Ketvirtasis advento sekmadienis yra paskutinis sekmadienis prieš mūsų Viešpaties gimimą, todėl mūsų siela nekantriai laukia ateinančio Mesijo.

Šio sekmadienio evangelija pasakoja apie Mariją, malonėmis apdovanotąją, ir būdą, kaip ji taps Dievo Motina. Šių metų šventos Kalėdos tampa iššūkiu ne vienam iš mūsų. Negalėjimas aplankyti artimų žmonių ir švęsti švenčių kartu mus įpareigoja rasti naujų būdų, kaip tai daryti saugiai likus namuose.

Apie bendrystės kūrimą nuotoliniu būdu ir kaip neprarasti vilties, tapti dovana kitam, pasitinkant gražiausias metų šventes, kalbiname Klaipėdos Marijos Taikos karalienės parapijos vikarą bei Klaipėdos universiteto kapelioną dr. Andrių Vaitkevičių.

Esame advento finale, koks šis adventas buvo jums ir kuo jis kitoks bažnyčiai?

Bažnyčios pulsas, reikia pripažinti, visai kitoks. Žemaitijoje įprasta lankyti ir laiminti šeimas (kalėdoti) prieškalėdiniu adventiniu laikotarpiu. Tad tikrai teko apsiriboti ir atsisakyti kai kurių mums brangių tradicijų. Žinoma, taip pat ir tikinčiųjų skaičius parapijose gerokai menkesnis dėl visiems suprantamų priežasčių. Bet turiu pripažinti, jog šis laikas, nors ir kitoks, buvo ne mažiau gilus ir dvasingas. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijoje jį paženklinome kasdiene adoracija, liturginių valandų kalbėjimu.

Tikintiesiems sudarėme galimybę ne tik gyvai, bet ir internetinės transliacijos būdu jungtis į bendrą maldą. O štai su Klaipėdos universiteto bendruomene gaminome 30 adventinių vainikų, kuriuos išdalinome kaip vilties ženklus mieste gyvenantiems vienišiems senjorams ir globos namų gyventojams. Tad daugybė įvairių gerumo akcijų, vienijančių žmonių širdis, įvyko šiuo laiku. Tikrai manau, jog išalkusiems maldos ir dvasinių dalykų karantino metu atsirado daug daugiau galimybių gauti dvasinio peno naudojant virtualią erdvę. Tai ir visokios rekolekcijos, diskusijų klubai, maldos momentai. Žinoma, esu įsitikinęs, jog virtualus kontaktas neatstoja gyvos bendrystės su žmogumi, tačiau šis ribojimas tikrai nėra priežastis, dėl kurios mūsų socialinis ir dvasinis gyvenimas turėtų stagnuoti. Taip, tikrai kitoks šis adventas ir man, ir bažnyčiai.

Kaip šiais metais sutikti šventes, kai kviečiama nelankyti savų per Kalėdas?

Artimo meilės įsakymas mus kviečia mylėti ir saugoti žmogų. Tad natūralu, jog pandemijos kontekste turėtume susilaikyti nuo fizinio kontakto su artimaisiais. Kad ir kaip to norėtųsi. Šiek tiek gali pagelbėti vaizdo skambučiai, kurie iš dalies kompensuos tą susitikimo troškimą. Galbūt. Tačiau, kaip jau minėjau, tikrai nemanau, kad virtuali tikrovė gali atstoti susitikimo tikrovę, kurios ilgimės. Bet kaip laikinas pagalbos būdas pandemijos situacijoje tai tikrai neblogas sprendimas. Galbūt sunkiau tiems žmonėms, kurie mažiau naudojasi skaitmeninėmis technologijomis.

Adventą įprasminti pradėjome sau adventiniu vainiku, kas sekmadienį uždegdami po naują žvakę. Ir šiandieną, kada jau degame paskutinę – ketvirtąją, žinome, kad Jėzaus gimimo iškilmė čia pat. Kalėdų šventę palinkėčiau sutikti su malda, uždegant penktąją – kalėdinę žvakę. Paskaitykime kalėdinę istoriją (Jėzaus gimimo istoriją iš Biblijos), atneškime Dievo ir žmogaus artumo jausmą sau ir tiems artimiesiems, su kuriais galėsime pasitikti šią šventę savo šeimose.

Neturint galimybės eiti į bažnyčią – žiūrėkime internetinę ar televizinę šv. Mišių transliaciją arba klausykime transliacijos per Marijos radiją. Ir pamatysime, kad tokie paprasti dvasingumo gestai atneš daug vilties ir ramybės bei tikrumo ne tik švenčių metu, tačiau pripildys mūsų širdį tuo jaukumu visą mūsų kasdienybę.

Kas jums įsimintino iš šio sekmadienio evangelijos ir kaip tai pritaikyti praktiškai?

Šio sekmadienio evangelija pasakoja apie Mariją, malonėmis apdovanotąją, ir būdą, kaip ji taps Dievo Motina. Begalinis pasitikėjimas Dievo planu jos gyvenime ir vedimu nuskamba iš Marijos lūpų: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

Nuostabus pavyzdys to, kad Dievu pasitikintiems visa išeina į gera. Ir kaip jau iš istorijos žinome, Marija gavo atlygį už šį dalyvavimą išganymo istorijoje. Mes tikrai galime pabandyti kasdien iš jos mokytis maldoje prašyti Dievo: vadovauk man ir leisk nugyventi tobuliausią mano gyvenimo versiją, būnant tavo bendradarbiu, gyvenant tavo artumos pajautimu. Graži nuolankumo ir vaikiškai besąlygiško pasitikėjimo mokykla.

30 adventinių vainikų išdalinta vienišiems žmonėms. KU nuotr.

Taip pat šio sekmadienio evangelija mus moko, kad Dievo planą sunku žmogui suvokti iki galo. Bet pasitikėdami Juo, galime patirti įvairių stebuklų bei Jo prisilietimą. Mokykimės pasitikėti.

Kaip aš galiu tapti dovana kitam?

Savęs dovanojimas kitam, kur „kitas“ yra suvoktinas kaip bet kuris kitas asmuo, yra vienas iš svarbiausių krikščioniško gyvenimo momentų. Tad, manyčiau, ši šv. Kalėdų šventė yra puiki proga pamąstyti apie tai, jog jos esmė slypi susitikime su kitu asmeniu, ir pačia giliausia prasme – išgyventi susitikimo artumą su Dievu. Dievas tapo dovana kiekvienam žmogui.

Mes juk ir dovanas vieni kitiems dovanojame dėl to, kad jis pirmas mums suteikė gyvenimo, šeimos dovanas. Mūsų simbolinės dovanėlės yra priminimas tos Didžiausios dovanos. Būkime ta dovana kitiems, aplankykime skambučiu, geru žodžiu, susitaikykime ir atleiskime. Pradėkime naujus metus švaria ir suraminta širdimi. Tai bus didžiausia dovana ir mums, ir mūsų artimiesiems.

Esame ant šventų Kalėdų slenksčio. Kaip suspėti, jei vis neradau laiko paruošti savo širdies Kristaus gimimui?

Tikriausiai buitinę ir šventinio stalo dalį paruošti yra paprasčiausia. Nors ir šitiems dalykams paskiriame nemažai laiko planuodami, galvodami, ką valgysime ir kaip sveikinsime artimuosius. Dvasine prasme dar turime keletą trumpų dienų, kada galėtume skirti laiko „mikro“ rekolekcijoms, maldai, pokalbiui su savo dvasios tėvu ar parapijos kunigu. Šiame laike, kaip ir Kūčių vakarą ar Kalėdų šventės metu, dalyvaukime liturgijos šventime (gyvai arba transliacijų būdu). Šis liturgijos išgyvenimas, kuriame tiek daug gražių maldų, šv. Rašto tekstų, manau, bus nuostabi pagalba siekiant įsigyventi į Kalėdinę nuotaiką.

Patarkite, kaip šiandienos tikrovėje išgyventi Kūčių vakarą?

Kūčių vakaras mūsų tautoje tai tarsi metinės apžvalgos laikas. Susėdame prie vakarienės stalo, ant kurio ne tik pasninko valgių gausa, bet ir svarbiausias simbolis – kalėdaitis. Prieš jį laužant ir juo dalinantis – ta gerumo ir artimo meilės bei atlaidumo duona – norisi linkėti: pripažinkime ir ištarkime nuoširdų atsiprašau už tai, ką negero savo artimui esame padarę per praėjusius metus, leiskime senoms žaizdoms gyti ir padovanokime po vieną šiltą palinkėjimą šalia esančiam. Ne, ne pinigų, ne turtų linkėdami. O to, kas jungia žmonių širdis, to, ko visi trokštame ir to, ką galime gauti būdami bendrystėje tiek su žmogumi, tiek su Dievu.

Ką dar galima suspėti padaryti iki Kalėdų?

Prieš šventes esame pratę susitvarkyti namus, kad juose mums būtų gera. Likusias dienas norėtųsi kviesti neužmiršti atkreipti dėmesio ir į savo vidinius namus, kad juose kuo mažiau vidinio purvo telkšotų. Turintiems vaikų, o ir suaugusiems – gera būtų spėti pasidaryti Jėzaus gimimą menantį simbolį – prakartėlę, kurią palietus žvilgsniu, gera prisiminti Dievo ir žmogaus apsikabinimą pasaulio istorijoje. Na, o jeigu neturime iš ko prakartėlės pasigaminti, tai bent jau gražią baltą žvakę užsidekime, kuri mums būtų paties gimusio Dievo – Jėzaus gyvenimo ir šviesos simbolis mūsų namuose. Ir pagalvokime, kaip šių švenčių metų tapsime „dovana kitiems“. Kitaip, tačiau ne mažiau reikšmingai.

Jūsų palinkėjimas ir padrąsinimas skaitytojams artėjančių šventų Kalėdų proga.

Nors ir kitokios šios šventės, noriu palinkėti dvasinio atsinaujinimo ir tos ypatingos, vidinės artumos tiek su Gimsiančiuoju, tiek su kiekvienu šeimos nariu, žmogumi, kurį sutinkame savo gyvenimo kelionėje. Tos artumos, kurios negali suvaržyti ir apriboti keturios mūsų kambario sienos. Tegul mūsų mintis ir geras žodis skrieja pas kiekvieną, nešdami viltį ir džiaugsmą, kurio su ilgesiu laukiame. Palaimintų šv. Kalėdų!