Pradėsime nuo toliau: niekaip nesuprantu, kaip čia atsitiko, kad tokia monumentali knyga, kurioje sutalpintas mūsų laikmečio istorijos gabalas, liko nepastebėta miesto žiniasklaidos. Taip, ji buvo pristatyta Klaipėdos knygų mugėje, bet plačioje ir turtingoje mugės programoje pasimetė lyg adata šieno kaugėje, o vietiniai žurnalistai atranda sau aktualesnių ir labiau skaitytojų dėmesį kaitinančių temų, anonsuodami arba vadovėlius, arba dar neišėjusias knygas, nei septynių dešimtmečių miesto kultūrinės pažibos – I. Simonaitytės bibliotekos istoriją, kurią mums pateikia Juozas Šikšnelis, dabar bene ilgiausiai – 48 metus besidarbuojantis šioje institucijoje.

„Visada labiausiai vertinai tuos bendradarbius, kurie nesiskųsdavo… mažais atlyginimais. Paprastai nesuklysdavau labiau vertindamas ne verkšlenančius, nes jie geriau dirbdavo”, – sako Juozas Šikšnelis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kodėl ėmiausi pristatyti šią knygą? Tik ne todėl, kad autorius yra mano draugas ir ne todėl, kad jis man žeria komplimentus. Deja, pavardžių rodyklėje neradęs savo pavardės, norėjau autorių išdėti į šuns dienas, bet sulaukiau patikinimo, kad tekste esu paminėtas bent penketą kartų. Svarbiausia, ne iš blogosios pusės, kaip kartais atsitinka su kitais autoriais. Taigi, esu visiškai nesuinteresuotas asmuo tik ne pašalinis, nes visais bibliotekos kūrimosi etapais buvau aktyvus jos fanas ir kiek galėjau padėti nevengiau to daryti.

Klausimą, kodėl knyga „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo. I. Simonaitytės biblioteka 1950 – 2020 m.“ prasprūdo pro žiniasklaidos akis, tikriausiai beprasmiška užduoti autoriui, nes nepanašu, kad jis slėpė ją lyg draudžiamą kokio nors disidento opusą. Laikraštininkai irgi nieko doro nesuregs, tad klausimą paliksime atvirą. Vietoje jo autoriui pirmiausia užduosime suktą klausimą.

Vartant knygą akyse mirga tamstos ‚aš“, „man“, „mane“ ar tai nepanašu į Liudviko XIV garsiąją frazę: „Valstybė tai aš“?

Tikriausiai daugelis, nesigilindami ir nemėgstantys manęs, gali taip pagalvoti, bet niekada nesiekiau ir nesistengiau, kaip dabar įprasta sakyti, tapti bibliotekos veidu ar ikona. Taip atsitiko, kad dažniausiai būdavau stumiamas į priekį atstovauti bibliotekai, nors šita veikla manęs nei kiek nežavėjo, dariau tai iš pareigos ar per prievartą. O iš šalies žiūrint, niekas mano jausmų nepaisė ir pernelyg nesigilino.

Taip, net teko girdėti, kad būdavo sakoma ne einam į simonkę, bet einam į šikšnelio biblioteką. Malonu, bet tai nebuvo siekis sutapatinti savo vardą su biblioteka, siekio tikslas, kad biblioteka taptų patrauklia vieta visiems joje besilankantiems.

Koks mano konkrečiai indėlis į bibliotekos tapsmą tuo, kuo ji dabar tapo, niekada nebandžiau sverti, bet stengiuosi savo indėlį pabrėžti tose veiklos srityse, tuose pasiekimuose, kurių idėjų nenorėdavo pripažinti mano aplinka, bet ir tai dariau nesiekdamas įsiamžinti, o tik pabrėžti, jog buvau teisus.

Vartydamas knygą nepajutau takoskyros tarp tarybmečio, kaip pats sugalvojai naujadarą, ir nepriklausomybės atgavimo. Atrodo, kad revoliucija vyko tyliai, niekas nesukrutėjo bibliotekoje.

Taip, tu teisus, kraujo nuleidimo ir praliejimo nebuvo, o su pasimėgavimu aprašyti, kokie rezistentai buvome iki ir kokie nepriekaištingi patriotai tapome po, kelias išmintas iki dulkių, visi kas netingi save taip pozicionuoja.

Mes tyliai vykdėme savo pašaukimą, stengdamiesi neplėšyti marškinių ant krūtinės, nerodyti žaizdų. Vaizdžiai kalbant, tais laikais moksliniai darbai turėjo prasidėti „trijų išminčių“ – Markso, Engelso, Lenino citatomis ir baigtis jomis, tuo tarpu bibliotekos lentynose šių pseudo išminčių veikalai stovėdavo lentynose pagal abėcėlę, tad štai po nepriklausomybės atgavimo
lentynos tose abėcėlės vietose gerokai patuštėjo, nes tie „nemirtingi“ veikalai atsidūrė celiuliozės fabriko katiluose, o geriausias atsakymas į tamstos klausimą bus teiginys iš knygos – bibliotekininkai buvo pašaukti prisidėti prie visuomenės komunistinio auklėjimo ir jei šis uždavinys nebuvo įgyvendintas yra ir bibliotekininkų indėlis, reiškia, jie neatsidavę, ne visa širdimi, auklėjo visuomenę.

Pats tikriausiai pameni, kad bibliotekoje veikė stipri ir aktyvi Sąjūdžio grupė, ne kartą kvietusi į susitikimus aktyvius Sąjūdžio veikėjus.

Nemažai vietos skyrei vadinamųjų visuomenininkų puolimui, ką į tai atsakytum? Ar ne geriau viską reikėjo pamiršti?

Siūlai kaip dainoje: kas gera atsiminkime, kas bloga – pamirškime. Gal ir taip, bet kadangi tas laikotarpis sugadino man nemažai nervų, atėmė sveikatos ir neatnešė proto prašviesėjimo, ko siekė vadinamieji visuomenininkai, todėl nugramzdinti į užmarštį nesinorėjo, tegul visi žino, kas ir kaip tenai vyko.

Pirmiausia reikėtų pradėti nuo paties jų vardo. Visuomenininkai tai tie, kurie neva gina visuomenės interesą. Mūsų atveju, durnam aišku, kad visuomenės interesas yra pagaliau pastatyti Klaipėdoje biblioteką, kuri džiugintų ne tik miestiečius, bet keltų baltą pavydą atklystantiems iš kitų
kraštų.

Pabrėžiu: statomas visuomeninis objektas, prisilaikant visų griežtų normatyvų, reikalavimų, normų bei standartų. Jei privatus asmuo, statydamas verslo objektą už visus reikiamus leidimus duoda korumpuotam valdininkui kyšį, tai mūsų atveju kyšio nebuvo iš ko duoti, vadinasi, visi leidimai statybai gauti sąžiningai ir joks teismas negalėjo jų užprotestuoti bei panaikinti, joks, išskyrus rėksnių teismą, kuris rėmėsi ne kvalifikuotų ekspertų surinkta projekto medžiaga, bet istorikės profanės iš šiukšlynų surinktomis nuotrupomis.

Nė vienas rėksnių minioje nebandė gilintis, atvėsti ir pasižiūrėti atidžiau, visiems norėjosi šaukti kuo garsiau, mušti kuo skaudžiau. Ir blogiausia, kad tuo užsiėmė ne paribių bei paraščių gyventojai, bet mokslo, kultūros elito atstovai.

Tad štai atsakymas į Tamstos klausimą: kas jiems susuko galvas, ko jie siekė? Atskirų veikėjų siekiai jau tada buvo aiškūs: laikytis paviršiuje, kuo dažniau mirgėti žiniasklaidoje, sudarant nenuilstamų kovotojų imidžą. O kiti, buvę šešėlyje ir toliau jame likę? Ko jie siekė? Bandos jausmas?

Dar vienas skaudus patyrimas: iš likusios miesto kultūros elito dalies, kuri nesijungė prie puolančių, praktiškai neatsirado nė vieno garsiai sakančio: atsipeikėkit, ko jūs siekiate? Visi stovėjo po medžiu, anot klasiko, ir laukė, kuo viskas baigsis, ar mes, bibliotekos vadovybė, lyg perkirstas sliekas išsiraitysime ir liksime gyvi, ar pasiduosim ir išleisim paskutinį kvapą, tai yra, leisime sustabdyti besibaigiančias statybas ir objektą paversime „amžiaus statyba“. Patikėk, iki to trūko tik Marytės plaukelio.

Dar vienas bibliotekos istorijos epizodas: bandymas viešąją biblioteką paversti universitetine. Tam irgi skiri nemaža vietos.

Taip, šis istorijos epizodas mane stebina iki šiol. Pirmiausia, siekiantys viešąją, beje, jau suprojektuotą, su statybai numatytais pinigais biblioteką paversti universitetine–viešąja, reikia pasakyti, siekė kuo tyriausių iš pirmo žvilgsnio taurių tikslų. Principas: ir vilkas sotus, ir avis sveika. Tik puikiai žinome, kad taip niekada nebūna. Taip ir čia. Dvi sesutės per kalnelį nesueina.

Kaip suderinti bibliotekos fondų kaupimą, kad būtų patenkinti akademikų poreikiai ir eilinių skaitytojų poreikiai? Kaip suderinti aptarnavimą – dvi eilės baltiesiems ir spalvotiesiems? Kas nugalės – akademikų ar eilinių skaitytojų interesai? Kas nulems prioritetus? Universiteto ir viešosios bibliotekos tikslai, misijos gerokai skiriasi, kas suras balansą? Ir taip toliau.

Bet prie viso to reikėtų pridėti, kad visa paruošiamoji veikla perimti viešąją biblioteką vyko paslapčia už mūsų nugarų, remiantis aukščiausiais šalies pareigūnais. Ir, o stebukle, mes nugalėjome!

Nemažai vietos skiri bibliotekos personalui. Ką dar galėtum pasakyti apie bibliotekininkus, su kuriais ėjai ir nuėjai tokį ilgą kelią?

Jiems reikėtų skirti visus knygos puslapius. Regis, knygoje žmonėms, kurie man buvo be galo brangūs, skirta tik maža dalelė.

Visada labiausiai vertinai tuos bendradarbius, kurie nesiskųsdavo… mažais atlyginimais. Juk žinai, kad bibliotekininkų atlyginimai visais laikais būdavo netoli nuo minimalaus atlygio. Taigi, apie žmones sprendžiau iš to, ar jis verkia dėl mažo atlyginimo, ar ne. Paprastai nesuklysdavau labiau vertindamas ne verkšlenančius, nes jie geriau dirbdavo.

Beveik per penkias dešimtis metų vienoje darbovietėje teko sutikti visokių žmonių – vienų nenoriu atsiminti, kitus prisiminus siela sušyla.

Turiu pripažinti, kad vertindamas žmones, neišvengiau klaidų, bet, viliuosi, jos neturėjo kažkokių ypatingai tragiškų pasekmių.

Gal nuskambės patetiškai ir pagyrūniškai, bet žmonės man buvo geri ir aš stengiausi jiems atlyginti tuo pačiu. Ar pavyko, ne man spręsti.