P0

Bibliotekos istorija, Svarbu

Bibliotekos istorija: naujo pastato projektavimas (1)

Juozas Šikšnelis
2021-03-06


Optimizmu trykštanti žinutė pasirodė leidinyje „Bibliotekų darbas“ 1976 m. spalį: Klaipėdos viešoji biblioteka pakeis adresą.

Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas 1976 m. rugsėjo 3 d. paskyrė 5 ha sklypą viešajai bibliotekai statyti. Naujasis bibliotekos pastatas iškils Taikos prospekto ir Dubysos gatvės sankryžoje, objekto sąmatinė vertė – 2,5 mln. rublių. Bibliotekoje numatoma sutalpinti 1,5 mln. tomų spaudinių.

1977 m. kovo 4 d. LTSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos komiteto pirmininkas Antanas Aksomitas pasirašo raštą, kuriame paveda Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriui parengti individualų projektą viešosios bibliotekos statybai Klaipėdoje, Baltijos prospekte.

Bibliotekos direktorius Valentinas Malukas laikraščio korespondentui pristato būsimąjį projektą:

Martyno Vainoriaus nuotr.

Pirmieji projektuoti biblioteką ėmėsi architekto Gyčio Tiškaus kūrybinė grupė. Architektų siūlymu biblioteka turėjo atrodyti taip: prie centrinio keturkampio pastato, kuriame įsikurs knygų saugyklos, glausis keturi fligeliai, o juose skaityklos. Žiūrint iš viršaus, bibliotekos siluetas primintų vėjinį malūną su sparnais. Statybos darbai turėjo prasidėti 1980 m. Pastatas turėjo talpinti 1,5 mln. tomų, vienu metu galėjo priimti iki 700 lankytojų. Skaityklos erdvios – bendroji 100 vietų, visuomeninių-politinių  (pavadinimas iš tų laikų) – 70, tiek pat technikos ir gamtos mokslų bei 60 vietų jaunimo. Be šių pagrindinių, turėjo veikti specializuotos – informacinė, bibliografinė, kraštotyros, meno, muzikos, užsienio, periodikos, vaikų skyriaus ir kit. Pastato eksterjerui buvo numatyta panaudoti „klaipėdietiškas“ medžiagas – raudonas apdailos plytas ir pan.

V. Malukas. Klaipėdos viešoji biblioteka: darbai ir perspektyvos. – Tarybinė Klaipėda, 1978 vasario 21 d.

Ir tada įvyksta virsmas, kurio priežasčių iki šiol niekas negali atskleisti: bibliotekos projektas atiduodamas Miestų statybos projektavimo instituto Vilniaus 3-iojo skyriaus architektei Nijolei Elenai Bučiūtei (suprojektavusiai ir Operos ir baleto teatro rūmus Vilniuje).

Likimas taip lėmė, kad šių eilučių autoriui surinkus naujos bibliotekos projektavimo istorijos skivytus, netikėtai į pagalbą atėjo portalo „Atvira Klaipėda“ redaktorius Martynas Vainorius, pasišovęs straipsnių ciklu pasekti naujosios bibliotekos klaidžius kelius po miestą. Jam pavyko susisiekti su architektės dukra, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros katedros doc. dr. Lada Markejevaite, kuri paliudijo: Mama tikrai neturėjo jokių galių, pažinčių perimti projektą.

Architektė Nijolė Elena Bučiūtė, įsigilinusi į situaciją, būdama aukščiausios klasės profesionalė ir jausdama atsakomybę, siūlė neapsiriboti vienintele miesto valdžios parinkta vieta, bet svarstyti ir kitas galimybes, pavyzdžiui, biblioteką projektuoti senamiestyje, šalia jau veikiančios. Savo pasiūlymus architektė pagrindė skaičiavimais ir paaiškėjo, jog statant „Aušros“ kojinių farbriko, kurį buvo planuota iškelti, teritorijoje statybos kainuotų pigiau – tarp Taikos ir Baltijos prospektų kainuotų 2,615 mln. rublių ir dar reikėtų pridėti 163,6 tūkst. rublių magistraliniams ir šiluminiams tinklams, o statant S. Daukanto gatvėje (ten, kur ji galiausiai ir iškilo) – 2,511 mln. rublių. Architektė taip pat pabrėžė, kad ties Taikos ir Baltijos prospektais suplanuoto komplekso statyboms prireiks daug metų.

Nijolės Elenos Bučiūtės brėžinys iš jos archyvo, saugomo dukters Lados Markejevaitės

Funkciniu požiūriu bibliotekos pastatas gali, bet neprivalo būti talpinamas aukščiau suminėtų naujo visuomeninio centro pastatų komplekse, nes jo lankytojų kontigentas bei darbo režimas yra skirtingi lyginant su turistiniais ir prekybiniais objektais. Rami vieta miesto centre visais atžvilgiais yra ne mažiau tinkama. Ekonominiu požiūriu sklypas centrinėje miesto dalyje yra net ekonomiškesnis dėl mažesnio tvarkomos teritorijos ploto ir inžinerinių tinklų.

Toliau cituojame portalo „Atvira Klaipėda“ straipsnį:

Nijolės Elenos Bučiūtės brėžinys iš jos archyvo, saugomo dukters Lados Markejevaitės

L. Markejevaitė pasakojo prisimenanti, kad kai buvo apie 13 metų, kartu su mama važiavo apžiūrėti sklypų Klaipėdoje.

„Detalių neatsimenu, tik tiek, kad jai pačiai buvo labai miela vieta centrinėje Klaipėdos dalyje, o nesusiklostęs visuomeninis centras naujojoje Klaipėdos dalyje jai neatrodė tinkamas pagrindinei Klaipėdos bibliotekai. Matyt, norėjosi kultūriškai ir istoriškai brandesnės vietos, miesto dalies, kuri būtų patraukli žmonėms. Atsimenu tą įspūdį, baisiai nejaukią, vėjuotą erdvę ir kažkokį mamos ypatingai palankų nusistatymą centrinei Klaipėdos erdvei“, – sakė L. Markejevaitė.

Atvira Klaipėda, 2019 07 30

Pirmojoje naujai bibliotekai skirtoje vietoje galiausiai atsirado „Švyturio” arenos automobilių stovėjimo aikštelė. Oro grupės nuotr.

Ir vėl netikėtas virsmas: projektas netikėtai grąžinamas į Klaipėdą, į Miestų projektavimo instituto Klaipėdos skyrių. Daug vėliau, 1989 m. straipsnyje „Ar stovės biblioteka senamiestyje“, architektas Rimantas Lajus, pats vėliau projektavęs biblioteką, teigė, jog N. Bučiūtė […] atsisakė savo darbo, nes nesutiko, kad biblioteka stovėtų šalia sporto centro. Architektės pasiūlymas, kad biblioteka būtų statoma buvusioje kojinių fabriko vietoje, buvo atmestas.

Tai formali priežastis, bet neatmestina galimybė, kad čia veikė ir povandeninės srovės.

Nijolės Elenos Bučiūtės brėžinys iš jos archyvo, saugomo dukters Lados Markejevaitės

„Mama tikrai neatsisakė, iš jos tiesiog paėmė. Taip pat, kaip buvo paėmę iš Klaipėdos ir perdavę jai, taip ir grąžino į Klaipėdą. Gal tuo metu objektų buvo daugiau. Gal Klaipėdai tuo metu reikėjo objektų, gal kokie draugai susišnekėjo. Tiesiog paėmė ir perdavė Klaipėdai – taip mama sakydavo. Tokia buvo tvarka, bet jai buvo labai skaudu. Ji niekada nedejuodavo, nebūdavo, kad kažką bartų, bet dėl šio objekto, kad neteko jo projektuoti, vis prisimindavo ir paminėdavo, kad buvo labai daug energijos įdėjusi. Kai pravažiuodavome pro Klaipėdą, vis paminėdavo, nors jau daug metų buvo praėję. Išsprūsdavo jai toks „ech, gaila“. Tas objektas jai buvo labai mielas. Manau, kad ji argumentais iškovojo galimybę statyti biblioteką centre. Ji turėjo tą Dievo dovaną surinkti argumentus, kurie būtų tinkami įvairiausiems biurokratams“, – sakė L. Markejevaitė.

Atvira Klaipėda, 2019 07 30

Pamėtę naujos bibliotekos projektą lyg karštą bulvę iš rankos į ranką, suteikę bibliotekininkams vilties, valdžios galingieji pritrūko ryžto ir noro tęsti gerai pradėtą darbą ir logiškai jį užbaigti. Liudininkų teigimu, kilusi diskusija tarp architektų ir visuomenės atstovų paskatino miesto valdžią atsisakyti idėjos suformuoti miesto pietinėje dalyje kultūrinį administracinį centrą, perkeliant ten ne tik vykdomąjį bet ir partijos komitetus, viso to neįvyko ir biblioteka ten neatsirado, bet bibliotekininkai rankų nenuleido.

Autorius prisiima dalį atsakomybės, kad nepajėgė šio skyrelio pateikti be daugtaškių ir mįslių, bet laikas negailestingas, archyvuose saugomi dokumentai ne visada patikimi, popierius, ant kurio jie atspausdinti, neilgaamžis, o žmogaus atmintis netobula.

Reikėtų paviešinti miesto valdžios naujos bibliotekos viziją. Šių eilučių autoriui teko ne kartą kartu su bibliotekos direktoriumi V. Maluku minti Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio kabineto slenkstį. Beje, nesiregistruodavom vizitams, bet eidavome prieš darbo pradžią, kada pirmininkas vartydavo tos dienos laikraščius (tuomet valdžios žmonės neturėjo armijos patarėjų, pateikiančių sugromuliuotas spaudos apžvalgas). Nesakyčiau, kad VK pirmininkas nekviestus svečius priimdavo išskėstomis rankomis, anaiptol, nenoriai atidėdavo į šalį pradėtą skaityti straipsnį ir kantriai klausydavo mūsų verkšlenimų. Bibliotekos problemos A. Žaliui buvo puikiai žinomos – studijuodamas jis buvo aktyvus bibliotekos lankytojas, kaip miesto šeimininkas ir jautrus kultūrai žmogus didžiai išgyveno dėl apgailėtino bibliotekos stovio, visgi argumentai buvo sunkiai atremiami: į prašymą skirti papildomų patalpų dūstančiai bibliotekai, atrėždavo, kad skyrus papildomų patalpų naujos statybos nusitęs į amžinybę, o prakalbus apie sklypą naujosios bibliotekos statyboms buvusio kojinių fabriko teritorijoje, sakydavo: Tokio objekto, kaip biblioteka, fasadas turi būti miesto puošmena, o jūs norite užkišti jį giliai į kiemus.

V. Malukas antrina:

Išties, tuos reikalus (naujosios bibliotekos statybų) pradėjome judinti gana anksti. Sovietiniais metais egzistavo tokia praktika: naujų pastatų statyboms lėšų gauti buvo gana sunku, o priestatų statyboms daug paprasčiau, tad mes mygėme vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį pasistatyti bibliotekos kieme galingą priestatą ir visiems laikams išspręsti patalpų problemą, bet pirmininkas sakydavo: „Pasistatę priestatą visiems laikams prarasime galimybę pastatyti naują biblioteką.“ Juolab kad Klaipėdoje žinomi atvejai, kai užmaskavus statybas priestatais buvo pastatytas Dramos teatras bei Jūrų muziejus-akvariumas.

Iš pokalbio diktofoninio įrašo, 2010 05 26

Procesas neliko užkištas į pašalius, jis tęsėsi:

1985 05 27 Klaipėdos m. LDT VK nusprendė:

1. Suteikti LTSR kultūros ministerijai 0,65 ha žemės sklypą tarp Didžiosios Vandens, Aukštosios, Kastyčio, Daržo ir Sukilėlių gatvių į šiaurę nuo 4-osios vidurinės mokyklos viešajai bibliotekai statyti. […]

4. Pripažinti netekusiu galios miesto vykdomojo komiteto 1976 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 524 „Dėl žemės sklypo LTSR kultūros ministerijai priskyrimo viešajai bibliotekai statyti“.

Pastarasis punktas apie sklypą Baltijos ir Taikos prospektų sankryžoje, kur nesėkmingai biblioteką projektavo Vilniaus ir Klaipėdos architektai.

Tai buvo antroji vieta, numatyta bibliotekai. Iš viso jų buvo penkios, priešpaskutinė, patvirtinus dabartinės bibliotekos sklypą – S. Daukanto ir Herkaus Manto gatvių sankryžoje, kur dabar yra jaukus skverelis, čia turėjo būti pagrindinis įėjimas į biblioteką.

Šioje vietoje reikėtų stabtelėti, nes bibliotekos bandymas įsikurti senamiestyje turi savo neilgą, bet įvykiais turtingą istoriją. Paskyrus sklypą, jį ištyrinėjus buvo užsakytas projektas. Viešųjų pirkimo įstatymo tais laikais (1985) dar niekas Lietuvoje nesapnavo, tad kokiu būdu buvo parinktas projektuotojas – žinių aptikti nepavyko. Projektuoti buvo patikėta klaipėdiečiui architektui Rimantui Leonardui Lajui (1942–2013). Rūmų projekto programa (8 mašinraščiai) patvirtinta 1985 m. LTSR kultūros ministro pavaduotojo J. Glemžos. Programoje randame nuostatas:

Atsižvelgiant į miesto gyventojų ir jų poreikių augimą bei remiantis LTSR miestų statybos projektavimo instituto 1981 m. atliktais priešprojektiniais darbais, Klaipėdos miestui reikalinga didelė universali biblioteka, turinti erdvius ir modernius rūmus su 1,125 tūkst. egz. talpumo saugykla bei 720 vietų skaitytojams. Bibliotekoje dirbs 180 darbuotojų, iš kurių 15 % arba 27 vyrai ir 85 % arba 153 moterys. Projektuojant spręsti mechanizuotą knygų transportavimo ir užsakymo klausimą.

Horizontalus knygų liftas arba Suchanovo konvejeris buvo direktoriaus V. Maluko svajonė. Išvydęs tokį vienoje Rusijos bibliotekoje pritaikytą technikos stebuklą, jis nuolatos apie jį kalbėjo ir viešai žadėjo, kad naujoje bibliotekoje knygų užsakymas iš saugyklų būtinai bus mechanizuotas.

Bibliotekoje buvo numatytas kombinuotas fondų išdėstymo modelis. Iš daugiau nei milijono egzempliorių tik apie 10 proc. fondų turėjo būti atviri, visi kiti uždarose saugyklose. Tai ir buvo direktoriaus svajonės pateisinimas. Keturios bendros paskirties ir devynios specializuotos skaityklos bei kt. Bendras pastato plotas – daugiau nei 7 tūkst. kv. m (palyginimui: dabartinės bibliotekos plotas – 7 020 kv. m).

1988 m. spalio 12 d. skyrių vedėjos susitiko su R. Lajumi ir pasakė pastabą, jog: abonementas pernelyg kuklus (V. Malukas, kuriam vadovaujant kurta projektinė užduotis, paaiškino, kad biblioteka buvo priskirta mokslinių bibliotekų kategorijai, todėl daugiau dėmesio buvo skiriama skaitykloms).

Architektas sutiko abonementą projektuoti per du aukštus ir sumažinti skaityklų skaičių. Visos vedėjos pateikė savo pageidavimus, o architektas pažadėjo į juos atsižvelgti.

Albino Stubros nuotraukoje (www.klaipedis.lt) užfiksuotas architekto Rimanto Leonardo Lajaus senamiestyje projektuotos bibliotekos maketas.

Programa buvo reali, nei kiek neišpūsta ir architekto sukurtas projektas atitiko programą bei užsakovų lūkesčius. Viskas buvo gerai šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje, beliko pasipustyti delnus ir kibti į statybas. Ministerijos palaiminimas buvo gautas 1988 m. gegužės 12 d. Projekto vertė – 3 397,98 tūkst. rublių, iš to skaičiaus statybos ir montavimo darbams – 2 668,35 tūkst. rub. Be to, pagal projekto vadovo pageidavimus 1988 m. sausio 26 d. ministerija pritarė:

MSPI Klaipėdos skyriaus siūlomiems bibliotekos Klaipėdoje projektiniams sprendimams ir sutinka užsakyti Lietuvos statybos projekte suprojektuoti individualių gelžbetoninių kolonų saugyklos formas bei jas pagaminti. Taip pat užsakovas sutinka gauti ir perduoti Klaipėdos statybos trestui fondus granitui reprezentacinių laiptų apdailai ir viršnormatyviniams kiekiams medienos, aliuminijaus, metalo ir skardos.

Viskas ėjo lyg sviestu patepta, išskyrus vieną nenumatytą aplinkybę. Žodį „nenumatytą“ dabar norisi imti į kabutes, nes miesto tėvai, skirdami sklypą bibliotekos statybai, privalėjo numatyti aplinkybę, kad tai yra viena jautriausių miesto vietų – senamiestis, o būsimasis statinys ne kioskas ar būdelė, bet 7 000 kv. m pastatas, kurį visuomenininkai, ginantys senamiestį nuo naujų statybų, netruko pakrikštyti monstru. Diskusijos prasidėjo „ketvirtosios“ valdžios – žiniasklaidos puslapiuose. Rubrikoje „Pasvarstykite“ autorius Algirdas Aukštuolis rašė:

Norėčiau atkreipti visuomenės dėmesį ir dar kartą gerai apsvarstyti pasiūlymus dėl naujos invazijos į pačią senamiesčio širdį. Didžiosios Vandens – Tomo, Mėsininkų – Sukilėlių gatvių senamiesčio kvartale ruošiamasi statyti Klaipėdos miesto viešąją biblioteką. Gerai įsižiūrėjus į projekto maketą, privalumai tokio objekto statybai senamiestyje kelia abejonių. Visiškai sunaikinami didžiausi senamiestyje želdinių plotai, o atsižvelgiant į senamiesčio užterštumą, tai ne vis tiek.

Remiantis istoriniais duomenimis, šis senamiesčio rajonas buvo užstatytas, tad gal taip ir atkurkime šį senamiesčio rajoną, minimaliai žalodami žaliąjį rūbą?

Norėtųsi miesto laikraštyje išgirsti paminklų apsaugos darbuotojų ir visuomenės nuomonę. Kol nevėlu!

Tarybinė Klaipėda, 1989 m. birželio 16 d.

Visuomenė į A. Aukštuolio raginimą reagavo vangiai – nepavyko aptikti nė vieno rašinėlio, užtat atsiliepė pats paveldo globos tarybos pirmininkas V. Plečkaitis straipsnyje „Susitelkime protėvių palikimą gelbėti“ (tarp kitų paveldosaugos problemų neapėjo ir bibliotekos statybos reikalų). Jis rašė:

Tektų pritarti A. Aukštuoliui, susirūpinusiam naujos bibliotekos projektu senamiesčio širdyje. Gerai suprasdami, jog miestui būtina šiuolaikinė biblioteka, atkreipiame dėmesį į tai, kad didžiuliai jos tūriai disonuos su aplinkiniais senamiesčio namais. Matyt, bibliotekos pastatas geriau tiktų naujuose gyvenamuose rajonuose, kuriems labiau trūksta kultūrinio pobūdžio objektų.

Tarybinė Klaipėda, 1989 m. liepos 1 d.

O tų pačių metų liepos 30 d. laikraštyje „Tarybinė Klaipėda“ publikuojamas straipsnis „Ar stovės biblioteka senamiestyje?“ Sakoma, jog kategoriškas klausimas suponuoja atsakymą, taigi, straipsnio autorė I. Beivydaitė atpasakoja miesto architektų organizuoto naujosios bibliotekos projekto aptarimą.

Nenorėdama piršti skaitytojams savo nuomonės, stengiuosi išreikšti kiekvieno dalyvio mintis ir nuogąstavimus.

Aptarime dalyvavo: architektas, projekto autorius Rimantas Leonardas Lajus, Vytautas Zubovas, šių eilučių autorius, Vidas Trimonis, Laima Šliogerienė, Vytenis Mazurkevičius, Edmundas Benetis. Pokalbio dalyviai stebėjosi, kodėl autorius pateikia seną projekto maketą, nors jau daromi darbo brėžiniai, po to bus sudėtinga ką nors keisti, specialistams turi būti pateiktas galutinis sprendimas.

R. Lajus tikino:

[…] ruošiamas naujas maketas. Ir tuomet bus galima detaliai aptarti pakeitimus. Pasikeitė kai kurios išklotinės ir kit. […] statant biblioteką, bus išsaugotos esamos liepos. Paradinis įėjimas bus Didžiojo Vandens gatvėje. Gatvių ir šaligatvių raudonos linijos nebus pažeidžiamos.

V. Trimonis pastebi, kad problemų daug, nes neaiškus tūrio, aukščio klausimas:

Aš galvoju, kad kultūrinis objektas – biblioteka – gali čia būti.

L. Šliogerienei atrodo, kad:

Žiūrint į maketą, kelia abejonių kai kurios architektūrinės detalės, jaučiamas jų skurdumas. (Gal tai septyniasdešimtųjų metų liekana?) Kad biblioteka stovėtų, reikalinga architektų, miesto valdžios, statybininkų ir visuomenės parama. Jie neturi žiūrėti į biblioteką kaip į eilinį objektą.

V. Mazurkevičiui atrodo, kad:

Visuomenė abejoja, ar R. Lajus nenusižengia senamiesčio apsaugos principams. Reikia į tai atsakyti.

E. Benetis pastebėjo:

Turime žinoti visuomenės nuomonę. Kvietėme dalyvauti aptarime ir Kultūros paveldo globos miesto tarybą. Deja, stebina dabar gausūs kaltinimai architektams, o kai norim išgirsti konkrečius pasiūlymus pradinėje kūrybos stadijoje, susiduriame su visuomenės abejingumu.

Gana įdomi straipsnio pabaiga. Autorė rašo:

Ar bus I. Simonaitytės viešoji biblioteka senamiestyje, spręs specialistai, kurie išmano savo darbą, o ne žmogus, neturintis elementariausių tos srities žinių.

I. Beivydaitė. Ar stovės biblioteka senamiestyje – Tarybinė Klaipėda, 1989 m. liepos 20 d.

Toliau naujosios bibliotekos projektas vystėsi – gal net nesivystė, o tiesiog riedėjo į pakalnę, įgaudamas pagreitį. 1991 m. pabaigoje miesto tarybos deputatai turėjo nuspręsti, ar pradėti bibliotekos statybą pagal, anot pačių „patriotiškiausių“ ir aršiausių deputatų epitetą „stagnatorių“ parinktą vietą ir pavirtintą projektą.

Atmeskime į šalį projekto vertę ir tinkamumą šiai vietai ir dar kartą pasvarstykime, kurioje valdžios grandyje įvyko nuotėkis – proto, ne dujų. Kas sėdintis ten, viršuje, užsimerkęs bedė pirštu į miesto planą ir iškošė pro sukastus dantis: čia! O ten pasirodo ne tik nepatikimas durpingas gruntas, bet ir šventų švenčiausias senamiestis, kuriame „nu nu“ ką nors statyti. Juk, kaip sakoma, turėjo būti ir kvailam aišku. Pasirodo, nebuvo. Daugeliui, skaitančių šias eilutes, gali kilti klausimas: kam reikia tiek vietos skirti seniems reikalams, juolab kad jie neturėjo tęsinio. Reikalai seni ir jie išsisprendė visoms suinteresuotoms pusėms palankiai, bet kas gali užtikrinti, kad situacija nesikartos ir šiais laikais, nors vadinamieji „stagnatoriai“ jau seniai nuėję į užmarštį? Bijau, kad tai optimistiškos svajos. Bet grįžkime atgalios… Norėdami sustiprinti savo pozicijas ir užsitikrinti pergalę, bibliotekos statybos entuziastai ėmė rinkti parašus po „Atviru laišku miesto tarybos deputatams“.

Tekstas skelbė:

Mes, žemiau pasirašę – Klaipėdos miesto gyventojai, aukštųjų mokyklų studentai, mokslininkai, viešosios bibliotekos darbuotojai, pareiškiame: naująjį viešosios bibliotekos pastatą būtina pradėti statyti 1991 metais.

Delsti nevalia!

Lapkričio 20-osios dienos miesto deputatų sesijoje, svarstant klausimą, ar 1991 m. viešosios bibliotekos statybai skirti 100 tūkst. rublių, vyraujančios nuotaikos parodė, kad deputatai, pasisakantys prieš bibliotekos statybą, arba nežino tikrosios padėties, arba prieina prie mikrofono tik pasirodyti savo rinkėjams. Neliko laiko rodyti savo išmanymą, tuščiai svarstant „ar bus kur pastatyti automobilį, atvykus į biblioteką“, „kodėl biblioteka vadinsis „viešąja“, „ar nereikėtų statybai parinkti kitos vietos?“ ir taip toliau.

Suprantamas deputatų noras paneigti senosios valdžios planus, parodyti, kad demokratiškai išrinkti deputatai geriau išmano, ko reikia
miestui.

Dabar ne laikas rodyti savo ambicijas.

Mūsų gyvenimas vis sunkėja ir jei šiandien dar turime pinigų pradėti bibliotekos statybai, tai niekas negali užtikrinti, kad mes jų turėsime rytoj.

Delsti nevalia, todėl

REIKALAUJAME 1991 METAIS SKIRTI 100 TŪKST. RUBLIŲ VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS STATYBAI.

Buvo surinkta tūkstančiai parašų. Deja, laikai, kai tautos balsas, išreikštas parašų kiekiu, kažką reiškė valdžios žmonėms, jau buvo praėję, todėl sesijoje buvo karšta, bet muštynių išvengta. Niekas nemosavo surinktais parašais, kurie išreiškė miestiečių troškimą turėti normalią biblioteką. Kaip jau įprasta tokiuose renginiuose, vieni kitų negirdi arba tiesiog nesiklauso. Pinigų pradėti statybas senamiestyje skirta nebuvo, bet lygiai tokio pat didumo suma buvo išleista projektui, kuris nukeliavo… į nebūtį.

Kaip reikėtų vertinti šią epopėją iš laiko perspektyvos, atlėgus įtampai ir pagaliau pastačius biblioteką? Apie vieną netinkamai parinkto sklypo aspektą buvo užsiminta, o su tuo susiję ir kiti. Vieta nebuvo tinkama tokio masto bibliotekai ne dėl paveldosauginių senamiesčio apribojimų, bet geografine prasme – aplink ją nėra daug gyvenamųjų namų ar mokymo įstaigų. Taigi, vieta nuošali, logistika itin prasta, nes automobilių eismas senamiestyje ribojamas, o visuomeninio transporto arterijos ne arti.

Buvusiame stadione bibliotekai taip ir nebuvo lemta iškilti. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kita vertus, žiūrint į bibliotekos maketą grakščių senamiesčio namelių apsuptyje, tarsi matai dramblį porceliano dirbinių krautuvėlėje. Jaukią senamiesčio erdvę tokių milžiniškų gabaritų statinys būtų negrįžtamai sužalojęs.

Bet pabaigai norisi prisiminti tuomet sklandžiusį anekdotą: biblioteka nebuvo toje vietoje pastatyta, nes pastatas būtų vienam įtakingam klaipėdiečiui užstojęs saulę miegamajame.

Kas toliau?

Kas toliau, klausia nuoširdūs mūsų bičiuliai, kartu su mumis kenčiantys negandas. Patikėkite, nesiimčiau dar kartą aitrinti žaizdų, jei ne tas klausimas. Tad atsakau visiems: viskas nuo varčios.

Naujojo pastato projektas, kainavęs 76 tūkst. rublių, nurašytas. Peržiūrėta programa, renkama nauja vieta bibliotekos statybai. Tariamasi, kas ir po kiek finansuos projektavimą ir statybą. […] vien projektavimo darbai kainuos iki 1 mln. rublių.

J. Šikšnelis. Kelias į viešąją biblioteką – Klaipėda, 1992 m. vasario 12 d.

Toliau dėstoma, kur siūloma statyti biblioteką. Pasirodo, buvo siūlomos dvi senos ir viena nauja vieta. Kažkam kilo mintis grąžinti biblioteką į Baltijos ir Taikos prospektų sankryžą, kiti linko prie kojinių fabriko teritorijos, o naujoji vieta – Danės skveras prie Telefonų stoties. Pastarasis variantas viliojantis, bet daugeliu atžvilgiu problematiškas: nepatikimas gruntas reikalaus milžiniškų investicijų į pamatus, lietaus kanalizacijos problemos ir… numatomas statyti tiltas per Danę. (Tenka pastebėti, jog tiltas, dabar vadinamas Bastionų, dar nepastatytas, bet apie jį kalbama vis garsiau.)


    2021-03-06

    Vienas komentaras apie “Bibliotekos istorija: naujo pastato projektavimas”

    1. AvatarRenatas B. (IP: 84.15.182.247)

      objekto sąmatinė vertė – 2,5 mln. rublių.
      tikiuosi tikrai tiek ir kainuos, nes tai reali vertė.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt