1950 m. įsteigta srities biblioteka, neturėdama normalių patalpų, kvalifikuotų kadrų, sukomplektuotų fondų, dar neaptarnaudama skaitytojų, jau vykdė savo pagrindinę funkciją – teikė metodinę pagalbą srities bibliotekoms, tai liudija 7-uoju numeriu pažymėtas gruodžio 8 d. direktoriaus įsakymas, kuriuo du darbuotojai siunčiami į rajoną teikti metodinę pagalbą: vyr. bibliotekininkė Apolonija Lastienė penkioms dienoms į Klaipėdos rajoną registruoti bibliotekas ir teikti metodinę paramą, o Abonemento skyriaus vedėjas Stasys Ratkevičius tais pačiais klausimais gruodžio 11–16 d. vyksta į Priekulę.

Girulių bibliotekoje su skaitytojais aptariama latvių rašytojo V. Lacio knyga „Į naują krantą”, parašytą 1952 m. Mažosios Lietuvos isotorijos muziejaus nuotr.

Metodinės veiklos laukas

Ne kartą ir ne du keitėsi bibliotekai priskiriama vadinamoji zona. 1950 m. pradėta nuo 16 rajonų: Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Pagėgių, Plungės, Priekulės, Rietavo, Salantų, Sedos, Skaudvilės, Skuodo, Šilalės, Šilutės, Tauragės, Telšių, Varnių. Be to, Klaipėdos, Neringos, Palangos miestai.

1956 m. liepos 10 d. Skaudvilės rajonas perduodamas Kauno viešosios bibliotekos žinion.

1962 m. po TSKP CK plenumo šalyje vykdomas naujas administracinis teritorinis pertvarkymas – stambinami rajonai. Vėl keitėsi zonų sudėtis. Klaipėdos zonai priskirta Naujoji Akmenė. Skaudvilės rajonas, prieš tai prijungtas prie Tauragės rajono, grįžo Klaipėdos zonos žinion.

Zonos sudėtis keitėsi ir vėliau. 1969 m. įsteigiama Panevėžio viešoji biblioteka, todėl iškilo būtinybė perskirstyti metodinės veiklos zonas. 1971 m. vasario 23 d. Kultūros ministerijos įsakymu Klaipėdos zonai paskirta 10 rajonų ir 3 miestų bibliotekos: Naujosios Akmenės, Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Plungės, Skuodo, Šilalės, Šilutės, Tauragės, Telšių rajonus, Klaipėdos, Neringos, Palangos miestus.

Panašu, kad zonų paskirstymai buvo atliekami kabinetuose, aklai rašant įsakymus, o ne realiai skaičiuojant priskirtų rajonų geografinį atstumą nuo metodinio centro. Geriausias pavyzdys – Naujosios Akmenės rajonas, nuo Klaipėdos nutolęs 160 km, o nuo Šiaulių – 58 km. Tik 1972 m. vietoje apsilankius Kultūros ministerijos Bibliotekų reikalų valdybos viršininkui A. Lingei, Naujosios Akmenės rajonas buvo priskirtas Šiaulių zonai.

Ir tai ne paskutinis keitimas. 1976 m. rajonai paskirstyti į 5 zonas: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio. Klaipėdos zonai priskirti 9 rajonai ir 3 miestai: Jurbarko, Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Skuodo, Šilalės, Šilutės, Tauragės, Telšių ir Klaipėdos, Neringos, Palangos miestai. Ir kiekvienai zonai priskirti Kultūros ministerijos Kultūros-švietimo įstaigų valdybos inspektoriai. 1976–1977 m. Klaipėdos zoną kuravo vyr. inspektorius Antanas Senkus. 1982–1983 m. – vedančioji inspektorė O. Taluntytė, 1984 m. – A. Jėčius, 1985 m. – A. Baublys.

Vykdant eilinę administracinio padalijimo reformą, 1995 m. biblioteka pavadinta apskrities ir jai priskirta: Klaipėdos, Neringos ir Palangos miestų, Klaipėdos, Kretingos, Skuodo ir Šilutės rajonų savivaldybių viešosios bibliotekos ir 12 neformaliojo vaikų švietimo mokyklų bibliotekų, tačiau metodinis vadovavimas buvo vykdomas visam regionui (recidyvistų žargoninis pavadinimas „zona“ pakeistas į regioną po Bibliotekų įstatymo priėmimo 2005 m. birželio mėn. – aut. pastaba).

Nuo 2010 m. liepos 1 d. panaikinus apskričių viršininkų administracijas, pasikeitė ir apskrities viešosios veiklos teritorija. 2010 m. birželio
29 d. kultūros ministro įsakymu mums buvo priskirtos Klaipėdos ir Tauragės apskritys su 8 rajonais: Jurbarko, Klaipėdos, Kretingos, Pagėgių, Šilalės, Šilutės, Tauragės; ir 3 miestais: Klaipėdos, Neringos ir Palangos.

Kol kas tai paskutinis perdalijimas, bet ką gali žinoti…

Kuo turėjo užsiiminėti metodininkai

Metodinis vadovavimas kitų žinybų bibliotekoms nebuvo iki galo reglamentuotas aiškiais teisiniais dokumentais, o neturint juridinio
dokumento, ši veikla negali būti efektyvi. Dažniausiai metodininkai, atvykę iš centro, vykdydavo iš aukščiau nuleistas užduotis, kurios su realia bibliotekine veikla bei jos tobulinimu mažai siejosi.

Pokaryje metodininkai buvo siunčiami į rajonus padėti organizuoti sėjos ar derliaus nuėmimo darbus, platinti valstybinę paskolą, surašinėti galvijus, o nuo 1955 m. kiekvieną rudenį rengti pažymas apie bibliotekų pasiruošimą žiemos sezonui, apie neapšildomas ar avarinės būklės patalpas, bet tai nereiškė, kad tomis pažymomis buvo galima sutaisyti prakiurusį stogą, apšiltinti sienas ar pasikurti krosnis.

Kiek vėliau – tikrinti ar bibliotekos „atsikratė“ žalingų bei uždraustų autorių knygų (pokaryje – „smetoninių“, po Stalino mirties atitinkami „žalingų“, vėliau disidentų, tarp kurių pateko Saulius Tomas Kondratas, Tomas Venclova, Aušra Sluckaitė), o kur dar pažymos apie ateistinį, ideologinį, kontrapropagandinį darbą, bolševikinio perversmo spalyje metinių ar pergalės kare šventimą.

Teoretikai teigė, kad išvykos gali būti trumpalaikės ir ilgalaikės, individualios ir grupinės, frontalinės ir teminės.

1984 m. Kultūros ministerija rekomendavo, kad metodininkai aplankytoms bibliotekoms privalo ne tik duoti įpareigojimus, užduotis, bet ir nurodyti datą, iki kada turi būti pateikta informacija viešajai bibliotekai apie jų įvykdymą, tačiau tokia nuostata nebuvo įgyvendinta. Kiekviena rajoninė, miesto ir kaimo biblioteka turėjo patikrinimo žurnalus, kuriuose buvo aprašoma bibliotekoje rasta padėtis ir įrašomos užduotys. Iš įrašų buvo galima įvertinti metodinės pagalbos veiksmingumą, atskirų metodininkų darbo stilių ir kokybę.

Grįžę iš išvykų, metodininkai privalėjo parengti pažymą-ataskaitą, kurioje reikėjo apibendrinti ne tik aplankytų bibliotekų veiklą, bet ir viso rajono bibliotekų veiklą. Pažymas reikėjo pristatyti Kultūros ministerijai ir Respublikinei bibliotekai, o kartais ir partijos komitetams. 7-ajame dešimtmetyje metodininkams buvo sakoma, kad jei komandiruotės metu neapsilankėte partijos komitete, manykite, kad komandiruotės užduoties neįvykdėte, bet metodininkai, ypač neetatiniai, tik atskirais atvejais užsukdavo į partijos komitetus, kur ne visada būdavo laukiami bei pageidaujami.

Po 1960 m. partijos ir vyriausybės nutarimo, kuriuo bibliotekininkai įpareigojami siekti, kad kiekviena šeima skaitytų zonos bibliotekose, prasidėjo masinis bibliotekų veiklos rodiklių prirašinėjimas.

Atvykus į biblioteką, pirmiausia reikėjo patikrinti apskaitos tikslumą. Kultūros ministerija įspėjo, kad komandiruotės ataskaitos bus grąžintos, jei nebus sakinio „patikrinta apskaita – prirašymų nerasta“. Be to, metodininkai privalėjo apie bibliotekose rastą padėtį informuoti vietos valdžią. Jei būdavo informuojama apie rastus prirašymus, iš ūkių vadovų tekdavo išgirsti:

Na kas čia tokio, mes ne tokius dalykus apie ūkio pasiekimus prirašome…

Iš 2010 m. sausio 12 d. pokalbio su J. Lingvenyte. Diktofoninis įrašas

Pirmus metodinės veiklos dešimtmečius metodininkus ypač vargino buitinės išvykų sąlygos, išlikę neramumai kaime. Išvykose aplankytų kaimo bibliotekų skaičius priklausė nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Bibliotekos iki centralizacijos, kai kurios ir vėliau, neturėjo transporto priemonių. Automobilį paskolindavo partijos arba vykdomieji komitetai, bet gana dažnai ir jie neturėjo tokių galimybių. Į kaimus tekdavo vykti viešuoju transportu, bet rajonuose nevisur kursavo autobusai, į kaimo bibliotekas tekdavo važiuoti sunkvežimiais, kitomis priemonėmis, eiti pėsčiomis, o kartais atėjus ar atvykus rasti uždarytas bibliotekos duris. Jei lauke būdavo minusinė temperatūra, o bibliotekininkė „pabėgo“, tai prieglobsčio tekdavo prašyti artimiausioje troboje. Daugelyje rajonų nebuvo viešbučių, tekdavo nakvoti namuose pas vedėjus, pažįstamus, skaityklose ant laikraščių komplektų, rūsiuose…

Liūdino ir tai, kad gana dažnai rajono vadovus nedomino bibliotekų veikla. Tekdavo išgirsti:

„Tai, ką sakote – tiesa, betgi mes turime svarbesnių rūpesčių. Turėkite kantrybės“, – prisimena J. Lingvenytė.

O A. Venclauskaitė prisimena: „[…] Šilalės rajono kaimo bibliotekos vedėja, laukdama svečių, iš vakaro išplovė bibliotekoje grindis, o patalpa buvo apšildoma krosnimi, kurios iš vakaro nepakūrė, tad ryte atvykusios metodininkės iš centro rado bibliotekoje čiuožyklą– grindys buvo apšalę.“

Joms antrina A. Braukylienė:

Įdomiausias buvo pirmasis darbo bibliotekoje dešimtmetis. Daug kas buvo nauja ir įdomu: nauji darbo barai, komandiruotės, įvairūs seminarai, bibliotekos renginiai – literatūriniai teismai, susitikimai su rašytojais, disputai, bibliotekos bendruomenės, tada šauktos kolektyvu, šventės, miesto kultūros darbuotojų kolektyvų susiėjimai, ekskursijos ir kt. Darbinių išvykų metu teko artimiau pažinti Žemaitijos regioną, aplankyti įžymias vietoves – Žemaičių Kalvariją, poeto Vytauto Mačernio tėviškę Šarnelės kaime, Varnius, Baublius ir t. t. Visų neišvardinsi, neaprašysi. Tai turtino mane kaip žmogų, plėtė siaurą aukštaitišką (geografinį) akiratį.

Pirmoji mano komandiruotė buvo į Mažeikius, kurie tada priklausė Klaipėdos zonai. Vykome abi su direktoriaus pavaduotoja Zenona Mickevičiūte, kuri jau turėjo tokių išvykų patirties. Buvo labai šaltas žiemos metas, daugybė sniego, žiauriai šalome viešbutyje, beje, man pirmąsyk tokio tipo buveinėje apsistojus. Bibliotekoje aš tik klausiausi, stebėjau, ką ir kaip reikia tikrinti, klausti, o vėliau pasipylė komandiruotės į įvairius rajonus – patikrinimai ar bibliotekininkų seminarai, kuriuose reikėjo skaityti pranešimus, pasisakyti, patarti.

Pirmą pranešimą teko parengti ir skaityti zonos bibliotekininkų seminare, kuris vyko Klaipėdos pionierių rūmuose. Labai nerimavau, tai Metodinio skyriaus vedėja Teresė Juciūtė, kuriai pranešimus rengti buvo „juokų darbas“, mano nuogąstavimus pasakė iš Vilniaus Kultūros ministerijos atvykusiai atstovei a. a. Marijai Stoškuvienei. Ji peržiūrėjusi mano rašinį lyg ir pagyrė, bet patarė įdėti kokią nors politinio vado citatą. Ar tik nebuvo N. Chruščiovo išmintis iš kažkokios kalbos – nebeprisimenu. Rytojaus dieną savo „šedevrą“ jau skaičiau aprimusi. Vėliau tokie darbai tapo įpročiu, rengdavom pranešimus, kalbėdavom seminaruose, ruošdavom apžvalgas, jas skaitydavome kino teatre, kultūros parke. Pamenu, kaip su metodininke T. Juciūte nuėjome į parką įrašinėti knygų apžvalgos, skirtos V. Lenino gimtadieniui – tai įrašėme tik iš kelinto karto: pradedam skaityti ir užsikvatojam.

Iš A. Braukylienės prisiminimų (rankraštis)

Realiame gyvenime metodinę veiklą reikėtų vertinti pagal du aspektus: ar tai buvo kontrolės ir vertinimo mechanizmas, ar profesinės pagalbos forma. Mano galva, sąžiningas ir profesionalus metodininkas, atvykęs į vietą tikrinti, ar fondas išvalytas nuo „žalingos“ literatūros, rasdavo galimybę bei laiko kaimo bibliotekininkę pakonsultuoti praktiniais klausimais. Taigi nežiūrint į partijos bei vyriausybės nutarimų gausą, nežiūrint į metodinės veiklos reglamentavimą, čia veikė stiprus žmogiškasis faktorius. Ir viskas sukosi apie metodininko asmenybę.

Brandaus socializmo klestėjimo laikais, kai iš tiesų jau buvo prasidėjusi gili stagnacija (1985), Lietuvoje veikė trijų pakopų metodinės veiklos sistema: Respublikinė biblioteka, viešoji biblioteka ir centrinė biblioteka.

Kaip ten sakoma: užuot pažiūrėjus į veidrodį, kuriame to, ką skelbė partija, nė iš tolo nesimatė, galima manipuliuoti nudailintais žodžiais bei negyvomis formuluotėmis.

Pirmieji Viešosios bibliotekos metodinės veiklos nuostatai direktoriaus buvo patvirtinti 1981 m. kovo 31 d., o 1982 m. sausio 4 d. – pareiginės instrukcijos. 1986 m. nuostatai pataisomi ir papildomi.

Metodinę veikla suskirstyta į 4 etapus:

Pirmąjį etapą lėmė bibliotekų kadrų sudėtis, jų profesionalumas, kai bibliotekose dirbo atsitiktiniai žmonės, kurie neturėjo nei teorinių žinių, nei praktinių įgūdžių.

Antrąjį etapą lėmė (1959) komunistų partijos iškeltas šūkis „Knygą kiekvienai šeimai“. Bibliotekininkai ir metodininkai per kelerius metus turėjo pasiekti, kad bibliotekos aptarnautų kiekvieną gyvenamąją vietovę, kiekvieną šeimą, o vėliau, kad skaitytojais būtų visi suaugę gyventojai.

Trečiasis etapas – masinių bibliotekų centralizacija (1974). Komunistų partija primygtinai nurodo bibliotekoms būti partinių organizacijų ideologinės veiklos atraminėmis bazėmis. Danijos princo vertas klausimas: kas svarbiau – skatinti bibliotekininkų savarankiškumą, kūrybingumą ar aklai vykdyti nurodymus, inspektuoti ir kontroliuoti?

Ketvirtasis etapas – Lietuvos nepriklausomybės metai. Bibliotekų tinklo optimizavimas, tarptautinis bendravimas, bibliotekų statyba, patalpų renovacija ir bibliotekų modernizavimas.

1997 m. sausio 20 d. patvirtintuose apskrities bibliotekos nuostatuose, kurie aktualūs iki šiol, apibrėžti metodinės veiklos uždaviniai: „Teikia profesinę paramą visoms apskrities teritorijoje esančioms bibliotekoms, suderinus su jų steigėjais, kontroliuoja jų veiklą.“ Atkreiptinas dėmesys į formuluotę „suderinus su jų steigėju“: kokio formato turėtų būti tas suderinimas, neaptariama, teko girdėti siūlymus pasirašyti ketinimų protokolus ar bendradarbiavimo sutartis, kita vertus, neteko patirti, jog kur nors Lietuvoje būtų kilę garsūs konfliktai tarp geranoriškai nusiteikusių padėti centro metodininkų ir vietinės valdžios atstovų. Gal kur nors ir buvo nenoro susikalbėti, ypač karštais klausimais: kaimo bibliotekų uždarymas, jų jungimas su mokyklų bibliotekomis, pasvarstymai apie centralizuotų bibliotekų sistemų naikinimą ir t. t. Kiek teko patirti, regiono savivaldybių tarybos kėsindamosi uždaryti kaimo filialus nė karto nesikreipė į metodinį centrą konsultacijos, atvirkščiai – dažnai kreipiasi nukentėjusi pusė tikėdamasi užtarimo.

Žiūrint į išvykų grafiką, galima nustatyti įdomias tendencijas: pirmaisiais bibliotekos veiklos metais išvyktama po kelis kartus, nuo 1952 m. – dešimtimis kartų, išvykose išbūnant beveik po 300 dienų per metus. 1960 m., kai buvo išvykta 37 kartus ir išbūta 160 dienų, randame tokį prierašą: Lietuvos Vyriausybė labai skubėjo raportuoti Maskvai apie 1959 m. TSKP CK nutarimo, kuriuo buvo raginama siekti, kad skaitytų kiekviena šeima, įvykdymą.

Bibliotekininkai buvo atvirai spaudžiami, kaip antai po telefono skambučio iš Vilniaus viešosios bibliotekos darbuotojų grupė turėjo vykti į Kretingos rajoną ir per parą laiko pasiekti, kad bibliotekų skaitytojais taptų visos kolūkiečių, darbininkų ir tarnautojų šeimos.

Apie tai kalba Valentinas Malukas:

Maskvoje vienas veikėjas sumanė, kad tarybiniai žmonės visi privalo skaityti, kultūros ministro pavaduotojas V. Jakelaitis, kurį aš be galo gerbiu, grįžęs iš Maskvos, ėmė reikalauti, kad knyga pasiektų kiekvieną šeimą. Kaimo bibliotekininkus versdavo nešti knygas į kiekvieną sodybą, kur jos būdavo įvairiems tikslams naudojamos: ir pieno puodynei uždengti, ir keptuvei pasidėti, tiesa, kartais ir pasiskaitymui. Lietuva pirmoji Sovietų Sąjungoje raportavo įvykdžiusi partijos nurodymą: daugiausia skaitanti respublika, knyga kiekvienoje šeimoje.

Iš 2010 m. sausio 12 d. pokalbio diktofoninio įrašo

Dviženkliais išvykų skaičiais galėjome pasigirti iki 1990 m. Tuo laikotarpiu buvo pasiekta net rekordų, štai 1979 m., 1981 m. ir 1984 m. išvykta atitinkamai 114, 122 ir 112 kartų. 1990–2011 m. išvykoms žymėti užteko vienaženklių skaičių, nes buvo vykstama tik pagal iškvietimus skaityti pranešimus, atstovauti, dalyvauti. Pastarąjį dešimtmetį išvykų vėl padaugėjo, tik pasikeitė jų pobūdis – tai kvalifikacinės, atstovavimo, prezentacinės išvykos.

Metodininkai

Nuo pat srities bibliotekos įsteigimo pagrindinę funkciją vykdė ne tam tikslui parengti profesionalai, o (drąsiai galima tvirtinti) – atsitiktiniai žmonės, dažnai neišmanantys nei bibliotekininkystės pagrindų, nei mokantys lietuviškai. Būtina pabrėžti, kad metodinio darbo baruose per visą bibliotekos istoriją vyko didžiausia bei intensyviausia kadrų kaita.

Pirmąja rimtesne metodininke galima laikyti Mariją Aliubavičienę, kuri turėjo ne tik vidurinį išsimokslinimą, bet ir buvo baigusi 2 kursus Pedagoginiame institute bei 3 mėnesių kursus Respublikinėje bibliotekoje, prieš tai dirbusi Vilniaus miesto antrojoje masinėje ir Klaipėdos miesto trečiojoje vaikų bibliotekose. Deja, ji dirbo vos metus ir 1951 m. spalio 1 d. ją pakeitė Izabelė Kriaučiūnaitė-Černiauskienė, buvusi Šiaulių ir Klaipėdos dramos teatrų aktorė, tada turėjusi tik bendrą vidurinį išsimokslinimą. Ji buvo siunčiama į 9 mėnesių kursus Respublikinėje bibliotekoje, vėliau – 1952 m. gruodį stažuotė Maskvoje bei studijos Leningrado valstybiniame kultūros institute. Metodinės veiklos baruose jai nepavyko nieko nuveikti, nes 1953 m. rugpjūčio 12 d. I. Kriaučiūnaitė-Černiauskienė išeina į dekretą, o ją laikinai pakeitusiai Mirai Cukermanienei irgi neteko pasireikšti. 1953 m. lapkritį I. Kriaučiūnaitę-Černiauskienę, grįžusią iš dekretinių, netrukus perkelia į Abonemento skyrių.

Pirmoji aukštąjį išsilavinimą turinti Vilniaus universiteto absolventė Stasė Vaidinauskaitė-Vaškelienė 1954 m. ima vadovauti zonos metodinei veiklai. Irgi neilgam, nes 1955 m. panaikinami viešųjų bibliotekų metodikos kabinetai. Vienintelė šiai veiklai pasirengusi metodininkė S. Vaidinauskaitė-Vaškelienė kyla karjeros laiptais ir tampa direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams.

Nors metodininkų etatai buvo panaikinti, tačiau viešosios bibliotekos pagal išgales, turimus resursus bei atskirais atvejais pagal savo supratimą ir toliau teikė metodinę paramą.

1959 m., sugrąžinus į bibliotekas metodininko etatus, darbą pradėjo Danutė Krisiukinaitė-Baniulienė, turinti aukštąjį bibliotekinį išsilavinimą, bet neilgam, nes 1961 m. pervedama dirbti į Knygų tvarkymo ir komplektavimo skyrių. Metodinis kabinetas lieka be šeimininko, o metodine veikla privalėjo užsiimti funkcinių skyrių darbuotojai. Dažnas jų buvo nepajėgus nuosekliai teikti visapusišką metodinę paramą, be to, dalis dar tik krimto bibliotekininkystės mokslus neakivaizdiniu būdu. Niekas nekoordinavo šios veiklos, todėl bibliotekos vadovybė vienam iš vyresniųjų bibliotekininkų paveda užsiimti tik metodine veikla. Pasirenkama VU absolventė Teresė Juciūtė-Barasienė – ilgiausiai, net septynerius metus išdirbusi bibliotekininke metodininke (1961 07 10 – 1968 01 31), į Klaipėdą atkakusi iš Tauragės, kur pagal Kultūros ministerijos paskyrimą dirbo vaikų bibliotekoje. Drąsiai galima tvirtinti, jog biblioteka šiame poste pagaliau sulaukė aukštos kvalifikacijos specialistės, gerai išmanančios bibliotekininkystės mokslo pagrindus bei sparčiai įgijusios praktinių įgūdžių. Vėliau ji dėl šeimyninių reikalų persikėlė gyventi į Šiaulius. Ten dirbo Šiaulių viešosios bibliotekos Metodikos skyriaus vedėja.

T. Juciūtei-Barasienei palikus Klaipėdą, po dviejų mėnesių vyr. bibliotekininke metodininke pradėjo dirbti VU absolventė J. Lingvenytė.

Jai, metams laiko nutraukus darbo sutartį, šios pareigos patikėtos skaityklos vyr. bibliotekininkui, taip pat VU absolventui Antanui Senkui, kuris po kelerių metų padarė neįtikėtiną karjerą ir tapo Kultūros ministerijos inspektoriumi, vėliau Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės centro Mokslinio metodikos skyriaus (dabar Vadybos) vyr. metodininku.

Ruošiantis valstybinių masinių bibliotekų centralizacijai, žymiai padidėjus metodinio darbo apimtimis, 1973 m. rugpjūtį metodininko pareigoms paskiriamas antras darbuotojas – VU absolventas Juozas Šikšnelis, kuris po dvejų metų perkeliamas dirbti į Bibliografijos informacijos skyrių, vėliau – direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams, nuo 2008 m. – direktorius.

1978 m. liepą viešosios bibliotekos metodinė funkcija struktūrizuojama bei stiprinama, įsteigus Metodikos skyrių su 4 etatais: vedėjo, dviejų vyresn. metodininkų ir metodininko. Reformą lėmė 1974–1977 m. po zonos rajonų ir miestų bibliotekų centralizacijos suaktyvėjusi metodinė veikla vietose – rajonų, miestų centrinių bibliotekų metodikos skyriuose buvo 3 etatai. Be to, vyr. metodininkų etatai įvedami funkcinuose skyriuose. Metodikos skyriaus vedėja paskiriama J. Lingvenytė, be jos ilgiau ar trumpiau dirbo: Jevgenija Serpkova, Zinaida Šniukštaitė-Grigaliūnienė, metodininkė darbui su vaikais Onutė Jašmontaitė (vėliau perkeliama į Panevėžio viešąją biblioteką), keletą metų skyriuje pasidarbavo ir Eugenija Ablingytė-Koveckienė (vėliau perkeliama dirbti į Spaudinių komplektavimo ir tvarkymo skyrių, dabar – Klaipėdos savivaldybės viešosios I. Kanto bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams).

Tikriausiai nereikia priminti, jog visos Metodinio skyriaus darbuotojos buvo VU absolventės. Būtina pridurti, kad J. Lingvenytė iš pradžių neformaliai ir tik nuo 1987 m. formaliai buvo paskirta rūpintis Tomo Mano nameliu.

J. Lingvenytė prie Tomo Mano namelio apie 1978 m. Fotografija iš KLAVB archyvo.

Ilgiausiai, net 10 metų, skyriuje išdirbo Nijolė Balkytė-Garbenčienė (1993 m. perėjo į KU biblioteką). Trumpai Metodikos skyriuje pasidarbavo Alma Venclauskaitė, vėliau paskirta Vaikų literatūros skyriaus vedėja.

Nuo 1993 metų Metodikos skyriuje lieka vienas darbuotojas – vedėja J. Lingvenytė, dirbusi iki 2013 m. rugsėjo 9 d. Vėliau, reformavus bibliotekos struktūrą, skyriaus nebeliko, metodinės pagalbos funkcija perėjo į Regionų bibliotekų ir kultūros vadybos skyrių. Atsakingas darbuotojas – vyr. metodininkė Rasa Milerienė.

Kas lėmė tokią dažną personalo kaitą Metodikos skyriuje? Buvusi ilgametė skyriaus vedėja J. Lingvenytė, pateikusi šiai istorijai pluoštą vertingos medžiagos, teigia:

Metodinės veiklos ideologizacija, neaiškios kompetencijos ribos, įvairios biurokratizmo atmainos, neplaninės ilgalaikės išvykos į rajonus, ataskaitų, pažymų rašymas ir toliau reguliavo metodininkų kaitą, be to, pasikeitusi centrinių bibliotekų kadrų sudėtis iš metodininkų reikalavo sistemingo mokymosi, aukšto profesionalumo, todėl skyriuje visada buvo laisvi metodininkų etatai.

O pokalbyje apie savo karjerą atskleidžia dar pikantiškesnių metodininko darbo puslapių:

1967 m. baigiau universitetą, bet paskyrimo į Klaipėdą negavau, nes, kaip sakė komisijos nariai, Klaipėdos biblioteka niekada neprašydavo jaunų specialistų. O aš norėjau grįžti pas tėvus. Nežinodama, kuo skiriasi Klaipėdos rajonas nuo Klaipėdos miesto, pasirinkau rajoną, o tai buvo Gargždai. Priėmė mane labai nesvetingai. Tapau metodininke, tais laikais tai buvo bene geriausiai apmokamas etatas, gaudavau 90 rublių. Atvykusi radau užimtą etatą, bet manęs jie negalėjo atsisakyti, nes tada net tris metus prarastų teisę prašyti jaunų specialistų. Buvau nei paleista, nei pakarta, atvykdavau kas rytą, nueidavau prie Minijos, pasėdėdavau. Taip tęsėsi 11 dienų.

Mano dėdė buvo plano komiteto pirmininko pavaduotojas, jis pasakė: „Važiuok pirmadienį, viskas susitvarkys.“ Pirmadienį mane priėmė vykdomojo komiteto pirmininkas, bet viskas vyko žeminančiai – apžiūrinėjamas ir tikrinamas diplomas, ar nepadirbtas, paskui pasakė: „Jei mes nepadėsim jums, nepadės ir mums.“ Nes visi paskirstymai ėjo per plano komitetą. Priėmė. Biblioteka buvo prasta, privačiame name, atmosfera ne kokia, nes ta, priimta į mano vietą, turėjo išeiti iš darbo. Sakydavo: „Atėjo, išėdė žmogų.“ Ten išdirbau devynis mėnesius, paskui mane perkėlė čionai, 1969 m. Teresė Barasienė išvyko į Šiaulius ir metodininko etatas liko laisvas. Kabinetas buvo priešais direkciją, lentyna nugriuvus, viskas sumaišyta. Dar buvo išvirtęs ir katalogas. Kabinete sėdėjome trise: pavaduotoja Z. Mickevičiūtė, vaikų literatūros skyriaus vedėja J. Petrauskienė.

Pradėjau dirbti irgi daug ko nežinodama, bet direktorius pasakė: „Nieko čia ypatingo, svarbiausia žinoti naujausią metodinę literatūrą.“

Pirmoji komandiruotė į Šilutę, reikėjo važiuoti A. Braukylienei, kuri nenorėjo važiuoti, nes buvo sukonfliktavusi su Kultūros skyriaus vedėju, negražiai atsiliepusiu apie biblioteką. A. Braukylienė atsisakė važiuoti, vykau aš. Pasitarti nebuvo su kuo. Bet žinojau vieną – būtina informuoti ir atsiskaityti su partijos sekretoriais. Taip ir dariau, bet paaiškėjo, kad kone visi neskaito bibliotekose, o dažnas sakydavo: „Man labiau rūpi ūkis, kiaulės ir karvės.“ Dažniausia sekretoriai prisižadėdavo tuoj pat užsirašyti bibliotekos skaitytojais.

Bet siaubingiausia būdavo rašyti komandiruočių ataskaitas. Aš visą gyvenimą dirbau baisų darbą. Niekas nebuvo manęs perspėjęs, kad kritikuoti partijos negalima, o aš savo pažymoje pateikiau objektyvią informaciją: kiek partinių sekretorių neskaito, kiek nepadeda bibliotekoms. Kilo baisus triukšmas, kone diplomą norėjo atimti, apgynė direktorius sakydamas, kad metodininkė jauna, dar pasitaisys, supras.

Su partija dar buvo istorija. Pasiuntė mane į Tauragę parengti pažymos Centro komitetui. Vykau kartu su CK atstovu, toks stambus diedas, mėgstantis išgerti. Mus lydėjo rajkomo darbuotojai: kur tik lankydavomės, laukdavo gausiai nukrauti stalai, tai tie partiečiai iš karto sėda ir geria, o aš nagrinėju visus bibliotekos dokumentus. Maniau grįšiu namo ir ramiai parašysiu pažymą, kur tau, paskutinę dieną sako: „Sėdėk viešbutyje ir rašyk pažymą, nes ant jos reikia ir mano parašo.“ Kur dingsi, paklusau. Per dieną ir pusę nakties parašiau, atspausdinau, įdaviau, bet jis buvo toks girtas, kad tą pažymą pametė. Atėjusi į darbą sulaukiau skambučio, atsiųskit pažymą, bet sakau, kad aš jums ją įdaviau. Neklauso, reikalauja. Vėl sėdėjau, vėl iš naujo rašiau.

Su tomis pažymomis baisus dalykas, kaip ir patikrinimo žurnalai, nors ten būdavo surašomos konkrečios užduotys.

Iš 2010 m. sausio 10 d. pokalbio diktofoninio įrašo

Tame pačiame pokalbyje antrina Ramutė Bielskienė:

[…] reikėdavo tikrinti ateistinį darbą, mane pasiuntė į vieną rajoną kartu su ministerijos darbuotoja. Patikrinome, kokių ir kiek parodų prieš religiją surengta, o ta ministerijos darbuotoja ir klausia vieno skaitytojo: „Kaip vietinis klebonas elgiasi?“ – „Organizuoja vaikų mokyklėles Pirmajai Komunijai priimti.“ Viešnia iš sostinės užsikepė: „Einam į kleboniją, paauklėsim.“ Aš atsisakiau. Nuėjo viena. Grįžo lyg išmaudyta ir sako: „Koks jis apsiskaitęs, cituoja Marksą, Engelsą, Leniną ir mausto mane.“ Aš tylėjau, nes neturėjau argumentų paprieštarauti, tik jūs niekam šito nesakykit. 

Visais laikais ypatingas dėmesys buvo skiriamas metodininkų kvalifikacijos kėlimui. Jie vykdavo į kvalifikacijos kėlimo renginius Vilniaus kultūros darbuotojų tobulinimosi centrą, kol jis dar nebuvo likviduotas, Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką ar Kultūros ministerijos renginius. Tarybiniais metais metodininkai buvo siunčiami ir į Maskvą bei Leningradą, tobulinosi liaudies universitetuose, sąjunginiuose ir respublikiniuose seminaruose, o naujai pradėjusiems dirbti bei neetatiniams metodininkams būdavo organizuojamos stažuotės ar metodininkų mokyklos.

V. Malukas Girulių seminare 1969 m. instruktuoja štabo narius. Centre – V. Bernotėnas, antras iš kairės – V. Jakelaitis. Fotografija iš KLAVB archyvo 

Paminėtina viešojoje bibliotekoje nuo 1980 m. veikusi metodininkų mokykla, vadovaujama direktoriaus pavaduotojos Zenonos Mickevičiūtės. Mokykla gyvavo septynerius metus. Įvyko 36 užsiėmimai. Perskaityti 143 pranešimai, apžvalgos bei informacijos. Tenka apgailestauti, kad praktiškai tik 30 % neetatinių metodininkų dalyvavo praktinėje metodinėje veikloje.

Trūkstant kvalifikuotų darbuotojų, 1955 m. Vyriausybė įsakė organizuoti vienerių metų bibliotekininkų kursus. Numatyta, kad į kursus bus priimami asmenys, turintys vidurinį išsilavinimą bei rajono kultūros skyriaus siuntimą. Mokslo laikas bus įskaitomas į darbo stažą. Kiekvienam mokiniui bus mokama 360 rub. mėnesinė stipendija.

Nuo 1955 m. vasario 1 d. prie Klaipėdos viešosios bibliotekos atidaromi vienerių metų kadrų parengimo kursai. Per aštuonerius metus į kursus buvo priimti 133 asmenys.

Baigusieji kursus pasklido po visą Žemaitiją. Daugelį kursai paskatino tęsti mokslus technikumuose, universitetuose. Dar ilgai buvo minima „Maluko mokykla“ – taip tuometinio direktoriaus pavarde bibliotekininkai vadino kursus.

Metodinė medžiaga

Sritinė (vėliau viešoji) biblioteka buvo įpareigota aukštesniosios valdžios ruošti ir leisti metodinę medžiagą bei rekomendacijas. Reikėtų
prisiminti, jog lazeriniai bei rašaliniai spausdintuvai atsirado gerokai vėliau, o tuomet vienintelis raštų dauginimo technikos stebuklas tebuvo rašomoji mašinėlė ir kalkė, bet nežiūrint į tai 1952 m. sritinė biblioteka išleido 5 originalius ir 19 perspausdintų darbų.

Respublikinės bibliotekos parengtus metodinius darbus spausdindavo rašomąja mašinėle ir išdalindavo rajoninėms bibliotekoms, kurios savo ruožtu dar daugindavo ir dalindavo filialams, o jos, dažniausiai neturėdamos jokios dauginimo technikos, nepadaugindavo. Kaimo bibliotekininkai tiesiog persirašydavo. Zonoje leidinius kaimams išdalindavo tik Mažeikių rajoninė biblioteka.

1953 m. pabaigoje biblioteka įsigijo rotatorių.

Rotatorius. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Tais laikais bet kokia dauginimo technika buvo griežtai kontroliuojama atitinkamų organų. Vėliau gimusiems tikriausiai reikia priminti, kad KGB rinkdavo rašomųjų mašinėlių tarnybinių ir asmeninių šriftų pavyzdžius, kad galėtų lengviau identifikuoti platinančius antitarybinius atsišaukimus.

Direktoriaus įsakymu Janina Puluikytė-Petrauskienė buvo paskirta atsakinga už rotatoriaus panaudojimą.