Pirmasis sekmadienis po Velykų, užbaigiantis Prisikėlimo šventės oktavą, atskleidžia, kaip glaudžiai velykinis Atpirkimo slėpinys susijęs su Dievo Gailestingumo slėpiniu – Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas yra didžiausias gailestingosios Dievo meilės apsireiškimas. Tačiau gailestingumo darbai reikalingi visus metus. Klaipėdoje įsikūrusio Marijos Taikos Karalienės parapijos Carito koordinatorė Aurelija Lipskė kaip darbšti bitelė nuolat pasirengusi geriems darbams.

Moteris sako, kad jai Caritas tapo kaip viena didelė šeima, kurioje kasdien mokosi žmogiškumo ir atjautos.

Kaip manote, ko reikia, kad žmogus pradėtų ieškoti tikėjimo?

Kiekvieno ieškančio tikėjimo istorija yra unikali. Galiu tik spėlioti… Tikėjimas yra Dievo dovana. Jis gimsta neatskiriamai nuo Dievo veikimo ir žmogaus valios. Juk niekas netiki prieš savo valią. Kaip ir niekas netiki, jei Dievas nesuteikia dovanos žmogui tikėti. Jėzus sako: „Palaiminti, kurie tiki nematę!” Tikėjimas ateina netikėtai, nežinia kaip…

Ką jums asmeniškai davė tikėjimas?

Sparnus! Gyvenimo prasmę, gaires, vertybes, dėkingumą, ramybę, paprastumą, Mokytoją.

Esate Carito koordinatorė. Kaip šiandienos tikrovėje tapti gailestingumo darbų apaštalu?

Aš nežinau. Juk specialiai nieko nedarau. O ką darau – stengiuosi iš širdies, su meile, gerumu, nuoširdžiu atsidavimu, taip, kaip galiu geriausiai su tikėjimu ir viltimi. Ne kasdien pavyksta viskas 100 procentų, bet trokštu, kad Caritas būtų ta vieta, kur žmogus rastų užuovėją, kur jaustųsi orus, gerbiamas ir laukiamas.

Kodėl mums reikia gerumo darbų?

Gal todėl, kad gėris nugali blogį.

Kaip jums asmeniškai gailestingumo darbai tapo kelrodžiu jūsų tikėjimo kelionėje?

Savo darbą priimu kaip Dievo malonę man. Esu ten, kur galiu padėti kitam. Bet aš esu tik įrankis, nes dažniausiai galiu padėti tik kitų gerų žmonių dėka, kurie aukoja Caritui laiką, maistą, rūbus, daiktus ir pinigus.

Gal galite pasidalinti netikėčiausia istorija iš Carito gyvenimo?

Visi sutikti žmonės – klientai, savanoriai, praktikantai, jų istorijos yra dovana man ir Caritui. Mes kartu mokomės ir augame, turėdami vieną, bendra tikslą – padėti žmogui, šiuo metu patekusiam į bėdą. Širdis džiūgauja, kai žmogus iš paramos gavėjo tampa paramos davėju. Stebuklas ir didžiulė dovana, kad parapijiečiai aukoja Caritas, o mes jų aukų dėka galime padėti!

Toks nesibaigiantis gerumo ratas! Kiek gražių istorijų turime Carito senjorų klube, kai vieniši senjorai išdrįsę ateiti pakeičia savo gyvenimą kardinaliai – iš pasyvaus, į veiklų, pilną veiklos ir džiaugsmo gyvenimui. Kokie stebuklai vyksta bendrystėje! Ir aš esu viso to liudininkė!

Nuostabu, kad yra vieta, kur dėl žmogaus gerumo, atjautos ir jautrumo, kitas žmogus gali kreiptis ir gauti paramą jam sudėtingu gyvenime laikotarpiu.

Išgyvename sudėtingą laiką, kaip šiandien nepalūžti ir tapti dovana kitam?

Čia prisimenu brolio Astijaus mokymą: Kas yra Tikėjimas? Tik ėjimas. Reikia eiti, nebūti vietoje, neužsidaryti, ieškoti pagalbos, jei reikia, jei gali padėti – padėk. Ir nereikia važiuoti į indijas. Kaip sako Motina Teresė, visada yra ir bus vargšų tarp mūsų – reikia tik apsidairyti, atmerkti akis. O jei nedrąsu savo kieme – galima ateiti į Caritą savo parapijoje, kur visada yra poreikis pagalbos rankų.