Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos miesto istorija” rašo, kad Klaipėdai tapus Lietuvos TSR dalimi, pradėtos kurti naujos valdžios sistemos interesų labirintą papildė menkai vietos ar net visos respublikos valdžios kontroliuojami „aktoriai” – sausumos kariuomenės ir karinio laivyno daliniai, pasieniečiai, valstybės saugumo pajėgos.

1945-1946 m. Vykdomojo komiteto (VK) sprendimams, kuriuos nulėmė Klaipėdoje įsikūrusios Raudonosios armijos veiksmai, ir yra skirta ši ciklo „Ką pasakoja archyvas” dalis.

Rūpintis karių kapais – visuotinė prievolė

1945 m. gegužės 16 d. VK, išklausęs majoro Ukolovo pranešimą, priėmė sprendimą dėl mieste esančių broliškų ir individualių Raudonosios armijos karių bei partizanų kapų.

Nutarimo preambulėje pabrėžus, jog tai yra labai svarbus politinis ir valstybinis darbas, paminėjus, kad prie Lenino (dabar – Lietuvininkų) aikštėje esančių broliškų kapų jau pastatytas Pergalės paminklas, o Donelaičio gatvėje/vaikų parke (dabar – Donelaičio aikštė) esančiuose individualiuose kapuose pastatyti standartiniai paminklai su užrašais bei tvorelės, konstatuota, jog to neužtenka.

Pergalės paminklo atidengimas 1945 m. gegužės 27 dieną. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Kapai neapželdinti velėna, nebaigtos sodinti gėlės, nepasodinti medžiai ir t.t.”, – konstatuota sprendime.

Todėl VK nusprendė įtraukti į šių kapų priežiūrą „plačią miesto visuomenę”. Kad tai būtų pasiekta, partinių organizacijų sekretoriai ir įmonių bei įstaigų vadovai buvo įpareigoti surengti visuotinius kolektyvų susirinkimus ir jų metu supažindinti su užduotimi rūpintis tokiais kapais.

Taip pat šiuo nutarimu kai kurioms organizacijoms buvo priskirta rūpintis konkrečiomis kapavietėmis. Elektrostočiai, Konditerijos ir vaisų bei Žaliajam trestams teko prievolė rūpintis kapais Donelaičio gatvėje. Geležinkelio valdyba ir Gostorg nurodyta rūpintis šiaurinėje miesto dalyje, 200 metrų nuo Kretingos plento buvusiais kapais, o ties nurodymu mėsos kombinatui „Maistas” nutarime liko daugtaškiai.

Iki liepos 1-osios minėtosios organizacijos turėjo pasodinti gėles ir kitus augalus, kur reikia – apželdinti velėna, įrengti užrašus, kas yra palaidoti. Po šios datos VK ir miesto kompartijos biurui turėjo būti pristatytos ataskaitos apie konkrečius atliktus darbus.

1946 m. kovo 7 d. VK jau priėmė sprendimą, kuriuo uždraudė Donelaičio parke laidoti karius ir karininkus, kadangi šios kapinės buvo skirtos laidoti tik II pasaulinio karo metu žuvusiems raudonarmiečiams. Taip pat buvo nuspręsta parkui paskirti sargą.

Tuo metu 1946 m. rugsėjo 25 d., „išnagrinėjęs Komunistų partijos miesto komiteto darbuotojų prašymą” VK leido broliškame kape palaidoti draugą Mikulevičių – sovietinį partizaną ir aktyvų partijos miesto komiteto partinį darbuotoją-instruktorių.

Pasak V. Safronovo, kiek laiko Donelaičio aikštė buvo naudojama kaip karių kapinės, nežinoma, bet 5–6 dešimtmečių sandūroje karių kapinės buvo įrengtos šalia S. Daukanto gatvės, ten pastatytas ir paminklas, tad palaidojimai tikriausiai buvo perkelti į šią vietą.

Iš Lenino aikštės, tuomet jau gavusios Pergalės pavadinimą, karių palaikai buvo perkelti 1974 m. vykdant pagal architekto Zigmo Bernardo Rutkausko projektą parengtą jos ir pačio paminklo rekonstrukciją.

Išminavimas – lėta eiga

V. Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965…” rašo, jog teiginiais, kad traukdamiesi vokiečiai užminavo ne tik infrastruktūrą, bet ir daugelį miesto pastatų, galima pasikliauti.

„Klaipėdoje tam buvo sudarytos itin palankios sąlygos, nes beveik visi civiliai gyventojai buvo prievarta evakuoti, taigi nebuvo pavojaus, kad nukentės saviškiai. Karo metu mąstant „priešo“ ir „saviškio“ kategorijomis, materialaus turto vertės mažai kas paisė, todėl armijos vadovybei atrodė visiškai logiška, kad jeigu jau Klaipėdos perdavimas SSRS pajėgoms yra neišvengiamas, reikia susprogdinti miestą kartu su visa į jį įžengusia „priešo“ kariuomene. Daugelyje gyvenamųjų pastatų, ypač prie centrinių gatvių, buvo išdėstytos ne tik objektinio tipo minos, bet ir visi sprogstamieji užtaisai, kuriuos tik buvo galima pritaikyti uždelstam veikimui. Uždelsto veikimo minos sprogsta pačios praėjus nustatytam laikui, tad pašalinis poveikis joms nebūtinas. Kitų užtaisų sprogimai turėjo įvykti paveikus juos elektros srove, taigi nemažai paruoštų sprogdinimui užtaisų turėjo būti sujungti kabeliais. Kitaip tariant, buvo sukurta sudėtinga miesto užminavimo sistema”, – rašo istorikas.

Pasak jo, SSRS pajėgų vadovybė kuo puikiausiai suprato, kad Vermachtui palyginti lengvai atiduodant Klaipėdą reikia tikėtis miesto užminavimo. Todėl visuose pirmuosiuose į miestą įžygiavusių Raudonosios armijos dalinių įsakymuose buvo įspėjama apie minų pavojų. Tačiau šios minos vis vien po griuvėsiais laidojo Klaipėdon įžengusius raudonarmiečius, kurie puolė ieškoti apleistuose namuose karo trofėjų, nors būta įsakymo, draudusio tai daryti.

„Panašu, kad išminuoti miesto visai neskubėta. Gerai žinomas įvykis, pokario metais viešai beveik neskelbtas, kai sausio 28 d. vyr. serž. I. Ripkevičiaus vadovaujamos 16-osios divizijos 167-ojo šaulių pulko kariai žiemos uoste rado sandėlį su vokiečių paliktomis „gėrybėmis“. Kareiviams „įsismaginus“, sandėlis sprogo, nusinešdamas 41 kario, priklausiusio vienai kuopai, gyvybę. Dėl sprogimų mieste pirmosiomis po užėmimo dienomis siautė gaisrai, tačiau niekas jų negesino, kol miestas nebuvo išminuotas. Liudininkai stebėjo gaisrus mieste dar trečią dieną po užėmimo”, – rašo V. Safronovas.

Anot jo, apskritai beveik nėra duomenų, kiek ir kokių pastatų Klaipėdoje nukentėjo dėl to, kad Raudonoji armija palyginti neoperatyviai nukenksmino Vermachto inžinerijos dalinių paliktas minas.

„Vos įžengus į miestą, 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos pionieriai, vadovaujami mjr. Stanislovo Strielčiūno, iškart buvo nukreipti išminuoti uosto (šią užduotį jie vykdė iki sausio 29 d. vidudienio). Atrodo, panašias užduotis gavo ir kitų į miestą įžygiavusių šaulių divizijų pionieriai. Pirmasis miesto karo komendantas kpt. Sergejus Apiškovas prisiminė, kad mieste pradėjus sproginėti minoms ir kritus pirmosioms aukoms, visa kariuomenė buvo skubiai atitraukta (tai įvyko sausio 28-30 d., vėliau kai kurie daliniai, pvz., 32-oji šaulių divizija, į miestą grįžo), o į miestą pasiųsti du 21-osios motorizuotos šturmo inžinerinės brigados rezerviniai batalionai, iš kurių vienas „valė“ miesto dalį į šiaurę nuo Dangės, o kitas – į pietus. Atrodo, kad šios pajėgos buvo pernelyg menkos: antai buvęs „Maisto“ fabriko darbuotojas prisiminė: „Išvadavus Klaipėdą, atvykome į senąjį „Maistą“ <…>. Be galo apsidžiaugėme radę kombinatą beveik sveiką, jei neskaitysime susprogdintų šaldytuvų. Bet <…> komendanto įsakymu kelioms dienoms turėjome apleisti Klaipėdą, buvo spėjama, kad senasis „Maistas“ yra užminuotas. Kai po savaitės grįžome, į senąjį kombinatą buvo gaila žiūrėti.“ Neaišku, kiek tokiu atveju išminuotojams padėjo vokiečių paliktos miesto užminavimo schemos, kurias, anot Viktoro Bergo, pavykę rasti vieno namo rūsyje. Kiek truko gaisrų gesinimas ir minų nukenksminimo darbai, taip pat neaišku, bet komendantas minėjo, kad Klaipėdoje išbuvo maždaug pusantro mėnesio. Liudininkai prisiminė, kad prie išminuotų pastatų buvo tvirtinamos lentelės su užrašais „Išminuota“ arba „Patikrinta“ bei data. Pagal minimas datas galima atsekti, kad išminavimo darbai dar vyko pirmąją vasario dekadą, bet minų karantinas kai kuriose vietose buvo nustatytas iki pat kovo pradžios”, – rašo istorikas.

Jo teigimu, miesto išminavimas vyko lėtai, ir tuo galima paaiškinti neatitikimą tarp vaizdų, užfiksuotų 1945 m. sausio 28 d. datuotose nuotraukose, ir pirmųjų miesto civilių gyventojų, kurių didesnis srautas į miestą buvo pasiųstas tik kovą, atsiminimų.

Minėtose nuotraukose aiškiai matyti, kad centrinėje miesto dalyje daugelis pastatų, kurių vėliau neliko, dar buvo palyginti geros būklės. Vėliau darytose nuotraukose tie patys pastatai matyti jau apgriauti, apdegusiomis arba suskilusiomis sienomis, be stogų ir langų (stiklus išdaužė ir čerpes nuo stogų nuplėšė sprogimų sukeltos oro bangos). Tokį vaizdą pamatė ir pirmieji gyventojai.

Kad išminavimas kariškiams dar gana ilgai nebuvo pirmo prioriteto darbas patvirtina ir 1945 m. rugsėjo 6 d. VK nutarimas „Dėl Klaipėdos miesto ir apylinkių apvalymo nuo minų ir kitokios sprogstamos medžiagos”.

Jame VK konstatavo, jog dėl specialistų trūkumo vis dar „galutinai nepajėgta apvalyti Klaipėdos miesto ir apylinkių nuo minių ir kitų sprogstamųjų medžiagų”. Dėl to VK nusprendė kreiptis į Vilniaus ir Ukmergės OSOAVIACHIM (Lietuvos TSR aviacinei ir cheminei gynybai remti draugijos) tarybas, prašydamas į Klaipėdą atsiųsti 25 mininkus-specialistus.

VK įsipareigojo apmokėti išminuotojams kelionės pirmyn ir atgal išlaidas, o už kiekvieną darbo dieną mokėti po 10 rublių.

Niokojo mišką

1945-1946 m. Raudonoji armija užimtame mieste elgėsi ne kaip išvaduotojai, o kaip užkariautojai. Kareiviai ne tik šildydavosi kūrendami laužus iš pastatų medienos ir baldų, neretai net pačių pastatų viduje, bet ir savinosi buvusių gyventojų paliktus baldus, drabužius, įrangą.

Plėšikavo ne tik pavieniai kariai. Plėšikavimas, anot V. Safronovo, vyko ir organizuotai.

„Rytprūsiuose vos nutoldavus frontui į Vakarus, užnugaryje iškart imdavosi darbo specialiai organizuotos vadinamosios trofėjinės komandos. Stalino įsakymu, jos turėjo pasirūpinti, kad iš Vokietijos ir Rytų Europos į SSRS būtų išvežami visi įmanomi gamyklų įrengimai, technika, etc. Apie tokių komandų veiklą Klaipėdos krašte turima žinių iš 1944 m. gruodžio mėn., todėl beveik nėra abejonių, kad trofėjinės komandos 1945 m. vasarį darbavosi ir Klaipėdoje. Tiesa, čia jos galėjo neturėti daug darbo, nes pagrindinių įmonių įrengimai buvo demontuoti ir išvežti į Vokietiją dar 1944 m. vasarą. Vis dėl to akivaizdu, kad miesto plėšimas vyko. Pvz., saugumo struktūrų dokumentuose užfiksuota, kaip pirmasis Vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas 1945 m. vasario 23 d. miesto komendanto papulkininkio Zaniuko surengtame paminėjime viešai pasisakė prieš kariuomenės vykdytą turto išvežimą iš Klaipėdos”, – rašo V. Safronovas.

Kai paaiškėjo, kad uostas visgi bus civilinis, kariškiai, planavę čia įsitvirtinti, anot V. Safronovo, mėginimus juos išprašyti sutiko labai nepalankiai ir patys pradėjo demontuoti uosto įrengimus.

„Gali būti, kad būtent jie buvo atsakingi už fugaso sprogimą uoste 1945 m. gruodžio 5 d., dėl kurio buvo sunaikinta 22 m krantinės”, – rašo istorikas.

Palikdami uosto objektus, anot V. Safronovo, kariškiai juos demontuodavo iki tokio lygio, kad būdavo išvežama net centrinio šildymo įranga.

Skaudžiai kliuvo nuo raudonarmiečių ir Klaipėdos gamtai. 1946 m. vasarį VK kreipėsi į Klaipėdos garnizono vadą Merkulovą ir išdėstė faktus, kaip jo pavaldiniai niokoja Girulių mišką.

„Kariškiai iki pat šios dienos savavališkai kerta augantį mišką, mišką pavertė sąvartynu, truko sulaikyti ir nustatyti miško niokotojus, grasina ginklais ir miško ūkio atstovams, ir milicijai”, – rašoma kreipimesi.

Jame paminėta ir aplinkybė, kad augantis miškas kertamas ir įsirengtos šaudyklos vietoje, o ten miško apsauga besirūpinantys specialistai negali patekti bei sustabdyti tokių savavališkų kirtimų, nes kariškiai tokį draudimą motyvuoja kariniais šaudymais.

Tad VK prašė garnizono vado „imtis atitinkamų priemonių”, kad liautųsi tokie miško kirtimai.

Akivaizdu, kad šis prašymas tikriausiai nedavė jokio rezultato, nes į tą patį vadą, generalmajorą Merkulovą VK kreipėsi ir baigiantis 1946-iesiems.

Šiame rašė VK jau dėstė, kad vien per dvi dienas – lapkričio 18 ir 19 – kariškiai iškirto 300 medžių ir taip padarė valstybei 7204 rublių ir 90 kapeikų žalą. Tad VK, prie kreipimosi pridėjęs penkis miško iškirtimo faktą liudijusius aktus ir dvi pažymas apie sulaikytuosius, prašė atlikti tyrimą ir kaltus asmenis patraukti atsakomybėn. Taip pat buvo paprašyta padengti minėtąją žalą.

1947-ųjų sausio vidurio VK kreipimasis į Liepojos karinį prokurorą rodo, kad kariškiai nesiruošė nei prisiimti kaltės, nei atlyginti žalos. VK minėtajame rašte, kurio kopija taip pat buvo siunčiama Pabaltijo karinės apygardos vadui generolui Bagramianui, nurodė, kad generalmajoras Merkulovas buvo nurodęs žalą atlyginti 210-ojo gvardijos šaulių pulko vadui, bet pastarasis VK raštu informavo, jog jo aktuose nurodyti faktai esą nepasitvirtino, todėl jis kaltės neprisiima.

VK rašte kariniam prokurorui nurodė, kad visi sulaikytieji darbininkai tvirtino mišką kirtę kariškių nurodymu, nes medienos reikėjo statyboms Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvėje buvusiose kareivinėse (dabar – Klaipėdos universiteto miestelis).

Tad VK jau šio prokuroro prašė atlikti tyrimą, patraukti atsakomybėn kaltuosius ir išreikalauti žalos atlyginimo.