P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Liūdni tarpukario likimai

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-05-30


Tarpukario pavasariais Klaipėdoje netrūkdavo įkurtuvių ir kitų švenčių, kurių metu išsakyti linkėjimai nelabai išsipildydavo.

Apie šiuos ir kitus įvykius toliau pasakoja rašinių ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Uosto direkcijos pradžia

1925 m. gegužę dienraštis „Lietuva” pranešė, kad Vyriausybė galutinai nutarė perduoti Klaipėdos uostą direkcijos žinion.

Klaipėdos uosto vaizdas 1925-aisiais. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.

Pagal dar 1924 m. gegužę Paryžiuje pasirašytos Klaipėdos krašto konvencijos, kuria teritorija buvo perduota Lietuvai, II priedėlį, numačiusį Klaipėdos uosto valdymo principus, turėjo būti įkurta iš trijų asmenų sudaryta Uosto direkcija. Vieną iš jų turėjo skirti Lietuvos Vyriausybė, antrą – Klaipėdos krašto direktorija, o trečią – Tautų Sąjungos Konsultatyvinės ir technikos komisijos dėl susisiekimo ir tranzito pirmininkas. Pastarasis negalėjo būti Nemuno pakrančių valstybių pilietis.

Uosto direkcijos funkcija buvo uosto išlaikymas, eksploatacija ir plėtojimas.

„Susisiekimo ministeris p. Sližys paskyrė uosto perdavimo komisiją iš pirmininko inž. Skardinsko ir narių — sus. min-jos inspektoriaus inž. Šimoliūno ir plentų ir vandens kelių inspektoriaus inž. Šulco. Gegužės m. 4 d. komisija išvyksta Klaipėdon ir gegužės 5-tą dieną įvyks uosto perdavimas”, – rašė „Lietuva”.

Tačiau uosto perdavimas visgi užtruko.

„Klaipėdos uosto perdavimo aktas Uosto Direkcijai įvyko. Kiek girdėti, gegužės 13 d. 5 val. po pietų Uosto Direkcijos name Biržos gatvė – einant Genevos Konvencijos apie Klaipėdos kraštą, III skyriumi – „Klaipėdos Uostas”. Šiam tikslui gegužės 13 d. iš ryto atvyko iš Kauno Centro Vyriausybės paskirtoji perdavimo komisija, susidedanti iš departamento direktoriaus p. Skardinskio, p. Šimoliūno ir p. Šulco. Ši komisija jau praeitą savaitę dvi dienas buvo Klaipėdoj sąryšy su uosto perdavimo klausimais ir nustatė uosto esančius įrenginius, inventorių, įrankius ir t t.“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Pirmasis iš Tautų Sąjungos Uosto direkcijon paskirtų asmenų – norvegas Yngvar Kjelstrup – darbavosi iki 1928-ųjų pavasario. Kovo 13-ąją „Viktorijos” viešbutyje buvo surengtos jo išleistuvės, o kitą dieną prieš išvykstant norvegui stotyje buvo įteikta gintarinė dovana su „atatinkamu užrašu”.

Yngvar Kjelstrup. Ukjent/Oslo Museum nuotr.

„Prieš traukinto išėjimą p. Kjeistrupas pakartotinai pareiškė, kad jis ir ateity su Lietuva ir lietuviais palaikys kuo draugingiausius ryšius”, – rašė „Lietuvos aidas”.

„Memelyje praleisti metais buvo įdomiausi mano gyvenime”, – 1977 m. kalbinamas 90-ojo gimtadienio proga laikraščiui „Aftenposten“ sakė Y. Kjelstrup, nugyvenęs ilgą ir prasmingą gyvenimą – jis mirė 1986 m., sulaukęs 99-erių.

Beje, Y. Kjelstrup jau po paskyrimo buvo pareiškęs nuomonę, kad direkcijos pirmininku turi būti būtent Tautų Sąjungos atstovas, tačiau 1925-ųjų liepą oficiozas „Lietuva” dėste, jog „Lietuvos valdžia nemato pamato sutikti su šita p. Kjelstrup nuomone, dėlto, kad jai negalima rasti jokių motyvų konvencijoje”. 

Y. Kjelstrupą Uosto direkcijoje pakeitė 48-erių danas Karl Marius Widding.

„1904 metais baigė Kopenhagos universiteto juridinį fakultetą ir tuoj įstojo į Danijos užsienio reikalų ministeriją. Jis buvo paskirtas juridinio departamento direktorium ir kartu atstovavo ministeriją įvairiose laivyninkystės komisijose, kaipo šios srities žinovas. Kiek vėliau perėjo į diplomatinę tarnybą buvo Danijos pasiuntinybių Amerikoje, Anglijoje ir Šveicarijoje sekretorium ir patarėju. Prasidėjus Didžiajam karui C. M. Widding buvo paskirtas generaliniu Danijos konsulu į Buenos Aires, o vėliau Danijos pasiuntiniu Argentinoje, čia p. Widding išbuvo nuo 1914 iki 1918 metų. Po karo C. M Widding buvo pakviestas į Tautų Sąjungų, kur pirmininkavo tam tikroje komisijoje dėl reguliavimo Turkijos Graikijos ginčo išeivybės klausimu. Toj vietoj C. M. Widding buvo iki šiam laikui, nuolat gyvendamas Konstantinopolyje su savo šeimyna. Šeimyną laikinai paliko Konstantinopolyje”, – naująjį Uosto direkcijos narį tada pristatė „Lietuvos aidas”.

Krikštynų linkėjimai neišsipildė

Išskirtinės iškilmės Klaipėdos uoste vyko ir 1928-ųjų gegužę. Nors lietuviškos laivybos pirmeive tapusi Lietuvos laivininkystės bendrovė (Lietuvos garlaivių bendrovė) buvo įsteigta dar 1919-aisiais, „Lietuvos aidas” skelbė, kad 1928 m. gegužės 6-osios vidurdienį Klaipėdos uoste buvo iškilmingai pakrikštytas „pirmas tautinio Lietuvos prekybos laivyno garlaivis „Lydys”, priklausąs Klaipėdos lietuvių akc. b-vei „Sandėlis” ir atidaryta pirma lietuvių jūrų kelybos linija „Lithuania”.

„Lydį” pakrikštijo Klaipėdos krašto gubernatoriaus Antano Merkio žmona Marija.

„Nuleidus Vokietijos prekybos laivyno vėliavą, užtraukė Lietuvos vėliavą, kuri buvo pasveikinu 3 kanuolių šūviais ir dūdų orkestro sugriežtu himnu, Klaipėdos krašto gubernatorius p. Merkys pareiškė džiaugsmo tąja proga, kad naujai besitvarkančiai Lietuvos valstybei, kaipo jūros valstybei esant būtino reikalo turėti laivynas, o ypač prekybos laivynas, ačiū „Sandėlio” b-vės direktoriaus p-no Reišio pastangomis, susilaukta pirmo tautinio Lietuvos laivyno garlaivio – „Lydžio”. Gubernatorius linkėjo naujam garlaiviui garbingai atstovauti Lietuvos vėliavai pasauly ir, einant senovės tradicijomis, kvietė visus krikštynų svečius sušukti jam 3 kartus „valio”, – rašė laikraštis.

Anot jo, po krikštynų visi svečiai, apie 40 asmenų, buvo bendrovės savininko Martyno Reišio vaišinami „Ryto” viešbuty pusryčiais.

„Pusryčių metu pasakyta kalbų, kuriose pabrėžta svarbumas ir reikalingumas, kad tiek Lietuvos vyriausybė, tiek visuomenė remtų šį pirmąjį tautinio Lietuvos prekybos laivyno garlaivį”, – informavo „Lietuvos aidas”.

Visgi „Sandėlis” ne tik nesulaukė paramos, bet ir patyrė didelių sunkumų su „Lydžiu”.

„Daug pinigų pareikalavo laivo remontas ir skolų išpirkimas, tačiau Lietuvos vyriausybė paskolos „Sandėliui“ neišskyrė. Tų pačių metų rugpjūtį kapitonas R. Fuhrmannas be dokumentų savavališkai išplaukė iš Klaipėdos uosto. Plaukiant buvo uždažytas laivo pavadinimas ir tikėtasi garlaivį perparduoti į Suomiją ar Estiją. „Sandėlio“ prašymu laivas buvo sulaikytas Gdanske, tačiau pats kapitonas pabėgo. „Lydį“ perėmusi Vokietijos vyriausybė neketino jo grąžinti M. Reišiui ir 1928 metų pabaigoje laivas buvo parduotas iš varžytinių Hamburge. Kai reikėjo, Lietuvos ekonominės organizacijos M. Reišio neparėmė. AB „Sandėlis“ nebuvo tiek finansiškai stipri, kad galėtų nepriklausomai išlaikyti laivus, juolab kad pirmasis bandymas užsiimti jūrų laivininkyste baigėsi nesėkmingai”, – rašė istorikas Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius savo straipsnyje „Lietuvos Respublikos prekybinio laivyno raida 1921–1936 metais”.

Psichiatrinę ligoninę likvidavo naciai

Naują pradžią skelbusių švenčių tarpukario pavasariais Klaipėdoje tikrai netrūko.

1929 m. „Lietuvos aidas” skelbė, kad balandžio 4 d. netoli Klaipėdos, Paupy, (dabar – Paupių gyvenamasis rajonas) įvyko iškilmingas naujos psichiatrinės ligoninės atidarymas, kuriame irgi dalyvavo Klaipėdos krašto gubernatorius A. Merkys. Jam kompaniją palaikė burmistras Šulcas, dvasininkijos, gydytojų rūmų atstovai ir daug kitų visuomenės veikėju.

„Klaipėdos krašto gubernatorius p. Merkys savo kalboj iškėlė didelę naujos įstaigos svarbą, pabrėždamas, kad ji be moralinės ir labdarybės reikšmės turi dar grynai ekonominę reikšmę, nes pinigai, kurie siunčiant gydytis ligonius į užsienius, plauktų į svetimus kraštas, dabar pasilieka krašte. Valdžią žiūrinti į šią įstaigą labai palankiai ir iš savo pusės kiek bus galima, jai padės”, – rašė „Lietuvos aidas”, paminėjęs, kad nauja ligoninė įrengta dideliuose 4 aukštų mūriniuose namuose su visais patogumais ir joje galės gydytis 75 ligoniai.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos „Krašto gide” rašoma, kad iki šių dienų išlikusiame pastate adresu Jaunystės g. 2, iškilusiame į šiaurę nuo dvaro centro, buvo sujungti neoromantikos ir bauhauzo stiliai.

Buvusioje psichiatrinėje ligoninėje šiuo metu yra įsikūrusi Klaipėdos valstybinė kolegija. Martyno Vainoriaus nuotr.

„1937 m. šiai ligoninei vadovavo dr. Smalstys, pacientai turėjo mėlynos spalvos uniformas, trijų aukštų pastatas su sodu ir pasivaikščiojimo takeliais buvo aptvertas vieline aštria tvora. 1937 m. ligoninė turėjo 150 lovų, nors gydydavosi tik iki 130 pacientų. Ligoninėje buvo du skyriai (vyrų ir moterų), kurie dar padalyti į ramiųjų, chroniškų ir neramiųjų. Dirbo du gydytojai ir 17 slaugytojų. Ligoninė turėjo siuvyklą, šilto vandens vonias. Ligoninę išlaikė Direktorija ir savivaldybė. 1939–1940 m. po „Susitarimo apie Memelio krašto perdavimo Trečiajam Reichui“ pasirašymo 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos krašte buvo įgyvendinama rasinės higienos politika – 1939 m. balandžio mėn. visi Bachmano psichiatrijos ligoninės pacientai perkelti į Tapiau psichiatrijos ligoninę (dabartinis Gvardeiskas). Žinoma, kad nuo 1940 m. Tapiau psichiatrijos ligoninėje buvo vykdoma eutanazijos programa, kuria siekta išžudyti visus Rytų Prūsijos psichikos ligonius, o jų šeimos nariai negalėjo gauti jokių žinių. Tikriausiai, tas pats likimas ištiko ir Bachmano psichiatrijos ligoninės pacientus”, – rašoma „Krašto gide”.

Sovietmečiu į Paupių kaimą buvo perkelta Raseinių žemės ūkio mokykla ir įkurtas Laukų ūkio technikumas. Naujai įkurtam technikumui ministerija skyrė buvusią psichiatrijos ligoninę ir Bachmano dvaro pastatus, kuriuose iki tol buvo amatų mokykla. 1951 m. pastatas rekonstruotas pristatant priestatą iš rytų pusės, pritaikytą bendrabučiui.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Buvusiame ligoninės pastate buvo įrengta kino salė, mokymo klasės ir veikė studentų bendrabutis.

Nesutalpindavo visų ligonių

Tarpukariu Klaipėdoje buvo pastatyta ir dar viena – Raudonojo Kryžiaus ligoninė. „Lietuvos aidas” skelbė, kad ji komisijos buvo priimta 1933-ųjų vasario pabaigoje.

„Naujai pastatytus Klaipėdoje Raudonojo Kryžiaus ligoninės namus patikrino tam tikra komisija, kurią sudarė vidaus reikalu ministerijos vyr. inspek. puik. Navickas, dr. Bėrutis, dr. Petrikas ir dr. Ciplijauskas. Komisija namus rado priimtinus. Dar trūksta kai kurių vidaus įrengimų. Apie gegužės mėnesio vidurį ligoninė jau pradėsianti veikti”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Visgi įstaigos atidarymas šiek tiek užtruko – galutinai įrengta ji pradėjo veikti tų metų birželio 10-ąją. Atidarant ją dalyvavo vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika. 

Bernhard Waldmann (flickr.com) nuotr.

„Jau seniai Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdyboje kilo sumanymas steigti Klaipėdoje ligoninę. O reikalas iš tiesų buvo didelis. Ligoninė reikalinga ne tik klaipėdiečiams. Žemaičių kraštas arčiau Klaipėdos irgi neturėjo didesnės ligoninės, kur galėtų sunkiai sergantiems kvalifikuotų pagelbą suteikti. Mažoms ligoninėms, neturinčioms atatinkamo įrengimo ir ganėtino kvalifikuoto personalo, sunku tai atlikti. Ligoniai turėjo arba Kaunan arba Klaipėdos miesto ligoninėn važiuoti. Ši pastaroji visų norinčių sutalpinti negalėjo; be to, nuo šios ligoninės kiek grėsė ir negalėjimas visuomet laisvai lietuviškai susikalbėti. Ligoniams Kaunan važiuoti pertoli, o ūmais susirgimais ir visai neįmanoma. Taigi, tokiam būtinam reikalui esant, Klaipėdoje arti stoties buvo nupirktas žemės sklypas ir sulig architekto Steikūno projekto pastatyta 3 aukštų mūrinis ligoninei namas”, – taip šios įstaigos atsiradimo motyvus ir istoriją pristatė laikraštis.

wiki-commons.genealogy.net nuotr.

„Lietuvos aidas” rašė, kad ligoninės statyba atsiėjo 1 150 000 litų. Statybos darbus atliko klaipėdiškė Domšaičio statybos firma, projektavo kaunietis architektas Romanas Steikūnas. 

„Iš gatvės pusės padaryti gražūs skverai, o toliau, iš gatvės ir kiemo pusės – jaunas sodas. Ligoninis įrengimai atlikti pagal naujausius reikalavimus. Rentgeno aparatas firmos Koch Sterce yra moderniškiausias visoje Lietuvoje. <…> Neskaitant mažesnėms operacijoms reikalingų stalų, ligoninė turi tris didelius operacijų stalus šveicarų firmos Schaer. Virtuvę ir skalbyklą įrengė vokiečių firma „Senking Werke”. Inventorių, ligoninės apstatymą, kai kuriuos operacinius pabūklus, ligoniams vežimėlius ir įvairius geležinius baldus įrengė Kybartų firmą „Labor”. Visi vidaus įrengimai kaštavę apie 1/2 mil litų”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Ligoninėje buvo įkurti trys skyriai: vidaus, vadovaujamas daktaro Parčevskio, chirurgijos (vadovavo dr. Jonas Čeponis) ir moterų bei gimdymų, kuriam vadovavo įstaigos direktorius Juozas Ciplijauskas. Ligoninėje buvo ir rentgeno kabinetas bei laboratorija.

Nuotrauka iš leidinio „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų metinėms”

„Ligoninė pastatyta šimtui ligonių, bet jau praslinkus trims mėnesiams skaičius jų prašoko šią skaitlinę. Tai aiškiai įrodė, koks gyvas reikalas buvo šią ligoninę statyti”, – 1934-ųjų gegužę rašė „Lietuvos aidas”.

Jis taip pat informavo, kad prie ligoninės, kasdien, išskyrus šventadienius veikė ambulatorija. Joje už ambulatorinį ligonio apžiūrėjimą reikėjo mokėti 3 litus.

krastogidas.lt nuotr.

Po poros metų, 1936-ųjų gegužę „Lietuvos aidas” jau pranešė, kad numatyta šią ligoninę praplėsti pastatant ketvirtą aukštą dešinėje ligoninės pusėje. Visgi, matyt, plėtros projektas nejudėjo labai sparčiai, nes apie tai laikraštis rašė ir po metų.

„Ji turi tokį didelį pasisekimą, kad visuomet perpildyta ir daugeliui ligonių tenka atsakyti vietą. Ligoninėje normaliai gali tilpti apie 120 gydomųjų, bet beveik visuomet laikoma ligi 150. Kadangi ligoninė aptarnauja ne vien Klaipėdos miestą ir kraštą, bet ir Žemaitijos dalį – Kretingos, Telšių ir Tauragės apskr., yra būtina ligoninę praplėstų kad joje nuolat galėtą būti gydoma apie 220-250 ligonių. Rūpinamasi dar šiemet pradėti ligoninės praplėtimo darbus. Praplėtimo darbai kaštuotų apie 250 000 lt. Praplėtus ligoninę, padidintų ausų, nosies ir gerklės ligų skyrius, kurie tėra tik užuomazgoje, įsteigtų visai naujų vaikų ligų skyrių. Ligi šiol visai įrengti veikia vidaus ligų, chirurgijos ir moterų ligų skyriai”, – 1937 m. gegužę dėstė „Lietuvos aidas”.

Statybos galiausiai buvo pradėtos 1938-aisiais, tačiau dėl 1939 m. kovą Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos taip ir nebuvo užbaigtos. Ligoninę Reichas netrukus uždarė, Antrojo pasaulinio karo metais čia veikė karo jūreivių lazaretas.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės archyvo nuotr.

1945-aisiais čia vėl pradėjo kurtis medikai, buvo atidaryta miesto ligoninė, dabartinė Respublikinė Klaipėdos ligoninė.

Mirtinos spaustuvininko klajonės

Deja, bet tarpukario Klaipėdos medikams 1935-ųjų gegužę nepavyko išgelbėti žinomo 42-iejų lietuvininko, spaustuvininko Viliaus Šaulinskio.

„Gegužės 10 d. mirė žinomas Klaipėdos krašto lietuvių visuomenės veikėjas „Lituania” spaustuvės savininkas Vilius Šaulinskis. Šiaip jis buvo sveikas, tik pastaromis dienomis, matyti, nuo įtempto darbo buvo kiek pairę nervai. Dėl pairusių nervų jis net vieną naktį klajojo miške ir pajūryje. Persišaldęs gavo plaučių uždegimą, kas ir buvę jo staigios mirties priežastis”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Iš kairės pusės sėdi: Vilius Šaulinskis, Jurgis Lėbartas, komiteto pirmininkas Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis; Iš kairės pusės stovi: Steponas Darius, Antanas Ivaškevičius, Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas, Juozas Pronckus. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Pasak jo, raidžių rinkėjo amato išmokęs Venskų kaime gimęs V. Šaulinskis I pasaulinio karo metais iš fronto buvo pasiųstas į Kauną drauge su kitais Prūsų lietuviais dirbti prie vokiečių įsteigto dienraščio „Dabartis”.

„Gyvendamas Kaune mažai tepaisė karo valdžios draudimo palaikyti ryšius su vietos lietuviais. Jis netrukęs susirado tada likusių Kaune lietuvių būrelį ir jiems kiek galėjo padėjo sunkų okupacijos vargą nešti. Jis vokiečių kario uniformoje lankėsi lietuvių rengiamuose vakarėliuose ir tapo kelių įžymesnių lietuvių namų draugas. Tatai sužinojusi jo vadovybė iškėlė į Vilnių, o paskum jį net norėjo suimti, bet jis kitu vardu slapstėsi. Ir sunkioms aplinkybėms esant jis tuojau surado lietuvius veikėjus ir su jais užmezgė tautiškus ryšius Vilniuje. Nors jam grėsė didelis pavojus, tačiau vokiečių kariuomenei suirimas davė progos laisvai veikti okupuotoje Lietuvoje. Čia kuriam laikui dar buvo palikęs”, – spaustuvininko biografijos faktus dėstė laikraštis.

Priekulės lietuvių jaunimo kultūros ir švietimo draugija „Viltis“ švenčia įkūrimo dešimtmetį. Pirmos eilės viduryje sėdi: Eva Simonaitytė ir Vydūnas. Antroje eilėje iš kairės ketvirtas stovi Vilius Šaulinskis, toliau – Jurgis Dovilas, Fricas Šlenteris, Martynas Kuršius, Kristupas Paura. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Po karo V. Šaulinskis įsigijo savo spaustuvę Klaipėdoje ir, anot „Lietuvos aido”, netrukus tapo didžiausiu spaustuvininku mieste, gausiai rėmė lietuviškas organizacijas.

„Pažymėtina, kad jo asmenyje sukilimui ruošti turėta labai naudinga pajėga. Slaptiesiems sukilimo atsišaukimams išleisti buvo labai didelė rizika. Tačiau juos pagaminti jis apsiėmė pats, ir niekas apie, tai nežinojo. Sukilimo metu jis buvo vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariu. Sukilime aktyviai, dalyvavo. Pradėjus krašte steigtis Šaulių organizacijai, jis ėmė dirbti šios organizacijos darbą. Buvo pirmasis būrio valdybos narys ir paskum kelerius metus buvo rinktinės valdybos narys”, – rašė dienraštis apie velionį, apdovanotą IV laipsnio Gedimino ordinu, šaulių žvaigžde ir Klaipėdos krašto sukilimo sidabriniu ženklu.

V. Šaulinskio laidotuvėmis rūpinosi Klaipėdos šaulių būrys. Anot laikraščio, palydėti velionį į paskutinę kelionę susirinko minios žmonių.

„Pasijudinus eisenai gedulo maršus iš eilės griežė trys orkestrai – pulko, šauliu ir santariečių. Laidotuvių eisenos pryšakyje jojo raiti šauliai ir nešta organizacijos vėliavos. <…> Paskui karstą ėjo velionės giminės ir šaulių sąjungos Klaipėdos kr. rinktinės valdybos pirmininkas Vanagaitis. Čia nešti jo ordinai ir kiti atsižymėjimai. <…> Visa eisena užėmė visą Liepojos gatvę (dabar – Herkaus Manto – M. V.) ir nusitęsė į Prezidento Smetonos alėją (dabar – Liepų gatvė)”, – apie procesiją į miesto kapines (dabar – Skulptūrų parkas) rašė „Lietuvos aidas”.

Beje, 2003 m. sausį „Vakarų ekspreso” žurnalistė Audra Venckuvienė rašė apie tai, kad Skulptūrų parke, prie paminklo sukilėliams, susirinko grupelė visuomenės veikėjų ir V. Šaulinskio giminės, išreiškė norą įamžinti jo atminimą. Pasak Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus valdybos nario Kazio Budgino, V. Šaulinskis yra palaidotas būtent šalia paminklo sukilėliams.

„Senelio atminimą Savivaldybės prašėme įamžinti dar 1998 metais, iš architektūros ir urbanistikos skyriaus gavome atsakymą, jog klausimas bus aptartas su istorikais ir architektais, o apie rezultatus praneš. Iki šiol tebelaukiam”, – tada cituotas V. Šaulinskio anūkas Darius.

Tačiau atminimo lentelė V. Šaulinskiui taip ir neatsirado iki šiol.  


    2021-05-30

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt