Turbūt ne vienas klaipėdietis savo pašto dėžutėse yra radęs pasiūlymą savo būstą mainyti į maišą grynųjų – taip, šiame proveržio mieste vis dar populiarus metodas, atsiradęs neatmenamais laikais, kai žmonija ėmė naudoti pinigus. Populiarus tikriausiai todėl, kad efektyvus, o tai šį tą sako apie mus ir mūsų valstybę.

Vieni ją tapatina su valdžia, kiti – su Landsbergiu – toks reiškinio supaprastinimas yra normali ir žmogiška reakcija į sudėtingus ir atsakomybės reikalaujančius procesus, kaip valstybė.

Todėl valstybės, kaip bendro visų mūsų reikalo, supratimas dingsta. Atsiranda MES ir JIE, vieni ieško atsakomybės kitų veiksmuose, bet nevertina savojo elgesio ir jo pasekmių.

Valstybės kompensacija, subsidija, parama. Štai kas padėtų ištverti sunkią dabartinę padėtį, kartoja verslininkai pandemijos supančiotomis rankomis. O tuo metu jų bendrapiliečiai praneša turį krūvą pinigų, kuriuos siūlo pasidalinti taip, kad kuo mažesnė jų dalis patektų ten, iš kur mokamos kompensacijos, subsidijos ir parama.  

„Perku butą jūsų name. Gryni.“, – nežinomojo ranka užrašyta ant kartono gabalėlio, pašto dėžutėje rasto su sąskaitomis už paslaugas ir reklaminiu šlamštu. Nurodomas telefono numeris.

Viena vertus, tai tik dar viena šiukšlė. Tačiau tai gali būti labai vertinga informacija ne tik tokiu pasiūlymu susidomėjusiems žmonėms, bet ir į kampą įspraustiems verslininkams bei tiems, iš kurių prašoma paramos, tiems, kurie dirba atitinkamose struktūrose. 

Kodėl? Kad būtų aiškiau, pirmiausiai reikia išnagrinėti šį užrašą kaip komunikacijos žinutę. 

Taigi, jeigu nori būti išgirstas, privalai būti suprastas. Jeigu nori būti suprastas – reikia išsirinkti tinkamą pokalbio partnerį. Kitaip tik veltui švaistysi laiką. 

Juk jeigu kardiochirurgas savo abejones dėl šuntavimo išdėstys seną folksvageno variklį garažų bendrijoje prikelti bandantiems meistrams, šie jo ne tik nesupras, bet pasiųs ten, kur siunčia kiekvieną netikusią detalę ar remonto metodą.

Toks pat likimas laukia savamokslio mechaniko, kuris užimtų pranešėjo vietą kardiochirurgų konferencijoje. Na, šie meistro gal ir nepasiųstų – tokia retorika tarp išsilavinusių medikų nebūdinga. Bet jie tikrai liktų nesuprasti.

Vykusiam pokalbiui reikia bendraminčių. 

Todėl vaikinai tarpusavyje aptaria merginas, o šios savo būreliuose vertina vaikinus, kolegos apkalba arogantiškus vadovus, šie – netikusį personalą, skiepų priešininkai rašo Kiguoliui, Kiguolis – skiepų priešininkams.

Koronaviruso neigėjai kalbasi su savimi. 

Žinau, kad egzistuoja, tačiau aš negaliu įsivaizduoti žmogaus, su kuriuo apie stebuklingą vandenį kalbasi ir jį įtikina Uspaskichas.

Tačiau numanau, į ką kreipiasi pirkėjas su maišu grynųjų pinigų – jis ieško bendraminčio savo planui.

„Davai, apip**** valstybę“, – maždaug taip galėtų skambėti žinutė, užrašyta ant kartono gabalėlio.   

Prieš mesdamas korteles į pašto dėžutes pasiūlymo autorius tikriausiai domėjosi, kiek kainuoja butai tokio tipo namuose, turėjo įvertinti jų vietą mieste. Nekilnojamojo turto portaluose rasti skelbimai liudija, kad be 50 000 eurų čia nėra ką veikti. 

Tai krūva pinigų. Įsivaizduojat? Ne? Na, maždaug taip (čia stambiomis kupiūromis):

Jis tą pinigų krūvą yra pasiruošęs dalintis su tuo, kuris pritaria jo pasiūlytoms sąlygoms. 

O sąlygos – tiesą pasakius, viena esminė sąlyga – kaip sako NT rinką išmanantys žmonės, yra nuslėpti kaip įmanoma daugiau pinigų nuo valstybės ir taip ją apmauti. 

Sakoma, kad tie, kurie už grynus pinigus perka nekilnojamąjį turtą, dažniausiai nori įteisinti nelabai švarius pinigus. Parduodantiems toks būdas tinka norint nuslėpti pajamas, o kartu – ir juos lydinčius mokesčius. Kartais sutikimas mokėti grynaisiais garantuoja nemažą nuolaidą nuo skelbiamos kainos, o tam retas neatsispiria. 

Siekiant sutaupyti, iš neturto, vardan azarto arba iš įpročio.

Jeigu tai tiesa, tai Lietuvos NT rinka yra tikra iškreiptų veidrodžių karalystė, kurioje šeimininkauja šešėlis, į savo sistemą įtraukęs ne tik pirkėjus ir pardavėjus, bet ir turto vertintojus ir statybininkus. 

Sunku įsivaizduoti šios terpės mastą, įvertinti jį pinigais. 

„Supranti, biče, taip elgiasi daugelis. Tai tarsi paralelinis pasaulis su atskiromis savo taisyklėmis. Jeigu su jomis nesutinki – į tave žiūrima kaip į baltą varną. Nenormalu tampa normalu. Sąžiningumas nepageidaujamas. Neįsivaizduoju, kokia dalis sandorių atliekama būtent taip, bet spėju, kad didžioji dalis. Viskas labai tiksliai pasimatytų, jeigu būtų panaikinti atsiskaitymai grynaisiais“, – pasakojo man patyrimo šioje rinkoje turintis žmogus, paaiškinęs pašto dėžutėje rastos kortelės turinį.

Aišku, viskas gali būti paprasčiau – galbūt žmogus turi maišą sąžiningai uždirbtų pinigų, kuriuos nori išleisti neturėdamas jokių blogų ketinimų.

„Gali būti ir vienaip, ir kitaip – spėlioti nenorėčiau, viskas paaiškėja konkretaus atvejo tyrimo metu“, – į klausimą, kaip žmogui vertinti tokias žinutes iš pašto dėžučių, atsakė mokesčių inspekcija. 

Prieš gerą mėnesį ji pati pranešė, kad 2019 metais šalies šešėlinė ekonomikos vertė sudarė 13 proc. bendrojo vidaus produkto. BVP tada viršijo 54 milijardus JAV dolerių, taigi, nuslėptų pinigų buvo apie 7 milijardus $ arba maždaug pusė Lietuvos metinio biudžeto pajamų. 

Tokio dydžio injekcija į šalies finansus pastebimai pagerintų reikalus valstybėje, bet tam būtina viena neįmanoma sąlyga – absoliutus sąžiningumas mokesčių klausimu. Apie tai kol kas net neverta svajoti, nors galėtų būti idėja Lietuvai: pagyvenkime bent keletą mėnesių pagal taisykles, net jeigu teks kažko atsisakyti – galbūt verta?

Bet kol kas Lietuva tam nepribrendo, mes net nebandėme. Siekiame proveržio, bet interneto amžiuje bendraujame kaip viduramžiais – ranka rašytais rašteliais ir žvanginant kapšu grynųjų. 

Ir tie, kurie šešėlyje dalijosi šiuos pinigus, lyg ir turėtų dalintis atsakomybe už paramos stoką, tačiau ji kažkodėl permetama Landsbergiui. 

Visuomenė tai toleruoja, nes turi tam atsakymą – ne iš gero gyvenimo. Tikrai gali taip būti.

Bet kai, sukūrę apgaulės schemą, keli žmonės Klaipėdoje pardavinėdami ne pačius pigiausius automobilius nusuka 3 milijonus eurų mokesčių, tai nepanašu į išgyvenimo taktiką. Ar jie neturėjo pasirinkimo? Galbūt. Gal nusprendė vietoj ikrų valgyti trumus. Gal prieš metus pirktas „Mercedes“ neatitinka statuso, kai šiomis dienomis išleistas naujas „Maserati“. 

Ir jie tikrai turėjo bendrininkų, kuriems tokios sąlygos tiko – automobilių, kaip ir būsto pardavimai kyla į rekordines aukštumas tiek apimtimi, tiek verte.

Visi mes esame bendrininkai, tik neprisiimame atsakomybės. Tam yra Landsbergis ir valdžia, jeigu ką, ne MES.

Su tokiu požiūriu mūsų valstybė primena vieną Klaipėdos daugiabutį ir jų gyventojų istoriją, įvykusią maždaug prieš dešimtmetį. Apie ją man teko rašyti dirbant „Vakarų eksprese“. 

Prie namui skirtų šiukšlių konteinerių anuomet kažkas paliko nemažą krūvą pavojingomis laikomų atliekų (tuo metu mieste gerokai keitėsi šiukšlių tvarkymo politika). Ne visi gyventojai su tuo taikstėsi, bent vienas pranešė apie tai tarnyboms. Žinia pasiekė savivaldybę, ši informavo namo administratorių, o administratorius – namo gyventojus. 

Ratui apsisukus buvo aišku: reikėjo rasti kaltininką. 

Bet žmonės tylėjo – ne dėl to, kad nežinotų, o todėl – kad savigarba neleido. 

„Juk mes – ne skundikai. Tas, kur pranešė – skundikas. Kam taip reik?“, – piktinosi jie čia pat – kieme, šiukšlių krūvos fone. 

Taip. Žmonės stojo į pusę to, kuris prišiko jų kieme. Nes tokie principai. Tie, kas tokiam susitarimui prieštaravo, buvo apšaukti durniais.  

Kas įvyko toliau? Kruopštūs valdininkai greitai pritaikė taisyklę, kuri draudžia šikti miesto vidury ir priminė atsakomybę – nemenką piniginę baudą. Ją pasiūlė sumokėti daugiabučio administratoriui, administratorius ją paskirstė gyventojams lygiomis dalimis – tokia paniatkių kaina. 

Bet iš karto po pranešimo apie bendrą baudą administratorius sulaukė namo gyventojų skambučių, kurie ne tik žinojo, kas šiukšlino bendrajame gėryje – kažkam pavyko jį net nufilmuoti (tuo metu jau daug kas turėjo telefonus su vaizdo kameromis).

Kaltininkas buvo rastas, bet baudos išvengė, nes išvežė atliekas ten, kur jas priėmė nemokamai. Prisiėmęs atsakomybę jis ne tik apsišvarino, bet ir išsprendė didžiulę problemą visiems namo gyventojams.

Tam užteko tik pakitusio požiūrio: kad taisyklė gali būti priemonė siekiant bendrojo gėrio, o ne JŲ prievartos įrankiu MŪSŲ laisvei šikti kieme apriboti.

Ir kartais tik pokyčiai galvoje lemia – ar gyventi apsišnerkštus, bet didžiuotis abejotinos vertės principais, ar gyventi švariame kieme ir su švaria sąžine. Juk švaros valstybėje – tiek, kiek švarių žmonių. 

Ar ne?