P0

Bibliotekos istorija, Svarbu

Bibliotekos istorija: prisiminimai

Juozas Šikšnelis
2021-02-06


Dirbti bibliotekoje pradėjau 1973 m. rugpjūčio 3 d., nors Klaipėdoje pasirodžiau, kaip buvo nurodyta paskyrime, rugpjūčio 1 d. tikėdamasis, jog pavyks atidėti darbo pradžią bent savaitei, todėl atvykau be bagažo ir net be dantų šepetėlio. Deja, nebuvo su kuo derėtis dėl įdarbinimo vėlinimo, tad teko apsisukti ant kulno ir, grįžus į gimtinę, susikrauti skurdžią mantą į trofėjinį portfeliuką, kurį už tris rublius buvau perpirkęs iš vieno amžino studento Prano, ir kakti į Klaipėdą.

Dabar, praėjus beveik penkiems dešimtmečiams, stengiuosi prisiminti pirmąjį įspūdį, kurį padarė biblioteka. Nežinia, ar tuomet rugpjūtis buvo itin saulėtas, bet visas miestas ir tuo pačiu biblioteka man pasirodė itin šviesi ir erdvi, nors, kaip netruko paaiškėti, ankštai gyveno ir skaitytojai, ir darbuotojai, ir knygos. Bet tai buvo vėliau, kai pavyko aprėpti visą bibliotekos mastą.

Bibliografijos-informacijos skyriaus darbuotojai apie 1977 m. Sėdi iš kairės į dešinę: Danutė Solovjova, Juozas Šikšnelis, Aldona Braukylienė; stovi iš kairės į dešinę Janina Stagniūnaitė, Ramutė Bielskienė. Fotografija iš KLAVB archyvo.

Rugpjūtis, pats atostogų įkarštis, bibliotekos veikla apmirusi, užsuka nerimstantys skaitymo fanatikai, slankioja kelios apsnūdusios bibliotekininkės. Direktorius Valentinas Malukas užsuka tik po keleto dienų, kol kas bendrauju su pavaduotoja Zenona Mickevičiūte bei metodinio skyriaus vedėja Julija Lingvenyte. Stengiuosi kratytis pirmojo įspūdžio, nes jis suformuoja sunkiai įveikiamą nuomonę, kuri ilgainiui pasirodo klaidinga. Todėl ir šias dvi pirmąsias koleges bei viršininkes priimu be išankstinio nusistatymo. Abi simpatiškos, geranoriškai nusiteikusios.

Pirmoji nakvynė Klaipėdoje – direktoriaus kabinete ant trumpokos sofos. Ar ne paradoksas, kurį specialiai sunku sugalvoti? Po beveik penkiasdešimt metų, praleistų tarp šių sienų, vėl grįžau į tą patį kabinetą, tik ne miegoti, o rašyti bibliotekos istoriją. Patalą kloja, ne tiesiogine prasme, tik patalynę parūpina ir raktus nuo kabineto paduoda simpatiška sargienė Aleksandra.

Jau kitą dieną persikėliau į neutralesnį būstą – politechnikumo bendrabutį Taikos prospekte; kol vasarą studentai atostogauja – kambariai tušti. Sąlygos nuostabios – saulėto kambario langai į marias, matau net praplaukiančių laivų stiebus.

Pirmosios dienos darbe apsiuostymui. Ūmai imu suprasti, kad vadinamojo žinių bagažo iš universiteto neatsivežiau, o gal palikau ar išbarsčiau pakeliui. To, ką mokėmės nuobodžiose paskaitose, realioje bibliotekoje nėra. Ar bent kitaip atrodo ir kitaip vadinasi. Verta prisiminti jau banaliomis tapusias Gėtės eilutes iš „Fausto“: „Teorija, brolau, sausa šaka, už tai gyvenimo vaisingas medis žydi…“

Reikėjo viską pradėti nuo pradžių. Nuobodu nebuvo. Pasikartojimai bei kalimai yra nuobodūs, o čia viskas beveik nauja! Ir, svarbiausia, čia pat gali pačiupinėti, pavartyti. Abstrakčios sąvokos „katalogai“, „kartotekos“ stovi šalia ir ne iš vadovėlinio apibrėžimo gali suvokti, kuo jos skiriasi. Taip, universitete teko atlikti keletą praktikų realiose bibliotekose, bet ten niekas su tavimi nesiceremonijo, o gal ir pačiam nebuvo reikalo ir noro gilintis, todėl gaudavai konkrečią užduotį – sutvarkyti knygas lentynoje ar perrašyti kokią bibliografiją į korteles.

Vienišas nebuvau, nes iš mūsų kurso į Klaipėdos viešąją biblioteką atvykome keturiese: Janina, Ilona, Nijolė ir aš. Su Janina Stagniūnaite, irgi dzūke iš Simno, išdirbome ilgiausiai, vėliau net viename skyriuje – stalas prie stalo. Kitos dvi kurso draugės bibliotekoje dėl įvairių šeimyninių priežasčių užsilaikė trumpiau.

Nežinau, ar tai senėjimo poveikis, ar iš tikrųjų taip buvo, bet pirmieji mėnesiai Klaipėdoje dabar man atrodo kaip šventė. Ar jos nekantrus laukimas.

Regis, visą laiką švietė saulė, nekilo vėjai, nelijo, žmonės buvo draugiški bei geranoriški. Nors darbas metodiniame skyriuje ir nežadėjo nieko gero: važinėti po zonos bibliotekas, tikrinti jų darbą, reikšti pastabas, liepti, įsakyti, barti ir taip toliau bei rašyti ataskaitas gali patikti tik žmonėms, kurie žūtbūt nori pademonstruoti savo viršenybę prieš kitus, valdyti juos. O man norisi, kad visi gyventų pagal savo supratimą, bet, neduok Dieve, neliptų man ant galvos. O čia reikia primetinėti niekuo dėtiems žmonėms savo valią. Nebuvau pasirengęs tokiam darbui, o ir ne kiekvieną žmogų gali jam parengti, koks mokslas gali pakeisti žmogaus prigimtį? Niekas, nei komunistinio, nei kapitalistinio mokslo apologetai tokio nesukūrė.

Mano viršininkė Julija jautėsi lyg žuvis vandenyje, bepigu, buvo sena metodikos vilkė, seniai perpratusi ne tik bibliotekininkystės subtilumo gudrybes, bet ir mažai kreipianti dėmesį į tikrinamų kaimo bibliotekininkių jausmus, juk ne pirštis važiuojame, o vykdydami savo pareigą tikrinti kaip kiekvienas atlieka savąsias. Ir ką čia bepridursi. Ji buvo teisi. Kaip ten rusai mėgsta sakyti: „Služba služboj, družba družboj.“

O jei toli nenubėgant, kalbant apie pirmąją mano viršininkę Juliją Lingvenytę, tai reikia pripažinti, jog ją vertinti vienareikšmiškai, kaip ir daugelio mūsų, nereikėtų. Nors dažnai būdavo, kad ji pati būtent taip, vienareikšmiškai, vertindavo kitus. Taip, stačiokiška, netgi gruboka, be galo pasitikinti, mėgstanti kartoti „aš niekada neklystu“, ir tuo man priminė gimtinėje pasilikusią tetą Anelę, kuri irgi taip apie save manė ir auklėjo visą giminę savo tiesa. Vėliau ir dvi kadencijas aukščiausiame šalies poste praleidusi Ekscelencija viešai kartojo niekada neklystanti.

Bet šalia to, Julija buvo be galo jautri, mokanti užjausti, bandanti suprasti, o jei yra reikalas, tai ir padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui. Aišku, noras primesti savo tiesą, žūtbūt dominuoti, stačiokiškumas dažnai užgoždavo jautrumą ir gerą širdį.

Gal vėl pasiremsiu nuvalkiotu ir banaliu pavyzdžiu, kad apie žmogų lengviau spręsti ne užduodant jam sudėtingus bei gudrius psichologinius testus, o sprendžiant ar su juo galima eiti į žvalgybą. Tad, nežiūrint į visas jos keistenybes bei charakterio nelygumus, su Julija drąsiai galėčiau eiti į žvalgybą ir nė akimirkos nesuabejočiau nei pasigailėčiau savo sprendimo.

Bet užbėgau įvykiams už akių. Rugsėjį teko pakeisti gyvenamąjį būstą – į politechnikumą grįžo studentai, teko atlaisvinti kambarį, kuriame jau buvau apšilęs kojas, ir kraustytis į Bandomosios laivų remonto įmonės bendrabutį Rumpiškės gatvėje. Iš saulėto, dideliais langais į tamsų kambariuką, kuriame saulė neįspisdavo. Bet buvo rugsėjis, mokslo metų pradžia, ir į Klaipėdą atvyko ta, dėl kurios aš palikau Dzūkiją bei Vilnių, per penkerius studijų metus tapusį jaukiu bei mielu miestu, ir be saulės nušvietė mano gyvenimo padangę.

Grįžtant prie to, kaip aš atsidūriau Klaipėdoje? Esu, tiesiai šviesiai, meilės tremtinys. Nuo pat pirmojo kurso draugavau su žemaite, buvo, kaip įprasta, išsiskyrimų ir suartėjimų, pykčio, ašarų ir džiaugsmo, bet meilė neišgaravo. Anais laikais, baigus universitetą, studentus lyg dabar sportininkus skirstydavo savotiškoje naujokų biržoje, juk kiekvienas už nemokamą mokslą turėdavo atidirbti trejus metus. Kurie dar būdami studentais susirado šiltesnes vietas Vilniuje, ten ir pasilikdavo, kitus siuntinėjo po visą Lietuvą.

Dėl neįgalumo aš turėjau teisę rinktis ten, kur noriu. Atvirai šnekant, nežinojau, kur noriu ir ko noriu, o gal niekur ir nieko nenorėjau, todėl paklausiau savo meilės, kur ji važiuojanti pagal paskyrimą. Į Klaipėdą, nes ten arčiau iki namų Mažeikiuose. Nė akimirkos nesvarstęs komisijai pasakiau, jog noriu į Klaipėdą.

Hm, visos vietos jau užimtos, bet komisijos nariai, susisiekę su viešosios bibliotekos vadovybe, išgirdo patikinimą, jog dar vienas absolventas bus įdarbintas. Taip atsidūriau Klaipėdoje. Meilės tremtinys, nes iki gimtųjų namų Švendubrėje buvo lygiai trys šimtai šešiasdešimt kilometrų.

Paklaustas ar nesigailiu tokio pasirinkimo, tvirtai atsakau: gailėjausi tik momentais, kai susipykdavau su žmona Terese.

Taigi, apsigyvenau laivų statytojų bendrabutyje, bet neilgai trukus zuikio teisėmis persikėliau į „švietimiečių“ bendrabutį Taikos prospekte, kur kambariuką gavo mano būsimoji žmona.

Darbas bibliotekoje nekėlė didelio pasitenkinimo, todėl po kelių metų kankynių pasiprašiau direktoriaus V. Maluko pervedamas į kitą skyrių.

Beje, metodikos skyriuje dėl objektyvių bei subjektyvių priežasčių, tarybiniais terminais šnekant, buvo didžiausias kadrų tekamumas. Vienintelė N. Garbenčienė ten ištvėrė 10 metų, kitiems kantrybės užtekdavo 2–3 metams.

Taigi paprašiau ir direktorius momentaliai sureagavo: atsidūriau bibliografijos informacijos skyriuje – konkretus darbas, rezultatai matomi, gali pačiupinėti ir įvertinti.

Nenutolstant noriu pakalbėti apie direktorių Valentiną Maluką. Pirmasis epizodiškas susitikimas su juo padarė neblogą įspūdį, kuris per kelis dešimtmečius bendravimo (pradžioje kaip pavaldinys su viršininku, vėliau – atvirkščiai) iš esmės nepakito. Būdavo momentų, kai direktoriaus sprendimai ir veiksmai nepatikdavo ar netikdavo, bet ilgainiui viskas susitvarkydavo bei paaiškėdavo. Buvo linksmas, sąmojingas žmogus, mėgstantis ir mokantis atsipalaiduoti. Gyveno su svajone: pastatyti Klaipėdoje naują biblioteką.

Valentinas Malukas 2008-aisiais. Eugenijaus Maciaus nuotr. 

Svajonę įgyvendino kiti ir V. Malukas dar spėjo pasidžiaugti, nes kol galėjo, tol dirbo knygrišiu. Beje, buvo šventai įsitikinęs, kad yra tobulai įvaldęs šį amatą, nors, švelniai kalbant, abonemento bibliotekininkės – pagrindinės jo užsakovės – nebuvo patenkintos jo perrištų leidinių kokybe, kaip ir skaitytojai. Žmogus to nesuprato ir mėgdavo pabrėžti, kad amato paslapčių yra mokęs net rajonų bibliotekų knygrišius. O prispaustas gyvų įrodymų nesutrikdavo ir kaltindavo bibliotekos ūkvedį, kuris parūpindavo ne tokių įrišimui reikalingų medžiagų.

Ilgus metus nesiskyrė su kepurėle, kurią jam padovanojo VDR Nacionalinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Kriauzė. Marga kepurėlė buvo su kutu viršugalvyje, panašias dėvi klounai cirkuose. Atrodydavo gana egzotiškai ir daugelis šaipydavosi iš direktoriaus. Galop kutą nukirpo.

Sudėtingi V. Maluko santykiai buvo su pavaduotoja Zenona Mickevičiūte, kuri šiame rašinyje irgi nusipelnė nė vienos eilutės. Abu buvo partiniai (bene vieninteliai partijos nariai skaitlingame bibliotekos kolektyve, klausimas: kodėl miesto partijos komitetas kentė tokią „bezobraziją“, kada ideologinio fronto įstaigoje tiek mažai partinių?), priklausė vienai partinei organizacijai. Direktorius ne visą laiką buvo „šventas“, kartais nukrypdavo nuo griežtos partinės linijos bei griežtų partinės moralės normų. Rodos, daug nereikėjo: skambučio į partkomą, komisijos ir… šventa vieta tuščia nebūna. Kodėl taip neįvyko? Kas ten tarp jų buvo? Negi pavaduotoja buvo įsimylėjusi savo viršininką? Negi Z. Mickevičiūtė, garsėjusi kaip dora, atsidavusi partijai veikėja, užmerkė akis į šalia jos vykstančią „bezobraziją“?

Neturime tvirtų įrodymų, kad pavaduotoja įduodavo direktorių, bet teigti, jog tarp jų buvo santaika, savitarpio supratimas, irgi negalime. Ne vieną kartą teko girdėti isterišku tonu beriamus priekaištus, durų trankymus ir panašius jausmų proveržius.

V. Malukas direktoriavo bene ilgiausiai, bent jau Klaipėdoje, nežinia ar Lietuvoje bei pasaulyje – 36 metus direktoriaus poste ir 59 metus iš viso bibliotekoje.

Dabar apie jau čia paminėtą Zenoną Mickevičiūtę. Visi žmonės nėra paprasti, bet Z. Mickevičiūtė buvo ypatinga (bibliotekos archyvo nuotraukoje – Šilalės rajone kultūros darbuotojų seminare-stovykloje 1963 m. Zenona stovi viduryje).

Impulsyvi, nepripažįstanti jokių atspalvių – tik juoda ir balta. Susijaudinusi šaukdavo beveik falcetu, orą kapodama skiausčiu delnu kaip patyrusi karatistė. Nusiramindavo staiga kaip ir susijaudindavo, nuleisdavo balsą ir vėl tapdavo švelni, atidi. Ką jau mylėjo – tai be ribų ir proto, ko jau nekentė – irgi be ribų.

Tik vieną vienintelį kartą turėjau progos pajusti jos metamorfozę, kai grįžus iš kursų Vilniuje pasakė: „Man dabar Baltušis sumažėjo iki milimetro.“ Jis mat kažką ne taip pasakė su kursantais susitikęs.

Dievino Paulių Širvį ir dar vieną vietinį poetą, viešai vadindama jį literatūros ąžuolu, rengdama jo pompastiškus literatūrinius vakarus, vežiodama po rajonus, rūpinosi sergančiu, pirko ir nešė jam egzotinius vaisius, o jis nesugebėjo net padėkoti, tik niekinamai nusiviepdavo jos atžvilgiu.

Tikėjau jos nuoširdumu, kol vieną kartą nepagavau dviveidžiaujant. Nuo tada ir jos dydis sumažėjo iki milimetro.

Jos dingimas iš bibliotekos gyvenimo buvo mistiškas, panašų atvejį bibliotekos istorijoje jau buvome turėję, kai be žinios dingo komplektavimo skyriaus darbuotoja Nijolė. Išvyko pavaduotoja atostogauti ir viskas – nėra žinių, ar ji rengiasi grįžti į darbą ir viską sutvarkyti, ar ne. Jokios reakcijos, jokių žinių. Galop, laikantis nustatytų procedūrų, buvo nuspręsta ją atleisti.

Nesiveržiau į jos postą, nesiekiau jo, bet kai direktorius pasiūlė dalyvauti savotiškame konkurse, neatsisakiau.

Dabar įvairių rangų atsakingiems darbuotojams rengiami konkursai. Tą numato įstatymai. Yra sukurta ištisa sistema su savo procedūromis bei ritualais, o tada nebuvo jokių konkursų bei reikalavimų juos rengti, tad viskas vyko pačiu demokratiškiausiu keliu, užuot prakaituoti, atsakinėjant į gudrių testų bei grėsmingos komisijos narių klausimus, susirenka kolektyvas ir balsuoja už vieną ar kitą kandidatą.

O varžiausi su metodinio skyriaus vedėja, neseniai buvusia mano viršininke Julija Lingvenyte. Galiu prisipažinti, jog pats už save nebalsavau,
džentelmeniškai išbraukiau biuletenyje savo pavardę, bet ne dėl to, kad manyčiau, jog priešininkė labiau tinkama pareigoms, anaiptol – tiesiog pamaniau, kad nepadoru už save balsuoti. Bet nepriklausomai nuo mano balso, laimėjau bene 19 balsų skirtumu.

J. Lingvenytė su giminaičiu prezidentu A. M. Brazausku. Fotografija iš KLAVB archyvo.

Niekada nerinkau paskalų, bet tada girdėjau, kad priešininkės stovykloje buvo kalbama, jog nulėmė ūkio skyriaus darbuotojų, kuriuos visus direktorius varyte suvarė ir prigrasino balsuoti už Šikšnelį, balsai. Kas iš to išlošė, sunku pasakyti, nors ne kartą girdėjau pastabų, kad mano sprendimai neteisingi, kad ten ar ten reikėjo pasielgti priešingai, bet imant baigtinį rezultatą, kuris nėra blogas, gali svarstyti: gal ir galėjo kas padaryti geriau…

Tiesą kalbant, užėmus kokį nors pakankamai atsakingą postą, pageidautina, kad šalia būtų žmogus, galintis padėti, patarti, pakomentuoti. Aš tokio žmogaus neturėjau, buvusios pavaduotojos rašomojo stalo stalčiuose radau tik aplanką su jos parengtais pranešimais, sugedusį lygintuvą, dvi senas užuolaidas ir miesto bibliotekos knygą. Viskas.

Beje, dar pirmaisiais metais nedrįsau sėdėti kabinete už jos stalo, nes tai buvo metodinis kabinetas, kuriame sėdėjo mano buvusi konkurentė bei vedėja J. Lingvenytė, reikia manyti, toliau griežianti ant manęs dantį dėl pralaimėtų rinkimų, ir metodininkė. Todėl pavaduotojos stalas kol kas liko tuščias, aš įsikūriau skaitykloje.

Ilgainiui priešiškumo ledai ištirpo ir Julija pati pasiūlė apsistoti kabinete prie buvusios pavaduotojos stalo. Taip ir padariau, ir ką jūs manote: velnias pasirodė ne toks baisus. Rašydamas „velnias“, neturiu mintyje J. Lingvenytės, o apskritai, iš dainos žodžių neišmesi. Bet prie to maga prisiminti vieną pikantišką detalę: po eilinio remonto, suprantama, kosmetinio, kabineto sienoje buvo aptiktas įmontuotas seifas. Kažkas leptelėjo, kad jame buvusi pavaduotoja laikė svarbius dokumentus, o gal net brangenybes. Rakto niekas neturi. Ilgai į jį žiūrėjau, kol kartą neiškenčiau ir atidariau.

Žinia, neturėjau „medvežatniko“ (recidyvistų terminas, reiškiantis seifų „specialistą“) įgūdžių, todėl pasinaudojau išbandytu metodu – laužtuvėliu. Nusivyliau: seifas buvo visiškai tuščias, net dulkių neužtikau.

Neilgai trukus ir V. Malukas turėjo dėl amžiaus ir sveikatos palikti savo postą, prieš tai užsitikrinęs sau knygrišio vietą. Atsidūrėme tarpuvaldyje, kurį yra taikliai apibūdinę tarybiniai istorikai: senasis nebegali, o naujojo dar nėra. Taip tęsėsi netrumpai.

Paskirtas laikinai einančiu pareigas, priiminėjau Nidoje Daržinėlės naująjį pastatą, sprendžiau kitus klausimus, kol vieną dieną po telefono skambučio iš miesto kultūros skyriaus sulaukėme delegacijos: kultūros skyriaus vedėja Nijolė Novagreckienė, vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Algirdas Songaila, partkomo sekretorius Algirdas Vaitekūnas ir būsimasis direktorius, iki tol kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Stanislovas Songinas. Tai buvo sėkme pasibaigusios piršlybos. Suprantama, negaliu kalbėti už jaunikį, ar jam krito į akis jaunamartė – biblioteka, bet jungtuvės įvyko.

Stanislovas Songinas (Gerdos Putnaitės nuotr.) tapo bibliotekos direktoriumi. Viskas paprasta lyg penkios kapeikos, jokių konkursų ar galimybės apskųsti sprendimą teismui, niekas net necyptelėjo, tikriausiai manydami, kad prieš vėją nepapūsi. Kita vertus, kolektyve, kalbant tarybiniais išsireiškimais, ryškių lyderių, galinčių užimti šį postą, nebuvo. Todėl valdžios perversmas pasibaigė taikiai.

Dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, galima pasvarstyti, ar šis pasirinkimas, o gal tiksliau, parinkimas, pasitvirtino. Ir vėl be tuščių kalbų galima besti pirštu į rezultatą: S. Songinui vadovaujant iškilo nauja biblioteka. Grubiai kalbant, direktorius yra atsakingas už pastato sienas, pavaduotojas mokslui už pastato vidų – kuo ir kaip jis bus užpildomas. Drąsiai galima tvirtinti, kad direktorius su savo užduotimi susidorojo. Sienos sėkmingai iškilo, o aš, kaip pavaduotojas mokslui, pastatui įkvėpiau gyvybės, drįstu teigti, pamiršęs kuklumą bei drovumą, juk niekas nepagirs, jei pats nepasigirsi.

Ar kas vietoje mudviejų būtų padaręs geriau? Retorinis klausimas, kurio atsakymų kūrimui neverta gaišti laiko.

Būsiu visiškai atviras, S. Songinui esu dėkingas ir už tai, kad privertė pakeisti gyvenimo būdą. Turėjau problemų su savo polinkiais, suteikdamas skausmo bei rūpesčių artimiesiems bei problemų bendradarbiams. Direktoriui S. Songinui vieną dieną trūko kantrybė ir jis viešai paskelbė ultimatumą.

Likimas lėmė, kad tuo laiku sužinojome siaubingą naujieną – vos metų sulaukusiai anūkei aptiko inkstų auglį, laukė operacija, chemoterapija. Trečia parklupdžiusi žinia buvo žmonos ultimatumas. Tarsi to neužtektų, patyriau kolapsą ir tik laimingo atsitiktinumo dėka laiku atsidūriau ligoninėje.

Pakliuvęs į tokį karštų įvykių epicentrą nei laiko, nei galimybių rinktis neturėjau, todėl nusprendžiau savo gyvenimą kardinaliai keisti. Pakeičiau ir štai trečią dešimtmetį gyvenu taip.

Neapeitinas ir tapsmo direktoriumi biografijos puslapis. Iki manęs direktoriais buvo tampama paprastai. Štai pirmasis direktorius N. Petrovas pats save įsakymu paskyrė į šį postą. Vėliau įsakymu atleido ir paskyrė V. Maluką, trečiąjį direktorių skyrė partija ir vykdomasis komitetas, o man teko dalyvauti rimtame konkurse pagal visus valstybės tarnybos nustatytus kanonus. Tiesa, kandidatas buvau vienas, tad tereikėjo gerai pasirodyti komisijai, sudarytai apskrities viršininko įsakymu, ir teisingai atsakyti į testus.

Ir vėl turiu prisipažinti: nesiveržiau į šį postą, bet ir nenorėjau, kad kas iš šalies jį užimtų, buvau pernelyg suaugęs su biblioteka, pernelyg daug dėl jos išvaikščiojęs kančios kelių. Beje, žinodamas, kur ir ko einu. Galbūt ne vienam stovinčiam šalia ir matančiam blogį kituose, bet ne savyje, tai yra sutvertiems tik kritikuoti ir abejoti kitais, galėjo atrodyti, kad atėjau „ant gatavo“, bet ne jiems buvo duota žinoti, kiek mano buvo paaukota šiai bibliotekai. Taigi pasirodžiau normaliai ir buvau patvirtintas vadovu.

Bet grįžkim prie bibliotekos. Dabar, kai visi – darbuotojai, lankytojai ir knygos – turi puikias sąlygas, sunku įsivaizduoti, kad visai neseniai buvo laikai, kai kelių kvadratinių metrų kambarėliuose glaudėsi po 5–6 darbuotojus, kai renginiams kas kartą tekdavo iš skaityklos išnešioti stalus, o užsakytą periodiką vežti arba iš Kauno gatvės, arba iš Kino centro saugyklų – apie aštuonis kilometrus.

Nuolatos prakiūrantys stogai, trūkinėjančios šildymo baterijos, kaimynų ar audros užliejami fondai, spaudiniai saugomi nešildomose patalpose, jau neminint karų su visuomenininkais – paveldo sergėtojais – širdies skausmo iki valios, net silpna darosi visa tai prisiminus.

Man visą laiką rūpėjo darbuotojų lojalumas savo darbovietei, ar esi pasirengęs paaukoti, ne gyvybę, bet laiką, jėgas, sugebėjimus, talentą. Ar stengiesi dėl bendro reikalo, ar tik dėl savo tikslų, norėdamas atsispirti nuo bibliotekos lyg nuo tramplyno ir išgarsėti, ar į darbą eini lyg į katorgą, ar lyg į šventę. Buvau ta tema parengęs anketą, bet nesulaukiau kolegų pritarimo, todėl tyrimo neatlikau. Kita vertus, atidžiau pažvelgus, ir plika akimi gali rasti atsakymus, bet ar tai nebus asmens teisių pažeidimas?

Per ilgus darbo metus teko sutikti ir dirbti petys petin su įvairiausiais žmonėmis. Vieni jau spėjo pasimiršti, kiti ilgam įsirėžė į atmintį. Ne visada veikia žinomas principas: geriausieji išeina, blogiausi lieka. Man regis, gyvenime ne tik privalo būti, bet ir yra griežta pusiausvyra, balansas. Taip ir bibliotekos bendruomenėje: negali sakyti, jog susirinkę angelai su sparneliais, bet negali tvirtinti, kad visi nelabieji. Visokių yra, visokių reikia, kažkada sakė vienas išmintingas žmogus.

Vėl nesusilaikęs pasigirsiu, bet ir pats į darbą vieną dieną eidavau nešamas ant sparnų lyg į šventę, kitą – sulinkęs nuo rūpesčių naštos lyg į katorgą. Bet dėl bibliotekos galėjau kiekvienam perkąsti gerklę, ačiū Dievui, iki to neteko prieiti.

Žeisdavo kiekvienas neigiamas atsiliepimas bibliotekos atžvilgiu, nesvarbu, teisingas ar išgalvotas, visą laiką stengiausi atsikirsti, pasiteisinti bei pateisinti. Nors iki rimtų konfliktų nebuvo prieita.

Daugiausia rūpesčių kėlė nakvynės namų gyventojai, kurie nuo pat ryto trindavosi bibliotekoje ir, užuot ramiai naudojęsi jos teikiamomis paslaugomis, elgėsi agresyviai, kiauliškai, nekultūringai. Išvaryti ar saugos tarnybos išvesti į gatvę arba grįždavo atgalios pagrasinti bibliotekininkėms, arba rašydavo skundus į ministeriją. Vienas toks, klaikiausiai dvokiantis subjektas, nuo kurio pusė skaityklos lankytojų išbėgdavo laukan, parašė skundą ministrui, gavau griežtą įsakymą grąžinti ponui skaitytojo teises su visomis privilegijomis. Tada ministerijos darbuotojams pasiūliau atvežti dvokiantį klientą į Vilnių.

Bibliotekininkystės teoretikai, pasiremdami pasauline praktika – atpirkimo ožys kiekvienai idėjai fiks, sumanė, kad interneto skaitykla gali naudotis kiekvienas lankytojas, net neturintis skaitytojo pažymėjimo. Sumanymas demokratiškas, bet aš, siekdamas elementarios tvarkos, laikiausi iš paskutinių, reikalaudamas, kad net atsitiktiniai lankytojai, užsukantys į biblioteką tik parašyti kokį atgrasų komentarą ar pasitikrinti paštą, privalo turėti pažymėjimą. Gavau iš ministerijos grėsmingą raštą, kad jei nesiliausiu pažeidinėjęs nuskriaustos socialinės grupės (nakvynės namų gyventojų) teisių, teks atsakyti visu įstatymų griežtumu.

Nusileidau ir problemų padaugėjo dvigubai, dar prisidėjo spec. tarnybų raštai, reikalaujantys atskleisti tapatybę, prisijungusių iš kurio nors įrenginio prie svetimų banko sąskaitų ar parašiusių netinkamą komentarą.

Teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad ministerija buvo toli ir absurdiškų įsakymų bei reikalavimų gaudavome ne taip jau dažnai (dabar jų padaugėjo), o štai bibliotekos istorijos metai, praleisti po apskrities viršininko administracijos sparneliu, su absurdiškais, nekompetentingais reikalavimais, tarnautojus žeminančiu, arogantišku elgesiu, įsimins ilgam. Tarkime, kad ir 2009 m. reikalavimas sumažinti asignavimus dar 10 %, nors prieš tai jie jau buvo sumažinti – juk krizė, visi tą supranta, bet apskrities viršininko administracijos klerkams vis mažai, dar yra lašinukų, sakydavo, dar duokit. O kai atsisakiau dar sumažinti, ėmė ir be priežasties sumažino… mano atlyginimą.

Neieškojau teisybės nei kabinetuose, nei teismuose, stojiškai iškentėjau. Iki šiol neaišku, kokių tikslų siekė tie veikėjai: didžiavosi ir svečiams gyrėsi pavyzdine biblioteka, o apsisukę smaugė, baugino, persekiojo bibliotekininkus. Eiliniai darbuotojai to nejuto, daugelis gal net nežinojo, taikinys buvo administracija – direkcija bei finansų ir apskaitos skyrius.

Žemiausias jų nuopuolis buvo reikalavimas pateikti kiekvieno bibliotekininko darbo dienos fotografiją, iš kurios jie nustatytų, kiek etatų dar galima atsisakyti. Komiška toje situacijoje buvo tai, kad visame viršininko aparate nebuvo nei vieno specialisto, išmanančio bibliotekinės veiklos subtilybes. Bet ar tai kliūtis savimi pasitikintiems kvailiams? Juk jiems atrodo, kad viską išmano. Atsisakius užsiiminėti šiomis kvailystėmis, buvo atsiųstas darbuotojas, kuris sekė, ar visi bibliotekininkai turi darbo. Absurdas.

Lengviau atsikvėpėme tik atpalaiduoti nuo apskrities, kurios veikėjai į mūsų prašymus patarti ir padėti išdidžiai atšaudavo: mes pašaukti jus kontroliuoti, o ne padėti.

Neapsikentę konstruktyvaus dialogo su steigėjais trūkumo, parašėme skundą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui bei apskrities viršininkui. Jame teigėme, kad kai kurių atsakingų apskrities viršininko administracijos darbuotojų veiklos metodai primena liūdnai pagarsėjusius Andropovo laikus. Etatų sąrašą teikėme tvirtinti tris kartus, kas kartą buvo duodami skirtingi nurodymai sąrašą keisti, o atnešus pakeistą, su patyčia klausiama: kas liepė keisti? Juk toks puolimas prieš normaliai bei našiai dirbančią įstaigą turi būti pagrįstas ne vien nuogirdomis, bloga nuotaika, nuojautomis, apkalbomis, įžeistomis ambicijomis. Liūdniausia, kad apskrities administracijos ponai neranda reikalo ar noro užsukti į biblioteką ir patys pajusti, kaip organizuojamas ir kaip vyksta darbas.

Esame ne tik viena moderniausių, bet darbo rodikliais – skaitytojų, apsilankymų, išduotų dokumentų, renginių skaičiais ir bibliotekos sklaida – gerokai lenkiame kitų apskričių viešąsias bibliotekas. Tokie Andropovo laikus menantys patikrinimai, nuolatinis engimas demoralizuoja bibliotekos bendruomenę, žlugdo geras iniciatyvas, neskatina dirbti, ieškoti naujovių. Apskrities kultūrai turi vadovauti mąstantis žmogus, suvokiantis visuomenėje vykstančius procesus ir nesivadovaujantis įžeistomis ambicijomis. Deja, mes susiduriame su priešingais dalykais, buvo teigiama rašte.

Šioje vietoje reikėtų pridurti, kad su aukščiausiąja apskrities valdžia – viršininkais, kurių pergyvenome net tris, santykiai buvo normalūs, o Vytautas Rinkevičius, viršininku buvęs 2006–2008 m., nemažai prisidėjo „kariaujant“ su visuomenininkais, kai statėme biblioteką.

Būnant apskrities pavaldume visas visuomenės gyvenimas imtas strategiškai planuoti. Mūsų steigėjai ėmė reikalauti strateginių planų ir tada paaiškėjo, kad planuoti savo veiklą sugebu be priekaištų, bet sudėlioti visa tai į strateginius rėmus klaikiai nesiseka. Pirmiausia, visiškai nesupratau, kokiu tikslu paprastus, suprantamus bibliotekos veiklos rodiklius reikia talpinti į gudrias lenteles, kuriose pranyksta jų svarba ir norint suprasti, kur link vystosi institucija, reikia turėti turtingą fantaziją. Sakydavau, jog paskaitę mūsų strateginius planus visų šalių grėsmingiausios žvalgybos neatskirs bibliotekos nuo ligoninės ar atvirkščiai.

Gal strateginių planų tikslas ir yra slėpti savo veiklą nuo ideologinių priešų. Kitas neduodantis ramybės klausimas buvo, kas nagrinėja tuos strateginius planus? Ar neatsitinka taip, kad su vandeniu išpilamas ir kūdikis? Palengvėjimas atėjo, kai tapau direktoriumi ir strateginių planų sudarymą nuleidau pavaduotojai, kuri kažkaip be didesnių stresų su jais susidorodavo.

Ramybė netruko amžinybę, nes, atsipalaidavus nuo apskrities viršininko administracijos „globos“, prasidėjo ilgi debatai: kur dėti apskrities bibliotekas. Man absurdiškiausiai skambėjo darbo grupės narių reikalavimas – apskrities bibliotekos privalo įrodyti savo reikšmę ir vietą. Juk kiekvienai ar daugumai merginų atrodo, kad jos vertos „Mis pasaulis“ karūnos, tik ar to užtenka ją užsidėti? Šis reikalavimas kvepėjo teoretikų ir praktikų, suburtų į darbo grupę, išankstiniu nusistatymu prieš apskrities bibliotekas.

Ministerijos darbuotojai niekada nepasižymėjo tvirtu stuburu, jų nuomonę visą laiką formuodavo pilkieji kardinolai, šiuo atveju – įtakingi ir plačiai žinomi rajonų savivaldybių viešųjų bibliotekų vadovai, kuriems apskričių bibliotekos tebuvo nereikalingi konkurentai.

Juk tokiais atvejais niekas negalvoja apie tokias „smulkmenas“ kaip vartotojai, niekas neklausia jų nuomonės. Ilgi svarstymai, dokumentų projektai, bandymai apskrities bibliotekas perduoti miestų savivaldybėmis kiek aprimo, kai portalas „Bernardinai“ publikavo mano straipsnį „Kam ne/reikalingos apskričių bibliotekos“. Keletas jo fragmentų:

Dirba kultūros ministro sudaryta darbo grupė apskričių bibliotekų likimui nulemti. Joje yra atvirų apskričių bibliotekų oponentų bei neutralių asmenų. Sveikas protas ar skubotas sprendimas? Kam ir kodėl kilo noras „pasikasti“ po apskričių bibliotekų pamatais? Apie užgautas ambicijas buvo užsiminta. Mes statome, renovuojame, modernizuojame bibliotekas, leidžiame tautai, mokesčių naštos nešėjams, trumpai jomis pasidžiaugti, kol staiga išdygsta Pilypas iš kanapių ir šaukia: apkarpykime apskričių bibliotekų funkcijas, pvz.: tegul jos neskolina į namus knygų, tegul jos kaupia tik mokslinę literatūrą. O gal jas sujungti su kokiu nors universitetu, kurių Lietuvoje dabar užderėjo, bet retas kuris jų steigėjas pasirūpino pradėti universitetą nuo bibliotekos, nors tai pamatinis reikalavimas. Kas dar kalba apskričių bibliotekų nenaudai? Galbūt tik faktas, kad sudarydamos patrauklesnes sąlygas jos „nuvilioja“ lankytojus nuo kitų bibliotekų? Bet juk čia ta elementarioji konkurencija, kuri turėtų versti pasitempti, o ne taškytis pavydo putomis. Tada metamas kitas argumentas: atsisakyti bibliotekoms nebūdingų funkcijų, pvz., renginių. Kas yra biblioteka: informacinės visuomenės ugdymo įstaiga, turiningo laisvalaikio leidimo vieta, savarankiško ugdymo įstaiga? Atsakymas vienareikšmis: biblioteka yra erdvė žmogui ir jo minčiai, jos išskleidimui ir sutelkimui dvasingai veiklai. Tokioms būsenoms skatinanti erdvė. Ar tokia gali tapti biblioteka, kurta pagal užgautų ambicijų, paviršinio užsienio patyrimo bei griežtų „ukazų“ apkarpyti funkcijas modelį? Gyvenime viskas yra galima su viena nedidele išlyga: kuriant reikia atsisakyti balasto – pavydo, paniekos, noro pakenkti, sumenkinti, atsirevanšuoti, siauro požiūrio, smulkmeniškos, vienkartinės naudos siekimo ir žūtbūt surasti savyje jėgų nusiimti akinius, kurie rodo tik tai, ką nori matyti. Viena tiesa egzistuoja, bet ne mūsų laikmečiu ir ne mūsų visatoje.

Beje, vėliau atlikus beveik milijoną kainavusį projektą LIBITOP, apskričių bibliotekos neliko nustumtos į pašalį, bet užėmė savo vietą šalies
bibliotekų sistemoje.

Galop darbo grupė „praregėjo“, nors daugelis jos narių savo nuomonės nepakeitė, debatai baigėsi ir apskričių bibliotekos buvo perduotos
Kultūros ministerijai.

Atskirų puslapių mano atsiminimuose nusipelno a. a. Laima Pačebutienė, nes nei su vienu iš kolegų per visą darbinę biografiją taip ilgai nesame darbavęsi petys petin.

2019-ieji. Paskutiniu kąsniu dalinuosi su savo pavaduotoja Laima Pačebutiene. Eugenijaus Maciaus fotografija iš KLAVB archyvo

Nenoriu girtis (kažin, kelintą sykį tai kartoju?), bet būtent aš paakinau ir pastūmėjau Laimą karjerai, tikrąja to žodžio prasme, kai matydamas joje neišnaudotą potencialą ir ypatingus gabumus, pasiūliau užimti naujai įsteigtą atstovo ryšių su visuomene etatą. Neapsirikau. Ji puikiai dorojosi su užduotimi, todėl po kelerių metų, įsteigus vadybos ir ryšių su visuomene skyrių, be konkurencijos tapo jo vedėja. Neilgam, nes po metų laimėjusi konkursą užėmė direktoriaus pavaduotojo postą.

Mūsų bendradarbiavimas, vaizdžiai kalbant, priminė svarstykles: jei Laima karjeros pradžioje buvo klusni ir tobula vykdytoja, neabejojanti ir nerevizuojanti mano sumanymų bei sprendimų, tai ilgainiui jos talentai skleidėsi, o aš tam nedariau jokių kliūčių, tik akinau kūrybai, pritarinėjau bei palaikiau jos sumanymus. Dirbome be nereikalingos trinties, stresų ir kitokių įtampų. Tai nebuvo padailinti, lyg kokioje muilo operoje, santykiai, nes pasitaikydavo visko. Bet retai ir be liekamųjų reiškinių, todėl rezultatas – puikiai funkcionuojanti ir gausiai lankoma, savo veikla garsėjanti biblioteka.

Baigiant savo pasakojimą, maga paminėti, kad per visus darbo bibliotekoje metus draugiški bei palankūs ryšiai siejo su miesto vadovais,
gal dėl to, kad nieko iš jų prašyti nereikėjo. Tad geru žodžiu galėčiau paminėti miesto „tėvus“ Eugenijų Gentvilą, Povilą Vasiliauską, Benediktą Petrauską, Vytautą Čepą, ypatingai Rimantą Taraškevičių, o ką jau kalbėti apie bibliotekos „sūnų“ – Vytautą Grubliauską.

Nemažai teko patirti per tuos beveik penkis dešimtmečius bibliotekoje. Užtenka paminėti nuožmų susirėmimą su visuomenininkais, kai buvome šaukiami vandalais, vagimis, niokotojais, neįsigilinus, nepasidomėjus, miniai užsimerkus ir atsipalaidavus, sekant garsiai šaukiantiems rėksniams, tampymais atsimušinėjant nuo veikėjų, siekiančių vietoj viešosios bibliotekos kurti darinį – viešoji universitetinė.

Bet kitokio gyvenimo neįsivaizduoju. Gal jau neįsivaizduoju?


    2021-02-06

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt