Besibaigiantys 2020-ieji įeis į istoriją kaip pasaulio susitelkimo bandant suvaldyti SARS-CoV-2 plitimą metai. Netikrumas dėl ateities, kova su virusu ir epidemija nustūmė į antrą (o gal ir į kelioliktą) planą daugelį tų dalykų, kuriems kitoje situacijoje būtų buvę skirta daugiau dėmesio. Vienas tokių – tai Steigiamojo Seimo sukaktis 2020 metais.

Nors ir neliko nepastebėtos, pirmojo visuotiniuose rinkimuose išrinkto parlamento šimtosios metinės dėmesio pertekliaus tikrai nepatyrė. Šis rašinys – kukli pastanga priminti sukaktį ir su ja susijusias gerokai primirštas reikšmes.

Steigiamasis Seimas – pirmasis parlamentas, kurį Lietuvos gyventojai išrinko tiesioginiuose ir visuotiniuose rinkimuose, juose dalyvaujant ne tik vyrams, bet ir moterims Nuotraukoje – rinkimai į Steigiamąjį Seimą Alytuje. Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.

Kuo svarbus Steigiamasis Seimas?

Istorijos vadovėliai moko, kad Steigiamasis Seimas davė Lietuvai tris svarbius dalykus. Po 1918, 1919, 1920 m. laikinų konstitucijų, Seimas 1922 m. pagaliau priėmė „nuolatinę“ Konstituciją, kurios galiojimas, tiesa, ilgai netruko, mat Antanui Smetonai 1928 m. nesudrebėjo ranka jos vienašališkai pakeisti nauja.

Po daugybės diskusijų, kaip geriau įgyvendinti socialinės lygybės ir kitus progresyvius principus žemėvaldoje, 1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Žemės reformos įstatymą.

Galiausiai 1922 m. jis įvedė nacionalinę valiutą – litą (Piniginio vieneto įstatymas).

Bet Steigiamojo Seimo reikšmė gerokai didesnė. Šis parlamentas įtvirtino nuostatą, kad visi 7–14 metų Lietuvos vaikai privalo lankyti pradinę mokyklą (Pradžios mokyklų įstatymas). Tai jis priėmė Universiteto statutą, sudarydamas sąlygas reorganizuoti nuo 1919 m. veikusius Aukštuosius kursus į Lietuvos universitetą. Jis įsteigė ir M. K. Čiurlionio galeriją – dabartinio nacionalinio muziejaus pirmtakę.

Vienas pirmųjų šio Seimo darbų buvo mirties bausmės panaikinimas Lietuvoje, nors praktikoje ji ir toliau taikyta dėl šalyje galiojusios karo padėties.

Seimas priėmė Savivaldybių rinkimų, Seimo rinkimų, Karinės prievolės, Lietuvos šaulių sąjungos, Valstybės tarnautojų atlyginimo, Išeivybės (t. y. emigracijos) ir kitus svarbius įstatymus.

Įstatymai vėliau keitėsi, bet simbolinė Steigiamojo Seimo reikšmė liko.

Šis parlamentas pirmasis, kurį Lietuvos gyventojai išrinko tiesioginiuose ir visuotiniuose rinkimuose, juose dalyvaujant ne tik vyrams, bet ir moterims. Taigi jis atstovavo pažangiai tautos apsisprendimo idėjai.

Tautos apsisprendimo principas reiškė, kad suverenitetas valstybėje priklauso nebe valdovui, bet nacijai; nacija nebėra valdovo pavaldinių bendruomenė, tai piliečių bendruomenė, pati parenkanti tuos, kurie valdys ir įgalinanti juos tai daryti; teisė valdyti įgyjama nebe dinastinio paveldėjimo ar iškovojimų, bet nacijos laisvo apsisprendimo (plebiscito, referendumo) pagrindu.

Šis Seimas paskelbė Lietuvą esant demokratine respublika – iki tol ji vadinta tiesiog valstybe be aiškesnių nuorodų į santvarką. Demokratiniai pagrindai reiškė, kad nacija dabar suprantama plačiąja prasme; ją sudaro ne vien privilegijuotų luomų siaura terpė, bet ir politinių teisių anksčiau neturėjusi liaudis.

Panevėžio aps. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos nuotr.

Respublika reiškė tokį politinės organizacijos principą, kuriame valstybė tampa visų jų – ir „elitų“, ir liaudies – „bendru reikalu“. Pasinaudodami rinkimų teise, visi jie renka savo atstovus į valdžios institucijas, ir tie atstovai tampa jiems atskaitingi.

Šios fundamentalios idėjos, prie kurių įtvirtinimo Lietuvoje prisidėjo Steigiamasis Seimas, negimė XX a. pradžioje. Jų ištakos – XVIII a. pabaigos Prancūzų revoliucijos vertybėse. Tas vertybes propagavo dauguma Europos nevalstybinių tautų nacionalinių judėjimų XIX amžiuje, priešinusių jas autokratijai, etatizmui ir elitarizmui – principams, kurių laikymąsi Vidurio Rytų Europoje ilgai sergėjo tradiciniai monarchistiniai ir imperiniai režimai.

Vidurio Rytų Europoje šios idėjos buvo įgyvendintos praktikoje dėl revoliucinių 1917–1919 metų pokyčių. Lietuvoje jų įgyvendinimo logiška pabaiga buvo Steigiamojo Seimo susirinkimas.

Trumpai tariant, išrinkus Steigiamąjį Seimą, Lietuva pasaulio akyse jau galėjo pretenduoti į to, kas tuo metu buvo suprantama kaip „normali“ valstybė, rangą, nes ji įgijo svarbiausią tokios valstybės atributą – visuomenės valia legitimuotą valdžią.

Pasaulio akyse šis Seimas įtvirtino Lietuvos valstybę kaip laisvų, dėl savo politinio statuso apsisprendusių, lygias teises turinčių, pagal jokį aspektą nediskriminuojamų piliečių bendruomenę.

Trečią kartą paskelbta nepriklausomybė – kodėl to reikėjo?

Dar vienas svarbus Steigiamojo Seimo darbas – susirinkęs į pirmąjį posėdį 1920 m. gegužės 15 d., jis paskelbė tokio turinio deklaraciją: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų Valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom Valstybėm.“

Per trejus metus tai buvo jau trečias kartas, kai buvo skelbiama apie Lietuvos nepriklausomybę.

Nuotraukoje iš kairės: Steigiamojo Seimo sekretorius Natalis Fridmanas, pirmasis sekretorius Vladas Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo pirmininkas, einantis Respublikos prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Pirmą kartą tą padarė Lietuvos Taryba 1917 m. gruodžio 11 d., antrą  kartą – ta pati Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d., trečią kartą – Steigiamasis Seimas. Gruodžio 11-osios Lietuvos Tarybos Pareiškimas nebuvo išsyk viešai paskelbtas; iš esmės jo reikėjo okupacinei Vokietijos valdžiai, kuri norėjo panaudoti jį kaip argumentą taikos derybose su bolševikais Brest Litovske. Vasario 16-osios Nutarimas pretendavo į didesnį žinomumą, nes šįsyk Lietuvos Taryba jį paviešino visuomenei (Lietuvos ir Vokietijos laikraščiuose). Gruodžio 11 d. deklaracijos tekste buvo okupacinės valdžios padiktuotas tekstas apie „ilgalaikius ir glaudžius santykius“ su Vokietija, o vasario 16 d. deklaracijoje jo vietoje atsirado teiginiai apie demokratinius rinkimus ir Steigiamąjį Seimą, kuris turės nustatyti valstybės santvarką. Gegužės 15-osios Proklamavimas iš esmės kartojo pagrindinę 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos Nutarimo mintį, bet nedavė jokių konkrečių nuorodų į jį.

Kodėl Lietuvos nepriklausomybę reikėjo skelbti trečią kartą? Atsakymas slypi ne tik Proklamavimo tekste atsiradusioje nuostatoje, šįkart jau labai aiškiai nusakiusioje Lietuvos santvarką – demokratinę respubliką (tai jau aptarėme). Svarbūs ir žodžiai „reikšdamas Lietuvos žmonių valią“.

Reikalas tas, kad Lietuvos Taryba (nuo 1918 m. liepos Lietuvos Valstybės Taryba), kuri skelbė esanti tautos atstove, daugelio Lietuvoje tokia laikoma nebuvo. Prisiminkime, kad Tarybą išrinko 1917 m. rugsėjo mėnesį Vilniuje posėdžiavę du šimtai Lietuvių konferencijos dalyvių. O ši konferencija savo ruožtu susirinko vokiečių okupacinės valdžios leidimu, lietuviams parenkant ir kviečiant į ją žmones iš Lietuvos karinę apygardą sudariusių apskričių. Trumpai tariant, Taryba nebuvo sudaryta demokratinių rinkimų keliu.

Nors Vokietijos okupacijos sąlygomis 1917 m. surengti tokius rinkimus nebuvo įmanoma, daugelis politikų, ypač kairiųjų, kurie Taryboje buvo menkiau atstovaujami, priekaištavo Lietuvos Valstybės Tarybai, esą ši esanti anokia tautos atstovė. Tokia kritika pasigirsdavo juo dažniau, juo labiau Lietuvos Valstybės Taryba delsė paskelbti rinkimus ir sušaukti Steigiamąjį Seimą, nors būta objektyvių tą delsimą skatinusių faktorių, pvz., užsitęsę karai dėl nepriklausomybės ar faktas, kad Lietuvos sienos dar nebuvo galutinai nustatytos.

Steigiamasis Seimas pasiskelbė esąs nebe lietuvių tautos, bet Lietuvos žmonių valios reiškėjas. Tą daryti jis tikrai turėjo pagrindą, nes Seimo nariai buvo išrinkti visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose, kurie vyko 1920 m. balandžio 14–15 d.

Steigiamojo Seimo sesija. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Nors naują nepriklausomybės deklaraciją Seimui pristatė krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis, ką tik išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku, istorikė Danutė Blažytė-Baužienė spėja, kad jos autoriai buvo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos žmonės. Jie ir buvo viena tų Lietuvos politinių jėgų, kuri nuolat abejojo Lietuvos Valstybės Tarybos sudarymo demokratiškumu.

Gegužės 15-osios deklaracija šiandien laikoma vienų iš Lietuvos konstitucinių aktų. Kai 2018 m. Seimas paskelbė 2020-uosius Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metais (beje, tą jis padarė irgi gegužės 15 d.), nutarime buvo parašyta, kad 1920 m. gegužės 15 d. proklamacija „visų Lietuvos piliečių vardu aprobavo ir įtvirtino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą“. Bet iš tiesų viskas truputį sudėtingiau.

Steigiamasis Seimas posėdžiavo buvusiame berniukų gimnazijos pastate Kaune. 1920–1922 m. šiame name taip pat veikė Aukštieji kursai. 1922–1927 m. čia vyko ir I, II bei III Seimų sesijos. Šiandien pastate veikia Kauno Maironio universitetinė gimnazija. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Gegužės 15-osios proklamacijos autoriams turėjo atrodyti, kad būtent jie turi teisę, yra įgalioti skelbti Lietuvos nepriklausomybę. Kai kurie kairieji apskritai manė, kad Lietuvos Valstybės Taryba skelbti nepriklausomybės neturėjo teisės. Nors buvęs Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas, pažangietis Antanas Smetona Steigiamojo Seimo atidarymo kalboje plėtojo pasakojimą apie esą jau „sudarytą nepriklausomos valstybės faktą“, kurį Valstybės Taryba, kariuomenė ir kitos institucijos palieka plėtoti Steigiamajam Seimui, Aleksandras Stulginskis buvo gerokai santūresnis. Tapęs Steigiamojo Seimo pirmininku, jis tik užsiminė apie vyrus, kurie iki šiol vadovavo vyriausybei ar ėjo „kitas valdžios pareigas“, bet tiesiogiai Tarybos ar jos priimtų deklaracijų neįvardijo, nors pats Tarybai priklausė ir vasario 16 d. Nutarimą pasirašė.

Parlamentinės Lietuvos rebusas – kada švęsti nepriklausomybę?

1919 m. Lietuvoje buvo įvestos dvi valstybės šventės. Ši naujovė buvo pretenzija bažnytinių švenčių ciklą papildyti naujo tipo (pilietinėmis) šventėmis. Pirmosiomis valstybės šventėmis tapo Vasario 16-oji ir Gegužės 1-oji. Tačiau 1923–1925 m. tarp Lietuvos politinių jėgų išsiplėtojo diskusija dėl šių dviejų švenčių, kurias įvedė kairiųjų vyriausybė, tikslingumo.

Perėmęs valdžią, krikščionių demokratų blokas „patvarkė“ švenčių ir poilsio dienų įstatymą savaip, Gegužės 1-osios statusą nužemindamas iki nedarbo dienos (matyt, tai buvo krikščionių demokratų duoklė jų bloko partneriams, Darbo federacijai), o Vasario 16-ąją užsimojęs „perkelti“ į Gegužės 15-ąją.

Nuo 1923 m. birželio oficialiai šis pasiūlymas buvo argumentuojamas prastais orais vasario mėnesį. Iniciatoriai teigė, esą būtent dėl to į Tautos šventę nesusirinkdavo tiek žmonių, kiek turėtų. Tačiau iš pradžių Gegužės 15-ąją buvo norima įvesti vietoje Vasario 16-osios, pastarąją šventę tiesiog išbraukiant, o ne ieškant jai kitų minėjimo formų. Būtent toks sumanymas buvo pirmą kartą paviešintas Seime 1924 m. sausį. Tai signalizuotų jau  gilesnius tikslus nei vien užtikrinti publikos buvimą Tautos šventėje.

Tiesą pasakius, kada švęsti nepriklausomybę, Lietuvoje tuo metu dar nebuvo savaime suprantama. Antai 1918 m. rugsėjo mėn. Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona ir Tarybos narys Juozas Purickis dar tvirtino, kad Lietuvos nepriklausomybė skaičiuotina nuo 1917 m. gruodžio 11 d. Pirmąsias nepriklausomybės iškilmes Lietuvos Taryba ketino surengti 1918 m. vasarą, bet jos taip ir neįvyko. 1919 m. pradžioje jau lyg ir buvo apsispręsta, kad atskaitos taškas yra 1918 m. vasario 16 d., bet išvakarėse įvedus karo padėtį, viešieji susirinkimai liaudžiai ir kariuomenės paradas Kaune turėjo būti atšaukti. Tautinės manifestacijos buvo kuklios ir vyko pirmiausia Kaune. Kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose nepriklausomybė 1919 m. buvo švenčiama prie konkretaus atskaitos taško dar nesirišant.

1920 m. Vasario 16-oji buvo švenčiama, bet kai vos po kelių mėnesių, gegužės 15-ąją, Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną, buvo paskelbta dar viena nedarbo diena ir šventė visuomenei, aiškumo tai nepridėjo. Galiausiai svarbu ir tai, kad Lietuvoje dar nebūta Tautos švenčių tradicijos, tad dalis žmonių gal ir nelabai suprato, kas yra nereliginė šventė.

Vasario 16-osios šventė Rotušės aikštėje Kaune 1920-aisiais. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr. 

Visa tai lėmė, kad XX a. 3-iajame dešimtmetyje Lietuvoje klausimas dėl nepriklausomybės atskaitos taško dar nebuvo galutinai išspręstas. Todėl politinės jėgos gana drąsiai pajungdavo šį klausimą konjunktūrinei politinei konkurencijai.

Reikalas tas, kad pirmąsias tautos šventes Lietuvoje įvedė socialistai liaudininkai (būsimieji valstiečiai liaudininkai). Mykolo Sleževičiaus vyriausybė ne tik organizavo pirmąjį Vasario 16-osios minėjimą 1919 m., bet jau anuomet pavadino jį „Tautos švente“, aiškiai suteikdama šiai sąvokai pilietinės, nebažnytinės šventės, atsvaros religinėms šventėms prasmę. Ta pati vyriausybė pilietine (ne bažnytine) švente Lietuvoje 1919 m. paskelbė ir Gegužės 1-ąją. Tokia pilietinių (valstybės) ir bažnytinių švenčių perskyra akivaizdi Kazio Griniaus – taip pat socialisto liaudininko – ministrų kabineto sudarytame Švenčių įstatymo projekte, kuris nukeliavo atkeliavo į Seimą ir pirmą kartą buvo svarstomas dar Steigiamajame Seime 1922 m. gegužę. Bet ten šis įstatymas praėjo tik pirmąjį skaitymą. Išrinkus naują parlamentą, liaudininkų parengto įstatymo turinį krikdemai ėmė koreguoti.

Diskusijos dėl Gegužės 15-osios įvedimo vietoje Vasario 16-osios pateko į kontekstą, kuriame krikščionys demokratai užsimojo ne tik prieš Vasario 16-ąją, bet ir prieš Gegužės 1-ąją. Galiausiai 1924 m. lapkritį priimtame Švenčių ir poilsio įstatyme švenčių skirstymo į valstybės ir bažnyčios nebeliko. Visos buvo įvardytos „švenčių dienomis“ ir visos, išskyrus vieną, „švenčių dienos“ buvo religinės.

Šiame kontekste atrodo, kad Vasario 16-osios turėjo nebelikti būtent todėl, kad tai buvo liaudininkų, o ne krikščionių demokratų inicijuota Tautos Šventė.

Tautos šventės momentas Kaune, Parado aikštėje 1921 m. gegužės 15 d.  Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Susidūrę su liaudininkų opozicija, galop krikščionys demokratai palaimino kompromisinį variantą – 1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme atsirado abi dienos – ir Vasario 16-oji, ir Gegužės 15-oji. Bet antroji diena parlamentinėje Lietuvoje buvo švenčiama gerokai iškilmingiau. Matyt, tą lėmė ne vien geresni orai gegužę.

Ginčo kontekstas – patirčių skirtumai?

Bažnytinių ir pilietinių švenčių supriešinimas yra tik vienas galimų paaiškinimų, kodėl tarp liaudininkų ir krikščionių demokratų kilo debatai dėl Nepriklausomybės dienos. Kokie kiti galimi paaiškinimai?

Pirma, krikščionys demokratai Vasario 16-osios reikšmės niekada nemenkino ir neneigė. Bet prioritetą jie akivaizdžiai teikė Gegužės 15-ajai. Tą nesunku suprasti turint omeny, kad nors krikščionys demokratai išsiskyrė tarp Lietuvos Taryboje vyravusių dešiniųjų, tikrasis jų valdymas Lietuvoje prasidėjo būtent 1920 m. išrinkus Steigiamąjį Seimą, kuriame krikščionių demokratų lyderiaujamas blokas turėjo daugiau kaip pusę vietų. Kitaip tariant, Gegužės 15-oji krikščionims demokratams krovė daugiau politinio kapitalo nei Vasario 16-oji.

Antra, Vasario 16-osios ir Gegužės 15-osios supriešinimui, matyt, turėjo įtakos ir personalinių patirčių skirtumai. Tarp Lietuvos Tarybos ir Steigiamojo Seimo iš esmės nebuvo personalinės sudėties tęstinumo. Iš 150 asmenų, pabuvojusių Steigiamojo Seimo nariais, tik šeši buvo
1918 m. vasario 16 d. Nutarimo signatarai. Iš 51 asmens, kada nors dalyvavusio Lietuvos Valstybės Tarybos veikloje, tik dvylika pateko į Steigiamąjį Seimą. Buvusi Lietuvos Valstybės Tarybos vadovybė – nei Antanas Smetona, nei Stasys Šilingas – į Steigiamąjį Seimą nepateko. Šis faktas pats savaime gal ir nereikšmingas, tačiau jį papildo skirtingos Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Valstybės Tarybos narių Pirmojo pasaulinio karo patirtys. Iš 150 žmonių, kurie pabuvojo Steigiamojo Seimo nariais, mažiausiai 80, t. y. daugiau nei pusė, karo metus praleido ne būsimosios Lietuvos teritorijoje. Todėl prie 1918 m. vasario 16 d. Nutarimo dauguma Steigiamojo Seimo narių neturėjo pagrindo jaustis kažkaip prisidėję.

Tautos šventės 1924 m. gegužės 15 d. eisena Kretingoje, Turgaus aikštėje. Kretingos muziejaus nuotr.

Tą parodo ir Gabrielės Petkevičaitės kalba Seimo atidarymo posėdyje. Gavusi teisę pirmininkauti posėdžiui kaip vyriausioji pagal amžių į Seimą išrinkta atstovė, G. Petkevičaitė niekaip neatliepė prieš tai kalbėjusio A. Smetonos ditirambų Lietuvos Tarybai, neužsiminė savo kalboje nei apie Tarybą, nei apie tai, kad ji paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, nors didžiąją savo kalbos dalį skyrė nupasakoti tautos kovai už laisvę.

Patirčių skirtumų, kurie galėjo daryti įtaką vertinimams, būta ne tik tarp Lietuvos Valstybės Tarybos ir Steigiamojo Seimo narių. Skyrėsi Tarybos ir vėlesnių seimų – I, II ir III – narių patirtys. Šių kadencijų Lietuvos parlamentarai taip pat buvo išrinkti visuotiniu slaptu balsavimu ir turėjo tautos pasitikėjimo mandatą, kurio neturėjo Lietuvos Valstybės Taryba.

I–III Seimuose taip pat būta mažai buvusių Lietuvos Valstybės Tarybos narių: I Seime – šeši, II Seime – šeši, III Seime – penki; jie sudarė 5–7 % visų Seimo narių. Be to, I–III Seimų narių Pirmojo pasaulinio karo patirtys nuo Lietuvos Tarybos narių patirčių tik dar labiau skyrėsi: vidutiniškai mažiausiai 62 %, t. y. beveik 2/3 šių Seimų narių, karo metus praleido ne Lietuvoje. Jei tarp Lietuvos Valstybės Tarybos narių tokių buvo 35 %, tai Steigiamajame Seime jie sudarė mažiausiai 53 %, I Seime – 63 %, II Seime – 58 %, III Seime – 66 %.

Taigi, tuo metu, kai Lietuvos Tarybos nariai 1918–1919 m. patys pirmieji pradėjo sureikšminti Vasario 16-ąją ir jos svarbą, dauguma 1920–1927 m. Lietuvos parlamentinio gyvenimo aktorių su tuo turėjo maža ką bendro. Mažų mažiausiai tai liudija, kad Vasario 16-osios dėl to jie galėjo ir nevertinti kaip kažko nekvestionuojamo ar nepajudinamo.

Lietuvos kariuomenės įgulos Klaipėdoje kariai su orkestru priešaky žygiuoja į pamaldas Tautos šventės proga 1925 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Ir atvirkščiai, kadangi II Seime, kuris įtvirtino Gegužės 15-ąją, iš 96 asmenų, kada nors pabuvojusių jo nariais, 38 (40 %) dar prieš kelerius metus buvo ir Steigiamojo Seimo parlamentarai, ši patirtis jų gyvenime atrodė svarbi ir verta „įamžinimo“.

Kodėl Lietuvoje nebeliko Gegužės 15-osios?

Paskutinį kartą Gegužės 15-osios iškilmės Lietuvoje viešai ir oficialiai buvo surengtos 1928 metais.

Kai 1926 m. gegužę vykusius rinkimus į Seimą laimėjo kairieji, liaudininkai, jie nesiėmė atšaukinėti to, ką kasmetiniame švenčių cikle įtvirtino krikdemai. Tačiau iššūkį šiam ciklui metė 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmas.

Krikščionys demokratai, po perversmo grįžę į valdžią kartu su tautininkais, jau 1927 m. gegužę iš vyriausybės pasitraukė. Seimas 1927 m. balandį buvo paleistas, o „Lietuvos diktatoriumi“ Europoje pramintas ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, pažadėjęs naujus Seimo rinkimus pavasarį, nesukonkretino, kurį pavasarį turėjo omeny.

Lietuvoje palaipsniui įtvirtinant autoritarinį valdymą, Gegužės 15-osios pernelyg akivaizdi sąsaja su Steigiamuoju Seimu naujuosius valdančiuosius nervino. Vasario 16-osios ceremonijos pagal savo mastus ir viešumą nuo 1927 m., atvirkščiai, pamažu ėmė trauktis iš antro plano į pirmą (kelerius metus iki perversmo Vasario 16-osios iškilmės buvo gerokai kuklesnės nei Gegužės 15-osios). Tačiau šio pokyčio paaiškinimas – ne vien tautininkų siekiuose sumenkinti Gegužės 15-osios svarbą.

Iš tiesų didesnis nei anksčiau dėmesys, pradėtas teikti Vasario 16-ajai, buvo ir būdas pirmame plane parodyti valstybės prezidentu po 1926 m. perversmo tapusį Antaną Smetoną. Būtent jis kadaise vadovavo Lietuvos Tarybai.

A. Voldemaras prie 1918 m. Nutarimo atsiradimo niekaip neprisidėjo, o Vasario 16-oji labai aiškiai akcentavo A. Smetonos, tuo metu Lietuvos Tarybos pirmininko, vaidmenį kuriant moderniąją Lietuvos valstybę. Tai gali paaiškinti, kodėl A. Voldemaras, prasidėjus trinčiai su A. Smetona dėl įtakos, 1929 m. ėmė eksperimentuoti su švenčių kalendoriumi. Vengdamas suteikti papildomą progą pirmame plane pasirodyti prezidentui A. Smetonai, ministras pirmininkas užsimojo ne tik prieš Gegužės 15-ąją, bet ir prieš Vasario 16-ąją. 1929 m. sausį vyriausybė priėmė sprendimą Vasario 16-ąją perkelti „į pavasarį“, bet – labai „voldemariška“ – atėjus artimiausiam pavasariui, šventė neįvyko.

Gali būti, kad Vasario 16-oji išliko vien todėl, kad neapsikentęs A. Smetona 1929 m. rugsėjį nušalino A. Voldemarą nuo valdžios. Tačiau Gegužės 15-osios „Tautos vadas“ negrąžino.

Prezidentas Antanas Smetona 1929 m. rugpjūčio 15 d. sako kalbą Tautos šventės kariniame parade P. Vileišio aikštėje. Šalia stovi ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras ir prezidento asmens adjutantas kpt. Tadas Šakmanas. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Likus dienai iki dešimtosios Steigiamojo Seimo nepriklausomybės deklaracijos sukakties, buvo paskelbtas naujas Švenčių ir poilsio įstatymas. Pagal jį Gegužės 15-oji neteko bet kokio statuso, o nauja Tautos švente, greta Vasario 16-osios, buvo paskelbta Rugsėjo 8-oji. Tai buvo, galima sakyti, ekspromtu pagimdyta nauja Tautos šventė. Iki 1930 m. ji minėta tik kaip bažnytinė šv. Mergelės Marijos gimimo šventė, o Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500-ųjų metinių kontekste įgijo prasmę kaip neįvykusios Vytauto karūnacijos diena.

Panaikinus Gegužės 15-ąją, matyt, turėta vilties, kad visuomenė, susitelkusi minėti Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių, šią šventę pamirš. Bet Gegužės 15-oji, iš pradžių skyrusi liaudininkus ir krikdemus – dvi pagrindines parlamentinio laikotarpio Lietuvos politines jėgas, po 1926 m. perversmo pasikeitusioje situacijoje jas suvienijo. Dvi politinės jėgos, kurios labiausiai ginčijosi dėl Tautos šventės 1923–1925 m., 1930 m. susitelkė bandydamos šios šventės pagrindu parodyti parlamentinę demokratiją kaip vertybę.

Dar dešimtmetį po 1930 m. užsitęsęs Antano Smetonos autoritarinis valdymas neabejotinai buvo viena priežasčių, kodėl Lietuvos Valstybės nepriklausomybės proklamavimu oficialiai vadintam Steigiamojo Seimo aktui ir vėliau dar ilgai nebuvo teikiama didelė reikšmė; kodėl Vasario 16-oji, o ne Gegužės 15-oji galiausiai įsigalėjo švenčių kalendoriuje kaip nekvestionuojamas moderniosios Lietuvos atskaitos taškas.

Daugiau žr.: Vasilijus Safronovas, “The Contested Date of the Emergence of Modern Lithuania: Was 15 May an Alternative to 16 February?”, Lithuanian Historical Studies, 2020, vol. 24, pp. 75–108.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Klaipėdos universiteto tiriamąjį projektą „Išgyventoji istorija“ Lietuvoje tarpukariu: tarp pasakojimų apie patirtis ir atminties politikos“. Projektui finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT) pagal mokslininkų grupių priemonę, sutarties Nr. S-MIP-19-40.