Tarpukariu birželio mėnesiais Klaipėdos krašte netrūko ir naujovių, ir skaudžių netekčių.

Apie tai toliau pasakoja „Atviros Klaipėdos” rašinių ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Ant Rambyno kalno – atminimo ženklai

1929 m. birželio 25-ąją „Lietuvos aidas” pranešė apie didžiulę ant Rambyno kalno vykusią šventę, kurioje dalyvavo ir išskirtiniai tuo metu Lietuvoje viešėję svečiai – Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotojas Yotaro Sugimura, sekretoriato politinės sekcijos narys p. Roddolo, p. Aghniedes, p. Pasthouhof ir kunigaikštytė Gabrielė Radvilaitė, kuriuos lydėjo užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius dr. Dovas Zaunius, prezidento Antano Smetonos duktė Marija Valušienė ir kiti žinomi veikėjai.

Dainų šventė ant Rambyno kalno. Filosofas, rašytojas Vydūnas stovi dešinėje už dirigento pakylos (rankoje laiko skrybėlę). Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Iki Rambyno svečiai iš Kauno atplaukė Nemunu, garlaiviu „Vilnius“.

„Tam pat laive apie 11 val. vakare visiems svečiams dalyvaujant įvyko Lietuvos rašytojo ir tautos veikėjo Vydūno, apdovanojimas Gedimino ordenu. Užsienių, reikalų ministerijos generalinis sekretorius dr. Zaunius vyriausybės vardu įteikė Vydūnui III laipsn. Gedimino ordeną ir Nepriklausomybės medalį”, – rašė laikraštis.

Po ketverių metų į šventę ant Rambyno, kurios metu buvo paminėta ir „Klaipėdos krašto prisiglaudimo dešimtmečio sukaktis”, irgi plaukė garlaiviai – vienas iš Kauno ir keturi iš Tilžės, atplukdę vietos lietuvius. Anot „Lietuvos aido”, šioje šventėje dalyvavo daugiau kaip 5000 svečių.

Baigiant šventės programą buvo iškilmingai pasodintas ąžuolas Klaipėdos krašto prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos dešimties metų sukakčiai paminėti.

„Sodinimo apeigas atliko iškilmių rengėjų vardu „Santaros“ pirmininkas Paura ir „Aukuro“ draugijos pirmininkas Stiklorius. Dabar Rambyno kalne yra, be pasodinto ąžuolo, dar Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui minėti ąžuolas, Duonelaičio sukakčiai minėti liepa, Vydūno atminimui ąžuolas, Vytauto ąžuolas ir jaunimo draugijų liepa ir eglė. Prieškariniais laikais sodintus paminklinius medelius anksčiau piktadariai sunaikino”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Laikraštis taip pat pažymėjo, kad „tokiam dideliam žmonių susibūrimui esant, visai neveikli buvo krašto policija”.

„Pavyzdžiui, pirmą iškilmių vakarą besiskirstant publikai, keli girti padaužos pradėjo užkabinėti praeivius. Perspėta policija nereagavo. Kadangi girtuokliai dar įvairiai šmeižė Rambyno svečius, kai kurie užpulti karštesni praeiviai buvę besiryžą taip pat fiziškai gintis. Tik įsikišus pasienio policijai, išvengta galėjusio kilti didesnio nesusipratimo: izoliuoti užpuolikai – ūkininkas Otto Bull ir jo draugai”, – skelbė laikraštis.

Atkeliauja teatras

1935 m. birželio 26 d. „Lietuvos aidas” pranešė, kad „Valstybės teatro skyrius persikeis į Klaipėdą” – iki tol Klaipėdos krašto lietuviai profesionalaus teatro neturėjo.

„Švietimo ministeris pasirašė įsakymą, kuriuo valstybės teatro Šiaulių skyrius nuo ateinančio sezono pradžios perkeliamas j Klaipėdą. Tuo būdu galės daugiau aptarnauti pačią Klaipėdą ir kraštą. Yra numatoma, kad ateinantį sezoną teatras galės turėti pačioje Klaipėdoje 56 vaidinimus, krašte 30 ir kitose Lietuvos vietose 66 vaidinimus, viso 152 vaidinimus. Teatras nesivadins valstybės teatro skyriumi, bet valstybiniu teatru Klaipėdoje. Ikšiolinis teatro skyriaus vedėjas Juozas Stanulis gaus teatro direktoriaus vardą. Teatro personale nenumatoma jokių pakeitimų. Režisierium ir toliau pasiliks B. Dauguvietis. Teatro dekoracijos ir kitas turtas į Klaipėdą bus pervežtas iki liepos 1 d., o meno personalas iki rugpjūčio 1 d. Pradės darbą Klaipėdoje rugpjūčio mėn. viduryje”, – informavo „Lietuvos aidas”.

Aktoriai su teatro vadovu Juozu Stanuliu (trečias iš dešinės). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo teigimu, iniciatyva perkelti į Klaipėdą Šiaulių dramos teatro grupę priklauso „Aukuro” draugijai.

Anot istorikės Petronėlės Žostautaitės, atsakydama į 1933 m. hitlerininkų mėginimą ginklu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, Lietuvos vyriausybė per gubernatorių Joną Navaką mėgino sutelkti Klaipėdos lietuvių švietimo ir kultūros įstaigas, į šių priemonių kompleksą įėjo ir Šiaulių dramos teatro perkėlimas į Klaipėdą.

„Šio teatro tikslas buvo ne vien supažindinti krašto gyventojus su teatro menu, bet ir propaguoti lietuvių kalbą, literatūrą, nacionalinę kultūrą, priešintis hitlerininkų „kultūrtrėgeriškai“ politikai, suintensyvinti uostamiesčio teatrinį gyvenimą”, – rašė P. Žostautaitė.

Pasak jos, atvykusio j Klaipėdą Šiaulių dramos teatro Vokiečių teatras neįsileido, teko nuomotis privačias patalpas. Derybos dėl patalpų su miesto burmistru G. Šulcu truko apie du mėnesius. Ir tik gubernatoriaus J. Navako įsakymas tol neduoti vizų atvykstantiems iš Vokietijos aktoriams į Klaipėdos vokiečių teatrą, kol nebus į teatro patalpas priimtas Klaipėdos valstybės teatras, privertė burmistrą nusileisti.

Teatro pastatas tarpukariu. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvas) nuotr.

„Aukuro“ ir vokiečių teatro draugijos susitarė, kad lietuvių teatras naudosis teatro scena, žiūrovų sale ir fojė pakaitomis ir gaus prie šoninio įėjimo du mažus kambarėlius raštinei. Teatro administracija nedelsdama prie išorinių raštinės durų prikalė iškabą, skelbiančią, jog čia yra lietuviškas Klaipėdos valstybės teatras”, – rašė P. Žostautaitė.

Pasak jos, švietimo ministrui ir valstybės kontrolieriui sutikus, organizacijoms ir didesnėms žmonių grupėms, kad kuo daugiau žmonių lankytų spektaklius, bilietų kainas buvo, sumažintos iki 50%.

Klaipėdos dramos teatro aktorius J. Stanulis A. Gustaičio pjesėje „Slogučiai“. Antano Gustaičio (1907-1990) komedija „Slogučiai“ pastatyta 1937 m., režisierius R. Juknevičius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Klaipėdos valstybės teatras buvo atidarytas 1935 m. rugsėjo 9 d. K. Inčiūros pjesės „Vincas Kudirka“, (rež. A. Sutkus) pastatymu. Antrasis spektaklis H. Zudermano drama „Tėviškė“ 1935 m. spalio 18 d. (rež.-B. Dauguvietis) susilaukė Klaipėdos visuomenės dėmesio tikriausiai todėl, kad pjesės autorius, buvo klaipėdiškis, kilęs iš Šilutės ir pjesės siužetas buvo artimas žiūrovams.

„Režisieriui Romualdui Juknevičiui 1936 m. pastačius H. Heyermanso „Viltį”, apie teatrą buvo prabilta kaip apie neeilinį ir pralenkiantį savo pažangumu Kauno valstybės teatrą”, – rašoma Klaipėdos dramos teatro interneto svetainėje.

Teatras iki 1939 m. kovo pastatė 22 pjeses, iš jų 10 – lietuvių originaliosios dramaturgijos veikalų.

Spektaklio „Atžalynas“ dalyviai su pjesės autoriumi Kaziu Binkiu po premjeros Valstybiniame Klaipėdos teatre 1938 m. spalio 8 d.. Centre – režisierius J. Stanulis, kairėje – K. Binkis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„1938 m. pabaigoje hitlerininkai sustiprino antilietuvišką veiklą krašte, lietuviai buvo sparčiai vokietinami, todėl Švietimo ministerija ir gubernatorius Klaipėdos teatro kolektyvą dažniau siuntė gastrolių į lietuviškus krašto kaimus. Norint patraukti į savo pusę kuo daugiau klaipėdiškių lietuvių, buvo manoma pritaikyti repertuarą mažesnėms miestelių ir kaimų scenoms bei įvairių tautybių žiūrovams, grįžti prie tradicinių „vydūniškų“ vakarėlių. Vienaveiksmių pjesių pastatymui ir tokių „vakarėlių“ organizavimui profesionalaus teatro nereikėjo, todėl kilo idėja Klaipėdos valstybės teatro kolektyvą padalyti: vieniems pavesti Klaipėdos krašte rengti „vakarėlius“, kitus grąžinti į Šiaulius. Tačiau šie sumanymai nebuvo įgyvendinti. Paskutinioji premjera L. Fodoro „Bažnyčios pelė“ Klaipėdos teatro scenoje buvo suvaidinta 1939 m. kovo 18 d. Su šiuo spektakliu gastroliuodamas Mažeikiuose teatras sužinojo, kad Klaipėdą okupavo hitlerinė Vokietija. Teatrui teko skubiai keltis į Šiaulius”, – rašė P. Žostautaitė.

Tragiška talentingo chirurgo lemtis

1935-ųjų birželį „Lietuvos aidui” teko pranešti ir apie skaudžią netektį. „Tragingai mirė chirurgas dr. J. Čeponis”, – skelbė laikraščio antraštė.

„Lietuvos aidas” informavo, kad Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Klaipėdos ligoninės chirurginio skyriaus vedėjas, chirurgas dr. Jonas Čeponis birželio 26 d. operuodamas ligonį įsidūrė pirštą ir nuo jo žaizdos pūlių užsikrėtė kraują bei tą pačią dieną mirė.

„Toks atsitikimas yra pirmas Lietuvoje”, – akcentavo laikraštis, pabrėžęs, kad J. Čeponis buvo laikomas vienu geriausių chirurgų Lietuvoje, Klaipėdoje daręs visas „pavojingiausias ir sudėtingiausias operacijas”.

Prof. habil. dr. Vytautas Zykas straipsnyje „Chirurgai ir akademinės chirurgijos raida Kaune 1919–1940 metais” rašo, kad nelaimė atsitiko J. Čeponiui atliekant ūminio apendicito operaciją.

„Netyčia susižalojo pirštą, bet į tai nekreipė dėmesio. Rytojaus dieną ranka sutino, pakilo temperatūra ir trečią dieną mirė nuo ūminio kraujo užkrėtimo”, – rašo V. Zykas.

Lietuvos Raudonasis Kryžius dėl šios netekties prie savo įstaigų Kaune, Klaipėdoje ir Birštone iškėlė organizacijos vėliavas, perrištas juodu kaspinu.

J. Čeponis buvo gimęs 1895 m. birželio 4 d. Ragujų kaime, Pasvalio valsčiuje. Baigęs Mintaujos gimnaziją su aukso medaliu 1914 m. įstojo į Peterburgo medicinos akademiją. 1919 m. jis įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo partizanų veiksmuose prieš bolševikus, dirbo karo ligoninėje, dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Lietuvos Raudonajam Kryžiui įsteigus ligoninę Klaipėdoje tapo jos chirurgijos skyriaus vedėju ir ėjo tas pareigas iki mirties.

„Dirbdamas universitete, įvairiose ligoninėse ir kariuomenės dalyse, dėl savo kuklaus, gero ir švelnaus būdo buvo ligonių, savo bendradarbių ir gyventoju mylimas ir aukštai vertinamas ne tik kaip geras chirurgas specialistas, bet ir kaip žmogus”, – „Lietuvos aide” rašė Antanas Steponaitis.

Laikraštis informavo, kad birželio 27 d. Klaipėdos visuomenė gausiai susirinko atiduoti paskutinę pagarbą dr. Čeponiui.

„Prie ligoninės buvo išsirikiavusios kariuomenės garbės kuopa ir šaulių būrys. Iš ligoninės jo kūną išnešė Raudonojo Kryžiaus Ligoninės kolegos gydytojai, paskum nešė karstą pulko karininkai, puskarininkiai ir šauliai. Paskui karstą ėjo žmona, broliai, giminės, kolegos gydytojai, gailestingos seselės ir gausi visuomenė, tarp kurios buvo beveik visi miesto gyventojai. Atgabenus karstą į gelež. stotį vietos įgulos kapelionas kun. Juška pasakė skirtą paskutiniam atsisveikinimui pamokslą. Ligoninės direktorius dr. Ciplijauskas atsisveikino Raudonojo Kryžiaus draugijos ir Raudonojo Kryžiaus Ligoninės Klaipėdoje vardu. Klaipėdos krašto komendantas pulk. Liormonas atsisveikino vietos įgulos vardu. Jis aukštai įvertino velionies kaipo kario asmenį. Klaipėdos krašto gydytojų rūmų vardu atsisveikino dr. Didžys. Jis konstatavo, kad Klaipėdos krašto gydytojų rūmai nustojo brangaus nario, kuris daug žadėjo gero žmonijai. Po atsisveikinimo kalbų pulko orkestras sugrojo gedulo maršų ir paskutiniam atsisveikinimui kariuomenės garbės kuopa atidavė paskutinę pagarbą”, – rašė laikraštis.

Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Bernhard Waldmann (flickr. com) nuotr.

Birželio 28 d. dr. Čeponis po pamaldų Pasvalio bažnyčioje buvo palaidotas tėviškėje, Ragujų kaimo kapinėse.

Pirmoji buriavimo mokykla

O 1936-ųjų birželį „Lietuvos aidas” turėjo džiugių žinių iš pajūrio – laikraštis pranešė, kad Lietuvos buriuotojų sąjunga liepos 1 d. Smiltynėje atidarys pirmąją Lietuvos buriavimo mokyklą.

„Iki šio laiko jūrą, kaipo tautos ir valstybės ekonominį, politinį ir tautinį faktorius, netinkamai įvertinome, o gal ir nesupratome. Todėl nėra nieko nuostabaus, kad į jūros sportą kaipo į vieną iš tautos auklėjančių veiksnių jūros pažinimui ir jos įvertinimui tautos ir valstybės gyvenime buvo žiūrima pro pirštus. Tačiau taip toliau neturi būti. Turėdama tai galvoje Lietuvos buriuotojų sąjunga ir pasiryžo neatidėliojant užkimšti tą spragą steigiant buriavimo mokyklą. Buriavimo mokyklos tikslas yra supažindinti jaunuomenę su pagrindinėmis jūrininkystės žiniomis, plėsti buriavimo sporto propagandą ir mokslą, ruošti buriuotojas ir jachtų vadus. Be to, reikia sutikti, kad buriavimo sportas pas mus iki šiol nebuvo pastatytas tinkamoje aukštumoje. Tam reikalui truko specialios mokyklos, kuri paruoštų gerų, prityrusių buriuotojų”, – rašė laikraštis.

Mokyklos atidarymo iškilmių akimirka. Kairėje stovi jūrų inspektorius ir Buriavimo sąjungos pirmininkas dr. Juozas Jurkūnas ir Buriavimo mokyklos vedėjas Romanas Vilčinskas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Jis informavo, kad mokyklos kursas tęsis 3 metus, kiekvienais metais po mėnesį. Baigę kursą ir atlikę praktiką, auklėtiniai turės teisės laikyti egzaminus atitinkamiems jachtų vadų laipsniams įgyti.

Buvo numatyta, kad auklėtiniai gyvens mokyklos patalpose. Maistas ir nakvynė jiems kainuos 60 litų, mokestis už mokslą – 15 litų (nuo jo neturtingesnius buvo numatyta atleisti). Auklėtiniams buvo numatyta uniforma, kainavusi 15 litų.

„Vykstantieji į mokyklą turi su savim pasiimti išeiginį kostiumą (pageidautina mėlyną), juodą beretę, kišeninį peilį, lietaus apsiaubtą, blogesnius darbo drabužius, antklodę, nedidelį pagalvėlį, keletą paklodžių ir kitus stovyklavimui reikalingus daiktus”, – informavo „Lietuvos aidas”, pabrėžęs, kad bus priimama tik 40 ne jaunesnių nei 16 metų amžiaus moksleivių, turinčių nemažesnį kaip 4 klasių arba tolygų išmokslinimą.

Anot laikraščio, mokykloje buvo numatyta dėstyti laivininkystės istoriją, jūros pastatų statybą ir klasifikaciją, irklavimą, „jūrininkų praktiškus darbus, kaip, pav., mazgai, burių siuvimas”, buriavimo teorija, navigacija, supažindinama su laivininkystės įstatymais, jūrų keliais, vyks praktinis buriavimas.

Mokyklos atidarymo iškilmių akimirka. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Gabesnieji mokiniai sudarys įgulas jachtoms, kurios atliks ilgesnes keliones jūrėse ir vidaus vandenyse. Kiekvieni mokslo metai turi savo klasę, pirmaisiais metais išeinamas vidaus plaukiojimo jachtų vadų kursas. Šis kursas pavadintas A klase. Antrosios vasaros kursas jau apims jūrų pakrančių plaukiojimą, tasai kursas vadinsis B klase. Ją baigę skaitysis išėję jūrų pakrantės plaukiojimo jachtų vadų kursus. Klasė C apims jūrų plaukiojimo jachtų vadų kursą. Ši klasė bus išeinama trečiaisiais mokslo metais”, – supažindino laikraštis.

Mokyklos viršininku buvo paskirtas prekybos laivyno karininkas Romanas Vilčinskas.