P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Klaipėda – ne Kaunas, linksmumo čia mažiau

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-05-01


Nors tikri kinai kreivomis akimis viešbučio „Viktorija” kabarete ir rodė visokias štukas, o vakarais mieste buvo galima atsigerti geresnio alaus, visgi Klaipėdoje nebuvo tokio linksmumo, kaip Kaune. O ir visoje Europoje ažiotažą kėlęs kino filmas čia buvo nepageidaujamas…

Apie visai tai ir dar daugiau įdomybių pasakoja eilinis ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” rašinys.

„Viktorijos” viešbutis. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.
„Vakarų fronte nieko naujo” – nepageidaujamas

1927 m. balandį dienraštis „Lietuva” pranešė, kad Klaipėdos krašto ir Kretingos apskrities komendantas išleido įsakymą, kuriuo visi kino filmai pirmiausia turėjo praeiti karo cenzūrą ir gauti jos leidimus.

„Nusikaltusieji šiam įsakymui bus baudžiami iki 5000 litų arba 3 mėnesiu kalėjimo”, – informavo laikraštis.

Po poros metų, 1929-aisiais, „Lietuvos aidas” informavo, kad sausio 12-ąją Prano Zaborskio pastangomis atidarytas pirmas Klaipėdos krašte lietuviškas kino teatras „Liepsna“.

„Statoma gana įdomių veikalų. Filmos eina lietuvių, vokiečių ir rusų kalbomis. Kino tikslas patenkinti visus Klaipėdoje gyvenančius lietuvius. Kinas visuomet pilnas”, – rašė dienraštis.

Tačiau 1971-aisiais užrašytuose atsiminimuose poetas Salys Šemerys rašė, kad „Liepsna”, įsikūrusi sovietmečiu Herkaus Manto gatvėje iškilusių Buities rūmų (dabar – Vilhelmo pasažas) vietoje, buvo mažas kino teatras, veikė jis neilgai ir „dėl nežinomų priežasčių užsidarė”.

1930-ųjų balandį „Lietuvos aidas” pranešė, kad Klaipėdoje pirmą kartą rodoma „garsinė filma”.

„Naujai pastatytasis kino „Capitol“ įsigijo įrengimą demonstruoti garsinėms filmoms. Ir pirmoji vokiška filma „Tik vien tave mylėjau“, pradėta leisti balandžio mėn. 2 d.”, – rašė laikraštis.

„Capitol” taip pat veikė dabartinėje Herkaus Manto gatvėje, kur sovietmečiu buvo įsikūręs kino teatras „Švyturys”, nepriklausomybės metais – „Kapitolijus”. S. Šemerio teigimu, „Capitol“ įkūrė žydų kompanija, išsinuomojusi patalpas iš dailininko Adomo Brako.

„Ten būdavo demonstruojami filmai su lietuviškais užrašais. Buvo rodomi prancūziškų, vokiškų, angliškų, amerikoniškų, lenkiškų, rusiškų bei kitų valstybių filmai. Vokiečiai kino mėgėjai lankydavosi „Kapitol” ir atvirkščiai, lietuviai kino mėgėjai nueidavo į vokiškus kino teatrus”, – rašė S. Šemerys.

1931-iųjų sausį „Lietuvos aidas” pranešė, kad Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Oto Biotcheris (Otto Böttcher) kreipėsi į Krašto komendantą, prašydamas uždrausti Klaipėdoj demonstruoti pagal Remarko kūrinį pastatytą filmą „Vakarų fronte nieko naujo”.

„Teko patirti, kad Krašto komendantas nemato priežasties tą filmą neleisti demonstruoti Klaipėdoj, kadangi ji bus demonstruojama visoj Lietuvoj”, – rašė laikraštis.

Visgi kiek vėliau „Lietuvos aidas” pranešė, kad vieninteliame Klaipėdos kino teatre „Kapitol” rodyta juosta buvo uždrausta „direktorijos vardu”. Cituotas ir Krašto direktorijos nario Jurgio Puodžiaus paaiškinimas, kad „čia pakankamai degamosios medžiagos ir filma, rodanti vokiečių karius nusikaltėlių tipais, o priešus – džentelmenais, neturi būti čia demosntruojama”.

Po poros mėnesių jis informavo, kad šis „daug triukšmo Europoj pridaręs garsusis filmas pasiekė ir Kauną”.

„Forume“ jis eina nuo šeštadienio. Tokios sprūsties, tokio žmonių susigrūdimo dar nė vienam Kauno kine dar nematyta. Žmonių eilėms tvarkyti tiek prie kasų (šeštadienį jų prireikė net dviejų), tiek kino foje, prirėmė geroko būrio policininkų. Dauguma žiūrovų šeštadienį bilietų nebegavo. Apie kino „Forum“ didžiausi susigūrdimai buvo ir sekmadienį. Kaune teko matyti nebe pirmą filmą iš didžiojo karo laikų. Buvo jų kelios ir neblogos. Geras buvo „Vakarų frontas“, geras buvo „Verdenas“. Prieš keletą metų matėme taip pat puikų karišką filmą „Didysis paradas“, deja, negarsinį. Užtat mačiusieji visą eilę šių filmų iš „Vakarų fronte nieko naujo“ laukė kažko ypatingo, pranešančio visus kitus matytuosius filmus”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Tame pačiame numeryje jis informavo, kad uždraudus šią juostą rodyti Vokietijoje „didžiausi vokiečių būriai” važiuoja į Prancūzijos, Belgijos ir Olandijos pasienio miestus, kur tas filmas jau ilgą laiko buvo rodomas.

Tikri kinai rodė visokias štukas

„Lietuvos aido” akiratyje aprašant to meto klaipėdiečių laisvalaikį atsidurdavo ne tik kinas. 1930-ųjų pradžioje laikraštyje buvo paskelbta trumpa pasilinksminimo vietų apžvalga.

„Išoriniai gyvenimas Klaipėdoje atrodo linksmokas. Vakarais gali atsigerti alaus, geresnio negu šiaip (dabar „Bockbier” sezonas); gali užeiti į kabaretą. Kabaretų Klaipėdoje tik du tėra – Viktorijos viešbuty rodo kiniečiai visokias štukas (bet tikri kreivomis akimis), Sommer kavinėj nebloga muzika ir šioks-toks muzikalis kabaretas. Tokio linksmumo, kaip Kaune, žinoma, nereikia Klaipėdoje ieškoti, juk Klaipėda ne Kaunas”, – konstatavo trumpos apžvalgos autorius.

http://wiki-commons.genealogy.net nuotr.
Matė universiteto poreikį

Klaipėda tarpukariu neprilygo Kaunui ne tik su savo kabaretais, bet ir mokslo srityje. 1934-ųjų pradžioje „Lietuvos aidas” paskelbė teisininko dr. Prano Viktoro Raulinaičio straipsnį „Klaipėdos universiteto reikalu”.

„Atrodo, kad Kauno Universitetas nenorėtų turėti aukštąją mokyklą Klaipėdoje, nes vis pats lėtai rūpinasi tenkinti tenykščius vietos reikalus savo manomais patarnavimais”, – rašė P. V. Laurinaitis.

Jis priminė, kad jau buvo iškeltas ir svarstomas klausimas Klaipėdoje įsteigti Aukštąją prekybos mokyklą, bet Kauno universitetas „didelių pastangų nedėjo, kad minimas svarbus sumanymas būtų įgyvendintas”.

„Ekonominį Skyrių likvidavus jau būtų žymi parama jo lėšomis steigti Prekybos institutą. Bet, deja, Kauno Universitetas Klaipėdai šio svarbaus patarnavimo nepasiūlė. Man atrodo, kad Ekonominis Skyrius Universitete Kaune turėtų būti neatidėliojamai paaukotas naudai Prekybos Instituto Klaipėdoje. Šis miestas, kaipo svarbus prekybos ir laivininkystės centras, vertas yra aukštosios mokyklos. Jau savu laiku mano buvo rašyta, kad Klaipėdai naudinga būtų turėti universitetas, kurio steigimas seniai pribrendęs ir neatidėliotinas reikalas”, – rašė teisininkas, dėstęs savo nuomonę, kad Klaipėdoje reikėtų įsteigti ir Teisės fakultetą.

P. V. Laurinaičio teigimu, Klaipėdos universitetas pradžioje galėjo susidaryti būtent iš minėtųjų dviejų fakultetų – Teisės ir Prekybos.

„Dėstytojų šiem dviem fakultetams rasime savųjų krašto inteligentų tarpe, dalis gal tiks iš Kauno Universiteto, o kiti iš jaunių jau žinomų inteligentinių jėgų ir taip pat iš Klaipėdos krašto ekonomistų, prekybininkų ir teisininkų. Reikiamas skaičius mokomojo personalo narių ir tinkančių būti pašauktais greitai susiras. Tik pradėkime šiandien tuo klausimu domėtis, o 1934 metų rudenį Universitetas galės pradėti darbus Klaipėdoje”, – rašė teisininkas.

Jo nuomone, universitete galėtų atsirasti ir Evangelikų, Teologijos fakultetas, kurį būtų galima perkelti iš Kauno, bei ilgainiui įsteigtinas Jūrininkystės, „kuris Lietuvai būtinai reikalingas”.

„Tik panorėkime, o sumanymas bus įgyvendintas”, – baigdamas savo publikaciją rašė P. V. Raulinaitis.

Tačiau noro Kaune, matyt, nebuvo didelio, nes pradėjus projektuoti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Technikos fakulteto laboratorinį korpusą, statybai dar neprasidėjus, laikraščio „XX amžius” redaktorius Jonas Grinius 1936 m. liepą rašė: „Galima kelti klausimas, ar ji iš viso dabar pradėtina. Tą klausimą keliame ne todėl, kad Technikos fakultetui nebūtų reikalingos laboratorijos. Jos reikalingos. Bet vis dėlto šitas klausimas svarstytinas ne dėl technikinių priežasčių, o dėl platesnių tautiškai kultūrinių sumetimų. Mes norime paklausti, ar apsimoka galutinai Technikos fakultetą įkurdinti Kaune? Ar ne geriau jam būtų gyvuoti Klaipėdoje? Laboratorijai reikės 2 346 000 litų <…>. Norėtųsi, kad tos didelės sumos nebūtų sunaudotos tik kaip paprastos mokslo priemonės, bet kad jos atliktų platesnę tautinės kultūros misiją. Kaune tie brangiai kaštuoją pastatai bus tik vertingi kaip tokie, tuo tarpu nukelti į Klaipėdą, jie nukreiptų į save nutautusio jaunimo akis ir drauge patrauktų būrius Didžiosios Lietuvos studentų. Tie milijonai <…> Klaipėdoje virstų tautinės kultūros misionieriais. Kalbama čia apie kultūrinę tvirtovę“.

Šio straipsnio autorius be Technikos fakulteto, Klaipėdos universitete siūlė įsteigti Humanitarinių mokslų, Evangelikų teologijos, Teisės fakulteto Ekonomikos skyrių, iškeliant „ištisai ar iš dalies“ perkelti į Klaipėdą iš VDU šiuos fakultetus. Vėliau universitetą, jo nuomone, reikėtų papildyti Muzikos fakultetu.

„Toks universiteto suorganizavimas truktų keletą metų, tačiau prie to reiktų planingai ir palaipsniui eiti, jei norime, kad Klaipėda — Lietuvos plaučiai — pasveiktų ir stipriai suaugtų su visa Lietuva. Įkūrimas universiteto Klaipėdoje būtų nuoseklus vykdymas tų tendencijų, kurios stipriai ėmė reikštis Lietuvos visuomenėje ir mūsų vyriausybės politikoje. <…> Be abejonės, perkelti palaipsniui kai kuriuos fakultetus Klaipėdon, ten įkurti universitetą, dalykas nėra lengvas. Tik reikia atminti, kad lengvi sumanymai dažnai duoda tik menkus rezultatus. O jų norime didelių. Tad duokime Klaipėdai universitetą, duokime tai, ko vokiečiai per šimtmečius jai nedavė”, – rašė J. Grinius.

Tačiau iki Klaipėdos krašto anšliuso uostamiestyje spėjo dar keletą metų paveikti tik buvusio premjero Ernesto Galvanausko iniciatyva įkurtas Prekybos institutas ir Respublikos pedagoginis institutas, o universitetas Klaipėdoje gimė tik atgavus nepriklausomybę – 1990 m. spalio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl Klaipėdos universiteto steigimo.

Simonaitytė – Kaunan

Dėl kažin kokių priežasčių Kaunas tarpukariu nustelbė Klaipėdą ir rašytojos Ievos Simonaitytės (Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.) akyse.

1936-ųjų sausį „Lietuvos aidas” paskelbė, kad šiai rašytojai už romaną „Aukštųjų Šimonių likimas” skiriama valstybinė literatūros premija, sudariusi 5000 litų. Tokį sprendimą priėmė švietimo viceministro Kazimiero Masiliūno vadovauta komisija, kurioje dar buvo ir prof. dr. Vincas Mykolaitis-Putinas.

„Rašytojai Ievai Simonaitytei apie jai skirtą valstybinę literatūros premiją pranešė pats švietimo viceministeris Masiliūnas. Rašytoja Simonaitytė kaip tik tuo metu buvo seimelio raštinėje ir dirbo savo eilinius darbus. Rašytoją tuoj pradėjo sveikinti jos bendradarbiai, vieną ir kitą dieną pradėjo lankyti laikraštininkai, pažįstami klaipėdiškiai. Vietos spauda plačiai paminėjo šį svarbų, rašytojos Simonaitytės gyvenimo įvykį”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Po poros mėnesių, kovo 12-ąją, ministrų kabinetas dar paskyrė I. Simonaitytei ir 300 litų mėnesinę pensiją.

O poros savaičių „Lietuvos aidas” paskelbė, kad I. Simonaitytė nutarė persikelti į Kauną.

„Iki šiol ji tarnavo Klaipėdos krašto seimelyje. Iš tos tarnybos ji pasitrauksianti, kad daugiau galėtų atsidėti kūrybai”, – rašė laikraštis.

Varpai Kaunui – per Klaipėdą

Kultūros Klaipėdos dėka Kaune padaugėjo ir 1937-aisiais. „Lietuvos aidas” skelbė, kad vasario 6-osios rytą į Klaipėdos uostą „Lietuvos Baltijos Lloydo” laivas „Maistas” iš Antverpeno atvežė Karo muziejui naujuosius 35 varpus ir visus kitus muzikos įrengimus – bendras krovinio svoris siekė apie 4 500 kg.

„Į Klaipėdą išvyksta Karo muziejaus konservatorius mjr. Šeštakauskas ir valstybės operos dirigentas J. Tallat-Kelpša varpų priimti. Prieš priimant Klaipėdoje iš firmos varpus, Tallat-Kelpša dar kartą sandėlyje juos visus patikrins visais atžvilgiais. Jei patikrinimui užteks vienos dienos, tai varpai, pakrauti į specialu prekinį vagoną ir prikabinti prie keleivinio traukinio, antradienio rytą jau bus Kaune”, – rašė dienraštis.

Jis taip pat informavo, kad atsitiktinai tuo pačiu laivu atvežtas iš Paryžiaus Lietuvos pasiuntinybės siunčiamas taip pat Karo muziejaus nupirktasis Jano Stykos paveikslo „Vytauto priesaika“ originalas.

Po poros savaičių laikraštis paskelbė ir interviu su Juozu Tallat-Kelpša, kuris Kaune pastačius naujus Karo muziejaus rūmus ir bokštą bei nusprendus jame įrengti naują karilioną buvo komandiruotas į Belgiją ir Prancūziją susipažinti su ten įrengtais karilionais.

„Iš pasisiūliusių firmų varpus nuliedinti, buvo pasirinkta viena belgų firma, pasižadėjusi darbą atlikti pigiausiai ir kuotobuliausiai varpus suderinti. Jai ir buvo, pagal jos pasiūlymą, užsakytus varpus padaryti, bet vėliau pasirodė, kad ji perdaug pasižadėjo… Nuvykęs varpus priimti ir juos patikrinęs radau, kad karijonas ne tik sutartį neatitiks, bet dar turėjo tokių trūkumų, dėl kurių jo nebuvo galima vadinti geru karijonu. Firma, mano reikalaujama, pasižadėjo du varpu naujus nuliedinti ir visą karijoną geriau suderinti. Antrą kartą nuvykęs radau, kad šiokių tokių pataisų padaryta, bet tai dar nebuvo toks karijonas, kokį aš įsivaizdavau, kokio aš norėjau mūsų Karo muziejui ir toli gražu neatitiko sutarties užsakymo reikalavimus. Tiksliai išegzaminavęš karijoną, surašęs jo trūkumus, karijono nepriėmiau. Tada firma Belgijos teisme iškėlė Karo muziejui bylą dėl jos pagamintų varpų nepriėmimo. Teismas karijonui patikrinti pakvietė tris belgus ekspertus karijonistus ir muzikus, jų tarpe ir pasaulinę garsenybę Juozą Denyną ir jiems pateikė du klausimu: ar karijonas atitinka sutarties reikalavimus ir ar jis atitinka muzikos meno reikalavimus? Ekspertai, išegzaminavę karijoną, surašė ekspertyzos aktą, kuriame pareiškė: karijonas bus geras, jeigu bus keli varpai pataisyti, o keli varpai visai naujais pakeisti. Viso su trūkumais rasta 14 varpų. Į klausimą, ar katijonas atitinka sutarties reikalavimus, ekspertai visai neatsakė. Toks ekspertų sprendimas atitiko ir mano nuomonę ir parodė, kad turėjau teisę karijono nepriimti. Po tokio ekspertų sprendimo firma pradėjo Karo muziejui siūlyti bylą baigti geruoju, pasižadėdama ją teisme nutraukti, apmokėti teismo ir Karo muziejaus ryšyje su byla padarytas išlaidas ir ištaisyti karijono ekspertų nurodytus trūkumus. Karo muziejus su tokiu firmos pasiūlymu sutiko su sąlyga, jei tie patys teismo skirti ekspertai karijoną pataisius ras, kad jų akte nurodyti trukumai visi tikrai pašalinti. Firma varpus pataisė, belgų ekspertai naujai juos ištyrę rado, kad trukumai pašalinti ir Karo muziejus, tuo ekspertų sprendimu pasiremdamas, varpus priėmė”, – apie sudėtingą varpų atsiradimo istoriją pasakojo dirigentas ir kompozitorius (nuotrauka – iš almanacho „Vytauto Didžiojo karo muziejus 2007 metais”).

Dr. Steponas Gečas straipsnyje „Kovų varpams – 70″ rašo, kad tie kreivarankiai belgai buvo iš firmos „Marcel Michiels“, įsikūrusios Tournoai miestelyje netoli Briuselio. Ji už 1 kg varpų svorio tada prašė 5 litų.

„Kartu su karilionu ir klaviatūra buvo sumontuotas ir automatinis įrenginys. Jam veikiant nustatytu laiku skambėdavo melodijos „Lietuviais esame mes gimę“ ir „Marija, Marija“, o naująja klaviatūra ypatingomis progomis buvo galima paskambinti ir daugiau melodijų, ko nebuvo įmanoma padaryti senuoju karilionu – varpų buvo nedaug, o ir tie patys menkai suderinti. 1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, varpų muzika buvo nutildyta, automatinis įrenginys išjungtas. Trumpam varpai suskambo 1941 m. birželio 23 d., per Kauno radiofoną paskelbus, jog Raudonoji armija išvyta iš miesto. <…> Po karo jis ilgai buvo apleistas. 1957 m. naujam gyvenimui varpus prikėlė šviesaus atminimo kompozitorius Viktoras Kuprevičius”, – rašo S. Gečas.

2006 m. šis karilionas buvo išmontuotas ir nuvežtas į Nyderlandus, kad firma „Royal Eijsbouts”, kuri tais pačiais metais sumontavo karilioną ir Klaipėdos senojo pašto bokšte, jį suderintų. Ten pat Kaunui buvo išlieti dar 14 naujų varpų.

O Karo muziejaus įkūrėjo generolo Vlado Nagevičiaus–Nagio Paryžiuje už 10 ar 12 tūkst. litų (skirtinguose šaltiniuose minimos sumos skiriasi) nupirktas J. Stykos paveikslas „Vytauto priesaika” irgi yra išlikęs iki šių dienų – jį galima pamatyti muziejaus ekspozicijoje.


    2021-05-01

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt