Prieš dešimtmetį Klaipėdoje pastatyto ilgiausio Lietuvoje pėsčiųjų tilto, sujungusio Šaulių ir Kretingos gatves, istorija prasidėjo dar dešimčia metų anksčiau, o jos peripetijos baigtos narplioti tik šiemet.

„Atviroje Klaipėdoje“ –  dar vienas projekto „30 Nepriklausomybės metų: valstybingumo ženklai Klaipėdoje“ rašinys, kuriame šįkart papasakosime, kaip uostamiestyje buvo pastatytas visoms visuomenės grupėms pritaikytas pėsčiųjų tiltas per geležinkelį, sujungęs miesto centrą ir šiaurinę Klaipėdos dalį.

2010 metais pastatytas, Šaulių ir Kretingos gatves sujungęs tiltas yra ilgiausias pėsčiųjų tiltas Lietuvoje. Martyno Vainoriaus nuotr.

Vadino beždžionių tiltu

Geležinkelį iš Klaipėdos iki tuometinės Rusijos sienos ties Bajorais buvo  baigtas tiesti 1892 m. lapkričio 1 d. Tuo metu jis buvo nutiestas per užmiestį, bet ilgai netrukus miesto ribos išsiplėtė. 

1950 m. lapkričio 17 d. miesto Vykdomasis komitetas dėl saugumo nuo 1951 m. gegužės 1 d. uždraudė eismą per geležinkelį dabartinėje Šaulių-Kretingos gatvių (tuomet Raudonosios armijos – Kretingos plento) trasoje. Sprendimas buvo motyvuotas ne tik kylančiu pavojumi traukiniams, automobiliams ir žmonėms, bet ir ilgomis automobilių prastovomis, susidarančiomis dėl traukinių manevravimo. Automobiliams buvo nurodyta naudotis Montės gatvės pervaža.

Prieš maždaug du dešimtmečius klaipėdiečiai Šaulių gatvę ir centrinę miesto dalį vadino didžiąją žeme, o Kretingos gatvę – mažąja žeme. Tokie pavadinimai atsirado dėl to, kad šiaurinės miesto dalies gyventojai jautėsi tarsi atskirti, nes, regis, iki ranka pasiekiamo miesto centro buvo sunku nusigauti. Trumpiausias kelias – per geležinkelio bėgius, o šiek tiek saugiau buvo pasirinkti seną pėsčiųjų tiltą, kurį klaipėdiečiai net buvo praminę beždžionių tiltu. Tačiau jį įveikti dėl stačių laiptų buvo misija neįmanoma ne tik dviratininkams, neįgaliesiems, mamoms su vaikų vežimėliais, bet ir garbesnio amžiaus žmonėms.

„Pakalbinome keletą tiltu ėjusių pėsčiųjų. Būrelis paaugliukų sakė, kad jiems tiltu eiti visai smagu. O smagiausia buvę prieš Kalėdas: tada jie, prisipirkę šventinių „sprogmenų“, nuo tilto jais apmėtydavo pravažiuojančius traukinius bei gąsdindavo per bėgius kopiančius piliečius. Pora pagyvenusių moteriškių sakėsi nepatenkintos tiek buvusia „laisve“, tiek dabartiniais jos suvaržymais. „Per bėgius eiti, žinia, negerai – pavojinga. Bet mūsų amžiuje šitais stačiais laiptais lipti taip pat sunku. Gerai, kad dabar jie bent jau aplopyti, o seniau, ko gero, pavojingiau buvo kopti papuvusiomis pakopomis, nei per bėgius eiti. Bet ir dabar, kai pašąla, baisu paslysti.“ Dviračiu nuo Kretingos gatvės atvažiavęs vyriškis pasuko link geležinkelio stoties. Ten tarp bėgių esama lyg ir tako – suguldytos plokštės, kuriomis gan patogiai – jeigu tik nestovi koksai sąstatas – galima dviratį pervežti. Jauna mama skundėsi, kad jaučiasi tiesiog atskirta nuo miesto. Žinia, per bėgius su vaikišku vežimėliu kopti nebuvę itin patogu, bet tiltu pervažiuoti nesą išvis jokių galimybių“, – 2003 metų vasarį problemą aprašė dienraštis „Vakarų ekspresas“.

XX a. pradžioje pastatytas pėsčiųjų tiltas į Klaipėdą buvo atvežtas 1954 metais. Iki to laiko jis stovėjo Šilutėje – juo iš geležinkelio stoties buvo galima nueiti į senąsias kapines. Laikui bėgant šis pėsčiųjų tiltas tapo avarinės būklės. Todėl jau XXI amžiaus pradžioje imta svarstyti apie jo rekonstrukciją, o netrukus – ir apie naujo, gerokai patogesnio tilto per geležinkelį statybą.

Senasis pėsčiųjų tiltas per geležinkelį buvo ne tik nesaugus, bet ir labai nepatogus. Eimanto Koševoj nuotr.

„Miesto ūkio ir statybos skyriaus vedėja Nijolė Bakienė „Vakarų ekspresui“ sakė, kad šis pėsčiųjų tiltas – sena problema. Kiek ji atsimenanti, tiek tiltas buvęs avarinės būklės. Tačiau jo būklė – ne Savivaldybės problema. Tiltu privalo rūpintis jo šeimininkai – AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas Klaipėdos geležinkelio infrastruktūra. Turint omenyje, kad abipus geležinkelio yra gyvenamieji rajonai, minėtoji organizacija privalo rūpintis gyventojų saugumu. Šiuo metu vardan to saugumo pastatyta tvora. Pasak ponios Bakienės, jau seniai geležinkeliečiai raginami spręsti šį klausimą, nes už geležinkelio esančių mikrorajonų gyventojams išties problematiška patekti į, vaizdžiai tariant, ranka pasiekiamą centrinę miesto dalį. Rekonstruojant tiltą derėtų pasirūpinti, kad juo naudotis būtų patogu tiek garbaus amžiaus klaipėdiečiams, tiek žmonėms su negalia. Kalbėta, kad tiltas turėtų būti dengtas, lyg ir ketinama įrengti keltuvą tiems, kurie patys sunkiai gali įveikti pakopas“, – 2003 metų vasarį rašė „Vakarų ekspresas“.

Šiame straipsnyje buvo pakalbintas ir tuomet veikusio AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo Klaipėdos geležinkelio infrastruktūra viršininkas Pranas Jokubavičius.

„Pernai mes užsakėme atlikti tilto projektą, vyko konkursas. Buvo siūlomi įvairūs variantai, stengiamasi parinkti tokią konstrukciją, kad ji tenkintų ir neįgaliųjų poreikius. Tikimės, kad jau kitą savaitę turėsime priešprojektinius sprendinius, kuriuos pradėsime derinti su Savivaldybės specialistais. <…> Jeigu miestas norės prašmatnaus tilto, rekonstrukcija gali užtrukti, nes daug pinigų mes neturime. Jeigu bus patvirtintas paprastesnis variantas, tiltas gali būti pastatytas dar šiais metais“, – 2003 metų vasarį prognozavo P. Jokubavičius.

Neprieštaravo, bet neskubėjo

Tačiau tais metais neprasidėjo nei rekonstrukcijos, nei statybos darbai. Galiausiai buvo nuspręsta, jog racionaliau yra ne rekonstruoti senąjį tiltą, o pastatyti naują.

„Tas senasis tiltas buvo tragiškai avarinės būklės. Kad neliptų ir nesikabarotų tuo sugriuvusiu tiltu, žmonės tiesiog ėjo per bėgius. Kiek pamenu, tikrai ir skaudžių nelaimių taip yra buvę. Diskusijos dėl naujo tilto buvo ilgos ir nuobodžios. Visi supratome, kad reikia, bet didelio noro statyti tą tiltą nebuvo. O gal ir pinigų nebuvo, nes tuomet ES fondai dar buvo sunkiai pasiekiami. Su „Lietuvos geležinkelių“ vadovais tikrai ne vieną ir ne du kartus šiuo klausimu buvau susitikęs. Bet jiems niekada nebuvo didelio noro statyti, nes neva ne jų klausimas, nes tiltas į peroną nenusileidžia, o tik sujungia du miesto kvartalus. Tad geležinkeliečiai entuziazmu niekada nespindėjo, bet, vaizdžiai tariant, ir nesilaužė. Sakė – reikia, mes darysime. Ir tikrai samdė projektuotojus, bet iki realių sprendimų ėjome labai ilgai“, – prisiminė dešimtmetį nuo 2001 metų Klaipėdos meru dirbęs Rimantas Taraškevičius.

Pirmasis parengtas naujojo tilto projektas, anot buvusio miesto vadovo, buvo nerealaus grožio, tačiau iš fantastikos srities. Tai buvo trijų dalių tiltas su arkomis ir medinėmis detalėmis. Paskaičiuota, kad jo statyba gali kainuoti apie 10 mln. litų, o tiek investuoti į vieną tiltą „Lietuvos geležinkeliai“ nesiryžo.

„Šiuo metu projektuotojai pertvarko anksčiau rengtą ir Teritorijų planavimo komitete patvirtintą projektą. Pasak AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Klaipėdos geležinkelių infrastruktūra“ viršininko Prano Jokubavičiaus, pirmasis projektas, pagal kurį tiltas kainuotų 10 mln. litų, pasirodęs per brangus. „Projektą norime supaprastinti, bet sąlygos žmonėms supaprastintos nebus – tiltu bus galima važiuoti dviratininkams ir neįgaliesiems“, – sakė P. Jokubavičius. Kiek lėšų bus skiriama tilto statybai, kol kas nežinoma – anot P. Jokubavičiaus, tai paaiškės parengus sąmatą. „Kai turėsime apsvarstytą ir suderintą projektą, skelbsime konkursą. Gal darbus pradėsime jau šiemet, tačiau tikrai nebaigsime, nes statybos turės vykti nenutraukiant traukinių eismo, o tai viską šiek tiek apsunkins“, – sakė P. Jokubavičius“, – 2005 metų rugpjūtį rašė „Vakarų ekspresas“.

Netrukus paaiškėjo, kad patobulinto, bet supaprastinto pėsčiųjų tilto statybos gali kainuoti 4,5 mln. litų. Tuomet R. Taraškevičius žiniasklaidai sakė, kad „statybos darbai turėtų būti pradėti ir užbaigti 2006 metais“.

Klaipėdos geležinkelio stoties pėsčiųjų tilto statybos 2009 m. balandį. Eimanto Koševoj nuotr.

Įsikišo ministras

Tačiau statybų pradžios dar teko ilgokai palaukti. Oficiali priežastis – maždaug dvejus metus užtruko pakoreguoto pėsčiųjų tilto per geležinkelį projekto derinimas.

„Viaduko projekto ruošimas užtruko, nes buvo projektuojami keli variantai, kurių vieni netenkino savivaldybės, kiti – užsakovų“, – 2008 metų balandį pranešė dienraštis „Klaipėda“.

R. Taraškevičius prisiminė, kad tilto statybų reikalai realiai pajudėjo tik po apsižodžiavimo su tuomečiu susisiekimo ministru Algirdu Butkevičiumi. Šis apsižodžiavimas įvyko 2007 metų rudenį.

„Vyko Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos posėdis, kuriame ir dalyvavo tuometis susisiekimo ministras A. Butkevičius. Tarp mūsų buvo puikūs darbiniai santykiai, tikrai dažnai pas jį važiuodavau kalbėtis, spręsti įvairių klausimų. Ir tame posėdyje tarp mūsų įvyko konfliktas, toks apsišaudymas žodžiais. A. Butkevičius išreiškė savo nepasitenkinimą dėl Klaipėdos miesto tarybos sprendimų, nes vėlavome parengti kažkokius detaliuosius planus, susijusius su uosto plėtra. Tada aš taip pat truputį nesusivaldžiau ir nerinkdamas žodžių priminiau, jog vėluoja du Klaipėdai labai svarbūs projektai – Jakų žiedo rekonstrukcija ir pėsčiųjų tilto per geležinkelį nuo Šaulių iki Kretingos gatvės statyba. Kiek suprantu, į Vilnių grįžęs A. Butkevičius pasikvietė tuometį „Lietuvos geležinkelių“ vadovą Stasį Dailydką. Ir tada reikalai pajudėjo“, – tvirtino R. Taraškevičius.

Klaipėdos geležinkelio stoties pėsčiųjų tilto statybos 2009 metų gruodį. Forumo miestai.net (WILD_WEST) nuotr.

Atsisakė liftų

Tilto statybų istorija išties įgavo pagreitį. 2008 metų balandį „Klaipėda“ pranešė, jog „Klaipėdos savivaldybės Nuolatinės statybos komisija pagaliau palaimino naujojo pėsčiųjų tilto per geležinkelį projektą, kuris buvo derinamas apie dvejus metus“.

Pėsčiųjų tilto projektą parengė Transporto ir kelių tyrimo institutas. Jo projektų vadovas Mečislovas Jocius „Klaipėdai“ 2008 metų balandį aiškino, kad naujasis viadukas bus maždaug keturis kartus ilgesnis ir šiek tiek aukštesnis už dabartinį. Jo ilgis bus apie 300 metrų, einamoji dalis pėstiesiems bus 12 metrų aukštyje. Tiltas drieksis ne tik per geležinkelį, bet ir virš Priestočio gatvės.

„Tilto ilgis buvo viena iš kliūčių, dėl kurių užsitęsė projekto derinimas. Tik pradėjus projektavimo darbus Šaulių gatvėje esančios kavinės savininkai išsakė pretenzijas projektuotojams, baimindamiesi, kad vienas tilto galas neužtvertų kelio į jų maitinimo įstaigą. Anot M. Jociaus, viadukas galėjo būti ir trumpesnis, jeigu greta būtų buvę suprojektuoti keltuvai neįgaliesiems. Tačiau liftų, kurie jau buvo parinkti, užsakovas – bendrovė „Lietuvos geležinkeliai, atsisakė, motyvuojant tuo, kad juos bus sunku prižiūrėti ir apsaugoti nuo vandalų“, – rašė „Klaipėda“.

Projekte buvo numatyta, kad tilto nuolydis bus tik 8,3 procento, kad juo galėtų naudotis ir neįgalieji, ir vežimėlius stumiančios mamos, ir dviratininkai, ir vyresnio amžiaus žmonės.

„Viadukas bus ypatingas ir tuo, kad žiemą jo einamoji dalis bus šildoma, tad neturėtų apledėti. Daugiau šildomų viadukų, pasak M. Jociaus, Lietuvoje dar nėra“, – tilto išskirtinumą pristatė „Klaipėda“.

Projekte taip pat buvo numatyta, kad naujojo tilto perdangos konstrukcija bus pakabinta ant aštuonių plieninių lynų, kuriuos laikys 28 metrų aukščio gelžbetoninės konstrukcijos bokštas.

Kaina – 13 mln. litų

„Klaipėda“ 2008 metų balandį vylėsi, jog rangovas statyti tiltą turėtų būti parinktas jau maždaug po mėnesio.

„Planuojama, kad statybos prasidės jau šiais metais. Jos turėtų baigtis kitų metų pabaigoje. Kol vyks statybos, pėstiesiems žadama per geležinkelį nutiesti laikinąją perėją. Viaduko statybos turėtų kainuoti apie 15,6 milijono litų. Tiltas greičiausiai bus statomas iš ES lėšų“, – rašė „Klaipėda“

Tačiau tik 2008 metų liepą buvo paskelbtas tilto statybų rangos konkursas, o spalį paaiškėjo, kad jį laimėjo bendrovė „Hidrostatyba“, įveikusi kitus du konkurentus. „Hidrostatyba“ tiltą pasiūlė pastatyti už maždaug 13 mln. litų. Tuomet jau buvo aišku, kad 85 proc. sumos statybos bus gauta iš ES fondų, o likusią dalį pridės „Lietuvos geležinkeliai“.

2008 metų spalio 9-ąją Klaipėdai išaušo istorinė diena – iškilminga ceremonija prasidėjo ilgiausio Lietuvoje pėsčiųjų tilto per geležinkelį statybos.

„Renginyje, vykusiame prie paskutines dienas skaičiuojančio senojo tilto, būsimų statybų vietoje įbetonuota kapsulė su laišku ateities kartoms. Renginio dalyvius sveikino susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius Stasys Dailydka, Klaipėdos apskrities viršininkas Vytautas Rinkevičius, miesto meras Rimantas Taraškevičius bei valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Sigitas Dobilinskas“, – rašė žiniasklaida.

Gausiai pasirodžiusiuose straipsniuose pasidžiaugta, jog „modernus bei daug patogesnis pėsčiųjų tiltas, kurio projektą užsakė AB „Lietuvos geležinkeliai“, daug geriau nei senasis tenkins miestiečių poreikius. Jis bus nebe toks status kaip jo pirmtakas, pritaikytas neįgaliesiems, o žiemą dėl šildomo pagrindo nevirs čiuožykla. Pagrindines nešančias konstrukcijas žadama pagaminti iš klijuotos medienos, tiltas bus apšviestas, čia planuojama įrengti ir stebėjimo kameras“.

Jau per statybų pradžios ceremoniją tapo žinoma, kad tiltas turi būti pastatytas ir klaipėdiečiams atvertas 2010 metų liepą.

Ir norėjo, ir atsisakė

Kai prasidėjo naujo pėsčiųjų tilto statyba, dėmesio centre atsidūrė senasis, 1954 metasi iš Šilutės į Klaipėdą perkeltas geležinkelio tiltas. Naujojo tilto statybų techniniame projekte buvo numatyta, kad senasis tiltas turi būti supjaustytas į metalo laužą, nes jis niekam nebėra tinkamas.

Senasis tiltas per geležinkelį buvo demontuotas 2009 metų rugpjūtį. Eimanto Koševoj nuotr.

Tačiau 2008 metų spalį Kultūros paveldo departamento taryba XX a. pr. statytą tiltą paskelbė nekilnojamąja kultūros vertybe.

„Vertingosiomis savybėmis pripažintos tilto konstrukcijos, laiptų maršai su metalinėmis laiptasijomis, metaliniais turėklais ir atramomis, medinių laiptų pakopų tipas, medinių lentų tilto pakloto tipas. Pasak Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiojo valstybinio inspektoriaus Laisvūno Kavaliausko, pėsčiųjų tilto įtraukimas į Kultūros vertybių registrą nereiškia, jog šis tiltas negali būti judinamas iš vietos. „Mes neprieštaraujame naujo tilto statyboms, tačiau senasis tiltas turi būti tvarkingai demontuotas ir perkeltas į kitą vietą. Šilutės rajono savivaldybė yra pareiškusi pageidavimą, kad ši kultūros vertybė sugrįžtų į Šilutę. Paveldosaugininkai tam pritartų“, – sakė L. Kavaliauskas“, – 2008 metų spalio pabaigoje rašė „Vakarų ekspresas“.

Jis tada informavo, kad maždaug prieš savaitę iki tilto paskelbimo vertybe idėjai sugrąžinti pėsčiųjų tiltą į Šilutę pritarė šio rajono savivaldybės taryba.

„Pasak Šilutės rajono savivaldybės Planavimo ir plėtros skyriaus vedėjos Rasos Bičkauskienės, visuomenės diskusijų objektas būtų vieta, į kurią galėtų sugrįžti vertingasis tiltas. „Manome, kad statyti tiltą senojoje jo vietoje funkcine prasme nebūtų tikslinga. Vienas iš pasiūlymų – šis tiltas galėtų sujungti baigiamą statyti naująjį uostą su kitu Šyšos krantu. Problema, jog Šilutės savivaldybė neturi pakankamai lėšų tokiam techniniam projektui parengti ir įgyvendinti. Todėl dėl jų jau kreipėmės į Susisiekimo ministeriją bei Kultūros paveldo departamentą“, – sakė R. Bičkauskienė“, – rašė „Vakarų ekspresas“.

Tačiau 2009 metų rugpjūčio 28 dieną demontuotas istorinis pėsčiųjų tiltas iki šiol yra laikomas Klaipėdos geležinkelių stoties teritorijoje, o jo būklė kasdien vis prastėja.

„Kai tik prasidėjo kalbos apie naujo tilto statybas, o senojo demontavimą, išsiaiškinome jo istoriją, kad jis pakankamai vertingas, padarytas iš metalo, sukniedytas senuoju būdu, o ne sulituotas, tad tai galėtų būti technikos paminklas. Todėl ir atsirado sprendimas jį paskelbti kultūros vertybe. Juoba, kad ir tuometė Šilutės rajono valdžia buvo išreiškusi ketinimą tiltą susigrąžinti ir „perkelti“ jį per Šyšą. Tačiau po artimiausių rinkimų atėjo kita Šilutės rajono valdžia ir to entuziazmo nebeišreiškė. Tačiau geležinkeliečiai jį privalėjo išsaugoti, nes jis yra vertybė. Senasis tiltas ir dabar yra sandėliuojamas Klaipėdos geležinkelių stoties teritorijoje. Prieš metus jį apžiūrėjau ir tenka konstatuoti, kad metalinių konstrukcijų būklė yra labai bloga. Kai jis dar stovėjo, jau tada erozija buvo prasidėjusi, o dabar jis jau 10 metų guli po atviru dangumi. Bijau, kad jį pastatyti reikia labai didelių lėšų ir nemanau, kad tikslinga tai daryti. Bet jis vis dar yra kultūros vertybių registre, tai reikia spręsti, žiūrėti, ką dėl jo ateities dar galima padaryti“, – „Atvirai Klaipėda“ kalbėjo Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas.

Nors metalinį pėsčiųjų tiltą norėjo susigrąžinti Šilutė, jis iki šiol laikomas Klaipėdos geležinkelio stoties teritorijoje. Eimanto Koševoj nuotr.

Atidarymui šaudė fejerverkus

Kai tik senasis tiltas buvo demontuotas ir nebetrukdė naujojo statinio statyboms, prasidėjo vienas geriausiai matomų jų darbų: „Buvo tvirtinamos didžiulės, net 15 tonų sveriančios tilto sijos, pagamintos Kazlų Rūdoje. 39 ir 42 metrų ilgio bei beveik 2 metrų aukščio sijas pirmadienį iš Kazlų Rūdos į Klaipėdą vežė specialus transportas. „Buvo suplanuota, kad Klaipėdoje sijos būtų tik naktį, kai mieste nebėra intensyvaus eismo. Tik pirmą valandą nakties iš policijos gavome leidimą, kad didžiulė mašina gali važiuoti miesto gatvėmis“, – ve.lt sakė Klaipėdos geležinkelio mazgo plėtros projektų skyriaus viršininkas Pranas Jokubavičius. Pasak jo, numatyti dar keturi tokie reisai. Visas tilto sijas planuojama sumontuoti iki lapkričio pabaigos“.

Regis, naujojo pėsčiųjų tilto per geležinkelį arba Klaipėdos geležinkelio stoties pėsčiųjų tilto statyboms nebuvo jokių trukdžių, todėl jo statybų pabaiga nevėlavo.

2010 metų liepos 10 dieną, nors ir buvo labai karštas šeštadienis, miesto ir šalies žiniasklaida skelbė, jog „Klaipėdoje atidarytas ilgiausias pėsčiųjų tiltas“.

„Į pėsčiųjų tilto per geležinkelį atidarymo ceremoniją atvyko įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ vadovai, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, miesto meras Rimantas Taraškevičius, įmonės „Hidrostatyba“ valdybos pirmininkas Jonas Dumašius, Seimo narė Agnė Bilotaitė, uostamiesčio tarybos nariai. Pasižiūrėti, kaip atidaromas tiltas atėjo pažiūrėti ir būrys netoli gyvenančių klaipėdiečių. Susirinkusieji džiaugėsi, kad klaipėdiečiai turės patogų, modernų pėsčiųjų tiltą, kuris yra ilgiausias toks tiltas Lietuvoje. „Prisimenu, kaip vaikščiojau senuoju tiltu. Jis buvo susijęs su daug istorijų. Daug kas čia leido romantiškus vakarus, palydėdami traukinius, kažkas prie jo susipažino. Naujasis tiltas kurs naujas istorijas. Nuo šiol klaipėdiečiai galės patogiau gyventi“, – kalbėjo E. Masiulis. Ceremonijos metu uostamiesčio vadovui R. Taraškevičiui buvo įteiktas raktas, simbolizuojantis, kad tiltas priklauso miestui. „Už perėjimą mokesčių nerinksime“, – juokavo meras. Naująjį pėsčiųjų tiltą per geležinkelį pašventino Švento Kazimiero bažnyčios vikaras kunigas Juozas Bareikis, kad tie, kuriuo juo keliaus jaustųsi saugūs. Perkirpus atidarymo juostą, į orą buvo išauti fejerverkai“, – apie pompastišką tilto atidarymą rašė „Klaipėda“.

Klaipėdos geležinkelio stoties pėsčiųjų tilto statybos 2010 metų kovą. Eimanto Koševoj nuotr.

Pagrasino tiltą uždaryti

Po triukšmingo atidarymo naujojo tilto istorija pakrypo teismų link, o galutinai ginčas išspręstas tik šiemet. Jau 2010 metų gruodį portalas lrytas.lt rašė: „Lapkritį tilto šildymo išlaidos siekė 15–16 tūkst. litų. Taupant energiją, jį apšviečia perpus mažiau šviestuvų. <…> Geležinkelininkams šildyti tiltą yra per brangu. Tad jie prašė miesto savivaldybės perimti tilto priežiūrą. Tačiau atsakymo kol kas nesulaukė“.

Nuo tada Klaipėdos savivaldybę kasmet pasiekdavo po kelis „Lietuvos geležinkelių“ raštus, prašančius ir raginančius perimti naująjį tiltą. Jis buvo valstybės nuosavybė, o „Lietuvos geležinkeliai“ tiltą valdė patikėjimo teise, tad privalėjo juo rūpintis ir padengti visas su juo susijusias išlaidas.

Klaipėdos savivaldybė geležinkeliečių prašymo perimti tiltą neketino patenkinti.

„Labai ačiū už tokią dovaną, kuri metams kainuoja 200 tūkst. litų. Ir „Lietuvos geležinkeliai“ yra labai pelninga bendrovė, kuri tikrai gali tą tiltą naudoti. Klaipėdos miestas finansuoti pelningą bendrovę yra nepasiruošęs ir to nedarys“, – 2014 metų rugsėjį LRT.lt portalui sakė tuometis Klaipėdos miesto tarybos Turto komiteto pirmininkas Valerijonas Bernotas.

Tų pačių metų rudenį Klaipėdos savivaldybę pasiekė dar vienas „Lietuvos geležinkelių“ raštas, kuriuo dar kartą prašyta perimti tiltą. Nurodyta, kad jei toks prašymas nebus patenkintas, geležinkeliečiai nuo lapkričio 3-iosio tiltą uždarys ir juo pėstiesiems nebeleis naudotis.

„AB „Lietuvos geležinkeliai“ priėmė sprendimą artimiausiu metu ant Klaipėdoje, Priestočio gatvėje esančio tilto iškabinti įspėjamuosius ženklus. Šie ženklai informuos pėsčiuosius dėl judėjimo per tiltą sunkumų esant prastoms oro sąlygoms – žiemos sezono metu iškritus sniegui, apledėjus tilto dangai – ir ragins juos pasirinkti kitą, saugų maršrutą. Tokį sprendimą bendrovė priėmė dėl Klaipėdos savivaldybės neveiksnumo sprendžiant pėsčiųjų tilto priežiūros perėmimo klausimą. <…> Beveik penkerius metus, nuo 2010 metų, kai Klaipėdoje, Priestočio gatvėje buvo pastatytas pėsčiųjų tiltas, AB „Lietuvos geležinkeliai“ siekia, kad jį nuosavybėn perimtų miesto savivaldybė. Šis tiltas nėra skirtas keleiviams patekti į peronus, juo Klaipėdos gyventojai juda tarp rytinės ir vakarinės miesto dalių. Savivaldybės funkcija yra organizuoti saugų gyventojų eismą mieste, rūpintis patogiu jų judėjimu. „Lietuvos geležinkeliai” siekia, kad Klaipėdos savivaldybė, perėmusi šį tiltą, tokią funkciją užtikrintų. Anksčiau „Lietuvos geležinkeliai“ yra skelbusi, kad vienas iš griežčiausių susiklosčiusios situacijos sprendimo būdų būtų visiškai uždaryti pėsčiųjų tiltą. Tokio sprendimo nėra atsisakoma ir ateityje jis gali būti priimtas, tačiau šiuo metu bendrovė siekia nesudaryti kliūčių gyventojams keliauti tarp skirtingų miesto dalių vien dėl Klaipėdos miesto savivaldybės nenoro spręsti problemą“, – buvo rašoma 2014 metų spalio 31 dieną išplatintame „Lietuvos geležinkelių“ pranešime.

Klaipėdos geležinkelio stoties pėsčiųjų tilto statybos 2010 metų balandį. Eimanto Koševoj nuotr.

Šeimininku tapo miestas

Į tokį pranešimą netruko sureaguoti ir Klaipėdos savivaldybė.

„Vienos didžiausių Lietuvos įmonių AB „Lietuvos geležinkeliai“ siekis perduoti ES paramos lėšomis pastatytą geležinkelių infrastruktūros objektą neturi nei teisinio, nei ekonominio pagrindo. Tarp Klaipėdos miesto savivaldybės ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2004-06-18 buvo pasirašyta sutartis, kuri ir apsprendė naujo infrastruktūros objekto atsiradimo Klaipėdos mieste sąlygas ir tvarką. Šioje sutartyje nėra nuostatų apie nuosavybės perleidimą Klaipėdos miesto savivaldybei, nors tai galėjo ir turėjo būti aptarta, jei iki tilto statybos egzistavo šalių ketinimai tiltą perduoti. <…> Taip pat svarbu ir tai, kad pėsčiųjų tilto Priestočio g. Klaipėdoje statyba buvo siejama su žemės nuomos mokesčio lengvata, kuri buvo pritaikyta AB „Lietuvos geležinkeliai“ Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu. Šiuo sprendimu Klaipėdos miesto savivaldybė savo biudžeto sąskaita atleido bendrovę nuo beveik 656 tūkst. Lt nuomos mokesčio mokėjimo į savivaldybės biudžetą. Klaipėdos miesto savivaldybės įsitikinimu būtų neteisinga, jeigu Klaipėdos miesto mokesčių mokėtojams, suteikusiems tokio dydžio finansinę paramą AB „Lietuvos geležinkeliai“ už įsipareigojimą ES lėšomis pastatyti tiltą per geležinkelį, būtų be jokio pateisinamo pagrindo užkirsta galimybė saugiai kirsti geležinkelį“, – buvo rašoma pirmosiomis 2014 metų lapkričio dienomis išplatintame Klaipėdos savivaldybės pranešime.

Klaipėdos savivaldybė 2014 metų spalio 29 dieną kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą prašydama uždrausti AB „Lietuvos geležinkeliai“ sustabdyti tilto eksploataciją.

Teismas operatyviai ieškinį priėmė ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė bet kokius veiksmus, kuriais būtų stabdoma tilto eksploatacija ar juo ribojamas eismas.

2015 metų sausį Klaipėdos miesto apylinkės teismas visiškai patenkino Klaipėdos savivaldybės ieškinį ir uždraudė AB „Lietuvos geležinkeliai“ kaip nors riboti pėsčiųjų eismą Priestočio gatvės tiltu. Nurodyta, kad tiltas galės būti uždaromas tik dėl eismo įvykių, stichinių nelaimių, per polaidį, potvynių laikotarpiu, esant itin karštiems orams, taip pat oro temperatūrai nukritus žemiau minus dvidešimties laipsnių, vykstant statybos ar rekonstrukcijos, remonto darbams.

Po šios nutarties „Lietuvos geležinkeliai“ toliau rašė raštus savivaldybei ir prašė geranoriškai perimti tiltą. Miesto taryba „dovanos“ kone kasmet atsisakydavo.

Pėsčiųjų tilto šeimininke šį rudenį tapusi Klaipėdos savivaldybė turės rūpintis ir jo valymu, ir apšvietimu, ir remontu. Martyno Vainoriaus nuotr.

Tačiau pernai vasarį miesto politikai nusprendė priimti šį objektą ir juo rūpintis. Beje, miesto tarybos sprendimo projekte dėl sutikimo perimti valstybės turtą buvo nurodyta, kad jo tilto priežiūra per metus kainuoja vos 12 tūkst. eurų.

„Lietuvos geležinkeliai“ buvo įsipareigoję sutvarkyti perduodamo tilto dangą. Tai ir buvo padaryta, o tada, šiemet rugsėjį, Vyriausybė nusprendė Klaipėdos miesto savivaldybei perduoti beveik 2,4 mln. eurų likutinės vertės valstybei priklausantį pėsčiųjų tiltą.

„Klaipėdos savivaldybė jau pasirašė perdavimo sutartį ir dabar yra tilto šeimininkė“, – „Atvirai Klaipėdai“ patvirtino Klaipėdos savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėjas Edvardas Simokaitis.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 nepriklausomybės metų: valstybiniai pėdsakai Klaipėdoje“