešbučio pastato atliks tam tikras plotas, ant kurio bus galima dastatyti dalį viešbučio. Tada čia būtų įrengta kavinė su nuolatiniu orkestru. Reikia pabrėžti, kad ,,Viktorijos“ viešbutis dabartiniu metu bus Lietuvoje didžiausias“, – tada rašė laikraštis.

Mirė iškilus mokytojas

„Viktorijos“, kuri nuolat buvo ne tik aukštų svečių apsistojimo, bet ir visokiausių pobūvių vieta, rekonstrukcijos pabaigos sulaukti jau nebepavyko vienam iškiliam klaipėdiečiui – 1937 m. „Vakarai” pranešė, kad lapkričio 19 d. miesto kapinėse (dabar – Skulptūrų parkas) palaidotas Luizės gimnazijos mokytojas dr. Jurgis Storosta, žymaus filosofo Vydūno brolis.

Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogai. Pirmoje eilėje iš kairės: Jonas Valaitis, dr. Mayer, Adomas Brakas, gimnazijos direktorius Kazimieras Trukanas, Martynas Purvinas, šalia jo – dr. Jurgis Storosta. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Prisirinko pilna Luizės gimnazijos salė velionies giminių, pažįstamų, susirinko kolegės mokytojai ir jo mokiniai atiduoti paskutinės pagarbos ir atsisveikinti. Juodas karstas skendėjo rausvų ir baltų chrizantemų krūvoje. Vyskupas Obereigner atliko laidotuvių pamaldas ir pasakė pamokslą, kuriame nušvietė velionies kilnią ir gailestingą širdį, nes Storosta užjautė vargius, šelpė reikalingus pagalbos. Jis daugiau gyveno dėl kitų, o ne dėl savęs. Su mirusiu broliu atsisveikino ir Dr. Vydūnas, pasakydamas lietuviškai ir vokiškai atsiskyrimo žodžius. „Mirtis, – kalbėjo Dr. Vydūnas, – yra tartum koks žaibas, kuris nušviečia praėjusi žmogaus gyvenimą, Jis gimė ir gyvendamas susivokė laike, erdvėje ir daiktuose, jis gliaudė gyvenimo klausimus. Mudu abudu ėjome universitetus, ieškodami amžinosios tiesos. Tų tiesų ieškojome iki paskutinių dienų. Dar šio mėnesio 6 d. kai brolis mane lydėjo į geležinkelio stotį, mudu kalbėjomės apie gyvybės ir mirties paslaptį. Mudu žinojome, kad mirtis tėra tik Pasikeitimas. Mes gyvename amžinybėje, todėl nėra jokio persiskyrimo ir mes tebegyvename dabar ir gyvensime toliau. Visi mes gyvename Jame, kuris vadinasi Dievu, ir nesiliausime gyvenę”, – rašė „Vakarai”.

Pasak laikraščio, 65-erių sulaukusio J. Storostos karstą į kapines lydėjo didelis būrys žmonių.

Klaipėdos krašto mokytojų seminarijos auklėtiniai ekskursijoje po Čekoslovakiją. Prie sienos viduryje sėdi grupės vadovas seminarijos mokytojas Jonas Storosta. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Velionis Luizės gimnazijoje (dabar – Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centras) mokytojavo nuo 1925-ųjų. Jis buvo vokiečių kalba parašęs Lietuvos istoriją, kuri buvo naudojama Klaipėdos krašto vokiškose mokyklose.

Laimės kūdikis

Tą patį 1937-ųjų lapkritį į šį pasaulį šalia Klaipėdos, Kalotėje, viena nauja gyvybė atėjo tokiomis išskirtinėmis sąlygomis, kad mažylę tikrai galima vadinti laimės kūdikiu.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Lapkričio mėn. 13 d. pravažiavus kretingiškiam traukiniui-automatrisai pro Kalotės stotį Klaipėdos link, šalia geležinkelio rado nuogą moteriškos lyties naujagimį. Tuojau apie šį nepaprastą radinį buvo pranešta Klaipėdos geležinkelio policijai. Rastasis kūdikis buvo parsiųstas į Klaipėdą, kur padėtas Raudonojo Kryžiaus ligoninėn. Paaiškėjo, kad gimimas įvykęs automatrisoj. 16.10 val. tuo traukiniu važiavo nekuri Kretingos apskr. Darbėnų valsč. Grušlaukių kaimo gyventoja p-lė Zofija Daukšaitė, 25 metų amžiaus. Keleivė pagimdė automatrisoj kūdikį, kuris matomai per išeinamos vamzdį iškrito. Kūdikio motina, pravažiavusi tarpūstotį, išlipo iš traukinio ir pėsčia ėjo savo naujagimio ieškoti. Kūdikio motina ir stebuklingu būdu likęs kūdikis paguldyti į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kur abu sveiksta. Kūdikis žvalus ir auga”, – rašė „Vakarai”.

Dabar lieka tik bandyti įsivaizduoti, kaip gi susiklostė taip stebuklingai išgyvenusios mergytės likimas….


    2020-11-22

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt