P0

Bibliotekos istorija, Svarbu

Kaip biblioteka įsikūrė Herkaus Manto gatvėje (1)

Juozas Šikšnelis
2021-02-27


Paminklinis pastatas Herkaus Manto g. 25, į kurį biblioteka buvo atkelta iš Turgaus (P. Cvirkos) gatvės 5-ojo numerio – savo pirmųjų patalpų, yra ypatingas ir reikalauja daugiau mūsų dėmesio. Jo pokarinę istoriją pristatome detaliau.

Tikriausiai nei viena Klaipėdos gatvė neturėjo tiek daug pavadinimų. Taigi ši gatvė vadinosi: Ilgoji, Libauer str., Liepojaus, Moltkės str., Herman Goering str., Libavskaja, Montės, Pergalės (1947 m., bet labai trumpai) ir nuo 1970 m. – Herkaus Manto.

Po karo šiame pastate, kur prieš karą beveik dešimtmetį veikė miesto biblioteka Stadtbücherei Memel, kūrėsi pirmoji tarybinė biblioteka.

1947-ieji. L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Pirmoji bibliotekos vedėja Vera Obuchova prisimena:

Vykdomajame komitete sužinojo, kad aš aistringa knygų bičiulė, išsikvietė ir davė užduotį: atidaryti biblioteką. Atsakiau kariškai: bus atidaryta, ir ėmiausi darbo. Bibliotekos patalpos išliko, nors ir apgriautos, stelažuose – knygos vokiečių kalba. Dar būtų gerai, jeigu būtų klasika, bet visokios knygiūkštės ir brošiūros, garbinančios fašistinę tvarką ir fiurerį Hitlerį. Teko tas knygas nuimti ir stelažai liko tušti. Tada surinkau savo namų biblioteką – pusę maišo. Ant pečių ir iš namų. Sudėliojau tas knygas, nužvelgiau stelažus – juoką bei ašaras kelia ta maža krūvelė…

S. Šataila. Knygų bičiulė. – Tarybinė Klaipėda, 1983 m. sausio 28 d.

Kyla keletas klausimų: pirma, nepavyko užtikti patvirtinimo, kad pastatas buvo „apgriautas“, antra – kokio išsilavinimo buvo V. Obuchova? (Vėliau netiesioginiuose šaltiniuose pavyko užtikti užuominą, jog buvo aktorė.) Nors ypatingų intelektinių žinių, norint atskirti „visokias knygiūkštes ir brošiūras, garbinančias fašistinę tvarką“ nuo klasikos gal ir nereikėjo, bet privalu prisiminti, kad toje bibliotekoje buvo saugomas vertingas vaistininko ir istoriko Johano Zembrickio knygų rinkinys (apie 3 000 tomų), kurio likimas iki šiol apgaubtas miglos. O 1938 m. nupirkta R. Fišo muzikos literatūros bei natų komercinė biblioteka? Tad kas gali paneigti, kad „su vandeniu nebuvo išpiltas ir kūdikis“? Beje, 1947 m. Vykdomojo komiteto (VK) sprendimu V. Obuchova buvo paskirta laidojimo kontoros vedėja. Nėra galimybių patikrinti, ar tai buvo ta pati pirmoji bibliotekos vedėja.

Gal vertėtų dar prisiminti aukščiau tekste istoriko A. Juškos aprašytus knygų naikinimo atvejus?

Toliau paminklinis pastatas buvo įveiklinamas tokia tvarka:

1947 m. balandžio 23 d. laikraštyje „Raudonasis švyturys“ miesto šachmatininkai pasigyrė gavę naujas patalpas miesto bibliotekoje (Liepojaus g. 45).

Dalis bibliotekos pastato matyti 1947-ųjų spalį darytoje nuotraukoje. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejau nuotr. 

1947 m. gegužės 25 d. „Raudonasis švyturys“ informuoja: Švietimo ir meno darbuotojų profesinė sąjunga naujoje būstinėje. O ta būstinė – miesto bibliotekoje Liepojaus g. 45.

Pranešimas iš „Raudonojo švyturio“ 1948 m. vasario 18 d.: Atidaryti kultūros namai. Vasario 14–15 d. pradėjo darbą miesto kultūros namai. Jaukiai įrengtose patalpose (Liepojaus 45 – miesto bibliotekos namai).

Akimirkai nukrypkime į šalį ir nusistebėkime, kaip gūdžiu tarybmečiu linksmavakario metu programoje atsirado vietos lietuvių liaudies dainoms „Kam šėrei žirgelį“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, „Kas bernelio sumislyta“ ir kt. Beje, salė – pirmajame pastato aukšte į gatvės pusę, joje buvo sumontuota scena.

1949 m. balandžio 2 d. tas pats laikraštis darbo liaudį (nes buvo skirtas būtent jai) informuoja, kad mieste pagaliau įsikuria ilgai puoselėtas Kraštotyros muziejus. Kol bus surastos muziejui tinkamos patalpos, jis laikinai įkurdinamas prie miesto kultūros namų. Ir nurodomas klaidingas adresas – Montės g. 54.

Beje, apie Kraštotyros muziejus įkūrimą rašiusi muziejininkė Bronė Elertienė pažymi:

Po karo vėl pradėjusiam veikti muziejui buvo skirtas nedidelis kambarėlis prie Klaipėdos m. kultūros ir švietimo darbo skyriaus, įsikūrusio H. Manto g. (dabartinė I. Simonaitytės biblioteka, I aukštas).

Klaipėdos kultūros raidos bruožai. – Klaipėda, 1992, p. 121.

Kad šiame pastate buvo įkurdintas Kraštotyros muziejus, dokumentuotų faktų pavyko aptikti, bet, kad veikė ir kultūros-švietimo darbo skyrius, patvirtinimų aptikti nepavyko. Tikriausiai garbioji muziejininkė bus suklydusi, miesto kultūros namus įvardindama kaip kultūros ir švietimo darbo skyrių.

Tų pačių 1949 m. lapkričio 1 d. miesto VK priima sprendimą atidaryti vaikų biblioteką ir įkurdinti ją 1-ojoje bibliotekoje, kuri nuo 1945 m. veikė Libavskaja g. 45.

Lapkričio 22 d. VK sprendimu Kraštotyros muziejus iškeliamas iš Libavskaja g. 45 į Gorkio g. 8 (jis ten atidaromas 1950 m. sausio 31 d.).

1950 m. VK skiria lėšų ir atlieka darbus po okraske i remontu fasada Montės 45 (ir vėl klaida oficialiame dokumente), dom kultury i biblioteka.

1952 m. balandžio 22 d. Kultūros-švietimo įstaigų skyriaus vedėjo įsakymas Nr. 33 skelbia:

Remiantis srities DŽDT Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 149 iš š. m. kovo 11 d., sukeičiamos patalpos tarp srities (viešosios) bibliotekos
ir miesto bibliotekos Nr. 1.

Klaipėdos miesto 1-oji biblioteka persikėlė į patalpas P. Cvirkos g. 5, kur užimamas plotas sumažėjo iki 129 kv. m.

Valentinas Malukas prisimena:

Pas mus dirbo tokia Maksimavičienė, jos vyras studijavo Maskvoje aukštojoje partinėje mokykloje, buvo srities partijos komiteto atsakingas darbuotojas. Kreipiausi per žmoną į jį, atvyko, apžiūrėjo patalpas ir sako: „Gal bibliotekas reikia sukeisti vietomis?“ Taip atsidūrėme Montės g. 25.

Iš pokalbio diktofoninio įrašo, 2010 01 12

Remiantis išdėstyta medžiaga ir peržiūrėtais miesto bei srities VK sprendimais, bandome daryti išvadą, jog į Montės g. 25 įkėlus srities biblioteką šiame pastate dar veikė miesto kultūros namai bei vaikų biblioteka. Švietimo ir meno darbuotojų profsąjungos bei šachmatininkų būstinių likimo nežinome, o Kraštotyros muziejus jau buvo iškeltas. Be to, liudininkų teigimu, kur dabar laiptai į Gerlacho palėpę, buvusiame kabinete glaudėsi Sanitarinio švietimo namai, vadovaujami Petraitytės bei trys (kitų asmenų tvirtinimu, net keturi) gyventojai. Plotas, atitekęs srities bibliotekai, padidėjo beveik keturis kartus ir sudarė 415 kv.m.

Pateikiame įdomesnius išrašus iš 1952–1953 m. bibliotekos paso:

Adresas Montės g. 25, tel. 243 (dva zvonka – du skambučiai).

1. Bibliotekos pastatas

• Bendras plotas – 415 kv. m:
– abonementas – 58 kv. m;
– skaitykla – 123 kv. m;
– knygų saugykla – 148 kv. m;
– darbo kabinetai – 86 kv. m.
• Krosnių skaičius – 1.
• Balansinis pastato įkainavimas (vietos finansų skyriaus žiniomis) – 195 340 rub.
• Jeigu reikalingas pastato kapitalinis remontas, nurodyti remontui reikalingą sumą – 10 000 rub.
• Pagalbiniai pastatai – katilinė.

2. Bibliotekos darbuotojai

• Bibliotekininkų (įskaitant bibliotekos vedėją) – 12.
• Tarp jų aukštasis bibliotekinis: 1952 m. – nėra, 1953 m. – 1.
• Nebaigtas aukštasis: 1953 m. – 1.
• Vidurinis ne bibliotekinis: 1952 m. – 5, 1953 m. – 4.
• Vidurinis bibliotekinis: 1952 m. – 2, 1953 m. – 4.
• Septynmetė: 1952 m. – 5, 1953 m. – 2.

3. Fondas

• Iš viso knygų, brošiūrų ir žurnalų įrašytų į inventorinę knygą: 1952 m. – 16 520, 1953 m. – 35 149.
• Iš jų Markso, Engelso, Lenino, Stalino: 1952 m. – 610, 1953 m. – 1 722.
• Biblioteka turi katalogus: abėcėlinį, sisteminį, tarnybinį.

4. Skaitytojai

• 1952 m. – 2 232, 1953 m. – 3 246.
• Tarp jų vaikų: 1952 m. – 562, 1953 m. – 278.
• Lankytojų: 1952 m. – 36 352, 1953 m. – 80 364.
• Išduota egz.: 1952 m. – 44 820, 1953 m. – 89 547.
• 1952 m. – 50,8 % grožinės lit., 1953 m. – 58,5 %.

5. Įrengimai

• Bendras lentynų ilgis: 1952 m. – 70, 1953 m. – 130 m.
• Kataloginės dėžutės: 1952 m. – 5, 1953 m. – 7.
• Stalai – 21.
• Kėdės – 60.
• Sofos – 2.
• Foteliai – 20.
• Laikrodžiai – 2.
• Telefonai – 1.
• Takai grindims – 13 m.
• Šviestuvai – 1.

8. Biudžetas

• Iš viso metams asignuota – 297 000; išleista – 255 939; iš jų asignuota atlyginimams– 131 000; išleista atlyginimams– 119 009.
• Asignuota metams literatūrai įsigyti ir periodikai užsiprenumeruoti – 100 000; prenumeratai – 8 000.
• Įrengimams – 21 000; ūkio išlaidoms – 23 000; komandiruotėms – 8 000.
• Užprenumeruota laikraščių pavadinimų – 18, iš jų: centrinių – 9, respublikinių – 7, vietinių – 2, žurnalų – 47.
• Iš jų: centrinių – 36; respublikinių – 11.

Direktorius N. Petrovas
1952 m. kovo 29 d.

Bendroji skaitykla 1953 m. Fotografija iš KLAVB archyvo

Apie paminklinio pastato istorinę bei paveldinę vertę kiek vėliau, o dabar apie bibliotekos gyvenimą jame. Štai ką aptinkame 1954 m. rugsėjo 28 d. „Tarybinėje Klaipėdoje“ publikuotame M. Ježovos straipsnyje „Bibliotekos žiemai nepasiruošusios“:

Toliau gerinti kultūros-švietimo darbą yra pirmaeilės svarbos reikalas. Šio darbo tikslas – išrauti praeities liekanas iš darbo žmonių sąmonės, kovoti už sveiką tarybinių žmonių buitį. Didelį darbą šioje srityje turi nuveikti bibliotekos. […] šių įstaigų vadovams ir darbuotojams buvo iškilęs rimtas uždavinys – pilnutinai paruošti bibliotekas darbui rudens–žiemos laikotarpiui.

Ar įvykdė jos šį uždavinį?

Paimkime, pavyzdžiui, tarprajoninę viešąją biblioteką, esančią Montės gatvėje. Šio pastato fasadas toks niūrus ir nemalonus, kad kyla mintis, jog jam būtinai reikalingas remontas. Reikia sutvarkyti ir vidaus patalpas: atlikti tinkavimą, išdažyti lubas, duris, langus. Sutaisyti ir apšildymo sistemą. Apie visą tai žino šios bibliotekos vedėjas drg. Malukas. Bet tik tiek… iki rugsėjo 22 d. jis nebuvo sudaręs sutarties su atitinkama organizacija darbams atlikti ir iki šiai dienai remontas nepradėtas. O juk jis galėjo jį atlikti vasaros viduryje, nes jau liepos 1 d. į šios bibliotekos einamąją sąskaitą šiems tikslams buvo pervesta 13 600 rublių. […] kas gi neleido drg. Malukui atlikti laiku remontą?

Taigi, nepaisant griežto smerkimo ir, tikriausiai, pamatuotų priekaištų, biblioteka peržiemojo ir ne tik, pamažu su valdžios tyliu pritarimu išgujus iš pastato „sugyventinius“ (1954 m. kultūros namų pastate neliko, 1956 m. telefonų knygoje kultūros namų adresas nurodomas Pakrantės g. 25, o 1961 m. – P. Cvirkos g. 9), ten pasiliko vaikų biblioteka, kuri į S. Daukanto gatvę buvo iškelta tik 1969 m.

Prisimena V. Malukas:

Buvo ankšta, todėl direktorius Petrovas ir sako: „Nežiūrėkim į nieką, naktį perneškime lentynas ir knygas į kultūros namų salę.“ Taip ir padarėm. Kultūros skyriaus vedėjas buvo toks Galdikas. Jis atėjo, beje, įėjimas iš gatvės, pro balkoną, ten buvo laipteliai. Galdikas ėmė skųstis, bet nieko nepešė. Ar jau buvo užimtas visas pastatas?

Ne, dar buvo likusi sanepideminė, ten, kur vėliau buvo direkcija ir, kaip minėta, vaikų biblioteka.

Be to, dar gyveno trys darbuotojos, ten, kur dabar tualetai ir tarnybinės patalpos, gyveno Mickevičiūtė ir Grubliauskienė, vėliau ir Malukas.
Pastate dar kurį laiką glaudėsi sargienė ir valytoja Olga Vasiljevna su sūnumi. Jie užėmė vadinamąjį vonios kambariuką, panašiai iki 1968 m.,
kai ten buvo perkelti bibliografai.

Iš pokalbio diktofoninio įrašo, 2010 01 12

J. Petrauskienė prisimena skaityklą:

Joje buvo šeši apvalūs, salioniai stalai ir prie kiekvieno po keturias kėdes, laikraščių ir žurnalų buvo apstu. Kampe stovėjo stalas bibliografui, ten darbavosi Z. Mickevičiūtė, šalia stalo – bulvinis maišas spaustinių kataloginių kortelių. Galinę skaityklos sieną puošė visų keturių komunistinių išminčių – Markso, Engelso, Lenino, Stalino – portretai, šalia du stelažai su jų išminties lobynu.

Klaipėdos viešosios bibliotekos skaitykloje apie 1955-uosius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Atrodo srities, o paskui ir viešosios bibliotekos darbuotojai galėjo laisviau atsikvėpti. Bet nereikėtų pamiršti, jog biblioteka – nuolatos augantis organizmas ir viena iš jos normalių funkcionavimo prielaidų yra galimybė plėstis. Deja, atrodo toks milžiniškas dviejų aukštų su palėpe paminklinis pastatas teturėjo tik 415 kv. m. Nereikėjo ilgai laukti, kol bibliotekininkai vėl pajuto erdvės trūkumą – augo fondai, skaitytojų skaičius.

1961 m. vidiniame kieme išaugo priestatas. Nepavyko aptikti informacijos, kas jį projektavo, kas sprendė techninius dalykus, bet tuomet buvo kalbama, kad statinys ilgiems metams išspręs patalpų klausimą. Klydo visi, nes tai buvo keistas architektūrinis bei inžinerinis sprendimas. Prišlietas prie kino teatro „Kapitolijaus“ (1953 m. vasario 12 d. kino teatras perkrikštytas į „Švyturio“) sienos, pastatas buvo nei dviejų, nei vieno aukšto, nors jo aukštis siekė apie 5 m, neturėjo normalių grindų, todėl sunkios medinės lentynos, siekiančios lubas, buvo padalintos lengva lentų konstrukcija į du aukštus, o lentynos prikrautos sunkių knygų ilgainiui gerokai susmigo į grindis, kurios be jokio tvirtesnio pagrindo buvo paklotos tiesiog ant žemės. Užbėgant įvykiams už akių – neilgai trukus priešgaisrinė tarnyba įsakė išardyti konstrukciją, skiriančią patalpą į du aukštus, tad saugyklos darbuotojos, norėdamos pasiekti leidinį, esantį viršutinėje lentynoje, kabarodavosi lyg aukštalipės lentynomis į viršų, rizikuodamos nusisukti sprandus  (Algio Jankūno, 1978 m. fotografija iš KLAVB archyvo). Čia buvo saugoma apie 40 tūkst. egz.

Toliau biblioteka plėtėsi ekspansyviai – naujai steigiamiems skyriams gaudama papildomas patalpas vis kitose miesto dalyse: 1963 m. įkurtas Muzikos skyrius pradžioje glaudėsi kultūros rūmuose (Danės g. 19), 1983 m. persikėlė į buvusį civilinės metrikacijos biurą (Danės g. 23); 1964 m. įsteigtas Vaikų literatūros skyrius, iki 1969 m. buvęs abonemente, persikraustė į Kauno g. 49, o 1973 m. migravo į Pempininkų centrą; 1966 m. bibliotekai perduotas Tomo Mano namelis Nidoje; 1984 m. skirtos patalpos Kauno g. 37, kur įkurdinome saugyklą bei atidarėme periodikos skaityklos užuomazgą, o 1991 m. buvusiose Techninės bibliotekos patalpose Herkaus Manto g. 9A buvo įsteigta normali periodikos skaitykla; 1994 m. po ilgų tąsymųsi bibliotekai buvo perduotas pastatas Herkaus Manto g. 45, buvęs tarybinės armijos objektas, 1998 m. saugyklai skirta dalis buvusio „Holivudo“ – kino studijos Tauralaukyje. Tuomet jau turėjome maždaug 2 tūkst. kv. m plotą, 120 darbo vietų.

Taip, trumpai apžvelgiant, atrodė bibliotekos plėtra, bet naujų patalpų, kad ir kokios apgailėtinos jos būtų, niekas nesiūlė – jas reikėjo maldaute išmaldauti, todėl ne tik šviesios atminties miesto VK pirmininkas Alfonsas Žalys ar jo pavaduotojas Valentinas Greičiūnas bei partijos komiteto trečiasis sekretorius Antanas Bučinskas tarybmečiu sulaukdavo dažnų bibliotekos direktorių (Valentino Maluko ir Stanislovo Songino) bei jų pavaduotojo Juozo Šikšnelio vizitų, bet ir po nepriklausomybės atgavimo lankydavomės miesto vadovų – tiek tarybos pirmininko Vytauto Čepo, tiek merų Benedikto Petrausko, Eugenijaus Gentvilo kabinetuose. Kuris iš šių vizitų buvo sėkmingiausias – sunku įvertinti, nes ne viskas ir ne visada vienodai sėkmingai sekėsi.

Štai 1990 m. valdžia, pasidavusi mūsų maldavimams, skyrė pastatą Herkaus Manto g. 37, bet ar ne akibrokštas? Ikimokyklinių įstaigų buhalterija neapleido patalpų ir miesto merija, vadovaujama Povilo Vasiliausko, metų pabaigoje panaikino VK sprendimą. O 1994 m. vizitas pas merą Benediktą Petrauską paliko gana keistą įspūdį, nes meras, ilgai nesvarstęs, pasiūlė bibliotekai keltis į raudonąsias kareivines, kurias ką tik paliko sovietinė armija ir kurias jau buvo nužiūrėjusi neseniai įsteigto universiteto vadovybė. Laimei, mes, tai yra bibliotekos vadovybė, nesusižavėjome šiuo pasiūlymu ir tuo pačiu išvengėme galimų nesusipratimų.

Dar vienas nesusipratimas: 1992 m. birželio 19 d. susirinkime buvo paviešintas ministro Dariaus Kuolio raštas, kad bibliotekai tų pačių metų liepos 1 d. perduodamos kino teatro „Aurora“ patalpos. Tuometinių kino teatro šeimininkų teigimu, raštas neparuoštas, nes jame nėra numatyta, kur jiems reikia keltis, kur saugoti kino juostas (ten buvo įrengta kino kontoros filmų saugykla). Sutarėme, kad jie apsilankys bibliotekoje, o paskui vyks į ministeriją aiškintis. Ir čia pavyko išvengti didelių nesusipratimų.

Dėl kito sovietinės armijos palikimo pastato Herkaus Manto g. 45 vyko sunkios derybos su Lietuvos kariuomenės atstovais. Praradę viltį susitarti, kreipėmės į Vyriausybės atstovą Klaipėdos apskrityje Giedrių Petružį. Su jo bei prezidento Algirdo Mykolo Brazausko pagalba pastatą 1994 m. pavyko gauti ir jame įkurdinti II bibliotekos rūmus.

Grįžtant atgalios, keliomis eilutėmis reikėtų paminėti ir bibliotekos patalpas Kauno g. 37, kur pradžioje įkurdinome dalį saugyklų fondų, nemažai periodikos, kuri iki tol buvo saugoma visai šalia bibliotekos, neveikiančio kino teatro „Kapitolijus“ patalpose. Tai vyko 1984 m. Be mūsų, pastate dar darbavosi gintaro apdirbėjai, turėję savo autonominį įėjimą.

Šios patalpos kėlė didžiulį galvos skausmą bibliotekos administracijai bei ūkio daliai, nes retą mėnesį nebūdavo išdaužomi langai (pavargę keisti stiklus, vėliau kai kuriuos langus uždengėme medžių drožlių plokštėmis). Autoriaus prierašas:

Kartą buvau liudininkas, kai vieno lango stiklą keitė penkis kartus – vairuotojas imdavo stiklą ir, kol nuveždavo, sudaužydavo arba jau nuvežus į vietą stiklą sudaužydavo negrabus stalius.

Dar anekdotas: Vilma Plauškienė prisimena, kaip vieną kartą atėjusi į Kauno gatvės saugyklos patalpas rado pakabintas naujas užuolaidas, nusistebėjo ir pareiškė, kad tokias su malonumu pasikabintų savo virtuvėje. Ir ką jūs manote, naktį kažkas išmušė langą ir užuolaidas pavogė. Juokais apkaltino V. Plauškienę.

Ilgainiui patalpose buvo pastatytos knygų lentynos, o skaitytojai, ieškantys senesnių metų periodikos (einamųjų metų buvo prieinama skaitykloje), buvo aptarnaujami vietoje nustatytomis valandomis. Tai buvo periodikos skaityklos užuomazga.

Prisimena Virginija Laurinaitienė:

Stalai buvo prastesni už mechaninių dirbtuvių stalus, neskalbiamos medžiagos užuolaidos, ištrupėjusios nuo saulės spindulių poveikio, kai kur įskilę langai, didžiulė kaugė grožinių knygų, nepagarbiai suverstų matomoje patalpos vietoje, fanera užkaltos buvusios stiklinės durys… […]  Dirbome ne aukštesnėje kaip penkiolika laipsnių temperatūroje, jautėme gėdą dėl interjero. Dirbome ten iki 1991 m.

Suprantama, jog interjeras nebuvo prašmatnus, greičiau siurrealistinis, bet ponia V. Laurinaitienė gerokai sutirština spalvas.

Dar vienas nemalonus akibrokštas: 1993 m. sausio pabaigoje prasidėjo privatizavimo vajus, kai miesto privatizavimo komisijos pirmininkas Antanas Barusevičius, paakintas verslininkų ir su niekuo nesitaręs, į privatizuojamų objektų sąrašą įtraukė Muzikos ir Periodikos skyrius, patalpas Herkaus Manto g. 9A. Ilgos diskusijos merijoje, miesto taryboje, kultūros ir švietimo komisijoje rezultatų nedavė, todėl miesto inteligentija organizavo piketą prieš miesto tarybos 32-ąją sesiją, miesto laikraštis spausdino bibliotekininkų kreipimąsi į deputatus. Sesijoje tik 14 deputatų savo balsais patvirtino, kad jie prieš kultūrą. Privatizacijai kelias buvo užkirstas.

1991 m. Periodikos skaitykla įsikūrė Herkaus Manto g. 9A. Fotografija iš KLAVB archyvo

Sugrįžus atgalios, maga paminėti kelis pikantiškus bibliotekos istorijos puslapius:

Kultūros ministerijos valdininkai visose santvarkose nepasižymėjo dideliu išradingumu ir mėgo eiti gerai pramintais takais – taip nereikėdavo ilgai sukti galvų ieškant geriausio sprendimo. Tad matydami, kad Klaipėdos viešoji biblioteka vykusiai susitvarkė su Tomo Mano namelio restauracija bei įveiklinimu, pavedė naują užduotį.

Prisimena Valentinas Malukas:

Vos netapome bažnyčių restauratoriais – bibliotekai buvo pavesta rūpintis Juodkrantės bažnyčios restauravimu, dar buvo siūloma užsiimti
Kretingalės bažnyčia.

1975 m. spalio 15 d. LTRS kultūros ministerijos įsakymu sėkmingai restauruota Juodkrantės bažnyčia iš Klaipėdos viešosios bibliotekos balanso perduota į Lietuvos TSR dailės muziejaus balansą.

1990 m. pabaigoje Periodikos skyriui persikėlus iš Kauno g. 37 į Herkaus Manto g. 9A griozdiškame ankstesniųjų šeimininkų paliktame seife,
be bibliotekos administracijos, tik su skyriaus darbuotojų žinia, savanoriška Krašto apsaugos tarnyba slėpė savo dokumentus. Apie tai aprašyta Norkaus Cirilio knygoje „Tėvynės labui“ (Klaipėda, 1999, p. 59).

Autoriaus prierašas: 2008 m. už šią patriotinę akciją biblioteka buvo apdovanota sidabriniu medaliu, skirtu Sąjūdžio 20-osioms metinėms.


    2021-02-27

    Vienas komentaras apie “Kaip biblioteka įsikūrė Herkaus Manto gatvėje”

    1. AvatarTomaa M. (IP: 78.60.159.74)

      Labai įdomus ir išsamus straipsnis! Džiugu, kad toks gražus pastatas išliko po karo.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt