P0

Bibliotekos istorija, Svarbu

Kai reikalingą informaciją rinkdavo po kruopelytę iš spausdintų šaltinių, katalogų ir kartotekų

Juozas Šikšnelis
2021-05-16


Biliografinio-informacinio ir kraštotyrinio darbo tendencijas bei pokyčius bibliotekoje atspindi ir skyriaus pavadinimų kaita: Bibliografijos-informacijos (1961–1999), Bibliografinės informacijos (2000–2001), Informacijos ir kraštotyros (2002–2012), Kraštotyros ir skaitmeninimo skyrius (2013–2020). Tai – laikmečio padiktuotos tendencijos, o pavadinimų kaita tiesiogiai susijusi su funkcijų kaita.

Skyriui vadovavo dvi ilgametės vedėjos: 31-erius metus (1963– 1994) Aldona Braukylienė ir 26-erius metus (nuo 1994 m. iki šiol) Jurga Bardauskienė.

Bibliografijos-informacijos skyriaus darbuotojai apie 1977 m. Sėdi iš kairės į dešinę: Danutė Solovjova, Juozas Šikšnelis, Aldona Braukylienė; stovi iš kairės į dešinę Janina Stagniūnaitė, Ramutė Bielskienė. Fotografija iš KLAVB archyvo.

Kartai, augusiai informacinių technologijų atsiradimo ir klestėjimo laikotarpiu, atrodo, jog „Google“ ir kitos patogios informacijos paieškų sistemos buvo visą laiką, kone nuo civilizacijos pradžios. Vyresnieji dar pamena, kad buvo laikai, kai reikalingą informaciją tekdavo rinkti po kruopelytę iš spausdintų šaltinių bei katalogų ir kartotekų. Ir tą kruopštų darbą atlikdavo bibliotekų bibliografai.

Bibliografinio-informacinio darbo ištakos sutampa su bibliotekos pradžia – 1951 m. birželio 1 d. Valentinas Malukas priimamas į darbą vyr. bibliografu, tiesa, šia veikla užsiiminėjo trumpai, nes tų pačių metų rugsėjo 17 d. jau tapo direktoriaus pavaduotoju. Kiek ilgiau bibliografe darbavosi Vilniaus kultūros-švietimo technikumo auklėtinė Z. Mickevičiūtė, vėliau – ilgametė direktoriaus pavaduotoja. Ji bibliografe išdirbo nuo 1952 iki 1960 m.

Pirmieji bibliografų darbo barai: atsakinėjimas į skaitytojų užklausas, literatūros sąrašų bei apžvalgų sudarinėjimas, kartotekų organizavimas ir, savaime suprantama, metodinė pagalba srities bibliotekoms (išvykos, organizavimas ir dalyvavimas seminaruose, metodinės bibliografinės medžiagos rengimas).

Literatūros sąrašų bei apžvalgų tematika atitiko laikmečio dvasią, ideologines nuostatas, propagavo komunizmo kūrimo, kovos su religija, tautų draugystės ir kitas idėjas. Pavyzdžiui, literatūros sąrašas: „Ką skaityti apie drg. Stalino darbus kalbos mokslo klausimais“ (1952), „Komjaunuolio paveikslas grožinėje literatūroje“ (1957).

Apžvalgos buvo skaitomos ne tik bibliotekose, bet ir fabrikuose, mokyklose. Jos buvo ne tik teminės, bet personalinės, pvz.: „Rojaus Mizaros kūriniai lietuvių kalba“ (1955), „Julius Janonis – lietuvių proletarinis dainius“ (1956), „Musa Džalilis – ugningas kovotojas ir poetas“ (1958) ir kt.

Literatūros sąrašai: „Techninė estetika“ (1959), „Žmogus – grožio kūrėjas“ (1959). Daugiausia literatūros sąrašų parengta 1958 m. – 17, 1959 m. – 15.

Rengiami ir recenzijų aplankai. Pavyzdžiui, 1955 m. buvo parengti apie marksizmo-leninizmo klasikų veikalus, kukurūzų auginimą, antitarybinę propagandą, tarybinius lietuvių ir rusų rašytojus, o 1957 m. – apie Lietuvos istoriją, meną, muziką, teatrą.

1957 m. bibliografai pradėjo sudarinėti anotuotų naujų knygų biuletenius ir siuntinėti juos miesto įmonėms, mokykloms, partinėms ir komjaunimo organizacijoms, o nuo 1958 m. du kartus per mėnesį biuleteniai ėjo dviem kalbomis – lietuvių ir rusų. Adresatai: jūrų prekybos uostas, Baltijos laivų statykla, popieriaus ir celiuliozės kombinatas, konservų fabrikas. 1959 m. ataskaitoje nurodoma, jog buvo išsiųsti tik šeši biuleteniai. Apžvalgos neprarado savo populiarumo ir vėliau.

Pavasariais vyko vadinamosios lenininės dienos, kurių metu naujų knygų ar temines apžvalgas bibliografai skaitydavo kino teatruose, o 1965 m., minint Žemaitės 120-ąsias metines, tris vakarus per miesto kultūros ir poilsio parko vietinį radijo tašką bibliografai skaitė apžvalgas.

1961 m. viešosiose bibliotekose buvo įsteigti bibliografijos-informacijos skyriai. Neturėdami savo patalpų, bibliografai darbavosi skaitykloje, ten pat buvo formuojamas ir atskiras skyriaus fondas (1951 m. iš bendro fondo pradėti atrinkinėti informaciniai leidiniai, enciklopedijos, žinynai bei žodynai). 1963 m. fondas buvo patalpintas skaityklos dešinėje pusėje, prie galinės sienos stovėjusioje didelėje medinėje spintoje stikliniais langais.

Kartotekos pradėtos organizuoti gana anksti. Jau 1952 m. ataskaitoje rašoma, kad sudarytos trys kartotekos: periodikos straipsnių bibliotekininkystės klausimais, metodinių darbų, gautų iš kitų bibliotekų, ir srities bibliotekoms išsiųstų metodinių darbų. Teigiama, jog nuolatos aprašomi svarbiausi periodinės spaudos straipsniai – bendrosios kartotekos užuomazga, o 1954–1957 m. – personalijų, 1955 m. – recenzijų, 1959 m. – kraštotyrinė ir citatų, 1960 m. – eilėraščių teminė.

Be šių dar buvo sudarytos kartotekos tokiomis temomis: „Ukrainos susijungimo su Rusija 300-osiomis metinėms“, „Ką skaityti apie komunistinį auklėjimą“ (rusų kalba), „Didžioji tolesnio žemės ūkio išvystymo programa“, „Mokslas kovoje prieš religiją“ ir kt.

Iki 1955 m. pradžios bibliografinė kartoteka buvo sudaroma tik iš Visasąjunginių knygų rūmų gaunamų spaustinių kortelių, o vėliau papildyta ir respublikinės periodikos straipsnių aprašais (6 167 kortelės).

1957 m. suredaguoti visi bendrosios kartotekos skyriai – juose aprašų kortelės sudėstytos atvirkščiai chronologine tvarka (prieš tai
buvo priešingai).

1959 m. Lietuvos knygų rūmai pradėjo leisti periodikos straipsnių spaustines korteles, kurios apėmė tik žurnalų medžiagą, todėl komplektas ir vadinosi „Žurnalų ir recenzijų spaustinės kortelės“. Nuo 1961 m. pradžios Knygų rūmai ėmė aprašinėti ir svarbesnių laikraščių straipsnius, tad komplektas vadinosi „Žurnalų ir laikraščių straipsnių spaustinės kortelės“.

1963 m. pradėtas sudarinėti bibliografinio-informacinio fondo sisteminis katalogas.

1965 m. paruoštas ir rotaprintu atspausdintas literatūros sąrašas „Tarybinė Klaipėda 1945–1965 m. m.“. Tais pačiais metais pradedama gauti vietinių spaudinių privalomąjį egzempliorių.

1964 m. pradėtos ruošti atmenos revoliuciniams veikėjams, kurių vardais pavadinti Klaipėdos žvejybos laivyno laivai (už tai A. Braukylienė buvo paskatinta kelione į VDR bei Čekoslovakiją.)

1968 m. pirmą kartą organizuota zonos bibliotekų kraštotyrinių darbų apžiūra. Tais pačiais metais skyrius švenčia įkurtuves – iš skaityklos persikelia į kambarėlį, kuriame dabar įrengtos metodinio kabineto tarnybinės patalpos, o po metų keliasi į greta esantį didesnį kabinetą, iš kurio išsikėlė vaikų biblioteka Nr. 1.

Pirmoji skyriaus vedėja – Živilė Morkūnaitė-Mainelienė; antroji – Aldona Mieliūnaitė vedėja tepabuvo tik 4 mėnesius – nuo 1963 m. kovo 16 d. iki liepos 1 d.; trečioji Aldona Kavoliūtė-Braukylienė nuo 1963 m. birželio 24 d. Atėjo ilgam – iki 1994 m. Pati prisimena:

Taigi, nuo 1963 m. rugpjūčio sėdau ant kėdės, nuo kurios nei pati norėjau nusėsti, nei kiti siūlė tai padaryti, žinoma, iki tam tikro laiko…

Bibliotekos kolektyvas buvo palyginti labai jaunas. Vyriausi – skaityklos vedėja Janina Petrauskienė, direktorius Valentinas Malukas – dar net keturiasdešimtmečio nesulaukę. Augesnė buvo tik komplektavimo skyriuje dirbusi – labai gudri, apsiskaičiusi Mira Cukerman, ir, žinoma, kažkodėl menasi valytoja Olga Vasiljevna, kuri buvo labai iškalbi. Ryte, įėjusi į skaityklos salę su šepečiu, sugebėdavo pasisukti pagal dainą „Mandžiurskyje volny“, nors jau buvo senutė, o gal mums jaunoms taip atrodė. Gyveno ji su sūnumi kambarėlyje (su istorine vonia), kuriame vėliau kelerius metus glaudėmės mes, bibliografai…

Bibliografijos skyrius – tiksliau kampelis – tada buvo skaityklos salės gale, dešinėje pusėje, įėjus pro duris. Sėdėdavom skaitytojų akivaizdoje, tad nenuostabu, kad pusė miesto žmonių mums buvo matyti ir mes daugeliui matytos – labindavomės mieste. Artimiau bendravome su skaityklos darbuotojomis J. Petrauskiene, a. a. J. Kerušauskiene, D. Kairyte-Solovjova ir kt.

Bibliotekoje draugišką atmosferą stiprino direktoriaus V. Maluko geranoriška pažiūra į darbuotojus, betarpiškumas, humoras, kokia nors progele pasakytas komplimentas, kas naivesnei bibliotekininkei galėjo vaizduotis net kaip tam tikras asistavimas. Labai šauni ir gabi buvo Metodinio skyriaus vedėja Teresė Juciūtė (vėliau Barasienė).

Iš A. Braukylienės prisiminimų (rankraštis)

Dešimtmetį (1950–1960) bibliografais spėjo padirbėti penki vyrai, tik jų bendras stažas tesiekė 16 mėnesių.

Bibliografinis skyrius visada buvo vadovaujančių darbuotojų kalvė: trys buvę bibliografai tapo pavaduotojais (Z. Mickevičiūtė, V. Malukas, J. Šikšnelis), du direktoriais (V. Malukas, J. Šikšnelis), penkios skyrių vedėjomis (B. Vaičienė, R. Plačienė, N. Šapauskienė, D. Solovjova, J. Urbikaitė-Bardauskienė).

Srities bibliotekos darbuotojai, vykdydami pagrindinę bibliotekos funkciją – teikti pagalbą srities bibliotekoms, nuo pat pat pirmųjų įsteigimo dienų vyko į rajonus. Ne išimtis ir bibliografai. Štai V. Malukas, vos priimtas į darbą, 1951 m. jau siunčiamas į Skaudvilę, Gargždus, Kretingą padėti perinventorinti fondus. Panašiai ir Z. Mickevičiūtė, beje, vienintelė ir pirmoji bibliografė baigusi specialiuosius mokslus (Vilniaus kultūros ir švietimo technikumą), įsidarbinusi rugpjūčio mėnesį, jau lapkritį vyksta į Priekulę. Be abejo, jos, kaip specialistės, patarimai turėjo apčiuopiamą praktinę vertę, todėl buvo viena aktyviausių, kaip dabar įprasta vadinti, neetatinių metodininkių. Štai 1954 m. Z. Mickevičiūtė komandiruotėse išbuvo daugiau nei mėnesį – 33 darbo dienas.

Srities bibliotekos bibliografai, kaip ir kiti metodininkai, rajonų bibliotekoms padėdavo ne tik perinventorinti fondus, bet ir parengti ketvirtinius seminarus, skaitydavo pranešimus, dalyvaudavo bibliotekų atidarymuose, apžiūrų bei konkursų rezultatų apibendrinimuose. Nemažai bibliografai pasidarbavo ir rengdami bei siuntinėdami rajonų bibliotekoms temines apžvalgas bei literatūros sąrašus.

Bibliografų darbai, skirti zonos bibliotekoms, buvo ne tik ideologinio pobūdžio. Būta pranešimų bei darbų profesiniais klausimais. 1956 m. zoniniame seminare skaityti pranešimai „Bibliografinio darbo apskaita“, „Bibliografinis-informacinis darbas bibliotekoje“, vėliau – „Bibliografinių žinių propagandos reikšmė ir formos“ ir kt.

Bendradarbiaujama su giminingomis bibliotekomis (Vilniaus, Šiaulių, Kauno viešosiomis), profesiniais klausimais globojamos ne tik zonos viešosios, bet ir miesto gamybinių įmonių bibliotekos.

1985 m. lapkritį pirmą kartą parengtas „Klaipėdos miesto įžymių žmonių kalendorius“ – rimtas žingsnis kraštotyros dirvonuose. Beje, kraštotyrinis darbas skyriaus veikloje nuo pat pradžių buvo prioritetas.

Lietuvos knygų rūmai 1963 m. perdavė dvylika ikikarinių kraštotyrinių leidinių.

Paminėtinas ir bibliotekoje dirbęs kūriku šviesaus atminimo Ignas Skripkus, kurio patarimu 1964–1965 m. buvo įsigyta kraštotyros leidinių iš panevėžiečio Leono, buvusio prieškario Kauno knygiaus. 1966 m. kraštotyros fondas, sutilpęs vienoje lentynoje, buvo papildytas per 30 leidinių, gautų iš Telšių vyskupo Petro Maželio (1894–1966). Vėliau kraštotyrai reikšmingi spaudiniai buvo įsigyjami aukcionuose bei antikvariniuose knygynuose. Bet teprabyla liudininkai:

Ypač įdomus laikotarpis buvo, kai slapta tuomet neleistinais leidiniais pradėjome papildyti lituanistikos fondą, kurio užuomazgas sudarė 1962–1963 m. iš Knygų rūmų gautų dvylika vertingų knygų (A. Bruožio (Klaipėdiškio) knygelės „Mažoji Lietuva“, „Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos“, „Klaipėdiškių lietuvių tautosaka“ ir kt.). Kai atėjau darbuotis į biblioteką, joje pečius kūreno kažkoks paslaptingas, kaip tada man atrodė, jau senokas, bet malonių veido bruožų vyras – Ignas Skripka. Būdavo prieis tylomis prie darbo stalo, paklaus, ar nešalta, lyg tarp kitko pasiteiraus, ar negavome vienos ar kitos knygos, gal knygyne esame jau matę tokią naujieną, tai pats prie lentynos vieną kitą leidinėlį pasivartys. Kūrena pečių, bet neskuba išeiti iš bibliotekos. Kad tai neeilinis žmogus, pirmoji mums prašneko pavaduotoja Z. Mickevičiūtė. Ji sakė, man atrodo, kad šis žmogus – ne vien pečkuriukas, kaip jis pats save įvardindavo, kad jis bus studijavęs ar mediciną, ar gamtos mokslus. Nepaklausi, neišgausi. Kartą, kai paklausiau, gal jo sūnus ar giminaitis poetas V. Skripka, atsakė, kad yra toks poetas, jis nuo Molėtų, ir viskas.

Kartą, besidairydamas po knygų naujienų lentyną, kuri stovėjo šalia mūsų darbo stalo, nugirdo mano pasibėdavojimą, kad kažkodėl parausta akis, tai rytojaus dieną atnešė buteliuką, ant kurio buvo jo ranka užrašyta „Eufrosia oficinalis“. Tai esanti „Akišvietės“ tinktūra, paaiškino, kaip vartoti ir dar patarė rytais „pastatyti žvakę“ – pastovėti ant galvos, ką jis ir pats darąs.

Taip diena po dienos pamažu abi su Birute įgavome pasitikėjimą. Ėmė mūsų teirautis, ar biblioteka nenorinti pirkti prieškario metu išleistos literatūros, jis pažįstąs žmogų, turintį didelius lituanistinės literatūros fondus – „užkrauta visa namo palėpė“. Tai Panevėžyje gyvenantis I. Leonas, kažkada turėjęs didžiulį antikvariatą Kaune. Direktorius V. Malukas, pavaduotoja Z. Mickevičiūtė nutarė, kad nereikėtų praleisti tokios progos ir verta susitikti su tuo bibliofilu. Po kurio laiko prie bibliografų stalo jau stovėjo abu „detektyviniai vyrai“, vieno rankose buvo svarus juodas portfelis. Ant stalo klojosi „Jūros“, „Naujosios Romuvos“, „Kultūros“ ir kt. žurnalų numeriai. Prasidėjo susirašinėjimai, panevėžietis atveždavo įdomių knygų. Nors bibliotekos finansinės galimybės buvo ribotos, įsigijome žurnalų, Vydūno knygų, J. Šimoliūno knygą „Klaipėdos uostas“ ir kt. Biblioteka pirko falsifikuodama sąskaitas, bet mūsų tai nejaudino ir nesidomėjome visomis buhalterinėms peripetijomis.

Negalėčiau pasakyti, kokiu būdu į mūsų neoficialų prekybinį sandėrį įsikišo Vilniaus antikvariatas, pareikalavęs, kad tik per jį mūsų biblioteka turi teisę įsigyti panašaus pobūdžio literatūrą. Man asmeniškai Leonas padovanojo Čikagoje išleistą knygą apie Darių ir Girėną. Gaila, kad neišsaugojau šio pono poniškų laiškų, nors nė vieno nesuplėšiau, tiesiog besaugodamos, kad kas nepamatytų ar nesučiuptų tuometinis baubas „Glavlitas“, pačios kažkur nukišom…

Dar buvo suteikta vilčių lituanistikos fondus papildyti iš Respublikinės bibliotekos fondų. Direktorius V. Malukas sakėsi susitaręs su tuometiniu Respublikinės bibliotekos direktoriumi V. Jurgaičiu, jog pastaroji Klaipėdos viešajai bibliotekai galinti perduoti antrinius egzempliorius knygų Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos tematika. Buvau komandiruota dviem ar trims dienoms į Respublikinę biblioteką, sėdėjau, naršiau po katalogus ir surašiau didžiulį sąrašą knygų, aktualių mūsų bibliotekai. Beliko nueiti į Komplektavimo skyrių sutikrinti, kiek kurios knygos egzempliorių turi biblioteka. Bet skyriaus vedėjas (atrodo, Jurgutis), išklausęs mano vizito tikslus, palingavo galvą ir pasakė nežinantis, ką sutarė direktoriai, bet galįs garantuoti, kad toks sandėris neįvyks, ir neįvyko…

Nelauktai, netikėtai gavome pasiūlymą – tikriausiai iš Telšių rajoninės bibliotekos – atvykti į Telšius atsirinkti mūsų biblioteką dominančių knygų iš neseniai mirusio vyskupo Petro Maželio (1894–1966) asmeninės bibliotekos (negaliu suprasti, kaip ten atsidūrė vyskupo palikimas).

Važiavome su vyru nuosava mašina. Nebuvome mes pirmieji prie šio lobio, bet bibliotekos fondą papildėme 30–40 leidinių (V. Vileišio „Tautiniai santykiai M. Lietuvoje“, Prabočių Anūko „M. Lietuvos rašytojai ir žymesnieji lietuvių kalbos mylėtojai“, J. Remeikos „Lietuvos praeities vaizdai“ ir kt. Pastarosios dvi su vyskupo parašu.

Pamenu savo klaikią būseną, kai tarsi kokie žandarai kilojom, naršėm po svetimą autoritetingo žmogaus turėtą nuosavybę – be jokios tvarkos sumestą knygų krūvą. Aš pati sau ribojau pasirinkimą, atrodė, tegaliu paimti tik pačias reikalingiausias bibliotekai knygas.

Iš A. Braukylienės prisiminimų (rankraštis)

Nors reikia priminti, jog šių visomis prasmėmis brangių leidinių saugojimo sąlygos buvo apverktinos. Kai 1969 m. skyrius persikėlė į buvusias miesto vaikų bibliotekos patalpas, kraštotyros leidiniai buvo saugomis marška uždengtoje lentynoje, tik vėliau jiems buvo skirta rakinama spinta. Šis leidinių rinkinys, galima teigti, buvo nelegalus, nes pagal tuomet galiojančią tvarką spec. fondus su tokio pobūdžio leidiniais galėjo turėti tik pačios stambiausios bibliotekos: Respublikinė, Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos ir vadinamojo partijos instituto. Skaitytojai prie užgintų knygų buvo prileidžiami ne visi – tik su specialiais leidimais ir ne savo smalsumui patenkinti, o moksliniuose darbuose sukritikuoti buržuazinę santvarką bei kapitalizmą.

Bibliografai niekur neafišavo renkantys ikikarinius kraštotyrinius leidinius, nors jie nefigūravo draudžiamų spaudinių sąrašuose, jokie kontrolieriai jų specialiai nemedžiojo, bet būtų užtekę vieno signalo į Gorkomą, ir bibliotekos direktoriui būtų nudirtas kailis.

Laimei, to neįvyko ir fondelį pavyko išsaugoti, nors, kaip pažymi buvusi ilgametė skyriaus vedėja A. Braukylienė, yra dingę keli leidiniai. Tikriausiai, ne ideologiniais sumetimais.

Rimti specialistai naudojosi šiais leidiniais be jokių apribojimų, tik, reikia pastebėti, juos buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai, visų pirma, istorikai Jonas Tatoris ir Vytautas Plečkaitis.

Pirmą kartą bibliotekos istorijoje 1988 m. kraštotyros fondas buvo paviešintas, surengiant leidinių parodą skaitykloje. Eksponuota 120 leidinių, atspausdintų 1900–1940 m. Klaipėdos, Tilžės ir kitose spaustuvėse.

Kalbant apskritai apie skyriaus fondą, tenka pripažinti, kad iki Nepriklausomybės paskelbimo lentynos lūžte lūžo nuo leidinių, ypač nuo nenutrūkstamu srautu ėjusių vadinamųjų įvairių mokslo šakų referatyvinių žurnalų, kurie kainavo pasiutusius pinigus ir… buvo praktiškai skaitytojų nenaudojami. Kaip teigia A. Braukylienė: […] iš gausybės mokslo šakų referatyvinių žurnalų tik „Chemija“ ir vienas kitas medicinine tema turėjo vieną ar du skaitytojus per kelerius metus (iš prisiminimų).

Bet pabandyk tai įrodyti Maskvos veikėjams, kurie nusprendė, kad Sovietų Sąjungos visuomenės ir mokslo pažanga priklauso nuo referatyvinių žurnalų kiekio sąjunginių respublikų bibliotekose.

Pagrindiniai šaltiniai, tenkinant skaitytojų informacinius poreikius iki internetino eros, buvo enciklopedijos, žinynai, žodynai, bibliografinė-informacinė literatūra, kartotekos. Tad kalbant apie enciklopedijas, tenka prisiminti, jog tarybinės bibliotekos gyvavimo laikotarpiu ši lentyna atrodė skurdokai: be dviejų leidimų „Bolšaja sovetskaja enciklopedija“, ten glaudėsi keletas šakinių enciklopedijų, suprantama, rusiškų ir gerokai pagardintų ideologiniais prieskoniais. Dar buvo tokios pat pakraipos „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, o kiek vėliau „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“. Marška uždengtoje lentynoje, vėliau pakabinama spyna užrakintoje spintoje buvo prieškaryje nebaigta leisti „Lietuviškoji enciklopedija“.

Straipsnių kartoteka taip pat buvo svarbus informacijos šaltinis, tik dažni jos kardinalūs pertvarkymai įnešdavo nemažai painiavos ne tik skaitytojams, bet ir bibliotekininkams. Turima galvoje, tarybinių teoretikų sukurta Bibliotekinė-bibliografinė klasifikacija (BBK). Jos kūrėjai net apdovanoti Lenino premija. O BBK esmė, liaudiškai šnekant, buvo „nors ir nežmoniškai – svarbu kitoniškai“, juk reikia žūtbūt įrodyti, kad marksizmas-leninizmas yra visko pagrindas. Tad vargo visi, pertvarkydami ir katalogus, ir kartotekas. Laimei, ne ilgam.

1988 m. Lietuvoje nuspręsta bibliotekose naudoti Universaliąją dešimtainę klasifikaciją, kurios pats pavadinimas sako, jog ji yra universali, tad tinkama ne tik kitokios ideologinės pakraipos šaliai, bet visam pasauliui.

Straipsnių ir kitos kartotekos iki persikėlimo į naujuosius rūmus stovėjo skaityklos salėje, šalia katalogų. Skaitytojai būdavo siuntinėjami į skyrių arba bibliografus kviesdavo skaityklos darbuotojas. Tik 1996 m. skaitykloje nuolatos budėdavo bibliografas, padedantis skaitytojui susiorientuoti net tik kartotekoje, bet ir skaityklos kataloguose.

Kraštotyrinė kartoteka „Klaipėda spaudoje“, kurioje iki Atgimimo dominavo temos „Klaipėdos vaduotojai“, „LKP miesto komiteto plenumai“, „Komjaunimo veikla mieste“ ir panašiai, buvo pertvarkyta idėjiniu pagrindu, iškeliant temas, kurios sovietiniais metais „neegzistavo“, kaip antai: „Mažosios Lietuvos genocidas 1944–45 m.“, „Pokario trėmimai“ ir kt. Buvo pildoma ir miesto istorijai aktualiais aprašais iš iki tol neprieinamų šaltinių, pavyzdžiui, iš „Lietuvių enciklopedijos“ (Bostono), kurią bibliotekai parūpino Floridos lietuvių klubo vadovė, prof. Antano Salio našlė Sofija Salienė. Su ja kontaktą užmezgė ir ryšius palaikė direktoriaus pavaduotojas, buvęs bibliografas J. Šikšnelis.

Sofija Salienė Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje 1992 metais lapkritį. Bernardo Aleknavičiaus (KLAVB archyvo) nuotr.

Kraštotyrinių užklausų skaičius per pirmąjį dešimtmetį po Atgimimo išaugo keturis kartus.

Vėliau pradėjusiems dirbti bibliotekininkams maga priminti, jog šalia naudingų visuomenei darbų bibliografai turėjo dirbti ir darbus, kurių nauda buvo suabejota tik nukritus akis dengusiems ideologiniams raiščiams. Bibliografai uoliai kas mėnesį sudarinėdavo naujų knygų, gautų bibliotekoje, sąrašus temomis: „Visuomeniniai mokslai“ – 21 egz., „Kultūra. Menas“ – 29 egz. (į šį sąrašą buvo įtraukiami ir leidiniai, gauti miesto centrinėje bei Konservatorijos fakultetų bibliotekose), „Medicina“ – 8 egz. Adresatai: LKP Klaipėdos miesto komiteto propagandos ir agitacijos skyrius, vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, VLKJS miesto komitetas, Liaudies švietimo skyrius, miesto „Žinijos“ draugija, liaudies teismas, stambesnės miesto bibliotekos, kitos įstaigos bei organizacijos. Pasitelkus anketas buvo bandyta išsiaiškinti sąrašų panaudojimo efektyvumą. Deja, reali padėtis nepaaiškėjo, tad liko neaiški pareigūnų reakcija į šį bibliografų atliekamą Sizifo darbą.

Ilgiausiai buvo sudarinėjami sąrašai „Kultūra. Menas“, tikriausiai tikint, kad šioje sferoje darbuojasi patys raštingiausi. Sąrašus sudarinėti nustota 1990 m. Nustota ir rašyti referatus iš Klaipėdos zonos rajonų laikraščių. Juos reikėdavo kas ketvirtį siųsti į Nacionalinės bibliotekos Kultūros ir meno informacijos skyrių. Atsisakyta rengti kassavaitinę informaciją LKP Klaipėdos miesto komitetui apie respublikos ir sąjungos periodinėje spaudoje publikuotus kritinius straipsnius Klaipėdos adresu. Nustotos platinti iš LNB gautos vadinamosios atrankinės kortelės ir operatyvios informacijos referatai vadovaujantiems miesto kultūros ir meno darbuotojams bei individualiems abonentams. Norisi viltis, kad atsisakius šių dabar absurdu kvepiančių darbų nukentėjusių nebuvo.

Metodinė pagalba regiono bibliotekoms, taikydamasi prie pakitusių aplinkybių, iš esmės pakeitė savo formas ir metodus. Tai palietė ir aptariamojo skyriaus metodinę veiklą. Bibliografai vykdavo į regiono bibliotekas kelti savo ar vietos bibliografų kvalifikaciją, dalyvauti seminaruose ir skaityti pranešimus.


    2021-05-16

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt