P0

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Sukaktis: 30 metų, kai suteiktas pirmasis po Nepriklausomybės Garbės klaipėdiečio vardas (1)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-04-12


Balandžio 12-ąją sukanka lygiai 30 metų, kai pirmoji po Nepriklausomybės atkūrimo išrinkta uostamiesčio Taryba suteikė pirmąjį Klaipėdos miesto garbės piliečio vardą.

Šis garbingas apdovanojimas jau po mirties buvo suteiktas vokiečiui Heinz Radwill, kurio dėka Teatro aikštėje po beveik 50 metų amžiaus vėl iškilo Taravos Anikės skulptūra.

Heinz Radwill (kairėje) ir Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys paminklo atidengimo iškilmių metu. Audroniaus Ulozevičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvo) nuotr.
Kaip sugrįžo Anikė

Už miestiečių suaukotas lėšas architekto Alfredo Kiunės sukurtas paminklas Simonui Dachui tuometinėje Turgaus aikštėje buvo atidengtas 1912 m.

Paminklas čia stovėjo iki 1939-ųjų. Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje „Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V. (AdM)“ archyve esanti nuotrauka patvirtina, jog kurį laiką dėl iki šiol neaiškių priežasčių nukelta Taravos Anikės skulptūra stovėjo paremta prie Lietuvininkų aikštės.

Pokariu ji dingo be žinios kaip ir visi kiti vokiškojo Klaipėdos periodo paminklai.

Buvęs „Tarybinės Klaipėdos” redaktorius Antanas Stanevičius „Atvirai Klaipėdai” yra pasakojęs, kad 1988-aisiais korespondentė Zita Tallat-Kelpšaitė ir jos sutuoktinis architektas Saulius Manomaitis pasidalino, kad vokietis, norintis atstatyti paminklą S. Dachui su Taravos Anikės skulptūra, beldžiasi į Klaipėdos miesto vykdomąjį komitetą, bet jo niekas nepriima. A. Stanevičius paprašė jį atvesti į redakciją. Po H. Radziwill vizito A. Stanevičius parengė publikaciją „Ar sugrįš Onutė iš Taravos?“, kuris ir tapo Taravos Anikės sugrįžimo į Teatro aikštę istorijos pradžia.

„Iškart supratau, kad šis žmogus – iš Vakarų Vokietijos, turistas, kurių dabar Klaipėdoje gana daug. O dėl pavardės – Lenkijos muziejuose esu matęs daugybę eksponatų su parašais Radziwill. Atmintimi perbėgo garsioji Radvilų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų – giminė…Neapsirikau. Besišnekučiuojant sužinojau, kad Hainco Radvilos protėviai, reformatų tikybos Lietuvoje skleidėjai, dėl katalikų spaudimo buvę priversti apsigyventi Rytų Prūsijoje. Jo tėvai iki Antrojo pasaulinio karo yra gyvenę Ragainėje, Tilžėje, kalbėjęsi lietuviškai. Iš šešių jų vaikų vyriausioji duktė gyveno Klaipėdoje. Dirbdami geležinkelio tarnautojais, Radvilos dažnai keldavosi gyventi iš vienos vietos į kitą. Sunkų gyvenimą jam, kaip ir daugeliui to meto žmonių, užkorė Antrasis pasaulinis karas. Mobilizuotas į hitlerinę kariuomenę, jis ėjo karo keliais po visą Europą, kol Kurše pateko į nelaisvę mūsų Tarybinei armijai. Iki 1950-ųjų su kitais karo belaisviais dirbo Karelijos miškuose, Leningrade statė namus. Karas sugriovė gyvenimo pradžią, sutrukdė laiku sukurti šeimą. Gyvendamas Vakarų Vokietijoje dirbo komersantu tarptautinėje statybos kompanijoje, buvo jos dalininkas. Darbo reikalais jam tekę apvažinėti visą pasaulį… Dabar Haincas Radvila – jau pensininkas. Po tokio svečio prisistatymo galėjai tik stebėtis painiomis istorijos, gyvenimo ir likimų kryžkelėmis: kilmingų lietuvių palikuonis turėjęs kariauti hitlerininkų pusėje prieš tą pačią Lietuvą, paskui pramokti rusiškai ir, vadindamasis sulenkinta lietuviška pavarde, nemokėti lietuviškai…“, – rašoma minėtajame straipsnyje.

Straipsnyje cituotas ir pats H. Radziwill, kuris pasakojęs, kad 1987 m. rugsėjį vadovavo turistų grupei, aplankiusiai Klaipėdą.

„Daugelis buvusių klaipėdiečių prisiminė, kad prie teatro stovėjo poetui Simonui Dachui skirtas fontanas su skulptūra „Onutė iš Taravos“. Toji skulptūra buvo Klaipėdos simbolis. „Onutė iš Taravos“ – S. Dacho sukurta meilės daina. Ją girdėjau dainuojant abiejose Vokietijose, Šveicarijoje, Austrijoje. Ji, tapusi liaudies daina, spausdinama vokiškuose dainynuose. Buvusieji jūsų miesto gyventojai ir daugelis žmonių Vakarų Vokietijoje, kituose kraštuose pageidautume ir sveikintume, kad šis paminklas būtų atstatytas…“ – cituojamas H. Radziwill.

Kartu jis tikino, kad vokiečiai galėtų padengti visas skulptūros atstatymo išlaidas.

„Tai būtų abiejų valstybių, abiejų tautų tarpusavio supratimo ženklas. Įsivaizduokime restauruoto teatro ir atstatytos „Onutės iš Taravos“ skulptūros su fontanėliu atidarymą! Tai būtų didelis ne tik jūsų miesto, bet ir tarptautinis įvykis! Atstatyta skulptūra – senasis miesto simbolis – taptų ir turistų traukos objektu. Galbūt su tokiu pasiūlymu nesikreipčiau, jei ne ankstesnė ir gana sėkminga mano organizacinė veikla. Man pavyko organizuoti lėšų rinkimą Gdansko Marijos katedros vargonų atstatymui. Padovanojome apie milijoną markių. Prisidėjome ir prie pilių restauravimo Lenkijoje. Kadangi Lietuva – mano protėvių šalis, kadangi ji tėvynė daugelio kartų, turinčių Radvilų pavardę, aš labai džiaugčiausi, kad mano pasiūlymas atstatyti skulptūrą būtų įgyvendintas. Tai būtų ir mano asmeniškas indėlis, stiprinantis taiką ir draugystę tarp abiejų tautų, abiejų valstybių. Klaipėdos skulptūrų parke įsitikinome, kad jūs turite puikiausių skulptorių, kurie galėtų atkurti „Onutę iš Taravos“,– siūlo Haincas Radvila“, – rašė A. Stanevičius savo straipsnyje.

Pasak A. Stanevičiaus, praėjus maždaug po 3-4 mėnesių nuo šio straipsnio pasirodymo įvyko Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio ir H. Radziwill susitikimas, kurio metu buvo sutarta, jog klaipėdiečiai atstatys fontaną ir obeliską, o vokiečiai – skulptūrą ir obeliską.

Berlyno skulptoriaus Haraldos Hakės atkurta skuptūra kartu su fontanu buvo atidengti 1989 m. lapkričio 18 d. Visą Teatro aikštę užpildžiusios minios akivaizdoje skulptūrą iškilmingai atidengė H. Radziwill ir A. Žalys. O Klaipėdos vokiečių bendrijos choras sudainavo populiariąją S. Dacho meilės dainą (Audroniaus Ulozevičiaus nuotraukoje iš Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvo kalba H. Radziwill) .

Pritarė be didelių diskusijų

H. Radziwill mirė eidamas 70-uosius – 1990 m. kovo 22 dieną, praėjus beveik keturiems mėnesiams po Taravos Anikės paminklo atstatymo.

Pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo miesto Tarybos pirmininkas Vytautas Čepas „Atvirai Klaipėdai” sakė, kad kiek pamena, tai pagerbti šį žmogų suteikiant Klaipėdos miesto garbės piliečio vardą po mirties pasiūlė A. Žalys.

„Jokių didelių diskusijų lyg ir nebuvo. Gal kažkas ir kėlė klausimą, kodėl vokietį norima pagerbti. Dabar jau yra tvarka, kad Garbės piliečio vardui turi būti visų Taryboje esančių frakcijų pritarimas. O mes tada dar dirbome pagal seną, dar tarybiniais metais patvirtintą darbo organizavimo tvarką, užteko balsuojant daugumos. Šis žmogus tikrai buvo vertas tokio pagerbimo – Žalys man pasakojo kaip jis mylėjo Lietuvą, Klaipėdą. Tais pačiais metais Garbės piliečio vardą dar suteikėme kompozitoriui Jeronimui Kačinskui, primenu, kaip jis dar buvo atvažiavęs, teko su juo bendrauti. Vėliau jau atsirado mada suteikti tokius vardus praktiškai už tai, kas buvo padaryta dirbant įprastus darbus”, – prisiminė V. Čepas.

Apie šį istorinį įvykį tuo metu pranešė tik vienas iš miesto laikraščių – „Klaipėda”. Apžvelgdamas miesto Tarybos sesiją jo žurnalistas Aldas Vabuolas rašė: „Miesto Tąryba Heincui Radzivilui (Heinz Radziwill) suteikė miesto garbės piliečio varčią. Tai padaryta pripažįstant jo, Vokietijos piliečio, pastangas plėtojant Klaipėdos-ir Vokietijos ryšius bei nuopelnus Klaipėdos miesto kultūrai. Heincas Radzivilas daug nusipelnė atkuriant miesto Teatro aikštėje Toravos Anikės paminklą-fontaną, skirtą poetui Simonui Dachui. Už tokią didžią garbę deputatams padėkojo atvykęs iš Vokietijos Toravos Anikės draugijos narys Aloyzas Mantejus (Aloys Manthey), kuriam miesto Tarybos pirmininkas Vytautas Čepas įteikė deputatų sprendimą suteikti miesto garbės piliečio vardą Heincui Radzivilui”.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Tuo metu iš sesijos reportažą parengęs „Vakarų ekspreso” žurnalistas Alvydas Ziabkus aprašė tik posėdyje dalyvavusio materialinių išteklių ministro Viliaus Židonio pasisakymą, sprendimą dėl blaivyklos darbo, Smiltynės kurortinę rinkliavą, priemokas deputatams, butų ūkio valdybos reorganizacijos aptarimą, diskusijas dėl sklypų individualiems namams Melnragėje ir Giruliuose, Klaipėdos municipalinės televizijos vadovo skyrimo peripetijas.

Šio sprendimo nepaminėjo ir pats V. Čepas greta A. Ziabkaus straipsnio paskelbtame savaitiniame miesto Tarybos pirmininko komentare.


    2021-04-12

    Vienas komentaras apie “Sukaktis: 30 metų, kai suteiktas pirmasis po Nepriklausomybės Garbės klaipėdiečio vardas”

    1. AvatarPetras Pe. (IP: 78.58.193.205)

      Reikia miestui tų garbės piliečių, bet svarbiausia, kad jie tikrai būtų stipriai pasižymėję, kad jų darbai neeiliniai, kad garbės p[lietis tikrai būtų garbingas, o ne koks buvęs komuniaga dabar atvirtęs į patriotą.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt