Romas Karmazinas: „Kapitonas – tai jūrinės valstybės veidas”

Svarbu, Veidai

Denis Kišinevskij
2020-12-13

Komentarų: 2

Klaipėda nuo seno garsėja savo jūrinėmis tradicijomis, o daugelio miestiečių gyvenimas tiesiogiai susijęs su jūra.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalis palaipsniui prarado laivyną, tačiau ir toliau nenusileidžia savo specialistais – Lietuvos jūreiviai yra paklausūs pasaulinėje rinkoje.

Romas Karmazinas. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio ši profesija atrodo romantiška, tačiau darbas ant vandens – sunkus. Per pusmetį trunkančius reisus jūreiviai gali nė karto neišeiti į krantą, o pandemijos metu šios problemos dar labiau paaštrėjo.

Jungtinių Tautų duomenimis, šiandien apie 400 tūkst. jūreivių negali išeiti į krantą, naudotis odontologų paslaugomis, daugelis jau metus laiko nematė savo artimųjų, neturėjo galimybės pasivaikščioti po mišką. Absoliuti dauguma šias Kalėdas ir Naujuosius metus sutiks reise, tačiau yra ir tokių, kuriems pasisekė. Tarp jų – ir tolimojo plaukiojimo kapitonas, naujosios kartos Lietuvos jūreivių atstovas Romas Karmazinas, kuris šventes sutiks namuose.

Beje, šiuo metu jis rimtai mąsto apie galimybę padirbėti Klaipėdos jūrų uosto kapitono pareigose.

Papasakokite apie savo šeimą, tėvus. Ar jų darbas ir pomėgiai turėjo įtakos jūsų pasirinkimui? Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

Gimiau Kaliningrade, bet praėjusio šimtmečio paskutinįjį dešimtmetį mama persikraustė į Klaipėdą. Man tada buvo aštuoneri. Tada Lietuva ką tik buvo atkūrusi nepriklausomybę.

Tačiau mano šaknys yra lietuviškos, tad galiu save laikyti lietuviu. Mano senelis gimė netoli Kauno, tarnavo Naujojoje Žemėje, vėliau pagal paskyrimą pateko į Kaliningradą. Ten ir liko, ten gimė mano mama. Jai labai patiko Klaipėdos kraštas ir Klaipėda, todėl čia ir apsigyveno. Aš tuo metu dar buvau per mažas, tad man buvo tas pats, kur gyventi. Kadangi didžiąją savo sąmoningo gyvenimo dalį praleidau Klaipėdoje, be jokios abejonės, galiu teigti, jog Klaipėda – mano gimtasis miestas. Niekada nenorėjau ir dabar nenoriu gyventi kur nors kitur.

Būdamas vaikas, svajojau tapti…kaskadininku. O gyvenant Klaipėdoje vis labiau ir labiau ėmė traukti jūra. Tėtis kažkada šiaurėje atliko tarnybą kariniuose laivuose, bet tuo viskas ir baigėsi. Mūsų giminėj jūreivių nebuvo, tad galiu teigti, jog aš pradėjau naują šeimos dinastiją. Noras savo gyvenimą susieti su jūra atsirado maždaug 7-9 klasėj. Saulėlydžiai, jūros romantika ir jūreivių pasakojimai nulėmė mano būsimos profesijos pasirinkimą.

Vėliau baigiau Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą – tai buvo prioritetinė kryptis, tačiau tuo pat metu buvau padavęs dokumentus ir teisės studijoms Vilniuje. Beje, ten mane irgi priėmė, bet jūra traukė kur kas labiau.

Darbas man labai patinka – aš jau du kartus apiplaukiau aplink žemės rutulį. Kai darbas teikia pasitenkinimą – tai didžiulė laimė.

Jūs laisvai kalbate rusiškai, tačiau, nors save laikote lietuviu, baigėte rusakalbę mokyklą. Kaip čia taip išėjo?

Galima sakyti, kad esu rusakalbis lietuvis, nors lietuvių kalbą moku puikiai. O dėl mokyklos – tikra tiesa. Mokytis pradėjau „Žaliakalnio” gimnazijoje, tačiau mokslus baigiau Maksimo Gorkio vidurinėje. Kadangi gimiau Kaliningrade, ten praleidau vaikystę, tai atvykęs iš Rusijos lietuviškai galėjau pasakyti vos vieną kitą frazę. Puikiai pamenu, jog mokėjau pasakyti „aš noriu valgyti”. Tad į lietuvišką mokyklą nebūčiau galėjęs eiti, be to, tuo metu ir tokios minties nei man, nei tėvams nekilo.

Valstybinę kalbą išmokau palaipsniui, niekada dėl to neturėjau didelių problemų.

Neseniai ilgametis Klaipėdos jūrų uosto kapitonas Adomas Alekna išėjo į pensiją, jo vieta dabar laisva. Kalbama, jog į ją pretenduojate jūs. Ar tai tiesa?

Kol kas nuo tiesaus atsakymo norėčiau susilaikyti, nes niekas neaišku. Dar nepaskelbtas konkursas, tad nenorėčiau kalbėti pirma laiko. Galbūt jau yra numatyta kokia nors kandidatūra, juk uosto kapitoną tiesiogiai skiria Uosto direkcijos generalinis direktorius. Bet neatsisakyčiau išbandyti savo jėgų šiame poste, tačiau laukti krante mėnesių mėnesiais negaliu – laukia kitas reisas. Juoba kad iki galo dar nesu apsisprendęs – daug neaiškumų. Jei paskelbs konkursą – bandysiu.

Klaipėdiečiai daugmaž įsivaizduoja, kas tai per pareigybė, tačiau absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų sunkiai atsakytų į klausimą, kokias užduotis atlieka uosto kapitonas. Gal galėtumėt apie tai papasakoti daugiau?

Užduočių labai daug. Uosto kapitonas dirba kartus su visomis uosto tarnybomis. Jis, kaip ir jo kolegos, turi siekti, kad Klaipėdos uostas vystytųsi  ir klientams taptų kuo patrauklesniu. Pirmiausia, kapitonas yra atsakingas už laivybos saugumą uoste: atlieka bendrą situacijos kontrolę, stebi laivų judėjimą, krantinių būklę, žodžiu, pareigų labai daug. Kapitonas stebi, kaip laikomasi visų prekybos laivyno taisyklių ir rekomendacijų, jis taip pat vadovauja locmanų ir gelbėjimo tarnyboms, o karo metu atsako ir už laivyno karinę kontrolę uosto ribose. Tai tik keletas esminių niuansų, kai kurie iš jų yra neskelbtini.

O kalbant apie Klaipėdą, pagrindinis tikslas yra vienas. Mūsų uostas turi vystytis, jo padėtis turi stiprėti, turi augti jo ekonominė galia. Klestintis Klaipėdos uostas – tai kartu ir klestinti Lietuva. Uosto sėkmė neatsiejama nuo šalies sėkmės.

Lietuvoje palyginti neseniai buvo sulygintas kapitonų ir vyr. mechanikų statusas, dabar jų uniformose – toks pats antsiuvų skaičius. Kai kas mano, jog tai – supaprastintas požiūris, kiti gi šiuos pokyčius vertina teigiamai. Bet paklausti noriu ne to. Kaip šiuo metu šalyje vertinami jūrų kapitonai, ar ši profesija yra tarp prestižinių?

Asmeninio archyvo nuotr.

Tarp Jūrų kapitonų asociacijos narių – puikūs, protingi žmonės, iš kurių galima daug ko pasimokyti: Sigitas Šileris, Ričardas Lučka, Juozas Liepuonius, Vytautas Saulėnas – pavardžių labai daug.

Kapitonas Lietuvoje – tai jūrinės valstybės veidas. Pasakyčiau, jog tam tikra prasme kapitoną galima prilyginti diplomatui, kadangi abu dirba užsienio kompanijose. Lietuva savo laivyno kaip ir nebeturi. Liko tik privačios bendrovės, kurių laivai plaukioja su nacionaline vėliava. Tačiau visgi pagal oficialius duomenis šalyje priskaičiuojama iki 7000 jūreivių. Šiuo metu jie išsibarstę po visą pasaulį, jie atstovauja mūsų vėliavai.

Mūsų kapitonus vertina ir laivų savininkai, ir uostų valdžios. Lietuvos kapitonas – tai kokybės garantas. Išeiviai iš Lietuvos aukštai vertinami pasaulinėse kompanijose. Todėl jų nebijau lyginti su diplomatais ar kad ir su tais pačiais Seimo nariais, kurie vyksta į komandiruotes, kartais dėl ko nors susitaria, nors ne visada jų keliones galima laikyti reikšmingomis ar reikalingomis. Mes gi savo ruožtu pasaulinėje arenoje valstybei atstovaujame iš gerosios pusės.

Pavyzdžiui, šiuo metu aš dirbu didelėje airių kompanijoje. Kai prieš 7 metus ten atvykau, joje su manimi dirbo vos du lietuviai, o šiuo metu kompanijoje darbuojasi daugybė lietuvių. Vadovybė teigia noriai įdarbinanti jūreivius iš Lietuvos, kadangi jų kompetencija yra aukšta.

Ar Lietuva – jūrinė valstybė?

Nelengvas klausimas. Ką tik kalbėjau apie aukštus mūsų jūreivių standartus, tačiau viskas, kas liko – tai tik Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. Ją drąsiai galima vadinti jūrinių kadrų kalve, bet kas dar yra be jos?

Labai norėtųsi, kad atsikurtų ši pramonės šaka, bet greičiausiai to neįvyks tol, kol kas nors iš jūrinės bendruomenės neatsidurs Vilniuje. Šiuo metu centrinė valdžia mūsų nemato ir negirdi. Mūsų pradedama klausyti tik tada, kai situacija tampa absurdiška.

Praėjusiais metais „šviesios” Seimo galvos nusprendė įteisinti įstatymo pataisą, numatančią, kad jūreivius egzaminuotų ir jiems kvalifikacinius dokumentus išduotų buvę Kauno kelininkai! Tada pavojaus varpais ėmė skambinti Lietuvos jūreivių sąjunga, Jūrų kapitonų asociacija, Jūreivystės mokyklos vadovybė, uostininkai ir kai kurie Klaipėdos žurnalistai – pataisą galiausiai atšaukė.

Tačiau tai išskirtinis atvejis, o kalbant apie Lietuvą, kaip jūrinę valstybę, apie strategiją, problemas, kompleksinį požiūrį, viziją – tai ne tik niekam nekelia susidomėjimo, bet ir neatsiranda suprantančių klausimo esmės. Vilniaus kontorose specialistų nėra – tai faktas, su kuriuo tenka susitaikyti.

Neseniai spausdinome publikaciją apie galimybę atgaivinti lietuvišką laivyną. Pašnekovų nuomonė dėl to išsiskyrė. Kapitonas Mindaugas Bastakis mano, jog tai daryti būtina, kitas jūsų kolega Denisas Legenzovas ir profesorius Viktoras Senčila teigia, jog kurti valstybinę laivybos kompaniją netikslinga. Kokia jūsų nuomonė?

Esu linkęs pritarti Denisui Legenzovui. Sumanymas, žinoma, įdomus, bet būkim realistai – šiandien to įgyvendinti praktiškai neįmanoma. Būtų per didelės sąnaudos, nes kalba eina apie šimtus milijonų eurų.

Tai buvo galima padaryti anksčiau, kai investicijų apimtis buvo mažesnė, tačiau kai Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje šalies valdžia pareiškė, jog laivynas Respublikai nereikalingas, apie ką mes kalbame?

Galima atkurti nedidelį žvejybinį, pramoginį laivyną, ką šiuo metu ir bando daryti kai kurie verslininkai, organizuojantys keliones iš Kauno į Nidą.

Nedideles turistines iniciatyvas bei priekrantės laivybą galima ir būtina vystyti, tačiau atkurti pasaulinio ar europinio lygio laivyną – neįgyvendinamas uždavinys. Galbūt kada nors jis ir atsikurs, bet tik ne mūsų amžiuje.

Įvardinkite pagrindines Lietuvos jūreivių problemas, kurias gali išspręsti valdžia, bet to ji nedaro.

Pagrindinė problema yra mokesčių sistema. Niekas iš valdžios negali paaiškinti, kaip jūreiviams elgtis. Internete paskelbta tam tikra informacija, tačiau matyti, kad ją pateikė ne specialistai, kadangi duomenys neišbaigti. Nurodoma, kad mokesčių nereikia mokėti dirbant laive, kuris plaukioja su Europos Sąjungos vėliava.

Ką reiškia ES vėliava? Šiandien gali dirbti Europos kompanijoje, tačiau  laivo savininkas kontraktą gali sudaryti per trečios šalies, kuri mokesčių Lietuvai nemoka, kompaniją. Išeina, jog dirbi „po vėliava”, mokesčių nemoki, bet sugrįžęs iš Mokesčių inspekcijos gali sulaukti daugybės klausimų. Paaiškėjus, jog kontraktas sudarytas su trečia šalimi, jūreivį užklups milžiniškos baudos. Esmė ta, jog valdininkai patys nežino, kaip teisingai daryti, kadangi sistema turi daugybę spragų.

Daugelis jūreivių taip ir dirba, vengdami kontaktų su Mokesčių inspekcija ir vadovaudamiesi principu –  ačiū Dievui, manęs kol kas neliečia. Kiti gi laksto po instancijas, pildo dokumentus kaip grįžę iš užsienio, registruojasi Užimtumo tarnyboje, tada jiems automatiškai nereikia mokėti mokesčių, bet tai nenormali praktika, nes kaskart po reiso prarandama daug brangaus laiko, skirto poilsiui.

Sistema turi būti sutvarkyta iš esmės, būtinas tikslus teisinis jos reguliavimas.

Pirmos pandemijos bangos metu jūreiviai susidūrė su problemomis, atlikdami privalomą medicininį sveikatos patikrinimą. Ar ši problema vis dar aktuali?

Tikrai taip. Tai antroji esminė problema – Klaipėdos jūrininkų ligoninės monopolija. Jei Latvijoje vadinamąjį medicininį ištyrimą, išduodant būtinus dokumentus, galima atlikti trijuose miestuose, tai pas mus – tik vienoje įstaigoje, kuri pati nusistato kainas, vadovaudamasi išskirtine savo padėtimi. Tai neteisinga. Dėl to daugelis jūreivių tikrintis sveikatos vyksta į Liepoją ar Rygą, kur ir kainos mažesnės, ir procesas sklandesnis, ir procedūros atliekamos greičiau.

Žinoma, kapitonai gali sumokėti ir daugiau, tačiau paprasti jūreiviai ar darbuotojai, kuriems už kiekvieną papildomą dokumentą tenka primokėti, ieško galimybių sutaupyti, tai, manau, normalu.

Klaipėdos jūrininkų ligoninės monopolijos problemą turi spręsti Sveikatos apsaugos ministerija. Šalyje yra daugybė puikių medicinos centrų, pasirengusių patenkinti jūreivių poreikius.

2 Comments

  1. Jelena

    Romas buvo mano klasiokas, kartu baigėme mokykla. Ramus, protingas vyras. Linkiu sėkmės!

    Reply
  2. Diagnozė

    Patologinis narcicizmas. Siauras ir primityvus mąstymas.

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Švietimas

Skyrė stipendijas LAJM studentams

Lietuvos laivybos kompanija UAB ,,Baltnautic Shipping Ltd“ skyrė skatinamąsias stipendijas trims Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentams. Stipendijas Kiril Bachlin, Nikita ...
2024-02-20
Skaityti daugiau

Švietimas

Susitarė dėl platesnių karjeros galimybių jūroje

Klaipėdos Pauliaus Lindenau mokymo centras pasirašė bendradarbiavimo sutartį su daugiau kaip dvidešimt penkerius metus sėkmingai veikiančia kompanija „Baltnautic Shipping“. Tai ...
2023-08-15
Skaityti daugiau

Mums rašo, Svarbu

Kodėl anksti pražyla kapitonai: skiriama Sigito Šilerio atminimui

Mūsų šturmane ir kapitone?/ Kur tu?/ Svečiam uoste, baltam laive!/ Atsišauki, kur plauki? Jau šventei Dangės tiltai pakelti,/ Jau jūron ...
2023-07-21
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This