Programą „Lietuva – jūrinė valstybė“ vykdantis Lietuvos jūrų muziejus pristato kapitoną Eduardą Sliesoraitį (1907–1968).

1938 m. Eduardui Sliesoraičiui buvo darbingi – per juos gavo ir artimosios, ir tolimosios laivininkystės kapitono laipsnius, plaukiojo su didžiaisiais „Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivais „Maistas“ ir „Kaunas“ kaip I šturmanas, na, o 1938 m. rugsėjį tapo garlaivio „Kretinga“ kapitonu.

1940 m. okupacinė valdžia Eduardą Sliesoraitį paskyrė „Šiaulių“ I šturmanu, bet netrukus įsisiautėjo permainingi lemties vėjai.

„1941 m. birželio 14 d. į Eduardo Sliesoraičio namų duris pasibeldė NKVD ir jų pagalbininkai. Kapitonas tuo metu lankė artimuosius, ir nesuprato: kas čia dedasi, kur rengiamasi vežti jo šeimą? Kaip tai – ištremti? Kodėl jo, sovietinio laivyno šturmano šeimą, nori tremti? Už ką? Ne taip lengva laisvoje valstybėje užaugusiam žmogui suprasti, kad sovietinėje sistemoje galėjai būti ištremtas ir už nieką. Supratęs, kad bejėgis ką nors pakeisti nusprendė: ne, šeimos nepaliks – keliaus kartu. Tame pačiame gyvuliniame vagone, su žmona ir dukra, iki pat poliarinio rato. Šiaip ne taip išgyveno pirmą žiemą.  1942 m. rudenį kartu su kitais 400 lietuvių tremtinių buvo nuplukdytas į Janos upės žiotis prie Laptevų jūros. Tvirtas vyras kasdavo duobes – kirtikliu kirsdavo amžinąjį įšalą, ir ten guldė tremties nukankintus tautiečius. Negana to, 1943 m. dar buvo nuteistas ir už rąstelio vagystę – matyt, norėjo žeminę nors kiek pasigerinti, draudžiama! Vis dėlto, 1944 m. prireikė jo jūrininko paslaugų – persikėlus į Romansyrą jam buvo pavesta vadovauti žvejybos laivui, plaukiojančiam po Laptevų jūrą. Taip jau buvo galima išgyventi, išlikti, ir šeimą išsaugoti. Tačiau grįžti į Lietuvą tremtinys galėjo tik Stalinui pakračius kojas – leidimą gavo 1954 m. metais, bet Lietuvoje tremtinių nelabai kas laukė”, – biografinėje apybraižoje rašo Justinas Žilinskas.