P0

Svarbu, Temos

Nepriklausomybės atkūrimo baigiamajam taškui – 30

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-02-09


Antradienį sukanka 30 metų, kai Lietuvoje įvyko visuotinė gyventojų apklausa, kurios metu teirautasi, ar Lietuvos valstybė turėtų būti nepriklausoma demokratinė respublika.

Didžiausiu iš visų iki šiol šalyje vykusių referendumų aktyvumu pasižymėjusią apklausą pirmasis atkurtos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis yra pavadinęs baigiamuoju Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo pasaulio sąmonėje tašku.

Klaipėdiečiai šioje apklausoje dalyvavo pasyviau nei visa šalis, apie vienu procentiniu punktu čia buvo mažiau ir tarusių „Taip”.

Referendumas Danės rinkimų apygardoje. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.
Paskelbė vienbalsiai

Prabėgus trims dienoms po kruvinųjų 1991 m. sausio 13-osios įvykių Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, „toliau įtvirtindama nepriklausomos Lietuvos valstybingumą”, 90-čia posėdyje dalyvavusių deputatų vienbalsiu sprendimu nutarė pavesti Vyriausybei ir savivaldybėms surengti visuotinę respublikos gyventojų, turinčių Lietuvos pilietybę ar pilietybės teisę, apklausą. Jai buvo suformuluotas klausimas, ar piliečiai pritaria naujos rengiamos Konstitucijos teiginiui, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

Po penkių dienų Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė pavedė miestų ir rajonų valdyboms užtikrinti, kad butų suteiktos tinkamos patalpos ir įrenginiai, kurių reikia gyventojų apklausai surengti ir vykdyti, skirtas transportas rinkiminių komisijų darbui. Materialinių išteklių, Prekybos ministerijoms, Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungai, miestų ir rajonų valdyboms buvo nurodyta spręsti visus rinkiminių komisijų materialinio aprūpinimo klausimus, o Vidaus reikalų ministerijai, miestų ir rajonų valdyboms – užtikrinti rinkiminių apylinkių apsaugą ir viešąją tvarką, talkinti rinkiminėms komisijoms kitais klausimais.

Pagal tuo metu galiojusį Referendumo įstatymą įstatymas ar kitas sprendimas buvo laikomas priimtu, jeigu per referendumą jo projektui ar kitam sprendimui pritarė daugiau kaip pusė piliečių, įtrauktų į sąrašus. Jeigu referendume būtų dalyvavę mažiau kaip pusė piliečių, įtrauktų į sąrašus, jis būtų laikomas neįvykusiu.

Klaipėdiečio muzienininko Sauliaus Karaliaus išsaugoti agitaciniai referendumo plakatai. Martyno Vainoriaus nuotr.
Balsavo be incidentų

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus muziejininkas, istorikas Saulius Karalius, tuo metu buvęs savanoriu, „Atvirai Klaipėdai” pasakojo, kad šios apklausos metu jam teko budėti vienoje iš rinkimų apylinkių.

„Klaipėdos savanoriai kaip ir visoje Lietuvoje buvo paskirstyti budėti į atskiras rinkimų apylinkes. Aš budėjau buvusiame politechnikume Bijūnų gatvėje, buvau stebėtojas. Ne tik stebėjom, kaip žmonės balsuoja, bet ir dalyvavome skaičiuojant balsus, o vėliau lydėjome į maišus sudėtus ir antspauduotus biuletenius į Liepų gatvę”, – pasakojo istorikas.

Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotr.

Pasak jo, balsavimas praėjo ramiai, gražiai. Tik kai kurie Sovietų sąjungos gerbėjai vis parašydavo ką nors ant antros biuletenio pusės. S. Karaliui teko matyti biuletenių su rusiškais eilėraščiais. Anot pašnekovo, buvo ir gražių eilių, bet didžioji dalis tokių biuletenių buvo su nelabai smagiais eiliuotais palinkėjimais.

Vėliau Rinkimų komisijos pirmininkas Juozas Bulavas, kalbėdamas Aukščiausiojoje Taryboje, teigė, kad balsavimo dieną tarybiniai kariniai daliniai niekur netrukdė, skundų dėl rinkimų įstatymų pažeidimų ši komisija negavo.

Agitacinius referendumo plakatus S. Karalius jau gavo muziejaus reikmėms paprasčiau – juos davė rinkimų štabas. Gavo muziejininkas ir nepanaudotą balsavimo biuletenį – jie buvo ir lietuvių, ir rusų kalba.

„Vėliau jau buvo sugriežtinta rinkiminių biuletenių apskaita, antspaudavimas, pradėta spausdinti ant specialaus popieriaus ir jų jau nebegalėjau gauti”, – pasakojo S. Karalius.

Tuo metu Klaipėdos miesto tarybos pirmininku buvęs Vytautas Čepas sako, jog didesnio šurmulio šio referendumo metu nebuvo, nes vargu ir ar galėjo būti didesnis, kuris tęsėsi per visą nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį.

„Visą laiką buvo pakilimas, euforija, žmonės gyveno visiškai kitoje emocinėje matavimo eroje negu kad gyvena dabar. Buvo viskuo patenkinti, džiaugėsi ateitimi, nes tai, kas buvo iki tol, visiems buvo nusibodę iki gyvo kaulo, juk buvo bepročių valdžia. Tad ir nereikėjo jokios didelės agitacijos, specialių veiksmų ar papildomų lėšų. Žmonės patys ėjo vienas kitą entuziastingai ragindami. Sausio įvykiai turėjo didžiulės įtakos, žmonės ėjo, kad nesikartotų tokie dalykai. Tai buvo lemiamas veiksnys, nulėmęs labai daug dalykų”, – kalbėjo V. Čepas.

Kaip balsavo?

Iš 2 652 738 rinkėjų sąraše buvusių piliečių 1991 m. vasario 9 d. vykusios apklausos metu savo valią išreiškė 2 247 810 (84,74 proc). Tai – aukščiausias dalyvavimo rodiklis iš visų iki šiol vykusių referendumų.

Referendume balsuoja „Baltijos“ laivų statyklos meistras Algimantas Čeponis. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Aktyviausiai referendume dalyvavo varėniškiai – šiame rajone balsavo net 99,13 proc. rinkėjų. Pasyviausiai laikėsi Vilniaus rajono rinkėjai – čia balsavo tik 42,8 proc. tokią teisę turėjusių asmenų. Veikė ir penkios rinkimų apylinkės Sovietų sąjungoje. Smolenske balsavo visi 70 čia prisiregistravusių rinkėjų.

Klaipėdoje savo valią išreiškė 78,08 proc. rinkėjų – buvo išduoti 112 428 biuleteniai. Palangoje aktyvumas siekė 95,39 proc., Neringoje – 95,07 proc., Klaipėdos rajone – 96,22 proc., Kretingos rajone – 92,55 proc., Šilutės rajone – 93,24 proc.

Už nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę pasisakė 2 028 339 rinkėjai – 90,47 proc. nuo gavusiųjų biuletenius. Prieš balsavo 147 040 (6,56 proc.), 66 614 biuletenių (2,96 proc.) buvo pripažinti negaliojančiais.

„Taip” nepriklausomybei ir demokratinei santvarkai tarė 99 872 klaipėdiečiai – 89,31 proc. nuo gavusių biuletenius. Prieš buvo 8 301 (7,42 proc.). 3 647 (3,24 proc.) biuleteniai uostamiestyje buvo pripažinti negaliojančiais.

Referendumo rinkiminė apylinkė M. Gorkio vidurinėje mokykloje. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Klaipėdoje tuo metu buvo apie 30 procentų kitų tautybių žmonių – labai daug buvo rusų, gudų, ukrainiečių. Jų diasporos buvo labai kontraversiškos – viena dalis kapitaliai pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvą, o kita dalis labai bijojo, ypač moterys. Man teko kalbėtis – kalbėdavo, kad išvarysim ar net sušaudysim juos. Vienas mano pažįstamas iš milicijos laikų išvažiavo bijodamas, kad jį gali sušaudyti, bet vėliau grįžo. Buvo ir „Jedinstvo” agitacija, mitingai. Negalima smerkti tų žmonių, nes jie tiesiog bijojo – visi tie 50 metų buvo pastatyti ant baimės. Ką nors ne taip pasakysi – supakuos, ne ten atsistosi – supakuos. Kiti demokratijos ir dabar nesupranta. Žinau, kad dalis kitataučių tikrai balsavo už nepriklausomybę, nes kviesdavo į susitikimus, bet buvo ir klaikių susitikimų. Buvau surinkęs apie 15 administracijos darbuotojų ir Žvejų rūmuose bandėme kalbėti, kaip bus sprendžiami tautiniai, turtiniai, pilietybės, švietimo klausimai. Aš kaip vadovas pristačiau visus ir kad pradėjo rėkti rusiškai, jog visiems mums bus galas, visus į Sibirą ir panašiai. Buvo keletas moterų tremtinių ten ir pradėjo verkti, nes buvo toks įspūdis lyg mes būtume svečiai jų šventėje. Tada supratau, kad nėra reikalo kalbėti su ta mase, o reikia kviesti jų lyderius ir kalbėtis su jais, taip po truputį ir keitėsi kai kurių nuomonė”, – sakė V. Čepas.

Priėmė Konstitucinį įstatymą

Jau vasario 11-ąją remdamasi referendumo rezultatais Aukščiausioji Taryba priėmė Konstitucinį įstatymą dėl Lietuvos Valstybės.

„Lietuva dar sykį tarė žodį. Tikriausiai ir vėl kokie melagiai mėgins jį užpilti drumzlėmis, iškreipti ar nutylėti. Bet žodis pasakytas — lyg priesaika dangaus ir žmonių akivaizdoje, lyg ranką padėjus ant Šventojo Rašto — tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė, tebūnie ji demokratinė Respublika. Kad žodis taptų kūnu, reikia daug darbo, susiklausymo, kantrybės, ištvermės. Gali būti, kad istorija pareikalaus dar ir naujų aukų. Bet kad ir kas toliau beįvyktų, to žodžio apie nepriklausomybę, kurį ištarė visa Lietuvos tauta, niekas kitas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, nors ir viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net ir šita Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiom nors dujom apsvaiginta ar sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, nutarimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Taip aš norėčiau pabrėžti, kad žmonės gerai suprastų ir už šitos salės sienų, ką jie padarė: daugiausia ir svarbiausia, ką galėjo padaryti savo Tėvynei ir savo vaikams. Jie priėmė svarbiausią mūsų valstybės įstatymą apie nepriklausomybę ir demokratiją. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui. <…> Tokį padarėme pagrindinį teisinį-konstitucinį sprendimą, kuris yra ir mūsų politinis ginklas, Visuotinė apklausa, visų rinkėjų balsavimas dėl pagrindinio valstybės būties klausimo yra plebiscitas, kurio rezultatai galutiniai ir privalomi; ne veltui jie iš karto sklido kaip svarbi tautoms naujiena ir skelbė apie naują Lietuvos laimėjimą. Mes norime doros ir atviros politikos, be sąmokslų ir slaptų protokolų, mes neiname prieš kurią nors šalį ar tautą, ir todėl sutartinai atmetėm istorinį melą neva Lietuva norėjusi arba norinti būti Sovietijoj. Pasitikrinom dar sykį, kad nebeturime baimės, nebent kur nors Lietuvos pakraštėliuose. Žmonių širdyse taika ir daina. Atmetėm prievartos ir neapykantos sistemą su jos karinio ir politinio teroro atmosfera, kurią vis dar mėgina skleisti Lietuvoje. Todėl mūsų plebiscitas reiškia ne tik nepriklausomybės ir demokratijos principų patvirtinimą; jis pažymi ir tam tikrą pasirinkimą ypatingoje, gal visam pasauly neregėtoje padėtyje. <…> Pasakėme. Dar pasakysime šios dienos dokumentais. Norom nenorom Lietuva ir vėl tikrina užsienio demokratinių valstybių, jų kultūros ir politikos pozicijų nuoširdumą. Dar sykį tiesdami ranką pro spygliuotas vielas aniems, neapsuptiems vielų, kartu dirbame toliau savo namuose savo darbą ir toliau pasiruošę išmėginimams bei sunkumams. Vasario 9-10 pasiuntėme pasauliui pranešimą, didelį pranešimą iš Lietuvos. Turės būti koks nors atsakymas, tikriausiai ne vien iš Vakarų…”, – prieš priimant šį įstatymą kalbėjo Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Skaičiuojami referendumo balsai. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Pažymėdama, kad šiuo suvereninių galių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės, suprasdama plebiscito rezultatus kaip visuotinį pasiryžimą stiprinti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir vykdydama Lietuvos tautos valią, priima ir iškilmingai skelbia šį įstatymą”, – rašoma šio įstatymo preambulėje.

Įstatymu įtvirtina, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.

„Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę”, – rašoma įstatyme.

Už jį vardinio balsavimo metu balsavo 116 Aukščiausiosios Tarybos deputatų, prieš nepasisakė niekas, susilaikė tik vienas – pagal Lietuvos komunistų partijos sąrašą išrinktas Sergejus Pirožkovas.

Tame pačiame posėdyje Aukščiausioji Taryba vienbalsiai – 113 balsų – priėmė deklaraciją, kuria kreiptasi į visas valstybes, jų parlamentus ir Vyriausybes, ragindama atsižvelgti į plebiscito rezultatus bei prašydama paramos – atkurti diplomatinius ir konsulinius santykius, atstatyti Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės ir buvusios pilnateisės Tautų Sąjungos narės tarptautines teises, siekti jos narystės Jungtinėse Tautose ir jų institucijose.

„Itin reikšminga pagalba galėtų būti valstybių – Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo dalyvių – iniciatyva sušaukti specialią tarptautinę konferenciją dėl Lietuvos Respublikos ir kitų dviejų Baltijos valstybių pažeistų tarptautinių teisių atstatymo ir dėl lygiateisio dalyvavimo pasaulio valstybių bendrijoje”, – rašoma deklaracijoje.

Dar tą pačią dieną pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija, vasario 28 d. jos pavyzdžiu pasekė Danija.

V. Landsbergis 2011-aisiais buvo sakęs, kad šis referendumas įtvirtino Lietuvos valstybingumą pasaulyje.

„Plebiscitas buvo baigiamasis taškas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo pasaulio sąmonėje. Tarptautiniame lygmenyje įvyko lūžis. Jam įtvirtinti buvo reikalingas tas galutinis teisinis taškas“, – tada sakė V. Landsbergis.

Buvo ir kitoks referendumas

1991 m. kovo 17 d. griūnančioje Sovietų sąjungoje buvo surengtas referendumas, kurio metu klausta, ar yra būtinas Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos išsaugojimas kaip atnaujintos lygiateisių suverenių respublikų federacijos, kurioje žmogaus teisės būtų pilnai garantuotos.

Lietuva šį referendumą boikotavo kaip ir Armėnija, Estija, Gruzija, Latvija, Moldavija. Visgi jis vyko ir atskirose šalies vietovėse, balsuota buvo ir Klaipėdoje.

„Baltijos“ laivų statyklos 19-ojo cecho meistras Algimantas Čeponis balsuoja prorusiškų organizacijų organizuotame referendume dėl Lietuvos pasilikimo Sovietų sąjungos sudėtyje. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Nepriklausomybės akto signataras Virgilijus Juozas Čepaitis yra rašęs, kad šiame „visasąjunginiame referendume“ balsavo daugiau negu pusė milijono Lietuvos gyventojų, pritarusių „atnaujintai lygiateisių respublikų federacijai“.

Šiame referendume dalyvavo 148 milijonai SSRS piliečių, 77 proc. iš jų balsavo už sąjungos gyvavimo pratęsimą nauja forma.

Tai buvo vienintelis referendumas TSRS istorijoje. Jos transformacijai sutrukdė rugpjūčio pučas, po kurio 1991 m. gruodžio 26 d. TSRS iširo.


    2021-02-09

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt