Pasitraukė dar vienas perėjūnas: po Ramūno Karbauskio prieš pat sausio 13-ąją Seimo narys Antanas Guoga paskelbė atsisakąs parlamentaro mandato, kuris jam buvo įteiktas vos prieš porą mėnesių. Akyliau stebintiems p. Guogos karjerą tai nebuvo koks nors iš kojų verčiantis netikėtumas.

Antanas Guoga. Nuotrauka iš „Facebook”

Pristabdęs pokerio lošėjo karjerą su Darbo partijos chebra į Seimą išrinktas personažas vos per keletą metų spėjo pabūti tuo metu Lietuvos krepšinio lygoje žaidusio krepšinio klubo „Sakalai“ vadovu, Lietuvos krepšinio federacijos funkcionieriumi, Lietuvos liberalų sąjūdžio (LLS) lyderiu, kito Vilniaus krepšinio klubo – „Rytas“ prezidentu. Ir iš visur neįtikėtinai greitai pasitraukė. Tyliau ar su didesniais trenksmais, tačiau visur atsisveikindavęs viešais patikinimais, esą gyvenime niekada nesiekė jokių postų ar svarbių pareigų.

Stabilesnis p. Guogos buvimas pastebėtas tik Europos Parlamente, į kurį kandidatavo po LLS vėliava. Tiesiogiai ar netiesiogiai iš tos pozicijos liberalai-sąjūdiečiai dėl šio veikėjo išstūmė Leonidą Donskį.

Dar vienas kiek stabilesnis nenusisekusio seimūno užsiėmimas Lietuvoje buvo galbūt tik jo pačio verslas.

Pernai į Seimą p. Guoga ėjo tikėdamas Darbo partijos (DP) sėkme, neslėpdamas vilčių, kad DP pavyks prisisiurbti prie kurios nors spalvos valdančiosios koalicijos, o jam – tapti ekonomikos ir inovacijų ministru. Tarsi sąmoningai pamiršęs, kad DP yra tokia šiek tiek toksiška šulerių partija, kurios kai kurie buvę lyderiai ir šiandien tebevarsto teismų duris. Mįslė tik – ar pats tikėjosi juos aplošti, ar kad darbiečiai neišdurs jo?

Rimtai suspurdėjo p. Guoga kiek anksčiau – tada, kai DP lyderis Viktoras Uspaskichas viešai ėmė raginti pirkti ir vartoti jo reklamuojamą mineralinį vandenį, kuris esą apsaugo nuo COVID-19 viruso.

„Manau, kad jo [p. Guogos] dienos partijoje yra suskaičiuotos“, – rėžė DP lyderis.

Ir nors jokių organizacinių išvadų DP p. Guogai nepritaikė, tapo aišku, kad susiremti su partijos lyderiu jo žarnelės yra per siauros.

Nors tasai p. Guogos suspurdėjimas buvo gana keistas.

Lietuva išsikovojo teisę į laisvę beigi valstybę. Taip pat ir laisvę sukčiams reklamuoti niekalus. Pono Uspaskicho – nuteisto už finansinius nusikaltimus – vieša hipnozė apie esą gydantį nuo koronaviruso vandenį yra jo veikimo politikoje bei versle būdas. Jeigu vis dar randasi žmonių, kurie už jį ar jo vadovaujamą partiją balsuoja įvairiuose rinkimuose, tai reiškia, kad jiems patinka būti apgautiems. Ir esant tokiam požiūriui, jokie valdžios veiksmai, draudimai, reguliuojanti aplinka nepadės.

Gali būti apmaudu, kad bankų, indėlius rinkusių holdingo kompanijų bei greitą praturtėjimą siūliusių, tačiau vėliau su visais indėlininkų pinigais žlugusių ūkio subjektų patirtis neišugdė kolektyvinio visuomenės imuniteto. Tačiau taip yra.

Šiandien galime prisiminti, kad tai ne vienintelis mūsų praradimas. Kolektyvinio imuniteto nėra ir vertinant politinius ar kitokius perėjūnus. Į kokį labai panašus yra p. Guoga.

Tūkstančiams žmonių vis dar yra daug maloniau godžiai klausytis kliedesių, išplaukiančių iš tokių veikėjų burnos (gyvenimas tampa saldesnis, ar ne?!), užuot įdėmiau peržvelgti tokių veikėjų gyvenimo aprašymus (nebūtinai tik tuos, kurie pateikiami oficialiai). Nors neabejoju, kad maždaug kas antram tokiam lengvatikiui kažkur giliai vis dėlto kirba abejonių. Tačiau už abejones yra malonesnių dalykų. Tatai irgi yra mūsų iškovotos laisvės išraiška.