Generalinė prokurorė Nida Grunskienė antradienį iš pareigų atleido Saulių Galminą, ėjusį Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro pareigas. Jis įtariamas smurtavęs prieš žmoną.

Tuo metu pats prokuroras „Atvirai Klaipėdai” patvirtino šio sprendimo skųsti neketinantis, tačiau teigė esą jo žmona norėtų papasakoti tikrąją įvykių, nulėmusių jo likimą, versiją. Pažadėta netrukus susisiekti su žurnaliste ir į el. paštą atsiųstas žmonos Aušros laiškas. Jį spausdiname publikacijos pabaigoje.

Prokuratūros pranešime teigiama, jog sprendimas atleisti prokurorą iš pareigų priimtas gavus Vidaus tyrimų skyriuje atlikto tarnybinio patikrinimo išvadą bei teikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. 

Primenama, jog tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas sausio 25 d., po pranešimo apie tai, kad S. Galmino sutuoktinė kreipėsi į medikus dėl patirto sveikatos sutrikdymo, nurodydama, kad prieš ją smurtavo S. Galminas.

Dėl šio įvykio generalinė prokurorė nedelsiant pradėjo ikiteisminį tyrimą, kuriam vadovauja ir jį kontroliuoja Šiaulių apygardos prokuratūra, prokuroras buvo nušalintas nuo pareigų. 

Tarnybinio patikrinimo metu surinktoje medžiagoje bei išvadoje konstatuojama, kad būdamas pareigūnu – Klaipėdos apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroru – ir turėdamas konstitucinę pareigą ginti visuomenę nuo teisės pažeidimų, S. Galminas nesilaikė prokurorui taikomų aukštų elgesio, etikos ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Jis šių metų sausio 22 d., būdamas neblaivus, kaip įtariama, smurtavo prieš sutuoktinę. Toks elgesys vertintinas kaip šiurkštus tarnybinis pažeidimas ir prokuroro priesaikos sulaužymas, nes neteisėtais tyčiniais veiksmais, panaudojant fizinį smurtą, pasikėsinta į vieną labiausiai saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Tai akivaizdžiai nesuderinama su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais. 

Nepaisė karantino reikalavimų

Be to, tarnybinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad prieš pat šį įvykį S. Galminas su sutuoktine svečiavosi kitos šeimos namuose, tuo pažeisdamas Lietuvoje dėl pandemijos įvesto karantino reikalavimus.

„Nors šis pažeidimas nesukėlė žymių neigiamų padarinių, tačiau formuoja neigiamą nuomonę apie S. Galminą kaip asmenį, nepakankamai kontroliuojantį savo elgesį, linkusį pažeisti visuomenėje nustatytas elgesio taisykles ir teisės aktų reikalavimus”, – rašoma prokuratūros pranešime. Jame taip pat konstatuota, kad abu pažeidimai padaryti aktyviais tyčiniais veiksmais. 

Atsižvelgiant į nustatytus tarnybinius pažeidimus, jų sunkumą ir padarytą žalą, teikime dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nurodoma, kad S. Galmino padarytas tarnybinis pažeidimas yra nesuderinamas su prokurorams keliamais nepriekaištingo elgesio reikalavimais, jo duota prokuroro priesaika, statusu, pareigomis ir su teisėtais visuomenės lūkesčiais, todėl pasiūlyta skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. 

„Net ir puikiai savo pareigas vykdantis prokuroras negali tikėtis visuomenės pasitikėjimo, jei besąlygiškai nesilaiko valstybei duotos priesaikos, profesinės etikos reikalavimų ir nepaiso teisės aktų reikalavimų. Kiekvienas prokuroras, prisiekdamas tarnauti valstybei, jos žmonėms ir teisingumui, tuo pačiu įsipareigoja ir savo asmeniniu elgesiu kurti teisingo, teisines vertybes gerbiančio ir jas ginančio valstybės pareigūno pavyzdį. Jei pasirenkamas kitoks kelias – galimybės išsaugoti išskirtinius prokuroro įgaliojimus ir jam valstybės laiduojamas garantijas nėra ir negali būti,“ – prokuratūros pranešime savo sprendimą komentuoja generalinė prokurorė N. Grunskienė. 

Ikiteisminiame tyrime S. Galminui šiuo metu yra pareikšti įtarimai dėl fizinio skausmo sukėlimo artimam šeimos nariui, tyrimas tęsiamas toliau.  

Be to, prokuroras teismui dar turėjo aiškintis ir administracinėje byloje dėl ginklų laikymo taisyklių pažeidimo – už tai jam skirtas įspėjimas.

Prarado nemažai pinigų

Tiek dirbdamas Klaipėdos apylinkės prokuratūroje, tiek perėjęs į Klaipėdos apygardą S. Galminas buvo įvairių prokuratūros švenčių bei iniciatyvų organizatorius. Jo sumanymu ir iniciatyva šalies mastu prokuratūroje buvo pradėti rengti metų geriausio prokuroro rinkimai. Be to, jis keletą metų iš eilės Prokuratūros dienos proga apygardoje organizuodavo moksleivių teisinių žinių konkursus, panašius į šalyje rengiamą Konstitucijos egzaminą.

Prokuroras taip pat aktyviai prisidėdavo prie prokuratūros sąskrydžių organizavimo, buvo krepšinio, kitų sporto varžybų iniciatorius ir dalyvis.

Be to, S. Galminas aktyviai siekė kopti karjeros laiptais – dalyvaudavo beveik visuose Generalinės prokuratūros rengiamuose konkursuose užimti aukštesnes pareigas, tarp jų pretendavo ir į Klaipėdos apylinkės vyriausiojo prokuroro kėdę. Tačiau iš visų konkursų jam pavyko tik iš apylinkės prokuratūros pereiti darbuotis į Klaipėdos apygardos prokuratūrą eiliniu prokuroru – tai irgi vertinama kaip aukštesnė pozicija.

Paradoksas, tačiau dirbant prokuratūroje S. Galminui ne kartą yra tekę teisme palaikyti valstybinį kaltinimą smurto artimoje aplinkoje bylose.

Prieš daugiau nei 10 metų S. Galminas skaudžiai nukentėjo nuo buvusio tuometinio apygardos vyriausiojo prokuroro vairuotojo. Pastarasis iš prokurorų skolindavosi nemažas pinigų sumas, kurių vėliau jiems negrąžino.

Kalbėta, jog daugiausiai pinigų vairuotojui paskolino ir didžiosios dalies jų neatgavo tada dar jaunas prokuroras S. Galminas. Iš kur jam pavyko sukaupti nemažą pinigų sumą, liko paslaptyje.

Prokuroras mėgo brangius, gerus automobilius ir porą kartų buvo sučiuptas prie vairo viršijęs greitį, bet ši informacija prokuratūros vadovybės, panašu, savo laiku nepasiekė.

Žmonos Aušros laiškas: „Mano vyras nėra smurtautojas”

Ilgai galvojau, ar kalbėti apie šią istoriją, kuri tuo pačiu be galo paprasta ir kasdieniška, tačiau tuo pačiu gali pasirodyti ir šokiruojanti, jei apie tai paskaitai dienraščio straipsnyje, kuriame pagrindinis tikslas ir buvo tai padaryti. Bet gal visgi pradėkime viską nuo pradžių.

Dažniausiai mūsų visuomenėje bandoma apie tai nutylėti, nes gėda pripažinti, kad sergi ar turi psichologinių problemų. Jei kreipiesi į psichoterapeutą – iškart klijuojama psichiškai nesveiko žmogaus etiketė. Apie tai kalbėti reikia iš tiesų daug drąsos.

Kadangi labai myliu savo vyrą, branginu mūsų šeimą ir diena iš dienos matau neteisybę, noriu įnešti aiškumo – kaip iš tiesų įvyko ši mūsų šeimos tragedija, apvertusi aukštyn kojom mūsų gražų ir ramų gyvenimą. Baisiausia iš tiesų yra tai, ką teko išgyventi mano vyrui – 18 metų sąžiningai prokuroro pareigas einančiam piliečiui. Ką reiškia netekti darbo, vardo, statuso? Ką reiškia eiti gatve ir justi žmonių žvilgsnius, smerkimą. Ką reiškia per 15 trumpų minučių viską prarasti.

Mano vyras garbingai tylėjo, bet aš tylėti negaliu. Galima tai laikyti ėjimu prieš srovę, bet aš tai pavadinčiau tiesiog noru atskleisti tiesą. Užaugusi sąžiningoje šeimoje aš buvau mokinama būti sąžininga ir dora, tokia ir noriu likti iki galo. Nebijau aš nei viešumo, nei dar bala žino ko.

Iškart susipažinę mes labai stipriai pamilome vienas kitą. Labai greitai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, trenkė mūsų meilė. Mano vyras man pasirodė nuostabus, dėmesingas, geras vyras su ypatingai tėvų išugdytu atsakingumo jausmu, už ką aš dėkinga jo tėvams. Patraukė ir tai, koks geras jis tėvas savo vaikams, kas man, mamai, buvo ypač svarbu. Tarp mūsų užsimezgė ypatingas ryšys, kurį daug kas iš pavydo ar neturėjimo ką veikti norėjo sugriauti. Juk pas mus, Lietuvoje, taip įprasta – pavydėti, apkalbėti ir nemėgti tų, kurie kažko turi daugiau.

Kalbu ne apie daiktus, kalbu apie visumą. Aš buvau slapta fotografuojama, apie mane buvo kuriamos įvairios melagienos ir gandai. Tai mane trikdė, bet kartu su vyru pasijuokdavome ir tiek. Mūsų santuoką mes slėpėme nuo visų, norėdami apsisaugoti nuo neigiamų emocijų. Prokurorai, kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, nėra mėgstami žmonės. Jie sodina tuos, kurie neteisėtai pelnosi ar vykdo tai, kas nėra apibrėžta kaip teisėta. O tokių nemėgsta niekas.

Galėčiau knygą parašyti, ką reiškia būti prokuroro žmona, kiek neši atsakomybės ir kiek neigiamų emocijų patiri iš aplinkos vien todėl, kad tavo vyras atlieka garbingą pareigą valstybei.

Taigi mums tik susituokus prasidėjo protu nesuvokiamas purvo pylimas ant mano vyro iš visų pusių. Kasdien girdėdavau, koks jis toks ar anoks ir taip gerą pusmetį. Mano vyras turėjo ganėtinai sudėtingas skyrybas. Tai kiekvieną žmogų paliečia skirtingai. Labai gaila, kad teko būti epicentru nematomoje kovoje, kas mane stipriai išsekino ir privedė iki labai sunkios būklės – psichologinio išsekimo.

Dar negana to, mūsų šeimą ištiko tragedija – mano nėštumas, kurį mes abu vertinome kaip didžiulę dovaną, pasibaigė tragiškai. Turbūt neverta pasakoti, kaip tokiu metu jaučiasi moteris. Žemė slysta iš po kojų ir griūna visas pasaulis. Kas turbūt baisiausia – kas vyksta su tavimi – tu nesupranti. Aš labai tikiuosi, kad ši mano išpažintis padės kitoms moterims nebijoti, nevaidinti stiprių ir kreiptis pagalbos. Kad man reikėjo pagalbos tuo metu, aš suprantu tik dabar, kai pagalbą jau gavau. Aš visada įsivaizdavau, kad esu labai labai stipri.

Nuo 22 metų dirbau vadovaujantį darbą, nemažai laiko vadovavau didelėms komandoms Lietuvoje ir užsienyje. Daug metų buvau moteris karjeristė, tvirta ir nepajudinama. Tik po skyrybų su pirmuoju vyru pasitraukiau į ramesnę, kultūrinę veiklą, kurią be galo myliu. Taigi buvau įpratusi būti stipri ir nepripažinti nei sau, nei kitiems, kad man reikia pagalbos – ir skubiai. Savo vidinį skausmą ir išgyvenimus bandžiau nukišti į gilesnę širdies kertelę, apie tai negalvoti ir gyventi toliau. Turbūt suvokiama, kad kai žmogus serga ir pats to nesuvokia, jam atrodo, jog visas pasaulis yra prieš jį.

Man atrodė, kad vyras manęs nemyli, elgiasi neteisingai, netinkamai. Mano priekabės buvo kasdienės ir nuolatinės. Nepaisant manęs tokios, mano vyras bandė įvairiais būdais man padėti. Siūlė kartu eiti pas psichologą. Užsirašėme, bet pagalvojus, o ką žmonės pasakys ir kokia aš stipri, tą vizitą vis nukeldavau. O kaip žinia, tokie dalykai, kaip nervinis išsekimas, patys nepraeina, jie tik giliau ir giliau tave klampina.

Antrasis etapas, kaip tai man pasireiškė – pernelyg didelis jautrumas. Viskam ir visiems. Galėjau pradėti verkti ar įsižeisti nuo vieno žodžio ar netinkamai parinktos intonacijos. Vis dar buvau tame etape, kai galvojau, kad man viskas gerai, blogi tik kiti. Kasdien ėmiau jaustis nelaiminga, net nesuprasdama, kodėl.

Graži šeima, puikūs išpuoselėti namai, mylimas darbas. Vyras nuolat stebino įvairiomis dovanomis, kad tik pataisytų mano nuotaiką. Prisiminus viską, negaliu patikėti, kad tas žmogus buvau aš. Negaliu patikėti ir tuo, kad savo vyrui iškviečiau policijos pareigūnus. Įvykus nedideliam buitiniam konfliktui, kuris man tą akimirką, sergančio žmogaus akimis, atrodė kaip viso pasaulio pabaiga, mano vyras panaudojo smurtinius veiksmus prieš mane. Jis tai sąžiningai pripažino, nors straipsniai rašė visai ką kita. Bet norėčiau, kad kiekvienas pažvelgtų į šią istoriją truputį iš kitos prizmės.

Konfliktų būna visose šeimose. Ar galima išprovokuoti vyrą panaudoti smurtą? Žinoma, kad galima. Tai galėtų paliudyti bet kuris psichologas. Ypač lengva tai padaryti, kai elgiesi neadekvačiai ar nesuvokiamai. Beje, įvykio metu pirma pakėliau ranką prieš savo vyrą ir jį išprovokavau. Ir tai ne pirmas kartas, kai prieš savo vyrą leisdavau pakelti ranką. Dabar suprantu, kad toks mano elgesys jį žemindavo kaip vyrą. Konflikto metu buvau neblaivi, o kadangi alkoholį vartoju labai mažai ir itin nedideliais kiekiais dėl paauglystėje turėtos skrandžio operacijos, tai irgi įtakojo mano elgseną.

Mano vyras nėra smurtautojas, jis nuostabus vyras, mylintis tėvas. Po viso įvykio, kurio pasekmė bus – prarastos pareigos, visuomenės pasmerkimas, aš bandau teisėsaugai parodyti, kad viskas vyko visiškai kitaip. Rašiau laišką generalinei prokurorei Nidai Grunskienei, rašiau laišką ir prokurorei, kuruojančiai šią bylą. Niekas manimi neskuba tikėti. O kodėl? Turbūt lengviausia nueiti paprasčiausiu ir lengviausiu keliu – vyras kaltas, panaudojo smurtą prieš žmoną ir byla baigta. Juk visuomenei reikia nulinčiuoto ir visi bus patenkinti. Bet ar nėra svarbiausia nustatyti tiesą?

Negaliu nepaminėti ir straipsniuose apie mano vyrą galimai išsakytos pastarojo tiesioginės vadovės minčių, neva ji tikino nepamenanti istorijos, kurioje prokuroras taip būtų mojavęs kumščiais prieš žmoną. Tai netiesa, ikiteisminis tyrimas jau tai parodė. Labai apmaudu, kad tokias pareigas užimantis žmogus dar tyrimui nepasibaigus ir nežinant tikrųjų įvykio aplinkybių, jau leidžia klaidinti visuomenę ir tokiu būdu galimai daryti poveikį pačiam tyrimui.  

Aš be galo gailiuosi dėl visko, ką patyrė mano vyras, bet laiko atgal neatsuksi. Gailiuosi dėl to kasdien. Viską ėmiau suvokti tik po psichoterapijos kurso ir gertų antidepresantų. Esu be galo dėkinga medikams, kurie man stipriai padėjo ir už tai, kad galiu vėl jaustis savimi. Noriu tik vieno, kad visuomenė nebūtų klaidinama ir kiekvienas galėtų asmeniškai padaryti savo išvadas, išgirdęs tikrąją tiesą. 

Pareigų, deja, vyras nebeatgaus. Žmogus, atidavęs 18 metų prokuratūrai, eilę metų organizavęs „Metų prokuroro“ rinkimus ir daug kitų renginių bei iniciatyvų, nupieštas kaip smurtautojas ar net sadistas. Tai absoliuti netiesa. Mano vyras sugebėjo man atleisti, atleidau ir aš jam ir mes toliau kuriame savo ateitį kartu. Kiekvienai moteriai patarčiau netylėti ir kreiptis pagalbos, nevaidinant kokios mes stiprios. Nes ligų pasekmės gali būti be galo graudžios.

Šį laišką rašau ir dėl savęs, nes žinau, kad niekada sau neatleisčiau, jei nepaaiškėtų tiesa. Aš be galo džiaugiuosi, kad vyras man nuoširdžiai atleido net ir po viso to purvo, kuriuo buvo apipiltas ir po visko, ko jis neteko. Linkiu tokios abipusės meilės kiekvienam. Nuoširdžiai.