Buvau pakviestas į Ekonomikos komiteto posėdį pasisakyti Viešojo tarpmiestinio transporto klausimu. Nors jau turėtume priprasti prie nueinančios valdžios buldozeriu stumiamų klausimų, tačiau aš vis dar nustembu, kaip skubama priimti visus klausimus naudojantis neva tai skubos tvarka.

Lietuvoje yra susiklosčiusi situacija, kuomet be didelių diskusijų norima iš esmės pakeisti visą šalyje egzistuojančią keleivinio tarpmiestinio (tolimojo susisiekimo) transporto rinką, esmingai perbraižant keleivinio transporto maršrutų tinklą, įvairiais kriterijais remiantis galimai paliekant apie 60 maršrutų iš dabar egzistuojančių daugmaž 360.

Labiausiai liūdina ir stebina Konkurencijos tarybos įpareigojimas nutraukti šiuo metu galiojančias visas keleivių vežimo sutartis net su 42 vežėjais.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Lietuvoje iki šiol egzistavo tokia sistema, kuomet kažkada sudarytos sutartys, nesant esminių pažeidimų ir abiems šalims sutinkant, būdavo tęsiamos. Suprantu ir kitos pusės argumentus dėl vežėjų parinkimo visiškai kitu konkurencingu būdu, LR Viešųjų pirkimų įstatymo numatyta prasme.

Abu būdai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų aspektų, tačiau iš esmės tai yra dvi skirtingos koncepcijos.

Esant poreikiui esmingai keisti sistemą, visgi pokyčiai, mano asmenine nuomone, turėtų būti atliekami ne aklai interpretuojant teisės aktų nuostatas, kaip šiuo atveju pasielgė Konkurencijos taryba, įpareigodama nutraukti sutartis viduryje jų galiojimo, o ieškant būdų logiškam, prognozuojamam, gerai išdiskutuotam ir palaipsniui perėjimui tarp sistemų.

Taip, Konkurencijos taryba formaliai yra teisi, tačiau įvertinant tai, kad dabartinė sistema egzistavo ne vieną dešimtmetį, sprendimai neturėtų būti skuboti, drastiški, atliekami viduryje galiojančių sutarčių.

Pasakiau tai, kam pritarė ir komiteto nariai – negalima nutraukti sutarčių vidury jų galiojimo termino. Juolab kad ir argumentai ne tokie jau ir tvirti.

Nutraukus šias sutartis daug žmonių ne tik neteks galimybės sklandžiam judėjimui visoje Lietuvoje, tačiau tai taip pat sukels labai daug nepatogumų keliaujantiems žmonėms, turintiems judėjimo negalią. Jau nekalbame apie milžiniškus nuostolius, kuriuos patirs vežėjai.

Taip, teisėje egzistuoja teisėtų lūkesčių principas, kuriuo remiantis galimas nuostolių išieškojimas iš valstybės, t.y. už skubotus veiksmus, įrodžius, kad nutraukus sutartis vidury jų galiojimo buvo patirti finansiniai nuostoliai, jie bus išieškoti ir nukentės ne kas kitas, o mes visi, mokesčių mokėtojai, kurių bendrai į biudžetą suneštomis lėšomis tokie nuostoliai galimai turėtų būti kompensuojami.

Reikalinga įvertinti ir tai, kad konkurencingos procedūros organizaciniai aspektai užtruktų – apie būsimus viešuosius pirkimus ne vėliau kaip prieš metus turėtų būti pateikiama informacija specialiuose leidiniuose, nesant skundų daugmaž iki 4 mėnesių užtruktų pačios pirkimų procedūros, papildomai galima tikėtis ir termino pagal konkurso sąlygas vežėjams įsigyti ir pagal konkursų sąlygas paruošti transportą darbui, taigi, turėtume daugmaž 2 metų periodą, kurio metu vargu ar pavyktų išvengti chaoso ir, matyt, egzistuotų poreikis įvairių laikinų sutarčių sudarymui, tam, kad būtų užtikrintas gyventojų mobilumas.

Esu dėkingas komiteto pirmininkui Kaziui Starkevičiui, kad mane pakvietėte, džiaugiuosi, kad klausimus komitetas nagrinėja plačiai ir nevienašališkai, išgirsdamas ekspertus ir situaciją išmanančius žmones. Mūsų darbas yra pastebėti ir užkirsti kelią neišdiskutuotiems sprendimams, kurie dažniausiai lemia ne tik nepatogumus vartotojams, bet ir finansinius nuostolius.