Kaip jau tapo įprasta, baigiantis Seimo kadencijai pranešama, jog bus mokamos išeitinės išmokos į Seimą nebeišrinktiems Seimo nariams. Tokioms išmokoms Seimo kanceliarija buvo rezervavusi apie 1,5 mln. eurų, o prireikė 1,1 mln.

Lyg ir būtų galima džiūgauti: sutaupyta 0,4 mln. eurų. Tiesa, tuo pačiu užsimenama, jog „vengusiems atostogauti“ Seimo narių padėjėjams ir
patarėjams už nepanaudotas atostogas teks išmokėti ne planuotus 0,4 mln. eurų, o 0,8 mln. eurų. Taigi, vadinamojo sutaupymo kaip nebūta.

lrs.lt nuotr.

Koks apskritai yra nebeišrinktiems Seimo nariams mokamų išeitinių išmokų teisinis pagrindas?

Seimo struktūrą ir darbo tvarką, o taip pat Seimo narių išeitinių išmokų klausimus reguliuoja Seimo statutas, kuris turi įstatymo galią (žr. Konstitucijos 76 straipsnį). Seimo statutą priima Seimas, prezidentas jo negali nei tvirtinti, nei vetuoti.

Akivaizdu, jog Seimo nariai turi didelę laisvę nustatyti sau palankias darbo sąlygas, išmokų tvarką ir t. t.

Seimo statuto 15(5) straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog nutrūkus Seimo nario įgaliojimams Konstitucijos 63 straipsnio 1 punkte numatytais atvejais (kai pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas) ir 4 punkte numatytais atvejais (teismas pripažįsta jį neveiksniu), jam išmokama išeitinė išmoka, kurios dydis yra tiek vidutinių mėnesinių Seimo nario atlyginimų, kiek metų nepertraukiamai truko jo kadencija Seime, bet ne mažesnė kaip 2 ir ne didesnė kaip 6 vidutinių mėnesinių Seimo nario atlyginimų dydžio išeitinė išmoka.

Turbūt visi sutinka, jog Seimo nario darbo vieta (kadencija) yra terminuota, jos trukmė yra 4 metai (arba trumpesnė, jeigu Seimo narys renkamas į prieš kadencijos pabaigą atsilaisvinusią vietą vienmandatėje apygardoje), ir visi kandidatai į Seimą puikiai supranta, jog pretenduoja į terminuotą darbo vietą. Užtat visai logiška būtų palyginti, kokios išeitinės išmokos mokamos tiems darbuotojams, kurių darbo santykius reguliuoja Darbo kodeksas, o taip pat ir valstybės tarnautojams, kurie eina pareigas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.

Darbo kodekso 69 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, jog jeigu darbo santykiai pagal terminuotą darbo sutartį tęsiasi ilgiau kaip 2 metus, darbo sutarčiai pasibaigus suėjus terminui, darbuotojui išmokama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Valstybės tarnybos įstatymas irgi nėra labai dosnus išeitinių išmokų. 48 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pasibaigus įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo kadencijai (51 straipsnio 1 dalies 5 punktas) jam nepriklauso jokia išeitinė išmoka, o kai pasibaigia politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas pasirinkusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai (51 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tai tokiu pagrindu atleistam iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (MVDU) dydžio išeitinė išmoka mokama tuo atveju, jeigu valstybės tarnautojas ėjo pareigas ne mažiau kaip pusę kadencijos.

Tiesa, įsigaliojus įstatymo pakeitimams, nuo 2021 metų pensinio amžiaus sulaukę ir dėl to atleidžiami valstybės tarnautojai galės gauti 2 mėnesių išeitinę išmoką. 

Atitinkamos pataisos galioja (ar galios) Vidaus tarnybos, Specialiųjų tyrimų tarnybos bei Krašto apsaugos sistemos pareigūnams, taip pat diplomatams, prokurorams ir kt., tačiau žinant, jog pastarieji teisės aktai taikomi sąlyginai nedidelei dirbančiųjų daliai, išsamiau nagrinėjami jie nebus.

Akivaizdu, jo Seimo nariai sau yra pasiskyrę akivaizdžiai didesnes išmokas, nei yra nustatę likusiai visuomenės daliai. Deja, kalbėti apie solidarumo ar lygybės principus turbūt neverta.

Reikėtų turėti omenyje ir tai, jog Seimo nario atlyginimas apie 2,5 – 3 kartus viršija vidutinį atlyginimą Lietuvoje

Tad 6 vidutiniai mėnesiniai Seimo nario atlyginimai, atskaičius mokesčius, sudaro daugiau nei 14000 eurų. Vidutinis Lietuvos pilietis, norėdamas užsidirbti tokią sumą, turi dirbti beveik pusantrų metų.

Deja, negirdėti prezidento Gitano Nausėdos pasisakymų šiuo klausimu. Nemanau, jog prezidento deklaruojama Gerovės valstybės vizija dera su tokiomis didelėmis išmokomis valdžios atstovams.

Taigi, vadovaujantis analogija ir tuo, jog Seimo nariams nėra taikomi apribojimai dėl pensinio amžiaus, būtų galima Seimo statute nustatyti, jog Seimo nariui, nebeišrinktam į Seimą ir Seime išbuvusiam ilgiau kaip 2 metus, turėtų būti išmokama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Tokiu būdu beveik visi nebeišrinkti Seimo nariai (išskyrus dirbusius iki dvejų metų) gautų vienodą vieno mėnesio vidutinio atlyginimo dydžio išmoką.

Bet galbūt toks į Seimą nebeišrinktų Seimo narių išskyrimas iš visuomenės turi tam tikrą pagrindą?

Paieškokime, kaip argumentuojamas šių sąlyginai didelių išmokų skyrimas nebeišrinktiems Seimo nariams.

Dažnai sakoma, jog tokio tipo didelės išmokos buvusiems parlamento nariams yra daugelyje Europos ar pasaulio valstybių. Taip, bet neužtenka konstatuoti, jog yra: norisi žinoti, koks yra tų išmokų tikslas.

Teigiama, jog buvę Seimo nariai esą nelabai pageidaujami darbo rinkoje, jiems sunku susirasti kitą darbą.

Teigiama, jog darbdaviai vertina jų partinę priklausomybę, tam tikrus sprendimus. Sunku vienareikšmiškai atsakyti, ar tai tiesa, bet juk į Seimą prievarta nieko nevarė. Galbūt verta prisiminti liaudišką patarlę: bijai vilko, neik į mišką. Kitaip tariant, bijai išeiti iš Seimo, neik į Seimą (į terminuotą darbo vietą).

Ne vien tik buvusiems Seimo nariams būna nelengva susirasti pageidaujamą darbą. Eilinių darbo ieškančių asmenų gyvenimo aprašymus darbdaviai irgi vertina labai priekabiai.

Štai ilgametis (jau buvęs) Seimo narys išeitinių išmokų buvimą bando pagrįsti teigdamas, jog senose demokratinėse valstybėse politikai yra saugomi. Vis dėlto, ne visai aišku, kas čia ką ir kaip saugo. Juk buvusiam Seimo nariui niekas netrukdo ir nesant Seime užsiimti politine veikla, ir visai nesvarbu ar jis susirado kitą darbą, ar ne, ar jam išmokėta didelė išeitinė išmoka, ar minimali. Politinė veikla daug nekainuoja. Bendravimas su žmonėmis, gilinimasis į problemas, idėjų generavimas, politinių pasiūlymų teikimas, straipsnių rašymas – tai yra (ar turėtų būti) įprastas politiko darbas, kuris turėtų vykti nepriklausomai nuo išeitinių išmokų egzistavimo.

Buvusiam parlamentarui netgi būtų naudinga kartais grįžti į įprastą gyvenimą, neatitrūkti nuo eilinių piliečių problemų, o sėkmingai dirbant politinį darbą už parlamento ribų padidėtų galimybės vėl būti išrinktam į Seimą.

Norėtųsi pabrėžti, jog parlamentas – tai ne pinigų ar privilegijų medžiotojų susibūrimo vieta.

Žinoma, Lietuvos politikų korpusas privalo profesionalėti. Tačiau profesionalumas politikoje – tai nėra dešimtmečius trunkantis buvimas Seime ar naudojimasis įvairiomis privilegijomis, įskaitant ir finansines.

Profesionalus politikas turi dirbti politinį darbą, galima sakyti, 7 x 24 režimu, nepriklausomai nuo to, ar jis yra kur nors išrinktas, ar ne.

Išmokomis politikų profesionalumo nenusipirksi, tačiau, deja, tokio tipo privilegijos gali tik dar labiau padidinti politikų atotrūkį nuo realybės.

Pavyzdžiui, vienas buvęs Seimo narys, pagrįsdamas išeitinių išmokų būtinumą, teigia, jog dirbdamas Seime, nieko nesusitaupė, kitas aiškina, jog reikia nupirkti anūkams telefonų. Tokie pasisakymai erzina visuomenę ir griauna Seimo, o gal net valstybės autoritetą.

Sutartinis visuomenės, prezidento, o galbūt ir kitų institucijų spaudimas, manyčiau, priverstų Seimą atsisakyti nuostatos mokėti dideles išeitines išmokas į Seimą nebeišrinktiems parlamentarams. Tai būtų mažas, bet tvirtas žingsnis link Seimo autoriteto atkūrimo, apie ką yra mėgstama dažnai kalbėti, bet, deja, nieko nedaroma.