„Uogienę galima išvirti net iš svajonės, jie į ją įdėsime vaisių ir cukraus”, – ši sparnuota lenkų rašytojo Stanislovo Ježio Leco frazė tapo atskaitos tašku pokalbyje su Klaipėdos kapitonais, kurie papasakojo, kuo gyvena šalies laivynas ir ar Lietuva turi galimybių atkurti kažkada buvusią stiprią jūrinę pramonę.

Nors nepriklausomybės priešaušryje Lietuva paveldėjo didžiulį žvejybos laivyną, paskutinis praėjusio šimtmečio 10-metis, kai kūrėsi jauna valstybė, chaotiškai vykstantis privatizacijos procesas šią ūkio šaką sužlugdė. Šiandien ji skaičiuoja paskutines savo gyvavimo dienas, o žvejai neturi didelių vilčių, kad kas nors gali keistis, kadangi paskutiniais dešimtmečiais susikaupė per daug problemų, kurios ne visada priklauso nuo žmogaus valios.

Konkurencija, nepalankios investicijos sąlygos, taip pat ir supratimo bei valstybės dėmesio žvejybos pramonei nebuvimas nulėmė įvykių baigtį.

Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla rengia aukštos kvalifikacijos kadrus. Palmiros Mart nuotr.

Panašiai reikalai klostėsi ir su prekybos laivynu – jis išliko sunkmečiu, bet neatlaikė 2000-ųjų: iš pradžių buvo privatizuota pelninga „Lisco” bendrovė, kurią perėmė danai, o prieš penkerius metus bankrutavo ir Lietuvos jūrų laivininkystė. Laivų sumažėjo keletą kartų ir šiandien Lietuva pagal šį rodiklį nusileidžia savo artimiausioms kaimynėms – Lenkijai, Latvijai, Estijai, nors prieš dešimtmetį dar pirmavo.

Visgi kai kas atsilaikė ir vis dar bando išsilaikyti. Šiandien su Lietuvos vėliava jūras skrodžia per 20 prekybinių laivų.

Jūrinių kadrų kalvė

Ir nors situacija šalies laivybos srityje nedžiugina, Lietuva turi ir kuo didžiuotis. Sėkmingos Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos veiklos dėka šalį drąsiai galima vadinti jūrinių kadrų kalve. Tai viena iš geriausių profilinių aukštųjų mokyklų Baltijos šalyse, rengianti aukštos kvalifikacijos specialistus: lietuvių laivų statytojai, laivų mechanikai, elektromechanikai dirba visame pasaulyje, užimdami aukštas pozicijas. Vien tik šiandien, apytikriais duomenimis, Lietuvos jūreivių registre yra apie 7 000 žmonių, didžioji jų dalis dirba užsienyje, bet gyvena Lietuvoje, stabiliai papildydami šalies biudžetą tvirta valiuta.

Petras Bekėža, Martyno Vainoriaus nuotr.

Beje, atlyginimai šioje svarbioje respublikai srityje keletą kartų viršija vidutinį atlygį šalyje. Net ir jauni jūreiviai, ką tik gavę diplomus, uždirba 1000-2000 eurų, o patyrę kapitonai gauna 8000 eurų ir daugiau. Yra ir tokių, kurių atlyginimas siekia 15-20 tūkst. eurų. Tai dažniausiai didžiuosiuose tanklaiviuose dirbantieji.

„Nežiūrint į visus sunkumus, galiu drąsiai teigti, kad Lietuva yra jūrinė valstybė, kadangi mes turime aukšto lygio specialistų ruošimo bazę. Jie yra  pageidaujami ir dirba visame pasaulyje. Be to, Lietuvoje rengiami ir specialistai karinėms jūrų pajėgoms, uosto įmonėms, įvairioms stividorinėms bendrovėms ir kt. O Klaipėdą, be abejonės, galima vadinti jūrinių kadrų kalve”, – sako Lietuvos jūrininkų sąjungos vadovas Petras Bekėža.

Skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių rankose

Jūrų kapitonas Mindaugas Bastakis – naujosios lietuvių jūreivių kartos atstovas. Kaip ir daugelis kitų, jis dirba užsienio kompanijoje ir dar išbandė politiko kelią.

Jo teigimu, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų rankose. Taip, šiandien laivynas gyvena savo gyvenimą, o valstybė nežino ir nesiima spręsti problemų, tačiau pakeisti šią situaciją galima, jei valdžios struktūrose atsiras kompetentingų specialistų. Tačiau šiandien nei Seime, nei Vyriausybėje ar profilinėse įstaigose iš esmės nėra žmonių, kuriais jūreiviai galėtų pasitikėti.

Valdininkai ir politikai yra toli nuo jūros, o paskutinysis iš jų, atstovavęs jūreivių bendruomenės interesams, buvo Vaclov Stankevič, pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigoje perėjęs dirbti į Užsienio reikalų ministeriją.

Mindaugas Bastakis

M. Bastakio teigimu, kritikuoti valdžią už vienus ar kitus prasižengimus galima ir reikia, tačiau tai nėra veiksmingiausias metodas – situaciją reikia keisti iš esmės, t.y. jūreiviams vėl turi būti atstovaujama įstatymų leidybos lygmenyje – Seime. Būtina, kad į Vilniaus politikų kabinetus įsisuktų šviežio jūrinio vėjo gūsiai.

„Kai mes kalbame apie laivyno sukūrimą, nereiktų galvoti, jog kalba eina tik apie didelio tonažo laivus. Tai gali  būti ir mažo tonažo laivai, tačiau galimybė atgaivinti šią pramonės šaką slypi finansavimo įsisavinime. Yra įvairių  Europos Sąjungos (ES) programų, tam skiriančių lėšas. Reikia tik sugebėti tinkamai pasinaudoti esamomis galimybėmis, tačiau jei šiandien paklaustume Vyriausybės apie šalies jūrinę strategiją, vargiai sulauktume atsakymo. Nes šiuo metu jos tiesiog nėra, kaip ir nebuvo ankstesnių dviejų Vyriausybių programose. Anksčiau dar buvo galima tikėtis Stankevič  pagalbos, tačiau 2008 metais keičiantis valdžiai visas įdirbis dingo ir mes ėmėme ristis žemyn”, – sako jis.

M. Bastakio teigimu, geografinė šalies padėtis ir regioniniai ypatumai įpareigoja mąstyti apie būtinybę vystyti jūrinį potencialą. Kaip pavyzdį jis paminėjo Europos šalis ir net kaimyninę Latviją, kurioje situacija kur kas geresnė nei Lietuvoje.

„Jūrinė industrija tapo tokių šalių, kaip Danija, Nyderlandai, kurios savo plotu artimos Lietuvai, sėkmės garantu. Danijoje veikia didžiausios laivybos kompanijos pasaulyje. Olandijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Švedijoje puikiai išvystytas laivynas. Galima pastebėti tam tikrą dėsningumą, jog geriausiai  ekonomiškai išsivysčiusios šalys yra tos, kurios turi išėjimą į jūrą ir kurios iš jūros gauna didelius dividendus. Jūrinis sektorius daro įtaką visai šalies ekonomikai. ES sukurtos vadinamosios Mėlynosios ekonomikos programos  leidžia naudotis šios krypties vystymo resursais”, – pasakoja kapitonas.

Šis procesas, jo teigimu, nėra paprastas, bet įgyvendinamas. Pirmiausia valdžia turi sukurti jūrinę strategiją, remdamasi minėtomis ES galimybėmis. Valstybė turi sukurti naudingą aplinką, motyvuoti privatų sektorių vystytis šia kryptimi: jei mes išmokime naudotis vandens resursais, akumuliuoti visą jūrinę pramonę – laivybą, energetiką, turizmą, galėsime disponuoti pakankamai didelėmis pinigų sumomis, įsitikinęs kapitonas.

Jėga – vienybėje

Vaclov Stankevič. Martyno Vainoriaus nuotr.

Tuo metu buvęs Seimo narys V. Stankevič irgi mano, jog Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, pozicijų stiprinimas bei nuoseklus laivų, plaukiojančių su nacionaline vėliava, skaičiaus didinimas – įgyvendinamas uždavinys. V. Stankevič – tolimojo plaukiojimo kapitonas, iš diplomatinės tarnybos grįžęs į savo Alma Mater, kuriai šiuo metu ir vadovauja.

„Nežiūrint visų praradimų  ir neįveiktų uždavinių per tuos 30 metų Lietuvoje pavyko išsaugoti keletą iki šių dienų veikiančių jūrinių kompanijų. Jos nebankrutavo, išsilaikė pasaulinėje rinkoje. Kodėl valstybei nepadėjus joms sustiprinti savo padėties, jas subsidijuojant? Galiausiai pelną juk gaus visi, o valstybė sustiprins savo prarastas jūrines pozicijas. Žingsnis po žingsnio galima daug ko pasiekti, svarbu tik žinoti, ko mes norime, ir turėti konkretų veiksmų planą”, – mano jis.

Tačiau P. Bekėža tvirtina, kad laivyną stiprinti reikia ES finansų pagalba.

„Lietuvoje valstybė laivybos kompanijas gali palaikyti, vadovaudamasi ES pagalbos jūriniam transportui rekomendacijomis. Tiesiogiai subsidijuoti laivybos kampanijų valstybė neturi teisės. Galima sudaryti palankesnes sąlygas kompanijoms ir jūreiviams, pavyzdžiui, įstatymais tobulinant mokesčių sistemą ar naudotis kitomis lengvatomis, vadovaujantis ES  rekomendacijomis”, – teigia jis.

Tuo metu buvęs Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos vadovas, profesorius Viktoras Senčila mano, kad visi turi dirbti savo darbą. Verslininkai turi užsiimti verslu, uostininkai – uostu, politikai – politika. Valstybė turi padėti, o geriausia pagalba – netrukdyti dirbti.

Viktoras Senčila. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Viena iš valstybės funkcijų – teisinės bazės, kuri būtų palanki investicijoms  ir verslo vystymui, sukūrimas. Tautinės laivybos vystymo palaikymas palankių įstatymų kūrimu – būtinybė, o subsidijavimas, mano nuomone, abejotinas reikalas (…) Kalbant apie laivybos ateitį, jo lyginimas su 1918 ar 1990 metais yra nulemtas nostalgijos. Istoriją turime gerbti, bet gyventi privalome naujoje realybėje. Tai yra sėkmės pagrindas”, – tvirtina  profesorius.

Panašaus požiūrio laikosi ir jūrų kapitonas Denisas Legenzovas. Jis mano,  jog geranoriškos pastangos atgaivint laivyną – tai labiau romantiški pamąstymai nei blaivus situacijos vertinimas. Šiandien įsiveržti į jūrinių pervežimų sritį – sunkus uždavinys.

„Iš tiesų valstybė galėtų padaryti daugiau, tačiau nedarys, kadangi ši sritis nėra prioritetinė. Laivyba – labai nuostolingas verslas, o valdžia net nesugeba palaikyti žvejų. O į klausimą apie laivyno didinimą noriu atsakyti klausimu: ar verta tai daryti? Šiandien rinka jau pasidalinta, naujas žaidėjas praktiškai neturi šansų išstumti didesnių konkurentų. Sausakrūvių pervežimus pasidalinę graikai ir arabai. Konteinerių pervežimuose vargai įmanoma konkurencija su MAERSK ar MSC, keltų irgi kol kas pakanka”, – teigia kapitonas, pabrėžęs, kad jūreivių palaikymas – tiesioginė būtinybė ir pareiga, tačiau investuoti į naujos kompanijos sukūrimą būtų labai rizikinga valstybei, nelabai turinčiai supratimo, kas tokia yra jūra.