Leidykla „Karta“, kurios steigėjas yra viena žymiausių Lenkijoje nevyriausybinių organizacijų – centras ir fondas „Karta“, lenkų kalba išleido klaipėdiečio Zigmo Stankaus (1960-2019) knygą „Kaip tampama Albinosais” (lenk. „Jak się zostaje albinosem. Wojna w Afganistanie oczami sowieckiego żołnierza 1979­–1981”).

Kaip informavo kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė, centras ir fondas „Karta“ užsiima naujausios Lenkijos ir Rytų bei Vidurio Europos istorijos dokumentavimu. Vienas svarbiausių centro veiklos tikslų – pasakoti apie istoriją per kiekvieno atskiro žmogaus likimą. „Karta“ yra sukaupusi didžiausią istorijos pasakojimų ir asmens dokumentų archyvą, leidžia žurnalą „Karta“, kuriame ne kartą buvo išsamiai pristatyti svarbiausi Lietuvos istorijos įvykiai. Centras ir fondas „Karta“ glaudžiai bendradarbiauja su daugeliu Lietuvos ir Europos institucijų (tarp jų ir „Memorialu“). 2005 m. „Karta“ įsteigė Varšuvoje vieną žymiausių kultūros institucijų – „Susitikimų su istorija namus“, kuriuose vyko daugelis Lietuvos istorijai ir kultūrai skirtų renginių. Centro įkurta leidykla yra išleidusi jau kelias lietuvių autorių knygas, bendradarbiaujant su Lietuva yra skelbiami Mykolo Romerio dienoraščiai.

Leidyklos „Karta“ išleista Jano Sienkiewicziaus į lenkų kalbą išversta Zigmo Stankaus knyga apie Afganistaną „Kaip tampama Albinosais” jau sulaukė lenkų skaitytojų dėmesio. Skaitytojai pabrėžia, kad knyga „yra tiesiog sukrečianti“, todėl ji nėra vien tik biografinė ar reportažinė.

Didžiausio Lenkijoje dienraščio „Gazeta Wyborcza“ spausdinamoje knygos recenzijoje jos autorė Joanna Banaś rašo, kad „Seržanto Stankaus pasakojimas prasideda 1979 m. vasarą kariniame dalinyje Ferganoje (Uzbekistano rytuose), į kurį Stankus patenka iš gimtosios Klaipėdos. […] Ir nors visi, kas tarnavo Lenkijos Liaudies Respublikos kariuomenėje atpažįsta daugelį Stankaus aprašomų kareivinių ritualų, bet „diedovščina“ sovietų armijoje buvo žymiai stipresnė ir žiauresnė nei Lenkijos kariuomenėje. Stankus apie karą pasakoja kareiviškais žodžiais, kurių į vatą nevynioja. Stankus yra atviras iki kaulo smegenų“.

Zigmo Stankaus prisiminimai Lietuvoje buvo išleisti 1993 m., pasirodė keli knygos leidimai, knyga taip pat buvo išversta į švedų kalbą. Pasak Joannos Banaś, ši knyga – tai liudijimas, todėl neatsitiktinai ji pasirodė leidyklos „Karta“ serijoje „XX amžiaus liudijimai“.

Knygos vertimą į lenkų kalbą finansavo Lietuvos kultūros institutas.