Prieš pradėdami vartyti bibliotekos gyvenimo puslapius, pažvelkime į istorinį kontekstą, į to meto miestą, kuriame kūrėsi biblioteka.

Dabar, XXI a. antrajame dešimtmetyje, gyvendami kitoje epochoje, galime skambinti iš savo varpinės bei pozicijų, bet manyčiau, kad skaitantys šias eilutes turi teisę matyti kontekstą anų ir šių laikų klaipėdiečių žvilgsniais. O vertinti kiekvienam paliekama teisė.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Pradžiai žiupsnelis skaičių ir faktų:

1950 m. miesto teritorija užėmė 150,0 kv. km, gyveno 48 500 žmonių, iš jų lietuviai sudarė apie 40 procentų. Mechaninis gyventojų prieaugis
buvo vienas didžiausių Lietuvoje.

1950 m. gimė žymūs klaipėdiečiai:

• Algis Kliševičius, Lietuvos grafikas, kaligrafas (mirė 2008 m.);

• Juozas Vosylius, dailininkas, monumentalistas;

• Vinsas Janušonis, gydytojas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovas;

• Juozas Šikšnelis, bibliotekininkas, prozininkas, dramaturgas, skulptorius;

• Valerijonas Bernotas, Lietuvos ir Klaipėdos miesto savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas;

• spalio 1 d., tai yra bibliotekos įsteigimo dieną – Remigijus Šileika, kompozitorius, pedagogas.

Tais metais miestą valdė:

Michail Arsentjev – LKP miesto komiteto pirmasis sekretorius (1950 08 23 – 1963 11 17);

Stasys Jurginis – sekretorius (1949 01 30 – 1951 08 30);

Kazimieras Petrauskas – vykdomojo komiteto pirmininkas (1950 07 01 – 1954 09).

Klaipėdos sritis – LTSR administracinis-teritorinis vienetas, gyvavęs nuo 1950 m. birželio 20 d. iki 1953 m. gegužės 28 d. vakarinėje Lietuvoje. Centras – Klaipėda. Srities plotas – 12 387 km² (1950 m.).

Kazimieras Liaudis – srities komiteto I sekretorius 1950–1953 m.;

S. Vasylius – Klaipėdos srities Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas.

Tarybinė istoriografija teigė:

1950 m. sausio 28 d. – įžymi data mūsų miesto, lietuvių tautos istorijoje. Ši diena reiškia Klaipėdos posūkį į naujo, socialistinio gyvenimo statybą. […] Komunistų partijos vadovaujami, visų Tarybų Sąjungos tautų ir, visų pirma, didžiosios rusų tautos broliškai padedami, Klaipėdos miesto darbo žmonės per trumpą laiką ne tik atkūrė sugriautą savo gimtojo miesto liaudies ūkį, bet ir pasiekė žymių laimėjimų visose pramonės, statybos ir transporto šakose, kultūrinio buitinio gyvenimo srityse.

Tarybinei Klaipėdai – dvidešimt metų. – Klaipėda, 1965, p. 3–4.

Toliau dar gražiau:

[…] apie darbo žmonių susidomėjimą knyga liudija šaunūs mūsų respublikos bibliotekininkų laimėjimai. Dabar kiekviena šeima ima knygas iš bibliotekos. Gi respublikoje vien masinių bibliotekų yra 4 060 (buržuazinė Lietuva galėjo pasigirti tik 200). Įdomus toks faktas: vienintelę centrinę valstybinę biblioteką savo viešpatavimo pabaigoje buržuazija nuvarė į pusrūsį, o viršutiniame namo aukšte buvo įrengtas restoranas aukštiems valdininkams. […]

Metai iš metų turtėja uostamiesčio bibliotekos. Jeigu 1945 m. mieste buvo tik viena masinė biblioteka su 9 000 knygų fondu. Po 10 metų atitinkamai išaugo 5 bibliotekos su 51 686 knygų fondu, tai šiuo metu mieste plačiai atvertos įvairių žinybų 83 bibliotekos…

Ten pat, p. 105–106.

Kitame, jau šių laikų šaltinyje, randame aprašytą kiek kitokią miesto bibliotekų situaciją:

Partinio dėmesio netrūko ir kitoms kultūros ir švietimo įstaigoms – bibliotekoms, klubams, kino teatrams. 1947 m. gegužės 27 d. VK posėdžio protokole pateikti skaičiai leidžia įvertinti, kas šioje srityje atlikta. Bibliotekos vedėjos Tkačuk liudijimu, pagrindinės senas tradicijas turinčios Klaipėdos miesto bibliotekos fondą tuokart sudarė 7 700 knygų rusų ir lietuvių kalbomis. Per jos veiklos laikotarpį spaudinių pagausėjo 3 300 vienetų, atidaryta skaitykla. Joje besilanką 700 žmonių, iš jų 270 lietuvių (apie 38 % visų skaitytojų). Žinant įsigalėjusią sovietmečio tendenciją ataskaitos duomenis gražinti, abejotina ar ir čia jie neišpūsti. Tačiau sutikime, kad jie adekvatūs ir palyginkime juos su situacija 1939 m. pradžioje. Anuomet šioje bibliotekoje spaudinių priskaičiuota 36 000 (iš jų lietuvių kalba 3 000). Atėję naciai sunaikino 7 000, taigi 19,4 % 1945 m. Klaipėdą užėmę sovietai šioje bibliotekoje rado (jeigu tariame, kad karo metais knygų skaičius nepadidėjo) 29 000 egzempliorių. Amžininkų liudijimu, sovietų valdžiai netinkamos knygos tuokart degintos laužuose, vieną kitą už tabaką suktinei iš krūvos buvo galima pasiimti. Nesudegintų liko apie 4 400. Taigi sunaikinta apie 85 % knygų, buvusių 1945 m. pradžioje.

A. Juška. Klaipėdos sovietizacija 1945–1947 m. – Naujasis židinys. Aidai, 2008/4–5, p. 198.

P. S. Nei viename istoriniame šaltinyje nepavyko aptikti šių faktų patvirtinimo.

Per penkmetį pasigirti nelabai buvo kuo. 1-osios bibliotekos fondai išaugo, o prieš penkiasdešimtuosius metus buvo įsteigta vaikų biblioteka.

Klaipėdos miesto 1-osios viešosios bibliotekos tarnautoja Lastienė aptarnauja lankytoją. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Dabar žvilgsnis iš kitos epochos – keli charakteringi pokario Klaipėdos bruožai:

1945 metų vasarą naujakuriai iš visos Sovietų Sąjungos „broliškų respublikų“ Klaipėdon vykte vykdavo. Birželio 5 d. mieste jau gyveno 5 000, metų pabaigoje – 13 000 žmonių, o 1946 m. pabaigoje gyventojų skaičius jau viršijo 28 tūkst. Tuojau išryškėjo pagrindinė sovietmečio problema – gyventojams apgyvendinti ėmė trūkti būstų. Nelikus laisvo gyvenamojo ploto, keliolika naujųjų klaipėdiečių šeimų privalėdavo glaustis barakuose. Tokių barakų su bendra virtuve ir koridoriumi (tarybinis komunalkės išradimas), be jokių patogumų, buvo pilna žvejybos uosto rajone.

1952-ieji. Nauji mediniai skydiniai surenkamo tipo gyvenamieji namai Minijos g., pastatyti laivų remonto įmonės darbininkams. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Cirkuliuojant maisto kortelėms (iki 1953 m.), Klaipėdoje trūko ir maisto produktų, malkų. Pirmųjų metų žiemą žmonės tiesiog badavo, tik vėliau valstiečiams buvo leista pardavinėti maistą turguje, kur už gerą pinigą buvo galima visko gauti. Iš Rygos smulkūs vertelgos Klaipėdon gabendavo peiliukus barzdai skusti, galąstuvus pjūklams, pasitaikydavo net angliškų plunksnų bei smetoniško muilo „Kipras Petrauskas“. Gelbėdama padėtį, valdžia išdalino skurdžiai besiverčiantiems darbininkams po gabalėlį žemės daržovėms auginti, mieste buvo leidžiama laikyti kiaules ir ožkas, vištas ir karves. Rytais karvės buvo genamos per miesto centrą Laukininkų, Liepojos gatvėmis į ganyklas, o vakare – atgal. […]

Klaipėdoje siautė visokio plauko sukčiai, mieste buvo smarkiai plėšikaujama. Giruliuose dislokuotos karinės jūrų bazės jūreiviai griuvėsių užkampiuose prievartaudavo, apiplėšdavo ir smaugdavo moteris. […] Klaipėda garsėjo ir kišenvagiais. […] Visi 1945–1950 m. vykdomojo komiteto nutarimai kaip taisyklė buvo rašomi rusiškai.

[…] kultūrinį pokario gyvenimą galima vadinti apgailėtinu. 1945 m. atidaryti kino teatrai „Švyturys“ ir „Tėvynė“ (buvę „Capitol“ ir „Kammerlichtspiel“) rodė senus tarybinius filmus ir gebėjo patenkinti nebent atvykusių rusakalbių skonį. 1945 m. įsteigti laikraščiai „Sovetskaja Klaipėda“ rusakalbiams ir „Raudonasis švyturys“ lietuviams nori nenori turėjo girti sovietinę sistemą ir platinti propagandinius šūkius apie liaudies ūkio laimėjimus.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Dar 1945 m. rugs. 27 d. įsteigtos miesto bibliotekos lentynos buvo pilnos ideologinės literatūros, o nacistų ir sovietų laikais dar nesunaikintos vertingos prieškario knygos buvo slepiamos nuo atvykstančių tikrintojų.

V. Safronovas. Klaipėdos miesto istorinės raidos bruožai. – Klaipėda, 2002, p. 64–65.

Šioje vietoje maga pacituoti dar vieną šaltinį:

1946 m. vasarą „liaudies priešu“ tapo Klaipėdos švietimo skyriaus vedėjas Žižys. […] Kratos metu jo rašomojo stalo stalčiuje bei dar spintoje rasta „fašistinės literatūros“. Iš vedėjo pareigų buvo ne atleistas, bet pašalintas, o miesto prokurorui nurodyta patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn.

A. Juška. Klaipėdos sovietizacija 1945–1947 m. –Naujasis židinys. Aidai, 2008, p. 4–5.

Buvau įsitikinęs ir ne kartą viešai reiškiau žinią, jog keturių sritinių bibliotekų įsteigimas Lietuvoje 1950 m. buvo atliktas vienu paties aukščiausiojo sovietinės Lietuvos veikėjo parašu. Nepatikėsite, bet net svarsčiau, kuo jis galėjo pasirašyti: importiniu automatiniu Parker firmos rašikliu, tėvyninės gamybos Kreml ar plunksnakočiu su Esterbrook plunksna. Ilgokai ieškojau. Nemažiau užtrukau rausdamasis šaltiniuose ir vildamasis aptikti patį ukazą, kuriame turėjo būti išvardintos steigiamos bibliotekos. Nesisekė nei viena, nei kita paieška. Įdomiausia, kad paieškų nepalengvino kapitalinis Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos istorijos pirmasis tomas, sveriantis beveik kilogramą ir talpinantis įvairiausius bibliotekos veiklą reglamentuojančius dokumentus. Sumanymas smagiai bei vaizdžiai aprašyti steigimą žlugo, nes pažvelgus atidžiau paaiškėjo, jog bibliotekos gimimas prasidėjo 1950 m. birželio 20 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui priėmus įsaką „Dėl Lietuvos TSR administracinio teritorinio pasidalijimo ir ryšium su tuo Lietuvos TSR Konstitucijos teksto pakeitimo bei papildymo“.

Vadovaujantis įsaku, Konstitucijos 14 straipsnis įteisino Lietuvos teritorijos suskirstymą į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių sritis, o 65 straipsnis leido steigti sričių Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomuosius komitetus (toliau – VK). VK struktūroje buvo numatyti ir Kultūros ir švietimo skyriai. Šių teisės aktų pagrindu sričių centruose 1950 m. rugsėjo mėn. pradėtos kurti srities pavaldumo kultūros ir švietimo įstaigos bei organizacijos: liaudies kūrybos namai, paskaitų biurai, sritinės bibliotekos ir kt.

Vykdant paminėtą LTSR AT Prezidiumo įsaką 1950 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdos srities VK nusprendė:

1. Įsteigti nuo š. m. spalio 1 d. Klaipėdos srities biblioteką.

2. Patvirtinti srities bibliotekos 1950 metų IV ketvirčiui septyniasdešimt trijų tūkstančių (73 tūkst.) rublių sąmatą pagal priedėlį.

3. Įpareigoti Klaipėdos miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomąjį komitetą (drg. Petrauską) išskirti Klaipėdos srities bibliotekai iki š. m. spalio 5 d. patalpas, atatinkamas jos fondui patalpinti.

4. Įpareigoti Klaipėdos srities Kultūros-švietimo Darbo skyrių (drg. Banaitį) iki š. m. spalio 10 d. užtikrinti srities bibliotekos kadrų sukomplektavimą.

1950 m. sąmata IV ketvirčiui – 77 tūkstančiai rub. Iš jų atlyginimams – 33 tūkst., knygų įsigijimui – 19 tūkst. rub., inventoriui įsigyti dar 25 tūkst.

Štai taip. Jokių viešųjų konkursų su galimybe rezultatus skųsti teisme ir paskui tampytis pusmetį ar ilgiau. Konkretūs bibliotekos steigimo žygiai neatsiliko nuo nutarimo.

Buvo išskirtos patalpos P. Cvirkos g. 5 (vienu trumpu laikotarpiu vadinta Kalinino, dabar Turgaus gatvė), buvusiame sandėlyje, bendras plotas 129 kv. m, kukloka, bet turėkime galvoje, kad biblioteka kūrėsi plynoje vietoje, be pradinio fondo ir palikimo.

Tuo metu viešojoje erdvėje žinia apie srities bibliotekos įsteigimą Klaipėdoje nebuvo plačiai eskaluojama. Štai 1950 m. spalio 31 d.
„Tarybinė Klaipėda“ paskutiniame puslapyje, šalia skelbimų apie ieškomus įvairių specialybių darbuotojus: buhalterius, prekių žinovus, šaltkalvius, tinkuotojus, dviejuose kino teatruose rodomus filmus  „Jį vadino Suche Batoru“ ir „Kaip grūdinosi plienas“, pačiame lapo kamputyje patalpino trijų eilučių informaciją „Srities biblioteka“. Ji skelbė:

Klaipėdos mieste įsteigta sritinė biblioteka. Jos organizavimui šiame kvartale asignuota virš 70 tūkstančių rublių.

O 1950 m. rugpjūčio 4 d. „Tarybinėje Klaipėdoje“ spausdintame V. Smirnovo straipsnyje skelbiama:

Šių metų gegužės mėn. Klaipėdoje buvo atidaryta srities biblioteka. Nuo
šio kultūros židinio atidarymo praėjo apie trejetą mėnesių.

Penkiolikos metų bibliotekos sukaktuvių proga rašytame direktoriaus Valentino Maluko straipsnyje „Bibliotekų darbe“ skaitome:

1951 m. gegužės švenčių išvakarėse biblioteka atvėrė skaitytojams duris. Toli gražu nepatenkinamas buvo bibliotekos knygų fondas, kuris tuo metu siekė tik 7 000 egz. Nelepino skaitytojų ir blogos, nepritaikytos patalpos. Tačiau klaipėdiečiai gausiai ir noriai lankėsi savo bibliotekoje. Jau 1951 m. biblioteka turėjo 2 232 skaitytojus.

V. Malukas. 15 kūrybinio darbo metų. Bibliotekų darbas, 1965, Nr. 10, p. 24–25.

Kas drįstų tvirtinti, jog tarybmečiu, siautėjant ateistams, neigiantiems Dievą ir stebuklus, jis nevyko. Pasirodo vyko, nes „Tarybinėje Klaipėdoje“, tik gerokai anksčiau, skaitome:

Šių metų gegužės mėn. Klaipėdoje buvo atidaryta srities biblioteka. Nuo šio kultūros židinio atidarymo praėjo apie keletas mėnesių. Ir per trumpą laiką bibliotekos darbuotojai atliko nemažą darbą aptarnaujant skaitytojus. Tik įeinant į patalpas lankytojas nenoromis džiaugiasi jaukumu ir literatūros gausumu, bibliotekos darbuotojų maloniu elgesiu. Kaip pavyzdį paimkime skaityklos salę. Joje šviesu. Maži, keturių vietų staliukai ir pusminkštės kėdės sudaro poilsiui ir darbui su knyga ramią aplinką. Tyla. […] ypač daug žmonių biblioteką aplanko vakarais. […] Srities biblioteka turi gražią ateitį. Su laiku ji taps milžinišku knygų lobynu su dešimtimis tūkstančių tomų.

Jau dabar, tepraėjus trims mėnesiams nuo atidarymo, knygų fondas sudaro apie vienuolika tūkstančių tomų. Jų tarpe yra pilni V. I. Lenino, ir J. V. Stalino, Turgenevo, Gogolio, Puškino, Gorkio raštų rinkiniai.

P. Smirnovas. Srities bibliotekoje. – Tarybinė Klaipėda, 1951 m. rugp. 14 d.

Dar plačiau ir nuodugniau pirmuosius bibliotekos žingsnius nušviečia tas pats V. Malukas proginiame straipsnyje, skirtame bibliotekos 25-mečiui pažymėti („Tarybinė Klaipėda“, 1975 m. spalio 24 d.).

1950 metų spalio mėnesį įsikūrė Klaipėdos srities biblioteka. Ji tada neturėjo jokio literatūrinio ir materialinio pagrindo. Gavo tuščias patalpas, tiksliau, sukiužusį sandėlį P. Cvirkos gatvėje (dabar ten dviračių parduotuvė), kurį reikėjo skubiai remontuoti, pradėti komplektuoti bibliotekos fondus, rinkti kadrus. Nemaža triūso ir sumanumo, steigiant srities biblioteką, parodė pirmasis bibliotekos direktorius, nusivilkęs karininko milinę, komunistas Nikolajus Petrovas. Subūręs 16 žmonių kolektyvą, jis ėmėsi skubiausių darbų, kad srities biblioteka kuo greičiau atvertų duris Klaipėdos skaitytojams.